| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Kazys Boruta Baltaragio Malunas Arba Kas Dejosi Anuo Metu Paudruves Krašte IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Chapter
1 XXIX | Neprarask vilties pirma laiko. A§ geriau savo dukterį pažįstu. 2 XVI | senasis tinginys ir visiškas abejingumas, bet užtekdavo tiktai išeiti 3 VIII | Kam to reikia? -vis dar abejoja Baltaragis. - Kaimyno žodis 4 XLIV | Girdvainio širdyje nebūtų kilusi abejonė. Tai kas, jei ir nueis jis 5 XLIV | rankų? Bet tos rankos, kilus abejonei, nusviro, ir Girdvainis 6 XXXVI | paskui vienas kitas pradėjo abejoti: o ką, gal tas velnio išpera 7 IX | nuostolis.~ Netrukus abi pusės greitai susitarė. 8 XXXIII | pagaliau tarė kalvis, užtaisęs abu vamzdžius kulkomis, - gerai 9 XXXIV | padarė. Tuojau atsirado adata su yla, ir vyrai ėmėsi darbo. 10 XXXVI | tvartuose tarsi pasmaugtus. Ir t.ai vis patys geriausieji arkliai, 11 XLI | Bernardas iš užpakalio, ji aiktelėjo ir pliumptelėjo į vandenį, 12 XLVIII | Tai daužosi kryžkelėje ir aimanuoja, šaukdama pagalbos. Bet 13 XXXII | stiprūs priešingi jausmai ir aistros. Meilė ir neapykanta, atlaidumas 14 V | Anuprą Visgirdą, kuris viena akimi neprimatė ir viena ausimi 15 XXXVII | Pinčukas kaip tik nutykojo tą akimirksnį ir tarė, kad bus pats laikas 16 XLIV | pasiilgusia širdimi?~ Tuo akimirksniu pasinaudojo Pinčukas. Jis 17 XLVII | po visą padangę. Pro jų akinančias šviesas buvo matyti ant 18 XXX | norėdamas už pakarpos nučiupti akiplėšą, bet čiupo ir, rodos, sučiupo, 19 XLVIII | Paskui, pamatęs, kad esu akiplėšiškai išnaudojamas, supykdavau, 20 XXXV | ir tylėjimu nusikratyti akiplėšų, bet tai nieko negelbėjo, 21 XI | pamatyti nusileidžiant už akiračio ar pati su jomis skristi 22 XXI | supyko Šešelga, kad Pinčuko akivaizdoje arkliavagis taip jį niekina. - 23 XLIV | suvyburiavo ore ir dingo akivaro mauruose.~ Palikęs Šešelgą 24 XV | pelkėse, prie pat didžiosios akivaros, piemens atrado kiaurą geldą 25 XXVIII | džiugina, net tas pakelės akmenėlis. Prisėskime ant jo, pakalbėsime, 26 XLVIII | sustingęs ir amžinai pavirtęs akmenimi. Tiktai tą naktį, kai sušniokščia 27 XXIX | Bandysiu perkalbėti. Ne akmeninė jos širdis.~ - Ir aš 28 XLVIII | veidus nurieda stambios akmeninės ašaros.~ Bet kai įsisiaučia 29 XLVII | viršukalnėje, nes ką gi su akmeniu darysi?~ O kur dingo 30 XXIX | tas ašaras, kurios kaip akmenys krito ant jo sąžinės, ir 31 XXXVI | nieko negali padaryti.~ Akylesni žmonės net nepaprastų dalykų 32 XIX | Išlėkei tada nežinia ko, nei algos atsiėmei, nei atsisveikinai. 33 XX | pasuko pro Aklojo ežero alkūnę, tas cypimas nuzvimbė tiesiai 34 II | atsirado?) gėrė ir širdis alpo nuo meilių jaunikio žodžių. 35 XXIV | klūpčiodamas prieš didįjį altorių, ir sako:~ - Prikelk 36 XI | Malk pyragus, taisyk alų ir lauk krikštynų.~ Baltaragis, 37 XXXVI | nutarė verstis arklių gydymo amatu.~ Tiktai ne taip viskas 38 XIV | jokios kaltės pateksi amžių amžiams.~ Taip Uršulei besiplėšant, 39 XIV | su džiaugsmu būtų priėmęs amžinas kančias, kad tiktai išgelbėtų 40 XII | Marcelę, rengėsi išnešti ją į amžino poilsio vietą. Pakilęs nuo 41 XII | mirgančiomis žvaigždėmis ir amžinybe. Baltaragis aiškiai girdėjo 42 XVII | Tiktai apjuokinai visam amžiui...~ - Nagi pats norėjai! - 43 XX | drąsos ir ryžtingumo, kaip anais kartais, o ir piršlys buvo 44 XXXIV | ir prašė pasigailėti, bet anas smarkusis vyras užmetė kilpą 45 V | juoktis. - Kur jis?~ - Nagi anava, ar nematai, stovi, - pirštu 46 II | apgauti rengdamasis ir jau iš anksto dėl to džiaugdamasis.~ 47 XVI | esanti dar baisesnė, negu anoji, kurią leido už jo, bet 48 II | staiga apsisuko, tvieskė tokį antausį, kad Pinčukas suklupo, sijonas 49 XLI | Tiktai skaldo vieni kitiems antausius ir laksto kepurės nuo tilto 50 II | nerimauja, ieško raibos antelės... Ar kartais jos čia nesurasime?~ - 51 II | jaunikis iš to džiaugsmo kaip antinas sukrykštė, sukdamas aplinkui 52 II | paežerėmis, pro pelkes, radau antinėlį - sako. - Antinėlis krykščia, 53 II | radau antinėlį - sako. - Antinėlis krykščia, nerimauja, ieško 54 XII | Tiktai tada, kai supylė antkapį, Juodvalkis paleido savo 55 XXXI | ausimi, kaip vienas arklys antram tarė:~ - Ne, - sako visiškai 56 XXXIX | dievobaimingi. Jie gyveno antrame davatkyno gale, ir jų pareiga 57 XVII | veikė ne vienas, turėjo ir antrininką, kuris taip pat dėl Jurgos 58 XXXI | panarinta galva nelaimės draugo, antrojo obuolmušio.~ Dar kartą 59 XXVIII | nesurasi.~ - Bet tokių ir antrų arklių, - pertarė Girdvainis.~ - 60 XII | žemės grumstai į karsto antvožą, Baltaragis nuo jų kurtaus 61 XIX | Pinčuką. Bet atsiliepė tiktai antys su gaigalais ir kitais balų 62 XIX | pusę, užsilikusią dar nuo anų laikų, išėjo temstant į 63 XLVIII | nepaprastų įvykių, kurie dėjosi anuo metu Paudruvės krašte, bet 64 XXVIII | Kam mes tada važiavome, Anuprai, pas tą prakeiktą mergą?