| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Kazys Boruta Baltaragio Malunas Arba Kas Dejosi Anuo Metu Paudruves Krašte IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Chapter
501 XXXII | buvo apsimetusi drobes austi, bet irgi kažkaip viskas 502 VI | pati paraudonuodavo nuo ausų ligi plaukų šaknų: esą, 503 VIII | nereikėtų tuščiai burnos aušinti, tuojau pasakė:~ - Ne, 504 X | pražilusią galvą, - o aš tavo aušrinė žvaigždelė... Visas mūsų 505 XXXV | ankstyvas rytas, vos pradėjo aušti, o kelias tolimas. Norėjo 506 I | kiekviename žingsnyje juokėsi aštuoniolika nerūpestingų metų. Tai buvo 507 XXIII | nendrelės duosiu tau sūnų kaip ąžuolą, senatvės užuovėją ir paramą.~ 508 V | stovintį prie šventoriaus ąžuolo Girdvainį ir besidairantį 509 XXXIV | atritinti į stadalą dešimt bačkų alaus, gėrė per visą dieną 510 XXXV | paklausti, ko tu čia, durniau, badaisi?~ - Kad tave kur giltinė! - 511 XLV | stalo, valgė už du, lyg iš badų parėjęs, nes iš tikrųjų 512 III | Uršulė mostelejo ranka, baidydama muses, o klebonas nustojo 513 XLII | nebent tik girtuoklius baidysi.~ Dar kartą Visgirda 514 XXXVII | tuo jau laimingas, kad, baigdamas savo gyvenimą, mato jį iš 515 XLII | vaidentis, - tarė Visgirda, baigęs darbą. - Niekas tavęs čia 516 XV | kalamaška, buvo neaišku. Baigiant ją šveisti, atjojo pagiriotas 517 XVI | kartą paguodė. - Jau baigiasi septinti metai, galėsi eiti, 518 XV | namo ir laukti piršlių. Aš baigsiu kaustyti Gaidžgalės karčemninkui 519 XXVI | paežerėmis. Dabar viskas baigta, viskas pražuvo. Išsiveš 520 XXXIX | prasidėjo, tai su ja turi ir baigtis.~ O atsitiko taip, kaip 521 XXI | pravėręs karčemos duris, bailiai žvilgtelėjo, lyg bijodamas 522 XXXIX | pasakymo visiškai užteko baisiam nusikaltimui įrodyti. Puolė 523 XLIV | kas, jei ir nueis jis per baisiausią audrą pas savo nuotaką, 524 XXVI | kartą pamatė visa velniška baisybe su ragais ir kanopomis! 525 IV | varpinės ir išdėstė jai visas baisybes, kokios ją ištiks, jeigu 526 XXXVI | mužikų malšinti, jį patį, bajorą Šešelgą, apstumdė, ir dar 527 XXXV | akiplėšos pasidarė, kad tu, bajore Šešelga, bėk nors į svieto 528 XXI | galima buvo nupirkti dešimt bajoriškų dūšių), tai apsidairė po 529 XXI | Sakiau tau, velnio bajorpalaiki, nieko neleisk į kamarą, - 530 XLVI | liežuvį, kaišiojo špygas, baksėjo ragais ir visaip kitaip 531 VIII | Pinčuko atkištą plunksną, bakstelėjo į pirštą ir pasirašė.~ - 532 XXXV | judėtų, bet kumelė lyg tyčia, bakstelėjus ją su botkočiu, sustodavo, 533 VIII | plunksną Baltaragiui. - Bakstelk į mažąjį pirščiuką ir pasirašyk.~ 534 X | pradėjo dangstyti visus baldus, rakandus margaraščiais 535 III | pasodino Uršulę kaip ant balno. Davatkyno barniai ir rietenos 536 VII | Malūnas net kaukdavo visais balsais, sukeldamas klaikų šiurpulingumą, 537 XLV | laukdama, užtiesė stalą balta staltiese ir, žiūrėdama 538 XLVIII | Iš ežero gelmių pakyla baltakarčiai obuolmušiai žirgai, ir lekia 539 XL | Bernardas, tas begėdis, baltakę laka, tai nežinia, kas jam 540 IX | durimis ir, visa pažaliavusi, baltakiavo į Baltaragį. Visaip svarstė 541 VI | paraudonuodavo, bet ir meiliau baltakiuoti stengdavosi. O kai jau per 542 XXIX | Visgirda, atsisveikinęs su Baltaragiais, savaip suprato, kas čia 543 XX | nusilenkė Baltaragis, ir jo balti plaukai prieblandoje nušvito.~ 544 XI | pušynų viršūnės dengėsi baltomis drobulėmis.~ Baltaragis 545 XXXVII | ant jo sparnų snaigės kaip baltos drobulės, o pro apsnigtus 546 XIX | antys su gaigalais ir kitais balų paukščiais, kurie ten veisėsi. 547 XV | neapsikęsdamas Baltaragis tikrai bandęs išleisti ją už Pinčuko ir 548 XLI | patylomis ją keikti~ - Ar bandėte? - pasiteiravo ponaičiukas.~ - 549 XXIX | geriau savo dukterį pažįstu. Bandysiu perkalbėti. Ne akmeninė 550 XLI | mokslinčius, kuris taip bandyti pamokė, nors į sprandą reiktų 551 XLV | vandenis.~ Atsiritusi banga pagavo ją ir nunešė į ežero 552 XXXII | tiktai nurimtų tas padūkęs bangavimas ir nereiktų taip žiauriai 553 XXXII | tokio įaudrinto savo širdies bangavimo.~ Ir tada, kai buvo atėjęs 554 XLV | atrodė jai, lyg ne šaltos bangos ją glamonėja, bet mylimojo 555 VII | Malūnininkas, nors kartais ir baramas ūkininkų už malimo gaišinimą ( 556 III | kaip ant balno. Davatkyno barniai ir rietenos jau seniai buvo 557 XIV | vargo, rūpesčių ir amžinų barnių... Uršulė į davatkyną išėjo... - 558 XVIII | ligi Gaidžgalės karčemos, barstydami rato stipinus ant kelio.~ 559 VIII | kuris nors kaimynas atėjęs bartis, kad grūdų per ilgai nesumaląs, 560 VII | Baltaragiu susirūpino, liovėsi jį barusi ir gąsdinusi, kad pamesianti, 561 XXXV | nespiauk prieš vėją, kad sau barzdos neapspiautum. Tada ištiks 562 X | savo žmona srėbė pusryčių barščius iš vieno dubenio. O laimės 563 XXXVIII| kad jam net pačiam dantys barškėjo.