| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Kazys Boruta Baltaragio Malunas Arba Kas Dejosi Anuo Metu Paudruves Krašte IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Chapter
1001 XVIII | pilnas malūnas, o čia tokia gaišatis. Pagaliau suprato, kodėl 1002 XXXVI | Raupio dūšią besišaipant, kai gaišdavęs arklys. Tarytum iš ano pasaulio 1003 VII | baramas ūkininkų už malimo gaišinimą (to anksčiau niekada nebūdavo), 1004 XXVIII | nieko jam nepadės, tiktai gaišins ir šaipysis, todėl iš tolo 1005 XXXVIII| ištiko.~ - Eik sau po galais su savo nelaime,- atkirto 1006 XIX | man gera valia dukterį, ir galėsime toliau gražumu gyventi kaip 1007 XLII | kvailas. Kam mums pyktis? Galime gražumu susitarti. Kaip 1008 XLII | tabokos ragelį, tik uodegos galiukas liko.~ Visgirda, nieko 1009 XLI | vyrai, sustoję tiltelio galuose, neiškentė ir pradėjo garsiai 1010 IV | varstydama rožančių ir galvodama jau ne apie Jurgą, bet apie 1011 I | dar labiau išbaldavo. Ką galvodavo ir ką jausdavo senas malūnininkas, 1012 XXXI | Tai karčemininkas, nedaug galvojęs, pasišaukė rakalį, pasmaugė 1013 XVIII | pelkes ir taip pat daug galvosūkio turėjo. Visą laiką galvojo 1014 XLI | varyti. Bet kur tu aplenksi gandą? Iš kojų nusivarė bažnyčios 1015 III | apie Baltaragį visokius gandus ir paskalas, klausinėti 1016 II | šventino rožančiumi ir visaip garbino, kad vargšas velniukas pagaliau 1017 XXIII | šokdamas stačias ant dugninės (gardis atvažiuodami kažkur pametė) 1018 XXV | ratus, nei sėdynės, nei gardžių, tiktai viena dugninė tarp 1019 III | lyg norėdamos įskristi į gargaliuojančią gerklę ir bijodamos ten 1020 XLVI | Tuščias malūnas ūžė visais garsais, susimaišydamas su velnio 1021 XVIII | kalnus ir paežeres ir vis garsėjo.~ - Kas gi čia galėtų 1022 XII | galvą, įsiklausė - tylu, nė garso. Tik lingė palubėje girgžda. 1023 II | čia bus pono Baltaragio garsusis dvaras?~ - Ne pono, - 1024 XX | žvaigždė. Tiktai apačioje garuoja Udruvės ežeras, ir rūkas 1025 X | glėbio ir jau nešė į stalą garuojančius dubenis.~ - Sėskis pusryčių 1026 XXX | pakelėse ir kryžkelėse gąsdinančiu pasivėlavusius pakeleivius.~ 1027 V | kuriuo važinėjo, merginas gąsdindamas. Dabar Jurga pastojo Girdvainiui 1028 V | kitą tokiu mandru jaunikiu gąsdinti ir juoktis. Tiktai vienas 1029 VII | susirūpino, liovėsi jį barusi ir gąsdinusi, kad pamesianti, o kartais 1030 XXI | jį nevykėliu bernu, kurį gaspadorius gerai apkūlė, sugavęs lendant 1031 XXIII | visą seklyčią Girdvainis gaudė Jurgą ir negalėjo sugauti. 1032 I | murmėjimu į vieną svaiginantį gaudesį, kuris užkerėdavo savo paslaptingumu.~ 1033 XLII | čia pat į pelkes kiškių gaudyti, - atsakė Visgirda, atpažindamas 1034 XXXIX | atsitiko. Nenorėjo, kad tokia gauja sudrumstų klebonijos rimtį.~ 1035 XLIV | užgesinti savo degančius gaurus.