Chapter

  1 V     |       Daugnorų kaime, gyveno Jurgis Girdvainis, šaunus ir išdidus jaunikis,
  2 V     |             pasididžiavimas. Tiktai Girdvainis jaunas buvo ir jokio saiko
  3 V     |              nulėkdavo.~    Pradėjo Girdvainis su savo obuolmušiais važinėti,
  4 V     |          neapsakomas.~    Kinkydavo Girdvainis savo obuolmušius, kurie
  5 V     |    aptaškydavo.~    Taip išvažinėjo Girdvainis visą kraštą bemerginėdamas,
  6 V     |           ir juoktis. Tiktai vienas Girdvainis nieko nepaisė, savo darė
  7 V     |             ramsto savo gyvenimą, o Girdvainis ne tik neramstė, bet su
  8 V     |          mane kelias užkerėtas?~    Girdvainis iš karto pažino, kad čia
  9 V     |           mergina, - atsakė tiesiai Girdvainis, - ir paskalų nesibijau.
 10 V     |              Eisi - neisi, - atgavo Girdvainis išdidumą, - o pirmą šeštadienį
 11 V     |          Girdvainio žirgus.~    Kai Girdvainis prižadėjo su piršliu atvažiuoti,
 12 V     |           greitai išnyko iš akių, o Girdvainis veltui klajojo po atlaidų
 13 V     |          išvažiavo namo.~    Tai ir Girdvainis, nieko daugiau nelaukdamas,
 14 V     |            Tiktai ar ne per greitai Girdvainis susižavėjo?~
 15 XX    |            dėlto, dėde, - paabejojo Girdvainis, - gal šį kartą geriau būtų,
 16 XX    |           nenuvažiuotume? - nustebo Girdvainis.~    - Girdėjai, ką žmonės
 17 XX    |        pasakos, - su panieka numojo Girdvainis.~    - Pamatysime, - atsakė
 18 XX    |               Bet piršlio pertartas Girdvainis vis dėlto pakinkė obuolmušius
 19 XX    |           prireiks dar eiklumo, bet Girdvainis tiktai patraukė pečiais:
 20 XX    |     žaibuoti ir taip lėkti, kad net Girdvainis pradėjo stabdyti savo obuolmušius.~    -
 21 XX    |           lekia, kiek tik gali.~    Girdvainis pažiūrėjo nustebęs į Anuprą
 22 XX    |    užkerėtas?" - pats sau pagalvojo Girdvainis ir dar smarkiau paleido
 23 XX    |        vežimo užpakalyje. Apsidairė Girdvainis - nieko nematyti, tiktai
 24 XX    |            padūko ir taip lėkė, kad Girdvainis nespėjo nė atsigręžti pažiūrėti,
 25 XX    |             nieko nežiūrėdamas.~    Girdvainis, net ir norėdamas, būtų
 26 XX    |           nematyti. Visa laimė, kad Girdvainis spėjo pastebėti Baltaragio
 27 XX    |        rūkas staiga išsisklaidė, ir Girdvainis pamatė, kad atvažiavo į
 28 XX    |      užlipti buvo sunku. Bet to nei Girdvainis, nei Anupras nepastebėjo,
 29 XX    |           tokį kalno statumą.~    O Girdvainis su Anupru, atvažiavę į Baltaragio
 30 XX    |         aplinkui nebūtų, ir sustoję Girdvainis su Anupru žiūrėjo vienas
 31 XX    |           prieblandoje nušvito.~    Girdvainis, pasisveikinęs su Baltaragiu,
 32 XX    |         vidų, - girdi lyg per sapną Girdvainis Baltaragio balsą, o akių
 33 XX    |          žiburėlis.~    Krūptelėjęs Girdvainis greitai numetė ant vežimo