~ O Šešelga be dantų, 564 XXI | įsistojęs, kita - visai basa, arklio kanopa taip ir kyšojo, 565 XVIII | iššokęs iš kalvės, įkišo baslį į ratą pravažiuojantiems 566 XXXV | pasižadėjo atsiųsti visą baudžiamąjį būrį mužikams numalšinti, 567 XXXV | mužikus. Su pavydu prisiminė baudžiavos laikus, nereikėtų dabar 568 XXXVIII| giedojo. Tie neprieteliai kiek baugino Pinčuka, bet jis apsiramino 569 XXXV | džiaugdamasis, kad tokia baisi bausmė ištiks Paudruvės kraštą.~ 570 XXXVI | iš tikrųjų už arkliavagį bausti? Šešelga mėgino tvirtinti, 571 XLI | išvijo abudu draugus iš bažnytinės tarnybos. Tie prisidėjo 572 XXV | Tokia ir nuėjo per bažnytkaimį. Veltui Uršulė ją geras 573 XXV | Bet čia kad sustaugs visi bažnytkaimio šunes, kad suriks gaidžiai, 574 XLIII | gyvenimo.~ Šešelga buvo bebėgąs ieškoti Pinčuko (ir tas 575 XXXVI | jis pats įkliuvo į savo bėdas.~ 576 XLI | ja, ką norėjęs.~ Taip bėdodami, jiedu ir visai į bėdą įkliuvo. 577 XXXV | pats, kaip išmanai. Aš savo bėdų turiu. Be to, nusilaksčiau 578 XLV | obuolmušiais, bet prasivėrusi bedugnė, ir jis su žirgais nugarmėjęs 579 III | pasiėmė savo ryšulėlį ir buvo beeinanti pro duris, bet klebonas, 580 XXIX | pertraukė Baltaragis ir buvo beeinąs į lauką pažiūrėti, kas atsitiko.~ 581 XXVIII | sielvartas, susimaišęs su begaliniu ilgesiu, praskambėjo jo 582 XX | į pakalnę ir painiojosi begaliniuose vingiuose. Tuose kelio vingiuose 583 XXXII | užsisvajodama ir pati nežinodavo, ką begalvojo.~ Jurga šį pavasarį ne 584 XXVI | Nuostabi naktis mirguliavo begalybe žvaigždžių, bet jos visos, 585 XXXIV | ligi karčemos, - visą laiką bėgdamas galvojo, - Šešelga vis kaip 586 IV | iš bažnyčios Jurga (tikra begėdė, dar neišėjusi iš bažnyčios, 587 XL | nežinanti, kaip tai padaryti. Begėdiškai meluojanti cypdavatkė Elžbieta, 588 XXXVIII| apmaudas.~ - Palauk, kur bėgi? - šūktelėjo, pasilenkusi 589 XVI | linksmai juokiasi, apie malūną bėgiodamas. Vieną kartą. neiškentęs 590 XVI | mergina, kuri čia po kiemą bėgioja?~ - Kokia mergina? - 591 XXXVI | bus jį apleidęs, ir buvo begrįžtąs atgal, bet čia išlindo iš 592 XXXVII | čia būtų kalta? Primaniusi bėgtų nuo visko kuo toliau, tiktai 593 XXXII | Anupras, vieną mirksnį būtų bėgusi ištiestomis rankomis pasitikti 594 XLIII | užtruko, savo obuolmušių beieškodamas.~ Pakeliui sutiko keistą 595 XXXII | Bet čia pat sukilo šaltas bejausmis išdidumas, kad būtų jį išvijusi, 596 XXXI | nučaižytus arklių šonus. Arkliai bejėgiškai pasimuistė vietoje, bet 597 XXVIII | savo arklius, nes čia pat, bekalbant, sužvengdavo kurioje nors 598 XLI | nutempė už kalnelio ir buvo beketinąs įvykdyti savo sumanymą, 599 XXXII | pagriebė tėvą už rankos.~ - Bėkim, tėveli, iš čia, - pakuždomis 600 XXXV | nusilaksčiau per žiemą, Girdvainį beklaidindamas, norėčiau kiek pailsėti 601 XXIX | ką turi daryti. Turi jį beklaidžiojantį surasti, turi savo juoku 602 XXXVIII| iš jos talkininkas? Buvo beklibikščiuojąs į šalį, bet čia varpai suskambino 603 XXX | vaiduokliui kryžkelėse, belaukiant ir betykojant pravažiuojančių 604 IX | su ja susitikti; vienas beldėsi užsidaręs malūne ir laukė 605 VI | sparnus. Tada jis linksmas belsdavosi po savo malūną, niekada 606 V | išvažinėjo Girdvainis visą kraštą bemerginėdamas, bet savo mergos nesurado, 607 XXVIII | žiūrėti į juos kaip į vagių bendrininkus. Dabar jau neklausinėdavęs, 608 XL | griežtai įsakęs zakristijonui Benjaminui ir špitolninkui Bernardui:~ - 609 XXVI | vėjo sparnais. Kur jį tada bepagausi ir kaip pavogsi obuolmušius?~ 610 XLVII | susikirto, ir tik atminimas bepaliko, iš kurio su laiku nusipynė 611 II | Suspurdėjo širdis, o pati vos bepastovinti ant kojų, akyse kažkokie 612 XXXI | obuolmušys, o antras vos bepavelkąs kojas. Tai karčemininkas, 613 XXVIII | vyruti, tai tikrai sunku bepažinti. O aš - koks buvau, toks 614 XVI | ir naktis savo liekne ir beprasmiškai snūduriuotų. Apie tai pagalvojus, 615 XXXII | žodžius, keiksmus, ašaras ir beprotišką juoką. Bet nei ašaros, nei 616 I | Baltaragis kaltas, nes, beprotiškai mylėdamas vienturtę savo 617 II | Baltaragį, kurio namuose bergždžiai nuvytusi jos jaunystė.~ 618 XXIX | jį sugrąžinti į namus iš bergždžių klaidžiojimų keliais ir 619 VI | savo ryšulius, bet, čia pat berišdama, ir vėl atrišdavo, o paskui 620 XXI | pasipūtė ir supyko. Kažkoks bernapalaikis, ir tiesiai Šešelga jį vadins! 621 XIX | aplinkiniais keliais? Nenori bernauti malūne, tiek jau to, ir 622 XLIII | Pinčuko, kuris pas Baltaragį bernavo, ir arkliavagio Raupio darbas. 