~ - Ko čia dabar rėki? - 1036 XLVIII | atkentės už savo burtus ir gaus išrišimą.~ Paudruvės 1037 XLI | šiokia ir tokia, kad tu galą gautum, prasmegtum kiaurai tiltą 1038 VI | nes jis ir pats nelengvai gavo savo žmoną Marcelę Jaudegytę, 1039 XXXIX | eiti į bažnyčią atlaikyti gedulingų mišių, kurias vis dėlto 1040 II | Pinčuko liekno viduryje iš geldos išvirtusi ir ligi pažastų 1041 XXXVIII| giliau kulka lindo, ir taip gėlė kaulus, kad vos galėjo pakęsti, 1042 XVII | kalvis, laukdamas, kol įkais geležis:~ - Ar tu dumi, ar nedumi? - 1043 XLV | glostė tėvas ramindamas gelsvas dukters kasas. - Eik, išsimiegok 1044 XVIII | ir pats matė, kad nieko geresnio neišgalvosi.~ - Dėkok 1045 XXXIV | karčemininkas.~ - Ir jis ne geresnis! - sušuko tada Raupys ir 1046 XXXIV | karčemą.~ - Darykit, geri žmonės, ką norit, - kryžiavosi 1047 XXI | mane kamaroje trečia para geria. Išneštum tu jį greičiau 1048 XXIII | vienas antrą apsikabinę kaip geriausi bičiuliai, negalėdami pabaigti 1049 I | ir nusuko sprandą pačiam geriausiam apylinkės piršliui, kad 1050 XXXVI | pasmaugtus. Ir t.ai vis patys geriausieji arkliai, stoniniai, išvažiuojamieji, 1051 XLIII | ir tuojau atnešė butelį geriausios degtinės. Pastatė ant stalo 1052 XXXIV | degtinės, ir visokio kitokio gėrimo, prašau, gerkit, kiek tik 1053 XXXIV | kitokio gėrimo, prašau, gerkit, kiek tik norit. Šiandien 1054 XXII | išėjo. Raupys liko vienas gerti savo degtinės, kad išsipagiriotų, 1055 XI | aukštai iškilti ir skristi su gervėmis. Tokia laiminga buvau.~ 1056 XLVII | arkliavagių lizdą, tai niekas nėjo gesinti. Karčema plynai sudegė, 1057 XLIII | Bet lauke tiktai kraupiai geso saulėleidis, pasruvęs tarp 1058 XL | nepadėjo, ir kai tik klebonas giedodavęs mišparus, ji vis tą patį 1059 XXVI | Ant malūno kalno buvo giedras vakaras, tiktai pakalnėje 1060 I | Baltaragio dukterį. Net giedriausią pavakarę staiga kildavo 1061 XX | nepermatomą rūką, o čia giedriausias vakaras, skaidrus kaip ežero 1062 XI | Po laimingos vasaros ir giedro rudens už langų leidosi 1063 XII | ir su graudžiomis gedulo giesmėmis pasuko pramintu paežerės 1064 XII | Troboje sklido gedulo giesmės, ir kaimynai, užvožę grabe 1065 XXXII | nesisekė, nuolatos trūko gijos, sprūdo šaudyklė, tarsi 1066 XXXV | badaisi?~ - Kad tave kur giltinė! - neiškentęs keikėsi Šešelga. - 1067 XXIII | Tas juokas ėjo iš širdies gilumos ir ją pačią gundė, kaip 1068 XI | maldydama naujagimį, - gimė duktė, mirė motina.~ 1069 VI | Uršule, tolima Baltaragių giminaite, kuri mergaudama paseno 1070 X | alkūnės žaliavo apsamanojusi gimtinės sodyba.