~ - 65 X | šiukšles ir dulkes šluodama į apačią.~ Baltaragis paskendo 66 XLIV | labiau už akių užbėgti. Jį apakindavo žaibai, ir jis turėjo klupti 67 XL | būtų atsigrįžusi, tai būtų apakusi, o jeigu būtų išgirdusi 68 VIII | nors ir nedidelės pelkės, apaugusios krūmokšniais ir uogienojais, 69 I | išsišakojęs tarp aplinkinių kalnų, apaugusių pušynais, ir slėnių, užtrauktų 70 XXXIV | dūšia? - susidomėjo vyrai ir apčiupinėjo odą.~ Po visų plumpinimų 71 XLVII | suanglėjęs Pinčukas. Kai kas net apdegusių ragiukų žymes kaktoje pastebėjo.~ 72 X | išlikęs gyvas ir jaunamartės apdovanotas dvylikanyčiu rankšluosčiu, 73 XXI | nusisuko. Toks jau buvo jis apdraskytas ir iškoneveiktas, kad net 74 XXXIII | kulkom dvivamzdį kampe po apdulkėjusiais Uršulės sijono likučiais.~ - 75 IX | visas burtų ir užkeikimų apeigas, kad jaunavedžiams nesisektų, 76 XXXV | anksčiau nuvažiuoti, kad spėtų apeiti visokią valdžią ir apskųsti 77 XX | išvažiuodamas, Visgirda apėjo vežimą ir arklius, kažką 78 III | kartų buvo keliaklupsčiais apėjusi. Reikėjo ko nors prasimanyti, 79 XXVII | aplinkinius malūnus, ne kartą apgailėdami Baltaragio malūną, kuris 80 XXVIII | Paskui, kiek patylėjęs, lyg apgailestaudamas, pridėjo: - Kam mes tada 81 XXXVI | Gaidžgalės karčemoje. Kai kas net apgailestavo ir tardavo, kad vis dėlto 82 XVIII | velnių negalima suvedžioti ir apgaudinėti.~ Palaukė Pinčukas, kol 83 XIV | jeigu kartais ir suprastų apgaulę.~ - Ne, taip nebus, - 84 XVIII | septinti metai. Juk ir taip jį apgaulingai išnaudojo!~ O Baltaragis 85 XXV | jis buvo klaidinantis ir apgaulingas. Tai ir Girdvainį taip suklaidino, 86 XIX | atsiskirti.~ - Kad tu mane apgavai, - piktai atšovė Pinčukas.~ - 87 XIX | Pinčukas.~ - Kuo gi tave apgavau? - dėjosi nekaltas Baltaragis. - 88 XXIII | kad jis, senas žmogus, o apgavikas, apsimetęs pakeleivingu, 89 XXXVIII| nesusipratimą ir Baltaragio apgavimą... Bet aš visai nepykstu, 90 X | pasitiko ant laiptų, norėjo apglėbti, bet ji paspruko ir užbėgo 91 XLV | ir didelė laimė, rodos, apglobė ją, kad širdis neišturėjo 92 I | nuolatos skalavo malūno kalno apgriuvusį šlaitą, tarytum norėdami 93 XV | išdaiga! Dar tą pačią pavakarę apibėgo pusę kaimo ir, raitydamasis 94 XLI | pavandeniui ir prieš vandenį apieškoję ir niekur skenduolės neradę, - 95 XVI | nuramindavo.~ Kartais Pinčuką apimdavo senasis tinginys ir visiškas 96 XXXII | pelėda ūkia, bet duktė, apimta klaikios išgąsties, įsikibo 97 XXXII | lovos ir, žiūrėdama siaubo apimtomis akimis ir visa drebėdama, 98 XVII | prikišo kalviui. - Tiktai apjuokinai visam amžiui...~ - Nagi 99 XXIV | nenuleido, stipriai ją laikė apkabinęs dešiniąja ranka per liemenį.~ 100 XXIII | Girdvainis rankas, norėdamas apkabinti merginą, kaip savo laimę.~ - 101 IX | gyvenimą pašventusi, nei apkalbų, nei nuodėmės nepabijojusi ( 102 II | tokių baisių dalykų.~ Apkaltino ji Baltaragį, kad jis, senas 103 XII | skara, priėjo prie lopšio, apkamšė, pamokė, kaip elgtis su 104 XXXVII | dukterį į kaktą, apklostęs ir apkamšęs, Baltaragis pats atsigulė 105 XIV | senmergė jai visą jaunystę buvo apkartinusi ir tėvo namus pragaru pavertusi. 106 XX | bet į karietą, gražiai apkaustytą ir nudažytą, dar tėvų tėvo 107 XXXIX | velnio nuotaka nenorėjo ir jų apkerėti. O kaipgi, viena atrado 108 XXXVII | pabučiavęs dukterį į kaktą, apklostęs ir apkamšęs, Baltaragis 109 XXI | kurį gaspadorius gerai apkūlė, sugavęs lendant pro langą 110 XL | šikšnosparnį rėkiant - būtų apkurtusi. Bet nieko nemačiusi, nieko 111 XIV | ir aukso karieta. Uršulė apkvaišo iš netikėtos laimės, o Baltaragis 112 II | Uršulė nieko nesuprato, lyg apkvaišusi buvo, ir tiktai atsimena, 113 XIV | išpurvintas, suniurkytas, aplamdytas, ir net vienas ragas nusuktas, 114 XLV | miegalė pasidariau! Ir kaip apleidau viską. Nepyk, tėveli! Aš 115 XXXVI | paskutinis prietelius, bus jį apleidęs, ir buvo begrįžtąs atgal, 116 XXXV | nieko nelaimėtų. -Vadinas, apleidi nelaimėje draugą? Na, gerai, 117 XXXII | atsisėdo už stalo vakarienės, apleistame malūne vėl suūkė pelėda. 118 XXXIX | užtaisė burtus, ketindama apleisti davatkyną ir susitaikyti 119 XXXVII | beviltiškos lyg amžina naktis. O apleistoje troboje, baisiai tuščioje 120 XXXII | blaškydavo po pakrantes apleistos nuotakos meilės žodžius, 121 XLI | sparčiau varyti. Bet kur tu aplenksi gandą? Iš kojų nusivarė 122 V | Pravažinėjo visą rudenį pas aplinkines merginas nuotakas ir net 123 XIX | iškišęs liežuvį, visais aplinkiniais keliais? Nenori bernauti 124 XLVIII | ežeras, o ežero pakrantėse ir aplinkiniuos kalnuose pradeda žvengti 125 XXVII | Žmonės patikėjo ir važiavo į aplinkinius malūnus, ne kartą apgailėdami 126 XIII | Baltaragis, didesniam Uršulės apmaudui, nieko jai neatsakydavo 127 XXXVII | supintijo savo davatkyne su apmaudusia burtais ir prietarais širdimi, 128 II | dvaras?