623 IV | bažnyčios, jau svaidė į bernus žvilgsnius ir šaipėsi), 624 XXVII | obuolmušių žirgų, viso savo bernystės pasididžiavimo. Tai ir klaidžiojo 625 XXXV | spiaudė, kaip tik ir yra jo bėrosios. - Kad tau kur galas šitaip 626 XXXIII | kyšojo skurdžių pušelių ir berželių viršūnės, nusiramino ir 627 II | nesusapnuotum. Iš paskos lydėjo tas besarmatis Baltaragis, - tolimas giminė, 628 V | šventoriaus ąžuolo Girdvainį ir besidairantį po minią.~ Jurga tiesiai 629 XXVI | vaidenasi? Šešelga, pamatęs jį besikapstant, dar labiau nusigando. O 630 XLIV | terilotis! - Pagriebė už sprando besikeliantį Šešelgą ir tėškė į vidurį 631 XX | nusirito į pasuolę.~ Besikertant Jurgai su Girdvainiu, Baltaragis 632 XXXIX | uždėta, tvarkyti amžinai besikivirčijančias davatkas.~ Iš pradžių 633 VII | nepasijuto, kaip, tų čiauškalų besiklausydamas, pradėjo vikriau suktis, 634 XIV | amžiams.~ Taip Uršulei besiplėšant, staiga Baltaragis nusijuokė 635 VI | atradęs Uršulę vėl po namus besiruošiančią, tiktai nustebdavo ar net 636 XLV | pakilusi, apsirengusi ir buvo besiruošianti kažkur išeiti, tiktai tėvas, 637 XI | nerimaudamas.~ Pro lėtai besisukančius malūno sparnus pamažu krito 638 XXIV | Apsisuko Girdvainiui galva besisukinėjant, ir jis nubėgo tiesiai per 639 XLIII | girtas. Piktomis dėbtelėjo į besiteisinantį Šešelgą, kad tas visiškai 640 XXX | praklaidžioti keliais ir šunkeliais, besivaikant savo obuolmušius, ir praslankioti 641 XXX | Per dieną nusilakstęs, besivaikydamas savo obuolmušių žvengimą, 642 XXXII | išdidumas, nustelbdamas besiveržiantį meilės jausmą, ir Jurga, 643 XII | Baltaragis pasiliko bestovįs prie lopšio, lyg suakmenėjęs, 644 XXX | kryžkelėse, belaukiant ir betykojant pravažiuojančių savo arklių. 645 VI | Baltaragis, kaip, malūnui beūžiant, jaunystė praėjo, kaip mirė 646 XXI | buvo sugavę Raupį arklius bevagiant ir atsilygindami sutrumpinę 647 XXXVI | arkliai krisdavo ant kelio bevažiuojant, čia pat akyse, arba rytą 648 XVII | Jurgai sunku buvo pakelti beviltišką Jurgučio žvilgsnį, ir ji 649 XX | Jurgutis žvilgtelėjo savo beviltiškomis akimis. Jurga krūptelėjo 650 XXXVII | Leidžiasi sutemos, tamsios, beviltiškos lyg amžina naktis. O apleistoje 651 XXXVIII| Pašnairavo vienas į kitą su beviltišku kartėliu ir išsiskyrė. Pinčukas, 652 XIII | išgąsčiu, prislėgdamas iš naujo beviltiškumu ir sukeldamas seną apmaudą, 653 XXXVI | dabar - dingsta arklys, į jį bežiūrint, ir nieko negali padaryti.~ 654 XXXI | Girdvainio obuolmušiai vežiojo biauriais, išmaltais keliais sunkiai 655 II | už nuvytusią jaunystę ir biaurų pasityčiojimą.~ Sugrįžusi 656 XLVIII | geriausiais, seniai nematytais bičiuliais, su kuriais daug šviesių 657 XXI | galima.~ Senas Pinčuko bičiulis, karčemininkas Šešelga, 658 XXI | greičiau į pragarą nuo mano biednos galvos. Visą karčemą pasmardino 659 V | prasta mergina, o gal paskalų bijaisi, kad pas mane kelias užkerėtas?~ 660 III | gargaliuojančią gerklę ir bijodamos ten prasmegti. Uršulė mostelejo 661 XII | Baltaragis nuo jų kurtaus bildesio lyg atsipeikėjo ir puolė 662 XXXV | pro tamsą į miestą, pats bizūnu išluptų pusę valsčiaus, 663 XXV | Baltaragio Jurga užsakais, nes, blaiviau pagalvojus, taip ir turėjo 664 XXXII | negalėjo prablaivyti, nes ta blaivuma galėjo kilti tiktai iš širdies 665 XXIII | Nubraukė delnu ašarą nuo blakstienos ir apsikniaubė ant stalo.~ 666 XXIV | klebonas, paskutinis miegas nuo blakstienų nulakstė, peržegnojo tokį 667 XII | spingsulę viršum stalo, kuri blankiai apšvietė trobą.~ Baltaragis 668 XII | sukrypusius kapų kryžius blanko saulėleidis, kai Marcelės 669 XLI | vis per padalkas ir per blauzdas - nežinia, ar su arklio 670 XXXII | nesudėdamas akių. Ji visą laiką blaškėsi be sąmonės, su kažkuo sunkiai 671 XXVII | vienplaukį, žvarbių vėjų blaškomą, ir jai prisisapnuodavo 672 XXXVII | kampus, šėlsta pakriūte ir blaškosi po užšalusį ežerą. Ak, tai 673 XXXII | paežerės vėjams, ir jie blaškydavo po pakrantes apleistos nuotakos 674 XI | Bet Marcelė pradėjo blaškytis iš nepakeliamo skausmo, 675 XVII | kurie taip pat pamažu baigė blėsti.~ Gal būtų Jurgutis visai 676 II | giminė, bet už priešininką blogesnis! - kažko patenkintas ir 677 XVI | velnias, kaip sako, visų blogybių įkūnijimas.~ Turėjo Pinčukas 678 XXXIV | arkliavagį!~ Raupio ir blusos apmirė, girdint tą riksmą. 679 XXXVI | nueiti pas kleboną Bonifacą Bobiną (kai kas net rimtai siūlė) 680 IV | sekmadienį atsistojo Uršulė bobinčiuje prie durų ir, kai ėjo iš 681 IV | neprisileisdavo. Taip vargšui Bobinui įkyrėjo Uršulės Baltaragis, 682 XVII | suplyšusią pusę. - Nėra bobų be sijonų, o su sijonais 683 XXXVI | Nebent nueiti pas kleboną Bonifacą Bobiną (kai kas net rimtai 684 XXXVI | Gaidžgalės karčemoje porą boselių degtinės ir išjojo, viso 685 XXVI | kuri už viską jam buvo brangesnė.