~ Vieną akimirką 1071 X | suspaudė Marcelės širdį gimtųjų namų pasiilgimas. Negi iš 1072 XXXI | patekome į vergovę, važiuojame gimtuoju vieškeliu. Gal sutiksime 1073 XXXII | nes audėja pati su savimi ginčijosi ir negalėjo susitarti su 1074 XXI | atsikirto Jurgutis. ~ Bet ginčytis ir derėtis Šešelgai nebuvo 1075 I | galo negavo su piršliu, gindamiesi nuo visokių šmėklų, kurios 1076 XV | šnirpštė, o pabudęs dieve gink nebenorėjo nei piršliais 1077 XXXIII | kardus ir taisydavo kitus ginklus. Kažkur pastogėje buvo užkištas 1078 XL | kad čia kažkokia smarve jį girdanti. Tai nieko ir nepadėjo. 1079 XX | Anupru žiūrėjo vienas į kitą, girdėdami tiktai savo kvėpavimą ir 1080 XV | Atsirado ir tokių, kurie buvo girdėję Baltaragio ir Juodvalkio 1081 XLII | matęs, tik daug apie jį girdėjęs.~ Pinčukas irgi atpažino 1082 XVIII | Baltaragi, piršlių, nors ir girdėsi jų skambalus.~ Taip nutaręs, 1083 XXIX | Dar gyvas, - atsakė vos girdimai Baltaragis. - Ką čia dievas 1084 XVIII | varpelis, iš pradžių vos girdimas, vis artėjo pro kalnus ir 1085 XXXIV | Raupio ir blusos apmirė, girdint tą riksmą. Bijojo net sučiaudėti, 1086 XXXVI | karčemą laikys, mužikus girdys ir jų dūšias į pragarą varys?~ - 1087 XI | Baltaragis, išgirdęs gervių girgsėjimą, žvilgtelėjo pro langelį 1088 XI | per ežerą. Graudus gervių girgsėjimas staiga pagavo Marcelės širdį, 1089 XII | garso. Tik lingė palubėje girgžda. Staiga šmėkštelėjo prietemoje 1090 XI | stabdyti malūną.~ Malūnas girgždėdamas sustojo, o Marcelė nušoko 1091 XII | niūniavimui. Tas graudus girgždesys ir niūniavimas prižadino 1092 XXVII | vėpūtinius apie malūną ir girgždindama sparnus, kurie jau seniai 1093 VIII | tiktai pakilo nuo slenksčio girnapusės, ant kurios sėdėjo. Anoje 1094 XXVIII | Pamatė jį Anupras keliu nuo Girninkų ateinantį. Sustojo, žiūri 1095 XXXVI | Rytojaus dieną pradėjo girtis Šešelga, kad jis galįs pagydyti 1096 XXII | plaukai pasišiaušė ant jo girtos galvos. Iš tos baimės tiktai 1097 XXVI | nusikeikė:~ - Ak, tai tu čia, girtuokli, po suolais voliojiesi! - 1098 XXXV | nepatenkintas Pinčukas. - Sakiau tam girtuokliui, kad nelįstų Girdvainio 1099 XLII | negalėsi padaryti, nebent tik girtuoklius baidysi.~ Dar kartą Visgirda 1100 XXXV | keikėsi Šešelga. - Su tokia gitnara nebent tiktai į peklą smalos 1101 XVII | taip derėtasi, kad mano gizelį viliotum. ~ Baltaragis 1102 XXXVIII| nepablūdęs kalvio Juodvalkio gizelis Jurgutis? Ko jam reikia? 1103 XLV | lyg ne šaltos bangos ją glamonėja, bet mylimojo rankos. Ir 1104 X | mano pasakų karalaite! - glamonėjo Baltaragis savo jaunąją 1105 XX | savo vaikui laimės pavydės. Glaudžias širdis prie širdies kaip 1106 XLV | gera su tavim, tėveli, - glausdamasi kalbėjo. - Visą amžių taip 1107 XLV | ir krito tarsi mylimojo glėbin į šniokščiančius audroje 1108 II | padariusi apžadus ir kuri globojo nekaltas mergeles ir saugojo 1109 XLV | daug šiandien laimės? - glostė tėvas ramindamas gelsvas 1110 X | pakraštėliais, - juokėsi Marcelė, glostydama Baltaragio pražilusią galvą, - 1111 XIV | susiriesdama, kad pas tokį glušą, kuris pirma buvo galvą 1112 XIII | susiprastų... Bet kur toks glušas susipras?..