Chapter

  1 I     |          namo.~    O nuo to laiko, kai vienas valakininko sūnus
  2 I     |            liūno eketes, o paskui, kai kitas išdidus senbernis
  3 I     |        nenorėjo tikėti. Bet dabar, kai dėjosi tokie nesuprantami
  4 II    |       neleido. Tiktai vieną dieną, kai jai pritrūko kantrybės belstis
  5 II    |        sako. - Apžadai apžadais, o kai pamatysi jaunikį su piršliais,
  6 II    |       atvažiavę.~    Bet tuo metu, kai žiopsojo nustebusi Uršulė
  7 III   |         ankstyvas pavasario rytas, kai Uršulė tiesiai iš Baltaragio
  8 III   |          dabar davatkos drebėdavo, kai ji, net neprasižiojusi,
  9 III   |                 Pirmą tylią dieną, kai nebuvo jokio vėjelio, tuojau
 10 III   |     parapijoje.~    Tiktai paskui, kai pas Baltaragio dukterį pradėjo
 11 IV    |          iš karto buvo ją pagavęs, kai įspėjo tariamą Baltaragio
 12 IV    |           tulžį ant jos išliedavo, kai nematydavo Baltaragis.~   
 13 IV    |            Uršulė net apsidžiaugė, kai sužinojo, kad jos nemėgiama
 14 IV    |           bobinčiuje prie durų ir, kai ėjo iš bažnyčios Jurga (
 15 IV    |            kad net širdis suvirpa, kai gražų berną pamatau. Neišturėsiu
 16 V     |            kaip aruodą, bet užtat, kai išvažiuodavo su obuolmušiais,
 17 V     | atvažiavusį į Švendubrę, ir Jurga, kai išsiskyrė su Uršule prie
 18 V     |         pastojo Girdvainiui kelią, kai tas, kaip tik jos ieškodamas,
 19 V     |         net Girdvainio žirgus.~    Kai Girdvainis prižadėjo su
 20 VI    |  atsiklausyti malūno sparnų ūžimo, kai jam pritardavo Udruvės ežero
 21 VI    |             Smagiausia jam būdavo, kai pakildavo vėjas ir sukdavo
 22 VI    |            tai ypač susimąstydavo, kai nurimdavo vėjas, ir jis
 23 VI    |         baltakiuoti stengdavosi. O kai jau per daug savo meilumu
 24 VII   |       davatka. Tik vieną pavasarį, kai papūtė švelnus vėjas, pradėjo
 25 VII   |         sumalė, sukrovė į roges, o kai Marcelė atsisėdo važiuoti,
 26 VII   |           sulaikyti Marcelę.~    - Kai kelias pabėgs, - atsakė
 27 VII   |           nerasdavo.~    O rudenį, kai antroje ežero pusėje pradėjo
 28 VII   |          ežero krantą. O pavakare, kai pradėdavo skambėti piršlių
 29 VIII  |    snausdavo per dienas ir naktis. Kai snausti nusibosdavo, kartais
 30 VIII  |           jis imdavo nerimauti. Ir kai Baltaragis, sužavėtas Marcelės
 31 VIII  |          ko neturi, bet ką turėsi, kai vesi, tai padėčiau.~    -
 32 IX    |            net nusišnypšti. Tiktai kai Juodvalkis nusileido Baltaragiui
 33 IX    |         labiausiai patį Baltaragį, kai pati pasisiūlė už jo eiti.~    -
 34 IX    |       aukštinį. Ką daugiau darysi, kai reikia palaukti.~    O ir
 35 XI    |           tai buvo po metų rudenį, kai gervės skrido, - išbėgo
 36 XII   |        kryžius blanko saulėleidis, kai Marcelės grabą nuleido į
 37 XII   |        traukė į žemę. Tiktai tada, kai supylė antkapį, Juodvalkis
 38 XIII  |    atsiplėšė Uršulė nuo slenksčio, kai lopšyje vėl pravirko naujagimė
 39 XIII  |          su savo sielvartu. Tiktai kai lopšyje pradėjo juoktis
 40 XIV   |        kumštimi ir keikdama.~    O kai Uršulė jau taip toli nubėgo,
 41 XIV   |           ir lindėk nematomas, nes kai užklups, o ypač ta ragana,