~ Bet tada Jurgutis, 686 VIII | Baltaragis. - Kaimyno žodis brangesnis už auksą.~ - Žodis žodžiu, - 687 XXIII | pakeleivingu, nori pavogti iš jo brangiausią turtą, senatvės vienintelę 688 XXXII | pražuvo, kas buvo miela ir brangu. Ji nieko nematė ir nepastebėjo, 689 XXXIII | galvos.~ Rytuose jau visai brėško. Baltaragis pastovėjo, pasižiūrėjo 690 XXXI | vogtų arklių, įkinkė juos į briką ir nuvažiavo toliau į Prūsus 691 XXXIV | supa kiemą.~ - Kur nori, broleli, bet paslėpk, - maldavo 692 XXXIII | sukilimo metų, kada jis dalgių broliams perkaldavo dalgius į kardus 693 XLIII | kišenėse, atrado degtukų ir brūkštelėjęs - uždegė karčemos šiaudinį 694 XLIV | Pasigailėk, - prišliaužęs Šešelga bučiavo Pinčuko kanopas. - Mane 695 XL | išgirdusi tokį sprendimą, puolė bučiuoti klebono kojas, prašydama 696 I | vienturtę savo dukterį ir būdamas pats raganius (o kad jis 697 XXXIV | arkliavagio dūšią, mušdami kaip į būgną į arklio odą, kurioje buvo 698 IX | labai įsigeidei malūnininko buizos. Bet tu, ženteli, jau nepyk, 699 VIII | stovi prieš jį toks striukas bukas ponaičiukas, kaip vokietukas, 700 XXII | galas? Ir Jurgutis kažką burbėjo apie obuolmušius, ir čia 701 XLI | iššoko tiktai vienas kitas burbuliukas.~ Dar palaukė, pažiūrėjo - 702 XXVI | kiaurai žemę neprasmego, tik, burbuliuodamas degtinę, pajuto, kaip viskas 703 XLIV | mauruose.~ Palikęs Šešelgą burbuliuoti liūne, Pinčukas nulėkė strimagalviais, 704 XXXV | užsimanei?~ Kumelė jau būrė su kojomis ir dantis iššiepė.~ - 705 XXV | bažnyčios, pristojo prie vieno būrelio, prie kito, paklausė, paklausė, 706 VI | vėjelio. O malūno sparnų bures jis buvo taip pritaikęs, 707 XXXV | atsiųsti visą baudžiamąjį būrį mužikams numalšinti, ir 708 XXV | vyrai klauso, - kažkas iš būrio atsiliepė.~ - Kai tave 709 XXXVI | suvedžiojo.~ Išjojus būriui, susirinko į karčemą kaimo 710 XX | užaugino, o paskui gal ir judu burnelę išmesit ir širdimis susiprasit~ - 711 XL | jis didesnis esąs už ją burtininkas, tai jau tikras raganius 712 X | dabar ji čia jaunamartė ir būsima šeimininkė. Baltaragis jai 713 X | kaimynais ir savo piršliu, būsimu kūmu Juodvalkiu, jaunavedžiai 714 VI | kodėl negali? Persiplėšk, ir būsite dvi. ~ Uršulė, manydama, 715 XXVIII | ką dar galima išgelbėti, būtent, patį Girdvainį, kuris visai 716 XLV | tokia laiminga ir linksma būtum!~ - Ir būsiu, - spindėjo 717 XLI | tas ponaičiukas. - Jeigu būtute apsišvietę, tai ir žinotute, 718 XLVI | nesivaržydamas, tyčiojosi iš savo buvusio šeimininko. Rodė jam liežuvį, 719 XXXI | Taip niekinami ir botagu čaižomi arkliai šoko paskutinėmis 720 XXXIX | dar kita davatkėlė, vardu Cecilija, kuri matė, kaip vakar pavakare, 721 XXXV | tylu, tik krūmai patamsyje čeža, pašaukė trečią kartą - 722 XXVI | visos pakampės atgijusios čežėtų, ir plaukai šiaušėsi ant 723 XLVI | išbalo kaip drobė.~ - Cha-cha, i-cha-cha! - žvengė Pinčukas 724 XXX | šešėlį būtų griebęs.~ - Cha-cha-i-cha-cha! - nusikvatojo ir nusižvengė 725 XXI | Nebajoriškas reikalas pas chamą tarnauti.~ - Ne, Šešelga, 726 XXXV | balso. - Nugalabijo tie chamai Raupį, tikri akiplėšos pasidarė, 727 XXI | Ko kito gali laukti iš tų chamų?~ - Taip jau išėjo, Šešelga, - 728 X | ir spruko iš savo malūno čiaudėdamas, o paskui juokdamasi Marcelė, 729 VII | po visus malūno aukštus, čiauškėdama ir kvatodama, pešiodama 730 XII | graudžią lopšinę.~ - Čiūčia-liūlia, našlaitėle... kaip užaugsi, 731 XVII | aukštinį... O kai kalvis, čiupęs replėmis iš žaizdro įkaitintą 732 XXX | pakarpos nučiupti akiplėšą, bet čiupo ir, rodos, sučiupo, tik 733 XL | įsipainiojusį į kuodelį. Čiupusi jį su visu kuodeliu ir nubėgusi 734 XIII | paukščiukė, o pavasario upelių čiurlenimas primindavo jos skambantį 735 II | ištrūko ir lakstė aplinkui, cypdamas ir unkzdamas, bet vis dar 736 XL | padaryti. Begėdiškai meluojanti cypdavatkė Elžbieta, be to, ji iš viso 737 XLII | Tai pasistiepė ir įkišo cypiantį ragelį į tą plyšį. Paskui 738 XLIV | išgelbėjo. Aš šaukiau ir cypiau Visgirdos tabokinėje, užkištas 739 XLII | Na, čia galėsi per amžius cypti ir karčemoje vaidentis, - 740 XLVI | nelaimingam jaunikiui kilpą, o dabai vėl pamatė, kaip tas nelemtas 741 XVII | Paskui, kai kalvis, nukalęs daiktą, mesdavo į kubilą vandens 742 XV | paliko (ką veiksi su kiauru daiktu), o sijoną atnešė Baltaragiui. 743 XXVIII | Anupras. - Ko čia dabar dairaisi?~ Girdvainis lyg nenoromis 744 XVI | Pinčukui patikdavo. Tada jis, dairydamasis po plačią apylinkę, liūliuojančius 745 XX | pagaliau tarė Anupras ir ėmė dairytis, ar nepamatys ko pagaliau.