~ Nusivylusi 1113 VI | žmonės jį dėl to malūno laikė glušu), užsimindavo, kad žmonės 1114 XV | nusišnirpšti, ir su šiaudų gniūžte prie tvenkinio šveitė kažkur 1115 XXII | žinąs, paklausė karčemininko godumu:~ - O man kas bus? - 1116 XXXI | naktį be pasigailėjimo, godūs pirkliai skubino išvežti 1117 XXVI | išvarytas į priemenę. Jis godžiai gėrė degtinę su savo ašaromis, 1118 XXXVII | dūmai išnyko, ir pamatė į gonkeles išbėgusią vienmarškinę Jurgą, 1119 XXIX | Sunkiai, pamažu, sustodamas ir grabaliodamas patamsyje.~ Prasivėrė 1120 XII | aplinkui ežerą smilko kaip grabnyčios apsnigtos pušynų viršūnės.~ 1121 V | nuo jos liekno liemens ir grakščių žingsnių, laukdamas, kad 1122 XLI | užpakalio ir su kuolais grasina:~ - Varykite raganą toliau! 1123 XIX | Pinčukas iš tokio Baltaragio grasinimo tiktai nusikvatojo.~ - 1124 XXXIV | arkliavagį? - nejuokais grasino.~ - Nemačiau, vyručiai, 1125 XLI | nuvarysi?~ Palydovai net graudentis pradėjo:~ - Kur mes ją, 1126 XLVII | malūnu.~ Tokia jau buvo graudi Jurgučio laimė, kad išsipildė 1127 XIV | linksmėjo, tuo dar labiau graudindama tėvą.~ Baltaragis dėl 1128 XXVII | permainos, atsiduso tiktai, ir graudumas širdį suspaudė.~ - Dukrele 1129 XII | lūkuriuodama ir niūniuodama graudžią lopšinę.~ - Čiūčia-liūlia, 1130 XII | nuo malūno skardžio ir su graudžiomis gedulo giesmėmis pasuko 1131 XXVII | nuraminti. Nepakeldamas jos graudžių ašarų, ne kartą norėjo prisipažinti 1132 XXVI | baisus nusivylimas ir sąžinės graužimas.~ Taip ir nuėjo Jurgutis 1133 IV | pagaliau pradėjo Uršulę sąžinė graužti. Norėjo klebonui savo mirštamą 1134 XXI | menkai vertino: už vieną grašį galima buvo nupirkti dešimt 1135 XIV | dukters, kuri kas metai vis gražėjo ir linksmėjo, tuo dar labiau 1136 I | padaryti. O duktė kasdien vis gražesnė darėsi, tiktai piršlių su 1137 XXXVII | gyvenime, kuris bus už jo gražesnis ir šviesesnis.~ Apsiraminęs 1138 II | visas turtingiausias ir gražiausias Paudruvės nuotakas, bet 1139 XXII | Raupys. - Ir tu man dūšią dar grąžinsi?~ - Grąžinsiu, - sutiko 1140 XXII | dūšią dar grąžinsi?~ - Grąžinsiu, - sutiko Pinčukas. - Tiktai 1141 XXIX | ausyse užkerėtą žvengimą, grąžinti jį iš klaidžiojimo į žmonių 1142 XXXVII | praskaidrinusi jo gyvenimą ir grąžinusi jaunystę. Širdis sklidina 1143 V | kurios ieško, nes tokios gražios ir drąsios merginos jis 1144 XXX | pavirs bernas pačioje metų gražumoje vaiduokliu, pakelėse ir 1145 XLV | Ak tu mano varguolėle, gražuolėle! - ne mažiau džiaugėsi tėvas, 1146 XXXVII | sukasi malūno sparnai vis greitėdami, o troboje su įsiskverbusiais 1147 XXXI | Baltaragį su jo dukra nuo gresiančio pavojaus.