~ - Ne pono, - sako apmirdama Uršulė, - tiktai Baltaragio, 129 XLIII | kuriuo balkiu nori kaboti. Apmokėsiu sąskaitą.~ Šešelga, neištaręs 130 IX | nepastebėjo. Pravažiuodami tik apnešė dulkių debesiu to paties 131 XI | žvaigždutėmis. Dangus buvo apniukęs, išblėsęs, be prošvaistės. 132 XXIV | nuleido rankas klebonas. - Apraganiavo tave, neišmanėli, o tu ir 133 XLII | neišlįstų, dar kilpomis apraizgė ir, lyg niekur nieko, ramiai 134 X | kokiais voratinkliais jie apraizgyti ir kiek čia daug svetimų 135 XXXIII | Netrukus sugrįžo kalvis su aprūdijusiu šautuvu, čia pat jį nušveitė 136 XLI | nuėjo tiesiai pas kleboną. Apsakė savo vargus ir paprašo atlaikyti 137 XX | paraginama.~ Anupras apsakinėjo Baltaragiui sunkią kelionę 138 III | užsimojo vėl iš eilės klebonui apsakyti, bet žiūri - tas knabtelėjo 139 X | ežeras, o už alkūnės žaliavo apsamanojusi gimtinės sodyba.~ Vieną 140 VIII | pagaliau atsikėlė iš savo apsamanojusio guolio, priderančiai už 141 XXXVI | žinodamas tokias paslaptis, kaip apsargdinti arklius ir juos pagydyti. 142 XLI | Paskui ėjo Uršulė (bet dieve apsaugok koks ten buvo ėjimas!) visa 143 XVI | jeigu ir žmonės to gero apsčiai turi, o juk velnias, kaip 144 III | norėjo išleisti? - pažiūrėjo apsiblausęs klebonas į Uršulę ir liūdnai 145 XII | ką čia dabar daryti, tai apsidairęs prisikimšo pypkę lapinio 146 XXXIII | tu man paūkausi! - tarė apsidairydamas. - Gausi, ko norėjai, ir 147 XLIII | klaikaus ūžesio. Šešelga išėjo apsidairyti į lauką. Gal ten kas darosi?~ 148 XXXVI | parėjęs galvojo, kaip čia apsidraudus nuo tokių nelaimingų atsitikimų. 149 XXVII | Nežinojo tėvas, ar apsidžiaugti, ar nuliūsti dėl tokios 150 III | apsidairė mirksėdamas.~ Apsidžiaugusi Uršulė pabučiavo klebonui 151 IV | nesulaukia, o aš ir be jų apsieisiu.~ Supyko Uršulė, išgirdusi 152 XIX | to, ir be jo bus galima apsieiti. Gali ir vėl snausti mauruose, 153 XVIII | nesulaukdamas pats vienas apsiėjo: viena ranka dumples pūtė, 154 XXXVI | visai nebėra gyvenimo.~ Apsigalvojęs Šešelga tarė dar kartą nueiti 155 XXXIII | nuo visokių priešininkų apsigins, o perkūnas jam ne priešas, 156 XXIX | stūgaudama kamine.~ Baltaragis apsigraibė ir užžiebė žiburį. Už lango 157 XII | atsakė jai kalvis, patamsyje apsigraibydamas ir užžiebdamas žiburį - 158 XXXIX | nepasidaviau, šventu kryžium apsigyniau. Tiktai šitoms prakeiktoms 159 II | savo sužadėtinę meiliai apsikabinti ir pabučiuoti, bet Uršulė 160 XVI | karieta.~ Paskui mergina, apsikabinus Baltaragį, nuėjo į trobą, 161 IX | su baltu nuometu, rūtomis apsikaišiusią. Bet Uršulė pro ašaras jaunavedžių 162 XXIII | ašarą nuo blakstienos ir apsikniaubė ant stalo.~ Anupras suprato 163 XXIII | O Baltaragis dar snaudė, apsikniaubęs ant stalo, ir negirdėjo, 164 XIV | jūs, velniai, gali viskuo apsimesti. Pamatęs tokį sutvėrimą 165 XXXIX | iš Baltaragio malūno ir apsimetė esanti davatka, o iš tikrųjų 166 XXX | obuolmušių žvengimą, nakčia apsinakvodavo kryžkelėse, tykodamas, ar 167 XXX | apsistojo pirmoje kryžkelėje ir apsinakvojo. Visai jau prieš pusiaunaktį 168 I | linksmosios akys kartais apsiniaukdavo ir lūpose sustingdavo juokas. 169 XVI | Pinčukas.~ - Ak šita! - apsiniaukė supratęs Baltaragis ir norėjo 170 VIII | Pinčukas taip buvo apsipratęs su malūno ūžimu, kad kartais, 171 XXXVII | gražesnis ir šviesesnis.~ Apsiraminęs Baltaragis užmigo, jausdamas, 172 XLV | buvo kliedėdama pakilusi, apsirengusi ir buvo besiruošianti kažkur 173 XLV | Nepyk, tėveli! Aš tuojau apsiruošiu.~ Tėvas nustebęs žiūrėjo 174 XXX | nieko nesurasdamas, temstant apsistojo pirmoje kryžkelėje ir apsinakvojo. 175 XXXV | Pinčuk, neužtruk, apie kelmą apsisuk ir tuojau čia pat pribūk!~ 176 XIV | sklendė), o paskui staiga apsisukusi išbėgo iš namų su ryšulėliu, 177 VIII | guolio, priderančiai už krūmo apsitaisė, kaip žmonėse tinka pasirodyti, 178 XXXIV | blogo nepadarysime. Tiktai apsiūsime arklio oda ir taip paliksime 179 XXIV | lipdė akis, ir klebonas apsivertė ant kito šono.~ "Tegu 180 V | ausimi neprigirdėjo, o pats apsivilkdavo ne išeiginiais drabužiais, 181 XXVI | baisiai gėda, kad iš vakaro apsivogė ir pragėrė dvi poras pasagų. 182 XXIX | buvo gėda grįžti į kalvę apsivogus, - užklydo į Baltaragio 183 XLI | ponaičiukas. - Jeigu būtute apsišvietę, tai ir žinotute, kaip reikia 184 XXXIX | kaip vieną pavakarę Uršulė, apsižergusi šluotą, priėjo prie krosnies 185 XLIII | dabar galas? - neramiai apsižvalgė, nesuprasdamas, kas čia 186 V | karietą, gražiai dažytą, bet į apskretusį mėšlavežimį, už piršlį pasiimdavo 187 XXXV | nušausiąs: ir valdžiai mužikus apskųsiąs, ir jų arklius išgaišinsiąs.