~ 746 XXXVI | dėlto daiktas būti arklių daktaru! Tai parėjęs galvojo, kaip 747 XXXIII | sukilimo metų, kada jis dalgių broliams perkaldavo dalgius 748 XXXIII | dalgių broliams perkaldavo dalgius į kardus ir taisydavo kitus 749 XXV | tuos nepaprastus įvykius, dalijosi žiniomis bei gandais ir 750 XXXVI | užtraukę.~ Bet tie, kurie dalyvavo jo nugalabijime ir kurių 751 III | pačią Uršulę, to atsitikimo dalyvę.~ O Uršulė nuo to laiko 752 XXXIV | išlįsti, jeigu bus verta, į dangaus karalystę.~ Paskui vyrai 753 X | kraitinę skrynią ir pradėjo dangstyti visus baldus, rakandus margaraščiais 754 XLVIII | žirgai, susimaišo žemė su dangumi - tai Jurga tada važiuoja 755 XXXVIII| išsiskyrė. Pinčukas, grieždamas dantimis, nuklibikšavo į savo liūną, 756 XI | nujautimo.~ - Marcele, ką tu darai? - nesavu balsu sušuko ir 757 XVI | Baltaragis. - Bet tu įkyrus daraisi. Pasuk verčiau malūno sparnus: 758 XXIX | Senas aš žmogus, žinau, ką darau ir kalbu. Tiktai ar pajėgsi 759 IV | bičiulio Pinčuko klastingi darbai, tiktai negalėjo suprasti, 760 XVI | neįtaręs, kad šitas guvus ir darbštus velniukas - tas pats Paudruvės 761 XXVI | rūkas. Tiktai vežimas kažkur dardėjo ir obuolmušiai žvengė netoli 762 XIX | Kaip sutarėme, taip ir darėme. O aš, rodos, tavęs neskriaudžiau. 763 XI | debesys, švilpė vėjai, maišėsi dargana. Buvo pats malimo metas, 764 XXVIII | jis nakvodavo, nuo speigo, darganos pasislėpdavo, žmonės ir 765 XXVII | Tai ir klaidžiojo rudens darganose ir žiemos pūgose visais 766 XXVII | Taip praėjo ruduo, darganotas, vėjuotas, atėjo žiema, 767 IV | rožančių. Bet, ir atgailą darydama, buvo sutrukdyta, nes smagus 768 XVI | už raganą, bet visa tai darydavo tiktai didesniam paties 769 XXXIV | prakeiktą karčemą.~ - Darykit, geri žmonės, ką norit, - 770 XXXIX | viso gyvenimo, o paskui jau darykite, ką norite.~ 771 XXXVIII| skausmo ir nežinojo, ką daryli. Tokio nedėkingumo iš savo 772 XXXV | akiplėšos pasidarė, ką aš dabar darysiu?~ - O kas man darbo? - 773 XVIII | raganiaus dukterimi. Ką darytum, tokią gavęs? Visą amžių 774 II | karieta sustojo prie rūtų darželio.~ - Kas gi čia dabar? - 775 XXIV | Girdvainis Jurgis iš Daugnorių kaimo, - atsakė Girdvainis 776 XXXV | Šešelga pamatė ant kelio daugybę arklių pėdų. Atsiminė, kad 777 XXIX | Ji visą laiką nerimavo, daužės, spurdėjo tarsi paukštė 778 XIV | padūko, trankėsi po trobą, daužėsi kieme, nerasdama sau vietos, 779 XLVIII | negalinti iš jos ištrūkti. Tai daužosi kryžkelėje ir aimanuoja, 780 XVII | rodos, ne į priekalą kūju daužytų, bet į jo galvą. Jurgutis 781 XL | nedariusi, gyvenusi kaip pridera davatkai, poteriavusi, pasninkavusi 782 IV | nori, tetule, tiktai ne davatkynas.~ Atsiduso tada Uršulė, 783 III | buvo jau gerai pramokusi davatkystės dorybių.~ - Tai reikia 784 XXXII | susitarti su savo širdimi. Tai dažniausiai, apsikniaubusi ant staklių, 785 V | nenustygdavo, ne į karietą, gražiai dažytą, bet į apskretusį mėšlavežimį, 786 XIV | Diena buvo giedra, be jokio debesėlio.~ O dar tą patį rytą 787 X | visi kampai parūko dulkių debesimis ir išvirto į lauką. Iššlavusi 788 IX | Pravažiuodami tik apnešė dulkių debesiu to paties smėlio, kurį ji 789 XLIII | saulėleidis, pasruvęs tarp juodų debesų. Ant Udruvės ežero kranto 790 X | Baltaragis paskendo dulkių debesyje ir spruko iš savo malūno 791 XXXVIII| tiktai atsigręždama ir dėbteldama piktomis akimis - kas čia 792 XXVIII | iš jo tyčiojasi, piktai dėbteldavo akimis ir nueidavo savo 793 XXII | susitarti, įėjo su buteliu ir, dėdamasis viską žinąs, paklausė karčemininko 794 XXIV | Ką tu žinai, gal man dega? - pyktelėjo tada Girdvainis 795 XLIV | atlėkti ir užgesinti savo degančius gaurus.~ - Ko čia dabar 796 XXVII | dukrai savo paslaptį, bet deginančios ašaros, kurias jis stengėsi 797 XL | Seniau tokias raganas degindavo. Dabar, gaila, nėra tokio 798 XLIII | pasigraibė kišenėse, atrado degtukų ir brūkštelėjęs - uždegė 799 XXXIV | kieme Šešelgą.~ - Kur dėjai arkliavagį? - nejuokais 800 XIX | Na, gerai. Nėra ko laukti dėkingumo iš velnio ir davatkos! Pakliūsite 801 XVIII | geresnio neišgalvosi.~ - Dėkok dievui, vaike, - sako piršlys, - 802 XLVI | pažeme lyg vejama mėnulio delčia, viską suprato ir apmirė 803 XXVI | apkvaišęs Jurgutis patamsyje dėliojo pasagas iš krūvos į krūvą, 804 XXIV | rublinę zakristijonui į delną. Tada bažnyčios tarnas iš 805 II | dingo kaip nebuvęs. Uršulės delne pasiliko tiktai kažkokia 806 XXIX | Anupras ateiti, bet atėjęs delsė, tarsi apgalvodamas savo 807 XI | pakrančių pušynų viršūnės dengėsi baltomis drobulėmis.~ 808 XXII | obuolmušius, ir čia dėl jų derasi. Bet Raupys šūktelėjo degtinės, 809 XVII | Baltaragiui, - nebuvo taip derėtasi, kad mano gizelį viliotum. ~ 810 XXI | Jurgutis. ~ Bet ginčytis ir derėtis Šešelgai nebuvo kada, tad, 811 XXI | ir arkliavagio kažkokios derybos.