~ Visgirda paspartino 1148 XLVI | suūžė sušniokštė ežeras, griaudamas savo krantus, dangus kryžiumi 1149 XLVII | išlėkė vienmarškinė Jurga. Griaudė perkūnija, ir žvengė audros 1150 XV | kalamaška, o paskui naktį, griaudžiant perkūnijai, išvertę ją su 1151 XLVIII | veržiasi iš savo krantų, griauna tą skardį, kur stovėjo Baltaragio 1152 XXXVII | driokstelėjo šūvis kaip griausmas, ir sidabro kulka pataikė 1153 XLIV | plykstelėjo žaibas ir nuo griausmo sudrebėjo karčema. Pašoko 1154 XLVI | nenumaldomas priešas. Pro griaustinį jam pasirodė, tarsi Girdvainis 1155 XLIII | audra su perkūnijomis ir griaustiniais. Žaibai draskėsi po visą 1156 XXX | sauja, tarsi šešėlį būtų griebęs.~ - Cha-cha-i-cha-cha! - 1157 XLI | nekaltą žmogų nuskandinome ir grieką ant savo sąžinės priėmėme.~ 1158 XL | tiek vargo padėjusi ir tiek griekų ant savo sąžinės priėmusi, 1159 XLI | sako. - Leiskite bent savo griekus atpakūtavoti ir išrišimą 1160 XXXVIII| ir išsiskyrė. Pinčukas, grieždamas dantimis, nuklibikšavo į 1161 II | Uršulę.~ Pagaliau Uršulė, grimzdama į liekną, kaire ranka nusitvėrė 1162 XLIII | Paskui trenkė butelį į grindis. Šešelga kaip stovėjo, taip 1163 III | treptelėjo koja, kad net grindys sudrebėjo, ir prabilo:~ - 1164 XX | Paudruvės kalvę, iššoko iš griovio kažkoks pakvaišėlis ir metėsi 1165 XLIV | tik pušį pargriovė, kuri griūdama pritrenkė Girdvainį su karnos 1166 XII | į duobę ir jis pats į ją griūtų. Juodvalkis vos galėjo nulaikyti, 1167 XX | įsismarkavę arkliai peršoko per griūvantį tiltelį, pernešdami oru 1168 XXIX | apvilto ilgesio pasiliks vieni griuvėsiai.~ Ak, juk tai abudu seniai 1169 XLVII | susirinkę žmonės prie malūno griuvėsių to nežinojo, o suanglėjęs 1170 XXVI | ir jį sugundė? Kaip dabar grįši namo ir pažiūrėsi kalviui 1171 XXXIX | rupūžė, sudžiūsite, o aš grįšiu pas Baltruką ir gražiai 1172 XXXVI | daugiau vedžioti, ir jis grįžta. Jeigu su juo susitiksi, 1173 XLII | išsinarinęs ir pagaliau grįžtąs namo. Bet, arčiau priėjęs, 1174 XXV | būtų Girdvainio nuotaka ir grįžtų po užsakų. Paklausti neišdrįso - 1175 XXXI | paskutinių jėgų dviejų arklių grobai, plakdami šonais.~ Daug 1176 VIII | kaimynas atėjęs bartis, kad grūdų per ilgai nesumaląs, ogi 1177 XXXVII | nusiminęs prie lopšio, o širdyje grumiasi tamsus beviltiškumas ir 1178 XIV | ryšulėliu, vis atsigrįždama, grūmodama supintijusia kumštimi ir 1179 XII | duobę. Sudundėjo pirmi žemės grumstai į karsto antvožą, Baltaragis 1180 XLIII | nuėjo tiesiai į kalvę su gryna sąžine, kad už viską atkentėjo 1181 XV | dabar už ką gi maltų?~ Gudresni žmonės spėliojo, ar tik 1182 XV | mano reikalas, - atsakė, gudriai prisimerkęs, Juodvalkis. - 1183 XXI | keldavo, su obuolmušiais guldavo ir niekada jų iš akių neišleisdavo. 1184 XLI | ponaičiukas.