 42 XIV   |         Paskui šventai to laikėsi: kai tik pamatydavo moterį, tuojau
 43 XV    |            žmonės visaip spėliojo. Kai kas net buvo linkęs patikėti
 44 XV    |           Juodvalkis viską padarė. Kai Baltaragiui visiškai įgriso
 45 XV    |            ir Juodvalkio suokalbį, kai nusiminęs Baltaragis buvo
 46 XVI   |         kaip žmogui viena diena, - kai staiga jam parūpo, kas gi
 47 XVI   |        todėl, kad kiekvieną kartą, kai pasirodydavo mergina kieme
 48 XVI   |        atvažiuojant su skambalais. Kai jie atvažiuos, tai ji išvažiuos.
 49 XVII  |           palube pro aukštinį... O kai kalvis, čiupęs replėmis
 50 XVII  |         labai patenkintas. Paskui, kai kalvis, nukalęs daiktą,
 51 XVII  |          žino, kas jam pasidarė. O kai išgirdo jos linksmą juoką,
 52 XVII  |            dar mergaitė...~    - O kai Baltaragis senbernis buvo,
 53 XVII  |    pamatyti.~    O subatvakariais, kai pasigirsdavo paežerės keleliais
 54 XVIII |       XVIII~    Rudeniop jau buvo, kai Pinčukas, sukdamas malūno
 55 XVIII |            atskridęs Pinčukas, ir, kai piršlys su jaunikiu leidosi
 56 XIX   |            gražumu nesusikalbės. - Kai leidau, tai pešėtės, o dabar
 57 XX    |          kažkokius ženklus daro. O kai pasuko pro Aklojo ežero
 58 XX    |         tiltą ligi pusės įvažiavo, kai jis griuvo. Ketvirto net
 59 XX    |         pralėkė. Penktas subyrėjo, kai baigė per jį važiuoti. Šeštas -
 60 XX    |      važiuoti. Šeštas - nudardėjo, kai buvo pravažiavę, o septintą
 61 XX    |          kalno Baltaragio malūnas, kai staiga iš Paudruvės pelkių
 62 XXI   |      tiktai su velnio pagalba?~    Kai tik užėjo Raupiui velnias
 63 XXI   |      priėjo arčiau prie Pinčuko, o kai pažino, net akis išpūtė:~    -
 64 XXI   |            atidaryti kamaros durų, kai iš ten pasigirdo niaurus
 65 XXII  |               XXII~    O kamaroje, kai pasirodė Pinčukas visa savo
 66 XXII  |         Pinčukas garsiai pasakė. - Kai tu nuvažiuosi, aš pradėsiu
 67 XXII  |           mes tai padarysim?~    - Kai važiuos užsakų, - atsakė
 68 XXII  |            kaip dar niekada. - Aš, kai tik nučiupsiu juos, tuojau
 69 XXII  |           ar prie tiltelio pametė, kai su Girdvainio arkliais ėjo
 70 XXIII |          sutikta laimė.~    Tiktai kai seniai užsnūdo, nepajėgę
 71 XXIII |        juokėsi mergina.~    Tiktai kai tretieji gaidžiai pragydo
 72 XXIII |            padeda, - tarė Anupras, kai Girdvainis su Jurga dingo
 73 XXIV  |          truktelėjo jį už skverno, kai tas ėjo pro šalį, klūpčiodamas
 74 XXV   |  Girdvainio arklius kaip tik tada, kai jiedu atvažiavo užsakų?
 75 XXV   |            tą progą kaip tik tada, kai Girdvainis buvo nuėjęs užsakų,
 76 XXV   |      negirdėjusi.~    Tiktai tada, kai atvyko į Švendubrę ir išgirdo
 77 XXV   |            neiškentė. Po pamokslo, kai išėjo iš bažnyčios sujaudinti
 78 XXV   |  bažnyčioje nuo pat ankstyvo ryto, kai zakristijonas pirmąsias
 79 XXV   |        užžiebdavo, ligi pavakarės, kai visas žvakes užgesindavo
 80 XXV   |           taip, - pagaliau pasakė, kai žmonėms kantrybės pritrūko
 81 XXV   |           kaip tik prie bažnyčios. Kai nusileido, ogi žiūriu -