~ 812 XXXVIII| galvą. Pinčukas, nebaigęs derybų su Uršule, pasileido bėgti.~ 813 XLIII | pats iš karčemos, bet kur dėsies naktį?~ - Kad bent kas 814 XLI | Kur dabar mes ją dėsime? - beviltiškai klausė vyrų, 815 III | susigriebė (kur ji, vargšė, dėsis tokioje nelaimėje?), pasidėjo 816 XIV | dukterį, kur dabar aš ją dėsiu? Turi imti ją už pačią.~ - 817 XXXIII | Jurgutis galėtų būti kuo dėtas?~ Ne, Baltaragis gerai 818 IX | veltui devynis vakarus po devynias žvaigždeles skaičiau, klausdama, 819 VII | tarytum būtų atjaunėjęs pora dešimčių metų. Marcelės grūdus jis 820 IX | manasis. Štai ir atvažiavo dešimtą vakarą. Jis ir bus mano.~ 821 III | davatkos. Bet jos ėmė iš dešimtų lupų ir viską supainiojo.~ - 822 II | nusitvėrė už kadugio krūmo, o dešine ištraukė iš maurų visą dumbliną 823 II | auksinę karietą, šalia jos iš dešinės pusės atsisėdo piršlys žilabarzdis, 824 XLV | savo krantų. O vėjas vis didėjo. Jis nešte nešė Jurgą vis 825 XVI | pradėdavo svajoti apie didelį ir gražų gyvenimą ir apie 826 I | neatmenamų laikų mosavo jis savo dideliais sparnais, tarytum būtų norėjęs 827 XXXVIII| surištų Baltaragį su Uršule (didesnio keršto ir būti negalėtų!), 828 XL | neišleistų už Pinčuko (o jis didesnis esąs už ją burtininkas, 829 XXIV | šalį, klūpčiodamas prieš didįjį altorių, ir sako:~ - 830 XLVIII | dažnai atsitinka su tikrais didvyriais.~ Gal taip viskas buvo, 831 XLII | nenorėdamas gyvą padarą, nors ir didžiausią priešininką, į ją įgrūsti, 832 XLI | daugiau išrasojo, negu po didžiausio skambinimo varpais. - Negi 833 XV | Paudruvės pelkėse, prie pat didžiosios akivaros, piemens atrado 834 XLVI | įsisiautusio ežero pakilo didžiulė audra, suūžė sušniokštė 835 XLVII | priekalo ir tol plakti su didžiuoju kūju, kol iš jo derva pasilies. 836 XL | ką nors paveikti. Ar kokį dieglį į šoną įvaryti, ar dar ką 837 XXXIX | kad joms liežuviai supūtų, diegliai į šonus įsimestų, kojas 838 II | iš kaires - jaunikis kaip diemedėlis. Nenustovi prie gonkų juodbėriai 839 XIV | Pinčukas apsidžiaugė. Pradėjus dienoti, pamatė pareinančią iš pelkių 840 I | tiesaus kelio į šunkelius ir dievai žino kur nuveždavo, ar ežero 841 III | klebonėli, - atsakė Uršulė ir dievobaimingai akis nuleido, nes buvo jau 842 XXXIX | abudu vyrai išmintingi ir dievobaimingi. Jie gyveno antrame davatkyno 843 XXXIX | Tai, ilgai nelaukdami, du dievobaimingu vyru ir visas būrys davatkų 844 XVIII | iškilti, kad pamatytų, kas ten dindi.~ Ir pagaliau pamatė. 845 XVIII | nenustygdamas kalvėje ir vis kažkur dingdamas.~ - Kur tave galas nešioja? - 846 XXVI | savo atsiminimais. Kur tada dingsi?~ Taip baisu, nyku ir 847 XVI | baimė jį pagaudavo, kur dingtų, jeigu Baltaragis imtų ir 848 XXVI | dvi poros būtų iš krūvos dingusios), kiek jo paties pasigedo. 849 IX | Uršule atsikratyti. Nieko doro nė Juodvalkis negalėjo sugalvoti, 850 III | gerai pramokusi davatkystės dorybių.~ - Tai reikia sužinoti, - 851 XXIII | bet savo tvirtino: jis dosniausias žmogus ir atvežęs jam tokį 852 I | juos kiaurą naktį visaip dovijo ir klaidino, viliodamos 853 V | apsivilkdavo ne išeiginiais drabužiais, bet išverstais kailiniais, 854 XXI | įspausta arklio kanopa. Iš drabužių tiktai vieni skudurai likę: 855 II | nubėgo į trobą, susirišo savo drabužius į pundelį ir tekina pasileido 856 XXXVII | malūno sparnais, maišėsi, draikėsi, painiojosi kaip rūkas iš 857 VIII | snaudžiančio velnio ir pabėgdavo, o drąsesnieji piemenys ne tik prikeldavo 858 I | niekas nedrįso, net ir drąsiausieji, važiuoti su piršliais pas 859 XXXVIII| bet jis apsiramino ir save drąsino: ką čia gaidžiai, juk su 860 V | ieško, nes tokios gražios ir drąsios merginos jis dar nebuvo 861 XI | ir slegiamas rūpesčio ir draskomas nujautimo abejonių. Paleido 862 XXXIV | kad jį išdavė jo senas draugas karčemininkas.~ - Ir 863 XXXI | panarinta galva nelaimės draugo, antrojo obuolmušio.~ 864 XLI | kvailumą ir išvijo abudu draugus iš bažnytinės tarnybos. 865 XLVI | nujausdamas nelaimę.~ Su drebančia širdimi puolė atgal į trobą, 866 XXIX | ir, priėjęs prie Anupro, drebančiomis rankomis jį apkabino.~ - 867 III | nusibodusios (dabar davatkos drebėdavo, kai ji, net neprasižiojusi, 868 XL | baimė ėmusi, kad net visa drebėjusi, o biaurybė šikšnosparnis 869 XXXV | paskui pradėjo ir kinkos drebėti, kad vos nesugrįžo atgal, 870 XL | nusižvengęs nelyginant Girdvainio drigantas. Gailėjusis ir mušusis į 871 XXXVII | kanopa užsikabino.~ Staiga driokstelėjo šūvis kaip griausmas, ir 872 XXXIII | apsimetęs, nedidelė bėda. Driokstelsi kartą, antrą ir išbaidysi. 