~ 188 XXXV | nugalabijimą. Nuėjęs į miestą, apskųsk valdžiai, kad mužikai maištą 189 XXXV | apeiti visokią valdžią ir apskųsti neklaužadas mužikus. Su 190 XII | ežerą smilko kaip grabnyčios apsnigtos pušynų viršūnės.~ Liūdna 191 XXXVII | kaip baltos drobulės, o pro apsnigtus šlaitus ir laukus vingiuoja 192 XXXIX | padaryti šaukė visu būriu, apspitusios Uršulę ir nežinodamos, kaip 193 XX | gaidžių, nes kalbos buvo apstu ir alaus nestigo. Kamaroje 194 II | nieko nesuprato.~ Taip apstulbusią Uršulę pasodino į auksinę 195 X | pagauk, jei gali! - šūktelėjo apstulbusiam Baltaragiui.~ Malūnas 196 XXXVI | vyrai, matydami patį Šešelgą apstumdytą ir nelabai sklandžiai meluojantį, 197 XXXIV | paspruko kaip kiškis iš apsupimo ir įbėgo be kvapo į karčemos 198 XXXIV | laimė, kad tada, kai jį apsupo iš visų pusių vyrai su kuolais, 199 XXXVIII| laukdamas ir viską iš naujo apsvarstydamas. Kaip čia atsitiko, kad 200 XXII | Gal išgersime ir apsvarstysime tą reikalą, - pasiūlė Raupys 201 XLIV | Ką aš veiksiu su tokiu apsvilusiu, bedančiu padegėliu? ~ 202 XXXIV | Raupys atsipeikėjo, vyrai aptarė, ką su arkliavagiu daryti. 203 XXIX | reikalas, bet negi stovėdami jį aptarsime? Prisėsime, pagalvosime.~ 204 XLI | lietuviškai: "Jeigu moteriškė yra aptarta ragana esanti, tai reikia 205 V | rudenį, tai net padanges aptaškydavo.~ Taip išvažinėjo Girdvainis 206 XIX | veisėsi. Paskui ir paukščiai aptilo. Nyku kiek pasidarė. Bet 207 XXXVII | drumsčiasi ežeras, ir padangę aptraukia tamsūs debesys.~ Malūnas 208 IX | seno kelmo? Tiktai sarmatą apturėsime, ir daugiau nieko.~ - 209 XXXIII | išbaidysiu prakeiktą pelėdą ar apuoką, ir viskas bus gerai.~ - 210 XVII | Jurgą, spoksodavo į ją kaip apuokėlis, negalėdamas žodžio ištarti. 211 XVII | su ta Uršulės sijono puse apvalyti suodžius kalvėje. Ką darys 212 V | mergos susirasti, nors buvo apvažiavęs su piršliu, to paties kaimo 213 XXVI | šiaudų, čia pat juos iškratė, apversdamas jais Jurgutį, lendantį iš 214 XXIII | vienas kitą tylūs, negalėdami apversti liežuvio.~ Dingo Girdvainio 215 XXXVII | Uršulė, šnairuodama kaip apvilta praeitis, o pro malūno sparnus 216 XXIX | nieko nepasigailės, kol iš apvilto ilgesio pasiliks vieni griuvėsiai.~ 217 XII | su malūno sparnais kaip apyaušrio miglos? Pasilenkė Baltaragis 218 X | Baltaragį ji sukosi kaip apynėlis, atsiskleisdama visais žiedais. 219 VI | daug darbo su visa namų apyvoka, kad jis nieko nepadedąs, 220 V | lyg ką nujausdama. Nors ir apšauktas jaunikis, bet toks, kaip 221 XL | varpų vejamas, o davatkos ją apšmeižusios. Tai ji atsilygindama ir 222 XLIII | karčemos su stadala, plačiai apšviesdamas Paudruvės kraštą.~ 223 XLVII | graudulys, pažiūrėjus į žaibų apšviestą Baltaragio malūną. Pats 224 I | tarsi nepaprastos laimės apšviestas, o kartais taip nuliūsdamas 225 XLIV | Baltaragio malūno sparnus, apšviestus žaibų ir perkūnijos. Ar 226 II | Nieko, - sako. - Apžadai apžadais, o kai pamatysi jaunikį 227 IX | tave pas Uršulę... Gal ir apženysiu... Bala jūsų nematė...~ - 228 XLIII | nesiliovė. Užžiebė žiburį, apžiūrėjo visus pašalius, bet neaiškus 229 XL | išgręžusi ir supylusi į arbatą Baltrukui, norėdama jį prisivilioti. 230 XXXV | Menkas pelnas buvo mužikam arielką šinkuoti. Ne tiek pragers, 231 XXXIV | nudobtų jį kur nors ant arimų, kad tik nereikėtų jo daugiau 232 XXXIV | Per laukus, tiesiai per arimus, nė kiek nešlubuodamas, 233 XXII | tokie arkliai tai jau ne arkliavagiams vogti ir ne chamams turėti. 234 IX | pasišokinėdamas Baltaragio arkliui skambalo parišti.~ Jau 235 XXVII | arklių žvengimas, kuris artėdavo ir staiga dingdavo. Tada 236 XXVII | kaukime Jurgos širdis girdėjo artėjantį pavasarį, ir ji, net pati 237 XXXII | beviltiškumas, tarsi pasaulio galas artėtų. Tai ir tuščios buvo visos 238 XLII | nepažįstamąjį.~ - Iš toli ir iš arti, - atsakė tas, stabteldamas 239 XXXIII | negalėjo prisipažinti kad ir artimiausiam bičiuliui. O kalvis, negalėdamas 240 XXIX | nieko čia nepadarysi. O jei artinasi neišvengiama nelaimė, abudu 241 V | tėvas paliko pilną kaip aruodą, bet užtat, kai išvažiuodavo 242 X | išvirto į lauką. Iššlavusi aslą, išbarsčiusi smėliu ir meldais, 243 XXIII | neišseko kamaroje, pilni ąsočiai vis dar putojo ant stalo, 244 XXIII | galėtų iš naujo imtis už ąsočių.~ O Girdvainis su Jurga 245 XXXIX | išsitraukė iš po lovos medaus ąsotėlį, norėdama kiek pasistiprinti 246 XXXIX | Pati rupūžė negalėjo įlįsti ąsotėlin, nes buvo sudžiūvusi ir 247 XXXIX | dieną. Bet ką ji atrado ąsotėlyje? - Nagi sudžiūvusią rupūžę.