~ - Ogi štai guli, - koja paspyrė Benjaminas 1185 XLI | prikėlė beveik be nuovokos gulinčią Uršulę (kaip jos ir nesumindžiojo 1186 XLI | žmogutis, bet su didele gumbuota lazda, kaip per didžiausius 1187 VII | skambantį juoką ir matė gundančią šypseną. O to Juoko buvo 1188 I | skambiu juoku, linksmų akių gundančiais žvilgsniais ne vieną jaunikį 1189 V | tokiu jaunikiu. O uošvių ir gundyti nereikėjo, nes jiems atrodė, 1190 XXXII | Nežūsi, dukrele, ką tu? - guodė tėvas ir pats drebėjo. - 1191 XXII | o dabar atėjęs griuvo į guolį, tik negalėjo užmigti. Buvo 1192 XXVII | nekaltas, - atsakė duktė, guosdama tėvą. - Nelemta man laimingai 1193 XXVII | dukrele, - mėgino Baltaragis guosti savo dukrą, nors pats neteko 1194 VII | kaip tie pavasario upeliai, gurgėdami į Udruvės ežerą. Tas juokas 1195 XXIX | nusirito su vėjo ir sniego gūsiais pro malūną į pakalnę. Visa 1196 XVI | būtų ir neįtaręs, kad šitas guvus ir darbštus velniukas - 1197 XXI | veido - vienos mėlynės ir guzai, o kairiajame žande taip 1198 XIX | nežinodama ir neįtardama, gūžtelėjo pečiais ir nuėjo į trobą.~ 1199 XXXVI | pareidamas nutarė verstis arklių gydymo amatu.~ Tiktai ne taip 1200 XXXVI | paskutinį. Gali pradėti gydyti arklius, kuriuos užkerėjai. 1201 VI | Argi mudu po viena pastoge gyvename? Aš - malūne, o tu - troboje 1202 XLV | kalbėjo. - Visą amžių taip gyvenčiau ir niekada nesiskirčiau. 1203 XIV | pagaliau, nes, su tokiu kelmu gyvendama, vis tiek prasikeiksi ir 1204 XLVI | malūno ir tik savo sielvartu gyvendamas, kad Girdvainio obuolmušiai 1205 XXXII | viskas gerai, gyvensime kaip gyvenę.~ Bet tėvas žinojo, kad 1206 VIII | pelkėse, kaip pasakojo, gyvenęs toks nusmurgęs velniukas, 1207 XXVI | skambančio juoko. Kaip tada gyvensi? Paežerės amžinai sutems 1208 XIV | ir pralinksmėjęs.~ - Gyvensim dabar mudu vienu du be vargo, 1209 XXXII | pasveiksi. Bus viskas gerai, gyvensime kaip gyvenę.~ Bet tėvas 1210 XXXIX | pas Baltruką ir gražiai gyvensiu.~ To pasakymo visiškai 1211 XVI | iš malūno? Kaip tada jis gyventų ir ką darytų? Negi vėl kiurksotų 1212 VIII | Čia pat pakalnės pelkėse gyvenu, Pinčukas.~ Nusiėmė ponaičiukas 1213 XL | Čia jokių burtų nedariusi, gyvenusi kaip pridera davatkai, poteriavusi, 1214 XLVIII | pasiilgsti, susirenka kaip gyvi visi tie bičiuliai: ne tik 1215 XXXI | neprigirdėjo, bet puikiai suprato gyvulių kalbą. Tiktai iš kalbos 1216 VIII | ištikdavo liekne žmones ir gyvulius. Bet tai netiesa. Pinčukas 1217 XLVI | kaip drobė.~ - Cha-cha, i-cha-cha! - žvengė Pinčukas visa 1218 XXXII | klupdavo, nepakeldama tokio įaudrinto savo širdies bangavimo.~ 1219 XXXIX | mažas, sukumpęs žmogutis su įdubusiomis ir amžinai nusigandusiomis 1220 XXIX | negalėdama įspėti, kas pro jas įeis. Nuo tų nelaimingų užsakų 1221 XIII | sugrįžo bobutė, bet pamatė įėjusią Uršulę. Ji sustojo prie 1222 XXVIII | pasityčiodavęs:~ - Tai vis dar ieškai savo arklių? - neva paklausdavęs. - 1223 XXXVIII| pasirengdamas. - Aš visur ieškau tavęs ir nerandu. O kokia 1224 VII | pradėjo bėgioti pas kaimynus, ieškodama vaistų ir pagalbos. Bet 1225 XX | drobių audėjos. Visur tokios ieškojome ir tik čia suradome. Tai 1226 XLI | ieškote? - šūktelėjo. - Ieškokite prieš vandenį, - patarė 1227 XLV | sąmonės Jurga.