873 V | pyktelėjo Jurga, kad merginos drįsta iš jos juoktis. - Kur jis?~ - 874 XXXII | pavasarius, buvo apsimetusi drobes austi, bet irgi kažkaip 875 XI | viršūnės dengėsi baltomis drobulėmis.~ Baltaragis neramiai 876 XXXVII | sparnų snaigės kaip baltos drobulės, o pro apsnigtus šlaitus 877 IX | pamiršusi visą mergystės drovumą.~ - Už nieko kito neisiu, - 878 II | jeigu suprato, tai senmergės drovumas pasakyti neleido. Tiktai 879 XXV | į tuos, kurie kuždasi ir drumsčia šventoje vietoje maldingumo 880 XXXVII | liūdniau ir liūdniau girgsi, drumsčiasi ežeras, ir padangę aptraukia 881 IX | Tik vienas tas rūpestis drumstė sėkmingas piršlybas. Baltaragis 882 XX | padėjo taurelę ir duonos su druska.~ - Prašom, - pasakė 883 XXXIX | nusigandusiomis akimis ir labai drūtu balsu.~ - Teisingai sakai, - 884 X | pusryčių barščius iš vieno dubenio. O laimės buvo per kraštus. 885 X | nešė į stalą garuojančius dubenis.~ - Sėskis pusryčių nespoksojęs. 886 XXV | nei gardžių, tiktai viena dugninė tarp ratų išlikusi. Kas 887 XXIII | Girdvainis, šokdamas stačias ant dugninės (gardis atvažiuodami kažkur 888 XXIII | tvirtino Visgirda, - o prie dukrelės kaip nendrelės duosiu tau 889 XXXVII | iš baisaus sielvarto.~ Dūksta apie malūną ir trobą pūga, 890 V | buvo gerų ūkininkų rimtos dukterys. Tad nugirdęs, kad Paudruvės 891 XXXIV | kuteno. Rakalis buvo tabako dulkėmis išbarstęs nuluptą odą, kad 892 XV | malūne Uršulės atminimui dulkėms šluostyti. O paskui nusiplėšė 893 XLIV | bajoras, o lįsiu kaip kiaulė į dumblą? - įsižeidė Šešelga ir bandė 894 XV | mergas, ir nučiupę bernai dumble išmurdė) ir kur buvo išpurvinta 895 XV | parbėgęs iš kaimo visas dumblinas, prunkštė į saują kaip katinas, 896 XLVIII | čia gali būti gyvenimas dumblyne. Bet jo skundo lig šiol 897 IX | kuris dumples prie žaizdro dumdavo ir mokėdavo smagiai nusišnypšti 898 XIX | Pinčukas. - Man tiktai akis dūmei.~ - Kaipgi aš tau akis 899 XVII | įkais geležis:~ - Ar tu dumi, ar nedumi? - pašnairavo 900 XIX | Kaipgi aš tau akis dūmiau? - nesuprato Baltaragis.~ - 901 XII | tabako ir užsitraukė kartaus dūmo.~ Troboje tyliai kaip 902 XLIV | liežuviai ir visa karčema priėjo dūmų. Puolė pro duris, bet durys 903 XII | pasipurtė. Pasižiūrėjo pro dūmus į sulinkusį prie lopšio 904 XXXVII | džiaugsmą ir viltį.. Dusliai dunda žemė, paslėpdama karstą, 905 XXIII | į kiemą, išgirdęs vežimo dundėjimą, bet ryto prieblandoje tiktai 906 XXVI | šiaušėsi ant galvos. O aplinkui dundėjo žemė nuo arklių kanopų ir 907 X | ant skardžio ir tavo kalvė dundės pakalnėje.~ Atsisveikinę 908 VIII | jungęs Udruvės ežerą su Dungvietų ir kitais ežerais.~ Tai 909 XII | atsipeikėjo ir puolė prie duobės, kad ir jį drauge palaidotų.~ - 910 XXIX | pavasario pabiurimą, išmaltas ir duobėtas, kad Anupras, tiktai didelio 911 XII | Juodvalkis paleido savo bičiulį, duodamas valią jam pačiam pakelti 912 VIII | Bet ką tu man už tai duosi? - mandriai pakreipė galvą 913 XXIII | dukrelės kaip nendrelės duosiu tau sūnų kaip ąžuolą, senatvės 914 XXXII | Jurga būtų tesėjusi Anuprui duotą žodį ir ištekėjusi už jo, 915 XLI | Uršulę už pirmo kalnelio, duoti ten jai gerai į padalkas 916 VI | kad tau dievas tiek proto duotų, - palinkėdavo Baltaragis, - 917 XX | ežerus, kalnus, - nors durk į akį, nieko nematyti. Visa 918 XXII | su visa savo dūšia.~ - Durnas aš būčiau pro arklių pasturgalius 919 XXXV | norėdama paklausti, ko tu čia, durniau, badaisi?~ - Kad tave 920 XVII | tolo į malūno sparnus ir dūsaudamas. O sutikęs Jurgą, spoksodavo 921 IV | vakarais Paudruvės pelkėse dūsauja, kad net graudu darosi. 922 XVII | ir negalėjo užmigti. Vis dūsavo ir šnirpštė, lyg verkdamas. 923 XXXVII | gyvenimo džiaugsmą ir viltį.. Dusliai dunda žemė, paslėpdama karstą, 924 XL | stovinčių krūtinėse atsiliepė duslus garsas. Taip tylu pasidarė, 925 XXXVI | laikys, mužikus girdys ir jų dūšias į pragarą varys?~ - Na, 926 XXII | tarė:~ - Ar tik ne mano dūšios atėjai? - išsprogino akis 927 XXI | nupirkti dešimt bajoriškų dūšių), tai apsidairė po tuščią 928 XX | nuvažiuosime. Ne į kokį dvarą, o į malūną važiuojame.~ - 929 XXI | bajorpalaikis, kuriam iš visų dvarų, kuriuos jo tėvų tėvai turėjo 930 XXXVI | savo prosenių pragertus dvarus. Bet nuėjo pas trečią arklį, 931 XXIV | atsakė klebonas. - Su piktom dvasiom turite reikalą, tegu jos 932 I | reikalų su velniais ir kitomis dvasiomis, jau seniai žmonėse sklido 933 V | vežimą, dieve padėk nurūkdavo dvejetu savo obuolmušių kaip su 934 VI | jos pagaudavo mažiausią dvelkimą nuo ežero pusės. Be malūno 935 XXXVII | važiuoja per traškantį ledą. Dvelktelia gaivus pavasario vėjas, 936 XXXVI | žmogui palikdavusi tiktai dvėseliena. Ir juo toliau, juo daugiau 937 XXXI | Kokie čia arkliai? Dvėselienos, o ne arkliai. Tokiais arkliais 938 XXXIII | nuo Girdvainio obuolmušių dvėselienų, - nesiryždamas įeiti ir 939 VIII | jeigu turėtų pačią. Vis dviese smagiau būtų. Bet kur ją 940 XI | ir jos sielvartas pavirs dviguba abiejų laime.