 34 XX    |     nesuklydote?~    - Ne, - atsakė Girdvainis, žiūrėdamas Jurgai tiesiai
 35 XX    |             pastatysiu, - atsikirto Girdvainis nenusileisdamas.~    - Pamatysim,-
 36 XX    |      padėjau, ten atrasiu, - sumišo Girdvainis.~    - O gal pragėrei? -
 37 XX    |      pridėsi?~    - Ne, - atsikirto Girdvainis, atgaudamas išdidumą, -
 38 XX    |        butelį su rūta. Apsidžiaugęs Girdvainis paėmė rūtą ir užkišo Jurgai
 39 XX    |            Anupras liežuvį, kad net Girdvainis stebėjosi, iš kur jo toks
 40 XX    |            su Baltaragiu, išgėrė ir Girdvainis su Jurga, ir visi susėdo
 41 XXI   |          prie jų negalima buvo, nes Girdvainis juos saugojo kaip savo akį.
 42 XXII  |            juos dėti. Tiktai kad jų Girdvainis daugiau nematytų.~    Tada
 43 XXIII |           seklyčioje vis dar sėdėjo Girdvainis su savo piršliu Anupru ir
 44 XXIII |        naujo imtis už ąsočių.~    O Girdvainis su Jurga vis dar negalėjo
 45 XXIII |          išverstus kailinius (deja, Girdvainis, eidamas į seklyčią, kaip
 46 XXIII |       jaunieji:~    - Jurga, - tarė Girdvainis ir pats savo balso nepažino.
 47 XXIII |            laimę atrasim! - ištiesė Girdvainis rankas, norėdamas apkabinti
 48 XXIII |          pamesi.~    - Ne, - atsakė Girdvainis, siekdamas Jurgos. - Greičiau
 49 XXIII |                  Niekados! - pakilo Girdvainis. - Su tavim ir savo obuolmušiais
 50 XXIII |        glėbio.~    Po visą seklyčią Girdvainis gaudė Jurgą ir negalėjo
 51 XXIII |        tretieji gaidžiai pragydo ir Girdvainis pradėjo nusiminti, nesugaudamas
 52 XXIII |         staiga prašvito.~    Stvėrė Girdvainis Jurgą į glėbį, tris kartus
 53 XXIII |       paklausė.~    - Jau! - atsakė Girdvainis ir išlėkė pro duris, nešdamas
 54 XXIII |            niekada nelėkėme, - tarė Girdvainis, šokdamas stačias ant dugninės (
 55 XXIII |         padeda, - tarė Anupras, kai Girdvainis su Jurga dingo kelio vingiuose,
 56 XXIV  |             XXIV~    Kaip išvažiavo Girdvainis su Jurga užsakų, taip ir
 57 XXIV  |             o pamatęs pastaruosius, Girdvainis net nustebo: visiškai buvo
 58 XXIV  |      pagalvojo ir vėl užmigo.~    O Girdvainis pastatė arklius prie šventoriaus
 59 XXIV  |      Benjaminas, ilgas kaip žardis. Girdvainis truktelėjo jį už skverno,
 60 XXIV  |          man dega? - pyktelėjo tada Girdvainis ir įspaudė rublinę zakristijonui
 61 XXIV  |               piktai paklausė. ~    Girdvainis, nei pagarbinęs, nei rankos
 62 XXIV  |             Nepraeis, - nusišypsojo Girdvainis. - Visam gyvenimui esu užkerėtas.~    -
 63 XXIV  |             sutuokia judu.~    Mato Girdvainis, kad nieko neišeis, nesusikalbės
 64 XXIV  |    lotyniškai, pamažu, žiovaudamas. Girdvainis su Jurga - lietuviškai,
 65 XXIV  |              Per maža", - pagalvojo Girdvainis ir dar vieną dešimtrublę
 66 XXIV  |           vardu ir iš kur tu?~    - Girdvainis Jurgis iš Daugnorių kaimo, -