 82 XXV   |          nes čia nieko nepadarysi, kai velnias su arkliavagiu susidėjo,
 83 XXV   |          iš būrio atsiliepė.~    - Kai tave velnias pagriebs, tai
 84 XXV   |       pradėjo skambinti mišparams. Kai kas mėgino paklausti varpininką
 85 XXV   |      dardėjimą ir arklių žvengimą. Kai išėjęs iš varpinės, arkliavagis
 86 XXVI  |           kur nebuvo nuo to laiko, kai išjuokė jį Baltaragis už
 87 XXVI  |            vos tik priėjo prie jų, kai šie taip suprunkštė ir nusižvengė,
 88 XXVI  |        Atsipeikėjo tiktai paryčiu, kai su triukšmu įgriuvo pro
 89 XXVIII|          arklius.~    Nuo to ryto, kai išbėgo jis iš bažnyčios,
 90 XXVIII|         juos surasi, jeigu Raupys, kai pačiupo juos, taip ir nudūmė
 91 XXVIII|           nei matė, nei girdėjo. O kai Girdvainis pradėdavo smulkiai
 92 XXVIII|   atsakydavo Girdvainis, o paskui, kai suprato, kad iš jo tyčiojasi,
 93 XXVIII|     Anupras. - Aš senas, o ir tai, kai pasižiūriu - viskas mano
 94 XXVIII|           Anupras žodžio pertarti, kai Girdvainis staiga pašoko,
 95 XXIX  |          kuris pasigirdo jo balse, kai jiedu pakelėje ant akmens
 96 XXIX  |      Tiktai paskui, po vakarienės, kai prisikimšo pypkę lapinio
 97 XXIX  |          ką jos čia galėjo padėti, kai širdis nesutarė, meilė ir
 98 XXIX  |          dūmą. - Nieko nepadarysi, kai vienas paklydęs, o kito
 99 XXIX  |          žado.~    Tik prieš rytą, kai pirkioje sužibo žiburys,
100 XXIX  |           Atsipeikėjo tiktai tada, kai sugirgždėjo durys, ir jis,
101 XXX   |      žėrinčiomis patamsyje akimis, kai jis stabdo kiekvieną ir
102 XXX   |     susitikęs.~    Tai buvo po to, kai susitiko Anuprą, norėjusį
103 XXX   |          Girdvainis sumerkti akis, kai staiga ties pat ausimis
104 XXX   |       pabaidžiau tavo obuolmušius, kai tu važiavai piršliais pas
105 XXX   |           jų nesuranda. Tai dabar, kai vėl tolumoje pasigirdo žvengimas (
106 XXXI  |            Girdvainio obuolmušiai, kai pavogė juos, susidėjęs su
107 XXXI  |                 Nuo to pat rudens, kai pavogė juos, per visą žiemą
108 XXXI  |         kuinus pirmą kartą sutiko. Kai vežimas arčiau privažiavo,
109 XXXI  |          išvadavimas. Pirmą kartą, kai patekome į vergovę, važiuojame
110 XXXII |            bangavimo.~    Ir tada, kai buvo atėjęs Anupras, vieną
111 XXXII |            vakarą, išėjus Anuprui, kai tėvas su dukra vienu du
112 XXXII |    virpėdama. Bet nespėjo nurimti, kai jau ne malūne, bet čia pat
113 XXXIII|          kaip ugnyje nuo to laiko, kai pavogė Girdvainio obuolmušius, -
114 XXXIV |            Raupio laimė, kad tada, kai jį apsupo iš visų pusių
115 XXXIV |            maža skylutė po uodega, kai Raupys atsipeikėjo ir ėmė
116 XXXV  |           kad vos nesugrįžo atgal, kai jau buvo priėjęs prie pat
117 XXXV  |          Tiktai tada ją prisiminė, kai atsimušė kakta į sustojusią
118 XXXVI | nugalabijimą Gaidžgalės karčemoje. Kai kas net apgailestavo ir
119 XXXVI |       nepaprastų dalykų buvo matę. Kai krisdavo staiga arklys,
120 XXXVI |          Raupio dūšią besišaipant, kai gaišdavęs arklys. Tarytum
121 XXXVI |          koją ir paleidę, o dabar, kai jis pats buvo įlindęs į
122 XXXVI |           kleboną Bonifacą Bobiną (kai kas net rimtai siūlė) užpirkti