~ Su ta 941 XII | tarė. - Pakelsi nelaimę, dvigubai stiprus busi. Užsiauginsi 942 XXXII | ir ištekėjusi už jo, kad dvigubas beviltiškumas pavirstų naujo 943 XXVI | pagriebė iš jo pašonės dvikartę, prikimštą šiaudų, čia pat 944 XXV | žiūriu - velnias iškrėtė iš dvikartės arkliavagį. Pakilo dulkių 945 XXXIII | visą teisybę, tai ir pasakė dviprasmiškai: - Velnias ar apuokas į 946 XXXIII | užtaisytą sidabro kulkom dvivamzdį kampe po apdulkėjusiais 947 XXXIII | buvo užkištas iš tų laikų dvivamzdis šautuvas.~ Baltaragis 948 XIV | kuris jį slėgė ištisus dvylika metų.~ Kitą dieną Jurga, 949 X | jaunamartės apdovanotas dvylikanyčiu rankšluosčiu, linksmai mirktelėjo 950 VIII | ir pasirašė.~ - Tai po dvylikos metų ateisiu pasiimti, kas 951 IX | Aš tau visą gyvenimą dykai malsiu už tokią paslaugą...~ - 952 XVIII | rūpesčio, nors kartais ir džiaugdavosi, kad piršliai su jaunikiais, 953 XI | čia įvyko.~ - Marcele, džiaugsme mano... - suklupo jis prie 954 X | niekas jam netrukdys ja džiaugtis. Pagaliau vestuvininkai 955 XLV | nuotaką.~ O audra tarsi džiūgaudama vis labiau šėlo.~ 956 XXVIII | akį traukia, viskas širdį džiugina, net tas pakelės akmenėlis. 957 XI | ją linksmino ir jos širdį džiugino. Ji nė kiek nesijautė esanti 958 XXXIV | paaiškinti, kad jo stadaloje džiūsta odos, kurias iš vakaro nulupo 959 XXXV | atsikvošėjo Šešelga. Ėgi žiūri, paskutinė pėda, kurią 960 XLII | visai pablūdo ir nesiliauja eibes daręs. Reikia jį kartą pričiupti 961 XLII | po žmones nesivalkiotų ir eibių nedarytų.~ Priėjęs Gaidžgalės 962 XLV | širdies trykšta.~ Jurga, eidama gulti į seklyčią, išbučiavo 963 XI | išbalusią žmoną, pakildavo ir eidavo į malūną. Bet, supylęs grūdus 964 XXXIV | arkliavagis Raupys.~ - Eikit, vyrai, pažiūrėti, ką jis 965 XLVIII | o paskui praradęs savo eikliuosius žirgus ir klaidžiojęs, jų 966 XXXI | vežimus ir prarado visą savo eiklumą, pavirto nuvarytais, tikrais 967 XX | įtartinas tas arklių nepaprastas eiklumas ir Anupro rimtas susikaupimas, 968 XLV | atsiprašydama, pasakė:~ - Eikš, tėveli, pavakarieniausime. 969 XXXVII | ramindamas Baltaragis. - Einam į trobą. Vėsi naktis. Dar 970 XXV | daug kas buvo sutikęs keliu einančią iš Švendubrės į Paudruvę. 971 XXVIII | naktį - kur nors pakelėje einantį, su savim kažin ką kalbantį 972 XXV | vos neprimušė pamaivos. - Einu anksti rytą į bažnyčią, 973 XII | viršūnės.~ Liūdna laidotuvių eisena nusileido nuo malūno skardžio 974 V | ir eisiu už tavęs.~ - Eisi - neisi, - atgavo Girdvainis 975 XXIX | Tai gal dabar, mergele, eisim paklydusio jaunikio ieškoti? - 976 XXIX | Pas tave tolimą kelią ėjau su dideliu reikalu.~ 977 XLI | dieve apsaugok koks ten buvo ėjimas!) visa šlapia (mat, kol 978 I | klaidino, viliodamos į liūno eketes, o paskui, kai kitas išdidus 979 XVI | šeimininkas, Pinčuko darbu ir elgesiu visiškai patenkintas ir 980 XII | lopšio, apkamšė, pamokė, kaip elgtis su naujagime, ir paglostė 981 XL | buvo daiktas, o tokia baimė ėmusi, kad net visa drebėjusi, 982 XXIX | tą meilę jis sumynė savo eržilais po kojomis. Tegu dabar jis 983 XXIX | visus vėjus paskui savo eržilus. Niekados aš jam nenusišypsosiu 984 XLI | ponaičiukas. - Tamsūs žmonės esate. Pešatės ir patys nežinote 985 XX | krašte. Tarp kalnų tyvuliavo ežerai ežeriukai, kelias išsisukinėjo 986 VIII | ežerą su Dungvietų ir kitais ežerais.~ Tai buvo klampios, 987 XX | Tarp kalnų tyvuliavo ežerai ežeriukai, kelias išsisukinėjo pro 988 VII | svaiginanti pasaka mėlynavo ežeruose ir žaliavo šiluose. Neišsklaidė 989 XXXV | veikti. Tai migęs nemigęs su gaidgyste atsikėlė, pasikinkė į kalamašką 990 XXXI | vergovės. Krisiu, privažiavęs Gaidžgalę.~ - Palauk, - sako antrasis, 991 VIII | galvos ir dar su užkišta gaidžio plunksnele.~ "Iš kur 992 XIX | atsiliepė tiktai antys su gaigalais ir kitais balų paukščiais, 993 IV | kartą pati sau pasakydavo ir gailėdavosi, kad taip plačiai paskleidusi 994 XL | tiktai vienas Baltrukas jos gailėjęsis. Taip dievas davęs, kad 995 XL | nelyginant Girdvainio drigantas. Gailėjusis ir mušusis į krūtinę, bet 996 XXXII | tebūnie!~ Tėvas su gailesčiu paglostė dukters galvą, 997 IV | neprarado ir pagraudeno:~ - Gailėsies, dukrele, tiktai bus per 998 XXXV | kalėjimus, kad net Raupio ims gailėtis. O jeigu dar bus tau maža, 999 XXI | manęs, pan Šešelgevič, - su gailiu priekaištu pasakė Pinčukas. - 1000 XLIV | Jis pats ėjo kaip audra - gaivališka, akla, nesulaikoma. Tai