 67 XXIV  |           Daugnorių kaimo, - atsakė Girdvainis patenkintas, kad pagaliau
 68 XXIV  |           Pasitaisysiu, - prižadėjo Girdvainis.~    - O nuotaka iš kur? -
 69 XXIV  |          kaimo, - atsakė už nuotaką Girdvainis.- Malūnininko Baltaragio
 70 XXIV  |             nesigailėčiau, - atsakė Girdvainis.~    - Matau, matau, - sutiko
 71 XXIV  |        Neturiu ko galvoti, - atsakė Girdvainis ir žvilgtelėjo į Jurgą. -
 72 XXIV  |       stiklai sutirtėjo. Krūptelėjo Girdvainis ir įsiklausė.~    Pro zakristijos
 73 XXIV  |             nesuprato klebonas.~    Girdvainis lyg įgeltas šoko iš vietos
 74 XXIV  |          dar garsiau žvengė. Tiktai Girdvainis negalėjo suprasti, kurioje
 75 XXV   |         paaiškėjo, kodėl taip ilgai Girdvainis pas mergas važinėjo, savo
 76 XXV   |            progą kaip tik tada, kai Girdvainis buvo nuėjęs užsakų, bet
 77 XXV   |            ir atsakė: "Ogi nežinai, Girdvainis su Baltaragio Jurga užsakų."
 78 XXV   |           paskui nutolęs į rytus. O Girdvainis į pietų pusę per laukus
 79 XXVI  |          kelio pasitraukti, būtų jį Girdvainis suvažinėjęs ir perniek būtų
 80 XXVI  |          arkliavagio pastangos, nes Girdvainis su nuotaka būtų spėjęs po
 81 XXVIII| nesustodamas nei atsikvėpdamas.~    Girdvainis taip pat ne kartą buvo nuėjęs
 82 XXVIII|            matė, nei girdėjo. O kai Girdvainis pradėdavo smulkiai pasakoti,
 83 XXVIII|   pagalvodavo ir atstodavo.~    Bet Girdvainis ilgiau vienoje vietoje neužtrukdavo,
 84 XXVIII|               iš pradžių atsakydavo Girdvainis, o paskui, kai suprato,
 85 XXVIII|             nieko neatsakęs.~    Ir Girdvainis juo toliau, juo daugiau
 86 XXVIII|              atsakė neatsigręždamas Girdvainis.~    - Argi jau manęs nepažįsti? -
 87 XXVIII|           kas tu toks? - grįžtelėjo Girdvainis, piktai žvilgteldamas į
 88 XXVIII|          Atsimenu, - liūdnai atsakė Girdvainis, kažką galvodamas. Paskui,
 89 XXVIII|         arklius praradome, - atsakė Girdvainis, kažkur į tolumą žiūrėdamas.~    -
 90 XXVIII|             antrų arklių, - pertarė Girdvainis.~    - Kas tiesa, tai tiesa, -
 91 XXVIII|       pasaulyje nebemiela, - atsakė Girdvainis.~    - Nukalbėjai dabar,
 92 XXVIII|       Anupras prisėdo ant akmens, o Girdvainis žiūrėjo lyg abejodamas,
 93 XXVIII|             čia dabar dairaisi?~    Girdvainis lyg nenoromis prisėdo ant
 94 XXVIII|            paguosti ar nuraminti, o Girdvainis, sukandęs dantis, tylėjo
 95 XXVIII|           su jo degančiomis akimis. Girdvainis irgi pasižiūrėjo į Anuprą,
 96 XXVIII|            laukia, - liūdnai atsakė Girdvainis. - Kol nesurasiu savo obuolmušių,
 97 XXVIII|        Anupras žodžio pertarti, kai Girdvainis staiga pašoko, įsiklausė
 98 XXVIII|           surasti tą pagalbą.~    O Girdvainis toliau nuklydo nežinomais
 99 XXVIII|          jos kelio. Bet negalėjo ir Girdvainis be tų savo obuolmušių nuvažiuoti