~ 248 XXIII | išgėrė dar po vieną alaus ąsotį. Bet matydami, kad vienu 249 XX | nesibaigė, atsirado alaus ąsotis ir užkandžiai. Prasidėjo 250 XIV | auštant pamatė Baltaragis atbėgant iš pelkių Pinčuką ir labai 251 XLVIII | iškiša ragą iš po žemės, kai atbėgęs Jurgutis nučiumpa jį už 252 XL | panelei, tai išsigelbėjusi ir atbėgusi į Švendubrės davatkyną. 253 XLIV | prigludęs, suposi, tykodamas ateinančio Girdvainio. O suabejojęs 254 XXXVII | obuolmušiai, jo širdį suspaudžia ateinančios vienatvės liūdesys, bet 255 XXIX | apkabino.~ - Su kokia žinia ateini? - paklausė sveikindamas.~ - 256 XXXIII | tariau, neiškęsi ir pats ateisi.~ - Tai ir atėjau, - 257 VIII | Tai po dvylikos metų ateisiu pasiimti, kas man priklauso 258 XXXVII | praeitį dėl šviesios dukters ateities. Jis ir nugalėjo ją. Uršulė 259 XXXIX | davatkų triukšmas, bet, atėję ir pamatę, kas čia atsitiko, 260 VI | praradusi paskutinę viltį ir atgailaudama už nuodėmes, padarė Švendubrės 261 XLVIII | savo nuodėmių išrišimo, atgailauja po tuo tilteliu, kūrena 262 XIV | šalį, kalbėdama rožančių ir atgailodama už padarytas nuodėmes.~ 263 IV | nepaklausė?), ir pradėjo kalbėti atgailos rožančių. Bet, ir atgailą 264 XL | išgelbėti ir pati visą amžių atgailoti.~ - Skirkite, klebonėli, 265 XLI | visa šlapia (mat, kol atgaivino, kai apalpo prie klebonijos 266 XXIV | supintijusi moterėlė ir, vos atgaudama kvapą, sušuko:~ - Arklius 267 XLIV | padegėliu? ~ O Girdvainis, atgavęs visą savo išdidumą, eina 268 XLVIII | sunku juos išskirti. Bet atgijęs Jurgutis atkakliai pareikalavo 269 XXVI | buvo, tartum visos pakampės atgijusios čežėtų, ir plaukai šiaušėsi 270 XV | suodžiams pavalyti, ir Jurgučiui atgrasinti, kad daugiau nekvailiotų 271 XXXII | sprūdo šaudyklė, tarsi iš atgrubusių rankų, ir staklės nebe taip 272 XXXVII | gyvenimą, mato jį iš naujo atgyjant dukters gyvenime, kuris 273 X | bėgdama Marcelė, pakeliui atidarydama visas malūno sklendes ir 274 XXI | Bet nespėjo dar ligi galo atidaryti kamaros durų, kai iš ten 275 XLII | galėjo pasinaudoti, Tai vis atidėliojo, nenorėdamas gyvą padarą, 276 XIX | Tuojau užmausiu ant galvos ir atiduosiu tai raganai. Tada bus po 277 VIII | pridėjo: - Jeigu tu man atiduotum tą, ko neturi, bet ką turėsi, 278 XXIX | paklausė Anupras, dar atidžiau žiūrėdamas į Jurgą.~ - 279 XII | pakelti, o kas mirė - amžiną atilsį, tesilsi ramybėje.~ Pagaliau, 280 XXV | pagalvojus, taip ir turėjo būti. Atitiko jiedu vienas kitą kaip kirvis 281 XXX | Girdvainis.~ Šmėkla kiek atitolo.~ - Gal pavogiau, o gal 282 XVII | sulaikyti kalvis. - Nuo kalvės atitrūkai ir malūne netinki. Ar tik 283 X | kad surūkusi troba staiga atjaunėjo ir nušvito kaip jaunamartė.~ 284 X | savo trobos - tokia ji buvo atjaunėjusi ir pagražėjusi, kad net 285 XLII | Pinčukas.- O ar negalėtum manęs atjauninti ir pataisyti koją?~ - 286 XXXVI | vyrai sužinoti, ko čia buvo atjoję ir ką rengiasi daryti. Negi 287 XXXVI | čia buvo tiktai žvalgai, o atjos visa kariuomenė ir nušluos 288 XXV | neatsigręžė. Betgi Uršulė buvo atkakli. Neatstojo, kol pradėjo 289 XLVIII | išskirti. Bet atgijęs Jurgutis atkakliai pareikalavo savo teisių 290 XVIII | visiems sukliudydavo, o pačius atkakliausius paklaidindavo tarpuežerių 291 XXIV | poterius, ar ką jau?~ Atkalbėjo tada poterius, klebonas 292 XLIII | gryna sąžine, kad už viską atkentėjo ir padarė, ką galėjo, savo 293 XLVIII | laukdama, kada pagaliau atkentės už savo burtus ir gaus išrišimą.~ 294 XLIV | jis visai nežinojo, kad, atkeršydamas už obuolmušius, išlaisvina 295 XXXV | negu Raupys nujojo, ir atkeršysi savo priešininkams. Tiktai 296 XXXVIII| Paminėsit! Pirmiausia jums atkeršysiu, o paskui su Baltruku susitaikysiu... 297 XXXVIII| galais su savo nelaime,- atkirto piktai Pinčukas pro sukąstus 298 XX | Anupras, - o kas mums rūtelę atkiš?~ - Patys užsikišote, 299 VIII | krūptelėjęs paėmė Pinčuko atkištą plunksną, bakstelėjo į pirštą 300 XVIII | Jurgutis tą rudenį nepaprastai atkuto, nenustygdamas kalvėje ir 301 V | Girdvainis veltui klajojo po atlaidų minią, ieškodamas degančiomis 302 XXXII | aistros. Meilė ir neapykanta, atlaidumas ir užsispyrimas, nuolankumas 303 XL | nusipirkusi tam reikalui atlaiduose, ir parsinešusi namo. Paskui 304 XI | nėra ko veikti, - tarė jam atlaidžiai bobutė. - Verčiau eik sau 305 XX | vežimo nesudaužys ir vadelės atlaikys. Ir Girdvainiui, nors ir 306 XXXIV | pritrūko.~ - Kur įlindo? - atleido virvę.~ - Į Girdvainio 307 XIV | kuriuos įsakysiu, tai gal atleisčiau tave nuo pareigos vesti 308 XXXIV | prašvokštė Šešelga. - Atleiskit virvę, pasakysiu.~ Bet 309 XXVI | arkliavagiu. Tada jis be kvapo atlėkė į karčemą ir išsinešė dvikartėje 310 XL | Baltaragio dukterį ir auštant atlėkęs užsakų. Bet už tai jį dievas 311 XXVI | kalvės ir pamatė tiesiai atlekiant kaip patrakusius obuolmušius. 