123 XXXVI |     Šešelga viską gerai apgalvoti, kai ištiko naujos ir daug didesnės
124 XXXVII|           pasižiūrėjo pro langelį, kai šūvių dūmai išnyko, ir pamatė
125 XXXIX |   pasprukti nuo savo priešininkių, kai tos ir vėl visu būriu ją
126 XXXIX |           su savo jaunikiu velniu, kai jis, išsigandęs varpų, pabėgo...
127 XL    |        vargšės, ir ji patamsi jai, kai važiuosiąs tas nevidonas
128 XL    |            dariusi. Tiktai paskui, kai Baltaragio dukra jau buvo
129 XL    |          arklių vis tiek nesurasi, kai juos pavogė velnias, susidėjęs
130 XL    |           neturėjusi (be to karto, kai Baltaragis ją norėjęs išleisti
131 XL    |            Tai buvo tą sekmadienį, kai Girdvainio obuolmušius pavogė.
132 XL    |      pavogė. Klebonas per mišparus kai užgiedojęs, ji ir pagalvojusi,
133 XL    |             bet nieko nepadėjo, ir kai tik klebonas giedodavęs
134 XLI   |        šlapia (mat, kol atgaivino, kai apalpo prie klebonijos po
135 XLI   |           miestelio!~    Pagaliau, kai išėjo iš Švendubrės, žmonių
136 XLI   |          kad neužkerėtų, ir nuėjo. Kai išvarė į vieškelį, liko
137 XLI   |            įvykdyti savo sumanymą, kai iš pakelės šoko vyrai su
138 XLII  |        vakarą, saulei leidžiantis, kai susirėmę vyrai ant Padievyčio
139 XLIII |            prieš aušrą kryžkelėje, kai pasivaideno naktį Pinčukas?
140 XLIII |         seniai nesirodo) patarimo, kai pro duris įėjo kažkoks nepažįstamas
141 XLIII |           antrą kartą žvilgtelėti, kai Šešelga jau atnešė antrą
142 XLIII |     neturėjo, tik priepuolį gavęs, kai Raupį taip žiauriai stadaloje
143 XLIV  |        galo. Tik tada atsipeikėjo, kai pro langą plykstelėjo žaibas
144 XLIV  |         nespėjo Šešelga atsistoti, kai, netekęs kantrybės, Pinčukas
145 XLIV  |          Pinčukas, - nuo to laiko, kai pašovė jį Baltaragis, sirgo
146 XLV   |            kliedėjo nuo to vakaro, kai išgąsdino ją nepaprastas
147 XLV   |          laimė, kokia ji paprasta, kai iš širdies trykšta.~   
148 XLV   |        Girdvainis. O jo žvilgsnis, kai susitiko akis į akį, toks
149 XLVI  |         Visai toks pat, kaip tada, kai Girdvainis buvo atvažiavęs
150 XLVI  |    pasirodė, bet ji tikrai išbėgo, kai trinktelėjo priemenės durys.~   
151 XLVI  |      nepataikė Pinčukui po pušimi, kai jis užmetė nelaimingam jaunikiui
152 XLVI  |         nespėjo Pinčukas ištrūkti, kai tiesiai jam į tarpukaktę
153 XLVI  |            tiktai akyse sužaibavo, kai jis krito nuo malūno sparno
154 XLVII |             Negi būtų nuskridęs? - kai kas bandė pajuokauti, bet
155 XLVII |            ir suanglėjęs Pinčukas. Kai kas net apdegusių ragiukų
156 XLVII |        tada atbėgo į malūno kalną, kai iš trobos išlėkė vienmarškinė
157 XLVII |          audringą pavasario naktį, kai žmonių likimai susikirto,
158 XLVIII|             O vakaro prieblandoje, kai pats nežinai, ko pasiilgsti,
159 XLVIII|         krašte kiekvieną pavasarį, kai sušniokščia pirma pavasario
160 XLVIII|      neprisišaukia.~    O tuo metu kai kas matė ir net pakelėje
161 XLVIII|           iškiša ragą iš po žemės, kai atbėgęs Jurgutis nučiumpa
162 XLVIII|         akmenimi. Tiktai tą naktį, kai sušniokščia audra, prieš
163 XLVIII|          akmeninės ašaros.~    Bet kai įsisiaučia audra, užgroja