100 XXIX  |              Jeigu nesurasiu, nueis Girdvainis su vėjais.~    - Tai eisime
101 XXIX  |            gi čia dabar atėjo? Negi Girdvainis? Bet pro duris įėjo tiktai
102 XXIX  |             reikalas. Tiktai vienas Girdvainis galėjo pas tave atvažiuoti
103 XXX   |                     XXX~    Ak, tas Girdvainis! Kokią bėdą jis pats sau
104 XXX   |           kaip obuolys ir skraidyti Girdvainis, suradęs savo nuotaką, su
105 XXX   |            lemta ar ne savo nuotaką Girdvainis surado, kad viskas kitaip
106 XXX   | obuolmušiais važiuoja. Jau ir dabar Girdvainis į žmogų nebepanašus, bet
107 XXX   |             savo priešininką, kurio Girdvainis iš karto nepažino ir tik
108 XXX   |         prieš pusiaunaktį vos spėjo Girdvainis sumerkti akis, kai staiga
109 XXX   |          sumirgėjo Pašoko apstulbęs Girdvainis, žiūri - nieko nematyti,
110 XXX   |                 Kas ten? - paklausė Girdvainis.~    - Aš, - atsakė juodasis.~    -
111 XXX   |              Kas tu? - vėl paklausė Girdvainis.~    - Tavo klaidintojas, -
112 XXX   |            čia per monas? - nustebo Girdvainis. - Ar nesapnuoju?~    Pasitrynė
113 XXX   |          manęs? - paklausė nustebęs Girdvainis.~    - Nieko, - tas atsakė
114 XXX   |      svetimas? - nesuprato iš karto Girdvainis.~    - Ogi ar ne tu su Baltaragio
115 XXX   |           kas tau rūpi, - pyktelėjo Girdvainis, - su kuo aš lėkiau ar nelėkiau?~    -
116 XXX   |         pavogei? - pašoko iš vietos Girdvainis.~    Šmėkla kiek atitolo.~    -
117 XXX   |          gausi, ko norėjai! - puolė Girdvainis, norėdamas už pakarpos nučiupti
118 XXX   |             čia dabar? - krūptelėjo Girdvainis ir pirmą kartą kryžkelėje
119 XXX   |            jis pasakė?~    Nustebęs Girdvainis dairėsi kryžkelėje, nesuprasdamas,
120 XXX   |            ir viskas susimaišė.~    Girdvainis nuėjo toliau per šlapdribą
121 XXX   |          pasivaidenai? - sulaikė jį Girdvainis.~    - Ne, - atsakė Jurgutis (
122 XXX   |          ašarų ir supratęs, kad tik Girdvainis gali ją išgelbėti. Pakilęs
123 XXX   |           Ką tu sakai? - nepatikėjo Girdvainis, įsižiūrėdamas į keistą
124 XXX   |  nesivaidena?" - dar labiau nustebo Girdvainis, netikėdamas, kad su gyvu
125 XXX   |     vaiduoklis.~    Kol atsikvošėjo Girdvainis, Jurgutis nuėjo savo keliais.
126 XXX   |     atsiimti pragertų pasagų.~    O Girdvainis negalėjo pas Jurgą nuvykti
127 XXX   |             Pinčukas klaidindamas), Girdvainis užsikimšo ausis, kad nieko
128 XXXI  |        obuolmušius, kad jų net pats Girdvainis, jei ir būtų sutikęs, jokiu
129 XXXI  |         Nieko nebus. Neišvaduos mūs Girdvainis iš vergovės. Krisiu, privažiavęs
130 XL    |          dukterį, tiktai paskui tas Girdvainis su savo obuolmušiais pamynęs
131 XLIII |    šunkeliais sugrįžo į savo kraštą Girdvainis. Obuolmušiai ausyse jau
132 XLIII |             tas pasagas? - užklausė Girdvainis.~    Jurgutis šnirpšdamas