312 XX | aplinkui, o dabar tiesiai atlėkiau ir visus tiltus pakeliui 313 XXVII | sužvengs obuolmušiai žirgai ir atlėks kaip vėjo sparnais jos jaunikis, 314 XLIV | Pinčuką, kuris pirmas spėjo atlėkti ir užgesinti savo degančius 315 XXXIII | Reiktų gal ir sidabro kulką atlieti... Tikriau kad būtų...~ - 316 XVI | vėją, prižiūrėjo girnas ir atlikdavo visus kitus darbus, kuriuos 317 XLI | Atsirėmė Benjaminas į tiltelio atlošą ir spiaudosi į tekantį vandenį, 318 XXXIII | mėnuliui šviečiant, padėjo atlydinti dvi sidabro kulkas.~ - 319 XXXIX | dėl jos dedasi, ir gerai atlygintas pagaliau nusileido. O dabar, 320 XXIV | bažnyčios tarnas iš karto atlyžo ir sako:~ - Tuojau. Tik 321 III | paklausė.~ Klebonas vėl atmerkė akis ir, pamatęs pasilenkusią 322 XLVII | likimai susikirto, ir tik atminimas bepaliko, iš kurio su laiku 323 XXVII | pravažiavęs pro šalį ir net atminimo nepalikęs.~ Taip praėjo 324 VII | praėjo neramus pavasaris, atmurmėjo Udruvės ežero vandenys, 325 X | savo jaunystės džiaugsmą atnešei į surūkusią trobą.~ Marcelė 326 XXI | užtrenkė, o paskui šūktelėjo: - Atnešk man dar vieną bonką.~ - 327 XIII | Slinko žiema su šalčiais ir atodrėkiais, o pro malūno sparnus vis 328 XLVII | Gaidžgalės karčemai. Gaisro atošvaistės plieskė pro kalvės plyšius, 329 XLIII | visą stogą, ir nuėjo gaisro atošvaistėse tiesiai per kalnus Baltaragio 330 XLI | Leiskite bent savo griekus atpakūtavoti ir išrišimą gauti.~ - 331 XLII | gaudyti, - atsakė Visgirda, atpažindamas Pinčuką, kurio niekada nebuvo 332 XXXI | šniokšdamas.~ Pribėgo Visgirda, atpažinęs Girdvainio obuolmušius, 333 XLVII | lavoną, kurio negalima buvo atpažinti. Žmonės spėliojo, ar tik 334 XLVII | neapykanta jautė, kad ir toks atpildas būtų per mažas tokiam nenaudėliui, 335 XXXVII | skaičiuodamas laiką ir laukdamas atpildo. Sunkus rūpestis slegia 336 XII | ramybėje.~ Pagaliau, atplėšęs prievarta Baltaragį nuo 337 XVI | visai jis galvoti buvo atpratęs, anksčiau, snūduriuodamas 338 XL | daryti. Pagaliau vieną rytą atradusi šikšnosparnį įsipainiojusį 339 XLI | Užkėlė Uršulę ant tilčiuko atramos, ta nespėjo nei suvokti, 340 XXIII | Ten, kur savo laimę atrasim! - ištiesė Girdvainis rankas, 341 XI | puolė į trobą, tikėdamasis atrasti naujai užgimusią laimę.~ 342 XXXIV | Paskui vyrai liepė Šešelgai atritinti į stadalą dešimt bačkų alaus, 343 XXIII | vis dar putojo ant stalo, atrišdami piršlio ir uošvio liežuvius, 344 VI | čia pat berišdama, ir vėl atrišdavo, o paskui atsidusdavo ir 345 XXVI | norėjo bent obuolmušius atrišti nuo malūno pastovų ir pabaidyti, 346 XXV | kieno tie arkliai, ir jis atsakęs, o paskui nuėjęs į varpinę 347 XXVIII | pats klausdamas ir pats atsakydamas, tarytum ne vienas žmogus 348 III | peržegnodavo ir išplūsdavo už tokį atsakymą, o paskui vieną kartą ėmė 349 XXXII | būtų duris pravėręs. Tai ir atsakymas Anuprui buvo tiktai viena 350 XXXVIII| kas gi pats esi?~ Dėl atsargumo Uršulė porą žingsnių atbula 351 XIV | pagriaudėjo ir praėjo. Bet tu būk atsargus! Moterys, kaip ir jūs, velniai, 352 X | išbarsčiusi smėliu ir meldais, atsidarė kraitinę skrynią ir pradėjo 353 X | šiukšlių.~ Tai greitai, atsidariusi langus ir duris, griebėsi 354 I | nuvažiavę į Baltaragio malūną, atsidurdavo visai kitoje Udruvės ežero 355 XXXVIII| arklys? - supyko Šešelga, atsidūręs ties liūno pakraščiu. - 356 XXXVIII| pasileido bėgti.~ O Uršulė, atsidūrusi už šventoriaus tvoros ir 357 XXV | užmačių ir velnio nagų. Atsidusau ir į dangų pažiūrėjau. Ogi 358 XLV | negalėdami atsiskirti ir atsidžiaugti savo naujai atsiradusia 359 XXI | ir nemaža jam sveikatos atsiėjo. Jis gėrė degtinę ir krimto 360 XIV | iškišo ją tada Pinčukui ir atsiėmė pažadų raštą.~ Naktis 361 XIX | tada nežinia ko, nei algos atsiėmei, nei atsisveikinai. Septynerius 362 XXXIX | ir nupešiota, dar nespėjo atsigauti ir pasprukti nuo savo priešininkių, 363 V | obuolmušius ir negalėjo atsigėrėti,~ - Tai bent žirgeliai! - 364 XLIII | paprašė.~ Tik tada Šešelga atsigodo ir suprato.~ "Ar tik 365 XVIII | pliaukštelėjo pats sau per kaktą ir atsigodojo:~ - Koks aš kvailas buvau, - 366 XXXVIII| kalbėti rožančių, tiktai atsigręždama ir dėbteldama piktomis akimis - 367 XXXI | nuėjo pamažėle, vis atgal atsigręždamas ir svarstydamas, ką čia 368 XLI | uodega.~ - Ko čia dabar? - atsigręžęs pervedė įniršusiomis akimis. - 369 VII | nusijuokė.~ Tas juokas ar tas atsigręžimas visai iš proto išvedė seną 370 XX | kad Girdvainis nespėjo nė atsigręžti pažiūrėti, kas čia atsitiko.~ 371 V | laukdamas, kad ji dar kartą atsigręžtų.~ Bet Jurga neatsigręžė 372 VII | išvažiuodama Marcelė ir atsigręžusi šelmiškai nusijuokė.~ 373 XXXV | kumelė su kalamaška vis atsigrįždavo, tarytum stebėdamasi, kodėl 374 XL | neatsigrįždama, nes jeigu būtų atsigrįžusi, tai būtų apakusi, o jeigu 375 XII | negyvena. Bus laikas - šalia atsigulsi, o dabar dar turi užauginti 376 XLV | Eik, išsimiegok gerai ir atsikelk rytoj kaip šviesi saulelė.