133 XLIII |          baisūs dalykai darosi.~    Girdvainis klausydamas krūptelėjo.
134 XLIII |            nelemtas pasagas, kurias Girdvainis atpažino ir pasiėmė atminimui.~   
135 XLIII |       nusikaltimams išpirkti.~    O Girdvainis, pasiėmęs savo obuolmušių
136 XLIII |            atkeliavęs.~    Tai buvo Girdvainis. Bet jo nepažino Šešelga,
137 XLIII |          per vienas jis būtų.~    O Girdvainis, atsisėdęs už stalo, tarytum
138 XLIII |             dar ko malonėsite? ~    Girdvainis nieko neatsakė ir net nepažiūrėjo
139 XLIII |            ir atsisėdo ant žemės. O Girdvainis lyg niekur nieko vėl tarė:~    -
140 XLIII |             jo karčemą. Bet nespėjo Girdvainis antrą kartą žvilgtelėti,
141 XLIII |            jau atnešė antrą butelį. Girdvainis išgėrė jį kaip pirmą ir
142 XLIII |             suprato.~    "Ar tik ne Girdvainis bus?" - pats sau pagalvojo,
143 XLIII |          jis žinojo ir ko nežinojo. Girdvainis, nors ir klausė viena ausim
144 XLIII |            tarė, patraukęs pečiais, Girdvainis. Paskui spyrė koja į duris
145 XLIII |           šniokštė pavasario vėjas. Girdvainis lyg išsipagiriodamas apsidairė
146 XLIII |          nušvietė visą padangę.~    Girdvainis apsidairė aplinkui lyg nustebęs,
147 XLIV  |                     XLIV~    Oi tas Girdvainis, kokią bėdą ir vėl jis prasimanė
148 XLIV  |    rūkstantį Šešelgą.~    - Gelbėk! Girdvainis karčemą uždegė, - pravebleno
149 XLIV  |         akivarą siūlai. Negana, kad Girdvainis karčemą uždegė, o tu visai
150 XLIV  |          bedančiu padegėliu? ~    O Girdvainis, atgavęs visą savo išdidumą,
151 XLIV  |    kiekvieno akmens ar kelmo.~    O Girdvainis ėjo neatsigrįždamas gaisro
152 XLIV  |       rankas, laukiančias pagalbos. Girdvainis ėjo tiesiai link jų, nieko
153 XLIV  |         kilus abejonei, nusviro, ir Girdvainis sustojo viršum kalno, su
154 XLIV  |            Girdvainio. O suabejojęs Girdvainis leidosi į pakalnę ir pametė
155 XLIV  |        kilpą Girdvainiui ant kaklo. Girdvainis nespėjo suprasti, kas čia
156 XLV   |         lovos.~    Prisisapnavo jai Girdvainis, tarsi jis būtų važiavęs
157 XLV   |        lango stovi baisiai nuliūdęs Girdvainis. O jo žvilgsnis, kai susitiko
158 XLV   |     siaučiančio ežero gelmių pakilo Girdvainis su baltakarčiais obuolmušiais
159 XLVI  |             pabudo. Pagalvojo, negi Girdvainis būtų suradęs savo obuolmušius
160 XLVI  |            toks pat, kaip tada, kai Girdvainis buvo atvažiavęs piršlybų.~    -
161 XLVI  |      griaustinį jam pasirodė, tarsi Girdvainis iš ežero būtų pakilęs su
162 XLVII |            kad karčemą būtų uždegęs Girdvainis, keršydamas už savo obuolmušius.
163 XLVII |    padangėje pasirodė Perkūnas kaip Girdvainis su obuolmušiais ir baisiu
164 XLVIII|       atrodo, tarytum aš pats, o ne Girdvainis, būčiau turėjęs tuos obuolmušius
165 XLVIII|         Baltaragis su savo dukra ir Girdvainis su obuolmušiais, nelaimingas