~ 377 XXXIX | padaryti. Tą dieną iš vakaro, atsikeršydama davatkoms, užtaisė burtus, 378 XXXVIII| visiems savo priešininkams atsikeršysi.~ Uršulė stabtelėjo susidomėjusi, 379 VI | Baltaragis storžieviškai atsikirsdavo:~ - Ko tu nori? Argi 380 XX | Patys užsikišote, patys atsikiškite, - atsakė Jurga, žvilgteldama 381 XXXIV | iš arklio odos, tai net atsiklaupęs pradėjo prašyti:~ - Paskubinkit, 382 VI | dar vaikystėje negalėdavęs atsiklausyti malūno sparnų ūžimo, kai 383 XL | nuo pagundų šventu kryžium atsikračiusi, ir jis pabėgęs, varpų vejamas, 384 XLIII | Jurgutis apsidžiaugė, atsikratęs svetimų pasagų, kurios kaip 385 XXXVII | ir pasipurtė, tarsi juo atsikratydamas. Kas gi iš tikrųjų čia buvo? 386 XXXVII | Gerai, - tarė Baltaragis atsikvošėdamas. - Palauk... Gausi..~ 387 XXX | keliu, vis dar negalėdamas atsikvošėti. Paryčiu susitiko kažkokį 388 XXXII | malūne ir namuose po Anupro atsilankymo dar tyliau ir nykiau pasidarė. 389 IV | atšiaurius žodžius, bet ir vėl atsileido, prisiminusi savo mirštamą 390 XXXVI | arkliavagio dūšią, gal ji atsileisianti ir daugiau nebekeršysianti, 391 XX | pusėje, čia kitoje arba atsilikdavo vežimo užpakalyje. Apsidairė 392 XX | lėkė arkliai, juo daugiau atsiliko tas uždusęs kriokimas.~ 393 XL | ją apšmeižusios. Tai ji atsilygindama ir užtaisiusi joms burtus, 394 XXI | Raupį arklius bevagiant ir atsilygindami sutrumpinę kartais vieną 395 XXI | Už tai aš jam su kaupu atsilyginsiu.~ - Atsilygink, pan Pinčuk, 396 XVI | prarasti. Net ir išvaizda jo atsimainė: iš juodo pasidarė baltas, 397 XIV | nebepažino - toks jis buvo atsimainęs ir pralinksmėjęs.~ - 398 XXVIII | Anupro neatsimeni?~ - Atsimenu, - liūdnai atsakė Girdvainis, 399 XXVI | persekios kaip šmėkla savo atsiminimais. Kur tada dingsi?~ Taip 400 XLV | atėjęs ir sukėlęs visus tuos atsiminimus, kuriuos Jurga, atrodė, 401 X | Baltaragiui:~ - Na, tai žiūrėk, atsimink savo pažadus, - tarė. - 402 III | keliaklupsčiaujančią davatką ir negalėdamas atsiminti, kur ją matęs, sustabdė 403 XXXVIII| kelmelio.~ - Palauk - tarė, atsipeikėdamas iš tos išgąsties ir apžiūrėdamas 404 IX | akys mato, bet vis negalėjo atsiplėšti nuo tos vietos, kur tiek 405 XLV | tarsi prisimeilindama, tarsi atsiprašydama, pasakė:~ - Eikš, tėveli, 406 XXI | išpūtė:~ - Iš kur toks atsiradai? Negi tavo broliai pragare 407 XXXIII | staiga pamatęs prieš save atsiradusį Baltaragį. - Maniau, kad 408 XLI | norėdavo paleisti, tuojau atsirasdavo būrys vyrų su kuolais ir 409 XX | butelį padėjo. - Gal taurelė atsirastų? - paprašė. - Sušilti būtų 410 XXXII | nesulaikomomis ašaromis, arba, atsirėmusi ant rankų, sustingdavo užsisvajodama 411 XLV | Udruvės ežero vandenis.~ Atsiritusi banga pagavo ją ir nunešė 412 XXXII | išdidumas, pasiilgimas ir atsisakymas, vieną mirksnį - vienas, 413 XLV | vakarieniavęs. O Jurga, atsisėdusi šalia tėvo, ne tiek pati 414 XI | girnas, vėl sugrįždavo ir atsisėsdavo prie lovos, glostydamas 415 XXIX | Palauk, mergele, atsisėsim, pakalbėsim, aš tam juk 416 XXIX | kepurę pasidėti ir kur pačiam atsisėsti.~ Tai pamatęs, Baltaragis 417 XXXVIII| nutarė t.ą pat dieną atsiskaityti su davatkyno priešininkėm, 418 X | ji sukosi kaip apynėlis, atsiskleisdama visais žiedais. Skraidė 419 XXXVII | plaukė lengvi debesėliai ir atsispindėjo Udruvės ežere. Ant kranto 420 XX | priešakinėmis kojomis tiltelio atsispirti, tiltelis - triokšt ir griuvo, 421 XXIX | slidinėdamas, klupdamas ir vėl atsistodamas pagaliau temstant Anupras 422 VIII | ant vandens. O kartais, atsistojęs ant iškilesnio kupsto, nugarmi 423 XXIV | žvengia. Į kurią pusę tiktai atsisuks, ten ir žvengimas pasigirsta.~ 424 XIX | nei algos atsiėmei, nei atsisveikinai. Septynerius metus, rodos, 425 XII | Tokia dievo valia! - tarė atsisveikindama. - Nieko nepadarysi. O aš 426 X | rankšluosčiu, linksmai mirktelėjo atsisveikindamas Baltaragiui:~ - Na, tai 427 X | kalvė dundės pakalnėje.~ Atsisveikinę su kaimynais ir savo piršliu, 428 XXIX | minkštą patalą. O Visgirda, atsisveikinęs su Baltaragiais, savaip 429 XXII | ieškoti, - tarė Pinčukas ir atsisveikino. - Ligi trečių gaidžių gal 430 I | dingdavo, ar dar kažkas atsitikdavo, tiktai piršliai, užuot 431 III | užmiršdamas ne tik keistą atsitikimą jo parapijoje, bet ir pačią 432 XVI | Baltaragio malūne, jei ne toks atsitikimas. Jau baigėsi septinti metai, - 433 XXXVI | apsidraudus nuo tokių nelaimingų atsitikimų. Juk dažnai gali pasitaikyti, 434 XIII | pažadus ištesėti, o kartais ir atsitiktinumas parodo žmogui gerą kelią. 435 XXXII | širdimi laukė, kad kažkas atsitiktų, vis tiek - kas, kad tiktai 436 XLII | Pinčukas, pajutęs pavojų, kiek atsitraukė šlubčiodamas ir išsiėmė 437 XIII | ilgai negalėdavo nuo jo atsitraukti. Pats vienas kažką mąstė, 438 XI | prie gimdyvės lovos kaimynų atsiųsta bobutė.~ - Kas yra, uogele? - 439 XXXV | Valdžia pasižadėjo atsiųsti visą baudžiamąjį būrį mužikams 440 XLI | jeigu ne tie patys, kur atsivarė? - atsakė.~ Bernardas 441 XXXI | trumpindamas kelią.~ O vežikas, atsivedęs naują porą vogtų arklių, 442 XXXIX | Juk galėjo pragaro gelmės atsiverti ir jas visas praryti.~ 443 XLI | pešamės.~ - Tai ką? - atsišaukė antri. - Bandykime, ar ką 444 XXX | sielvarte paskandinta nuotaka jo atsižadėjo. O galėjo būti gyvenimas 445 XXI | metu Gaidžgalės karčemos atskiroje kamaroje jau trečia para, 446 XLVIII | gyvenime, ir kur čia tada atskirsi, kur pasaka, o kur tikrasis 447 XL | atstumta ir nuo bažnyčios atskirta.~ Uršulė, išgirdusi tokį 448 XVIII | Gaidžgalės karčema jau buvo atskridęs Pinčukas, ir, kai piršlys 449 IV | nes smagus Jurgos juokas atskrido nuo šventoriaus net į bažnyčią. 450 XLI | Švendubrės, žmonių spūstis atslūgo. Ką gi, pamatė raganą, ir 451 XXVIII | žmogui", - pagalvodavo ir atstodavo.~ Bet Girdvainis ilgiau 452 XXXIII | Gausi, ko norėjai, ir atstosi nuo mano galvos.~ Rytuose 453 II | nuo manęs!~ - Aš tau atstosiu! - pasipiktino Uršulė ir 454 XXIX | nuo jo kelio ir savo meile atstoti jam visą pasaulį, nes kitaip - 455 VII | Eik tu sau... - atstumdavo Baltaragis su apmaudu Uršulės 456 XL | kabliuku už kelnių, bet jis atstūmęs ją su atbula ranka ir pasakęs: " 457 XL | pakūtavok viena, žmonių atstumta ir nuo bažnyčios atskirta.~ 458 XXVIII | pasiseks perkalbėti Girdvainį; atsukti jo susuktą galvą ir sugrąžinti 459 VII | Tai aš tiesiai per ežerą atvažiavau į malūną. Tegu sau bėga 460 XX | šniokštimą.~ - Matai, ir atvažiavome su dievo pagalba, - pagaliau 461 XXIII | stačias ant dugninės (gardis atvažiuodami kažkur pametė) ir Jurgą 462 IX | jaunikio, kurie su piršliais atvažiuodavo, kad priaugančioms užleistų 463 XVIII | būt, tos merginos savieji atvažiuoja išsivežti,- suprato Pinčukas, 464 XXXIII | nesakęs? Ar ko negirdėjai iš atvažiuojančių į malūną?~ - Ne, negirdėjau, - 465 VII | pagailo.~ - Kada vėl atvažiuosi? - paklausė, norėdamas sulaikyti 466 V | išdidumą, - o pirmą šeštadienį atvažiuosiu su savo piršliu Anupru.~ 467 XXXVI | ir biauriai išėjo. Kitu atveju gal būtų kiek ir išlupę 468 XXIII | užmiršo ir Jurga savo prižadus atversti Girdvainio išverstus kailinius ( 469 XLI | pažasties, perkreipė galvą, atvertė lapą ir perskaitė:~ - 470 XVII | gelmės negalėjo jo širdies atvėsinti. Jis klajojo paežerėmis 471 XXXIV | neatrastų. Dešimt arklių atvesiu už išgelbėjimą.~ - Kur 472 XXIII | jis dosniausias žmogus ir atvežęs jam tokį žentą, kokio kito 473 XXII | koks čia skubus reikalas atvijo Pinčuką, tai norėjo kiek 474 XXXII | lyg klaidžiotų, sapnuodama atviromis akimis, ir nieko nematytų. 475 XXXVI | būti gyvenimas! Ir būrys, atvykęs mužikų malšinti, jį patį, 476 XXXVI | blogiau, negu Raupiui. Kol atvyks ta kariuomenė, mes tave 477 XXXIX | kažkokia keista procesija atvyksta į kleboniją.~ Klebonas 478 XXIX | sukaustė krūtinę, ir ji atšalo.~ - Nežinau, - atsakė, 479 XXVIII | su užuojauta, jis piktai atšaudavęs:~ - O kas tau darbo? - 480 XXVIII | juo toliau, juo daugiau atšiauresnis ir niauresnis darėsi. Parblokštas 481 IV | Uršulė, išgirdusi tokius atšiaurius žodžius, bet ir vėl atsileido, 482 XXI | kamarą, - pasigirdo Raupio atšiaurus balsas. - Kiek kartų turiu 483 XLII | kokį pavargėlį pakeleivį, atšlubuojantį ir su lazdele pasiramsčiuojantį. 484 XX | paskutinės saulėleidžio atšvaistės.~ - Statykite arklius, 485 XLIV | ėjo neatsigrįždamas gaisro atšvaistėse tiesiai per kalnus Udruvės 486 XXXII | Jurga šį pavasarį ne tiek audė, kiek pati su savimi grūmėsi 487 XXXII | nutyla lyg užspringusios, nes audėja pati su savimi ginčijosi 488 XII | vargdienėle... baltų drobių audėjėle...~ Lopšys pamažu lingavo, 489 XX | kūrėjos ir plonų drobių audėjos. Visur tokios ieškojome 490 X | rakandus margaraščiais audiniais, kad surūkusi troba staiga 491 XXXVII | čia jis gyvena ir dukterį augina, kuri visas jo gyvenimo 492 XIV | jai visiškai pakako, kad augtų linksma ir laiminga.~ 493 XL | nuo pat kūdikystės, kaip augusi primestinuke pas Baltaragius, 494 VIII | Kaimyno žodis brangesnis už auksą.~ - Žodis žodžiu, - nesutiko 495 XLII | kiškius sugaudysiu ir tave auksu apipilsiu?~ - Už ką gi 496 XVIII | Pinčukas ir stengėsi vis aukščiau iškilti, kad pamatytų, kas 497 I | Baltaragio malūnas buvo ant aukščiausio kranto, ir jo sparnai, šmėkščiodami 498 XXVI | virvės ir norėjo pasikarti po aukštiniu, bet virvė nutrūko, ir jis 499 VII | paukščiukė po visus malūno aukštus, čiauškėdama ir kvatodama, 500 XXIII | nors dėl Anupro vienos ausies kurtumo ne visai susikalbėdami, -