~ - Kur tu jo ieškosi, dukrele, pati sirgdama? - 1228 XXXVI | negerai, ir taip negerai. Įgrisai tu man ligi gyvo kaulo.~ - 1229 XIX | Pinčuku, kuris pradėjo daugiau įgristi, negu Uršulė. Nebent iš 1230 XIV | velnio tą ligi gyvo kaulo įgrisusią senmergę, davatką Uršulę? 1231 XIII | surado visai netikėtai su įgrisusios Uršulės pagalba, ir pirmą 1232 XXVI | paryčiu, kai su triukšmu įgriuvo pro duris Pinčukas. Tada 1233 XLII | didžiausią priešininką, į ją įgrūsti, o dabar apsidžiaugė, kad 1234 III | III~ Po to nelemto atsitikimo 1235 XVII | kantrybės kalvis, laukdamas, kol įkais geležis:~ - Ar tu dumi, 1236 XVII | čiupęs replėmis iš žaizdro įkaitintą geležį, imdavo kalti, pasidėjęs 1237 XXV | geras varsnas vijosi ir vis įkalbinėjo, kad darytų skaistybės apžadus, 1238 I | Tur būt, per daug įkaušę buvo, kad neatvažiavo, - 1239 VI | davatkos Uršulės kliedėjimai ir įkaušusių jaunikių su piršliais prasimanymai. 1240 XXXI | naują porą vogtų arklių, įkinkė juos į briką ir nuvažiavo 1241 XIX | kitaip. Man kažkokią raganą įkišai, o dukterį pats sau pasilikai. 1242 XL | kurioms numirėlio dantis įkišusi, kad ir joms dantys išbyrėtų, 1243 XXX | kitus į kokią baisią nelaimę įklampino. Geriau jis būtų jų visai 1244 XLII | kilpas, kad jis pagaliau įkliūtų, bet Pinčukas kaip padūkęs 1245 XVI | kaip sako, visų blogybių įkūnijimas.~ Turėjo Pinčukas ir 1246 VIII | norėdamas greičiau atsikratyti įkyraus pribuvėlio, ir vėl nusigręžė 1247 IV | neprisileisdavo. Taip vargšui Bobinui įkyrėjo Uršulės Baltaragis, dėl 1248 XI | neatstodamas.~ Marcelei gal būtų įkyrėjusi tokia Baltaragio meilė, 1249 XXXVIII| mosuoti Pinčuko link tarsi nuo įkyrios musės.~ Pinčukas pritrūko 1250 XVI | nepatenkintas Baltaragis. - Bet tu įkyrus daraisi. Pasuk verčiau malūno 1251 II | paklydo, juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą ir paauksuota karieta 1252 XXVI | nepaprastai skubinosi. Jis, įlėkęs į karčemą, nuvertė nuo suolo 1253 XL | XL~ Ilga ir paini buvo Uršulės paskutinė 1254 II | kaip saldų midų su piršliu ilgabarzdžiu (iš kur toks ir atsirado?) 1255 IX | ir viskas nuėjo perniek. Ilgametė meilė pavirto neapykanta 1256 XLIV | ten jo laukia? Ar ten jo ilgisi? O jeigu nelaukia, nesiilgi, 1257 I | Uršulė Purvinaitė, kuri ilgus metus gyveno Baltaragio 1258 XXXVI | dabar, kai jis pats buvo įlindęs į arklio odą, tai kiekvienas 1259 XLV | didelių vargų ir sunkių darbų ilsinčią ir pro sapną šypsančią. 1260 XLVIII | pradeda siausti audra ir ima šėlti ežeras, o ežero pakrantėse 1261 XLVI | visaip kitaip šaipėsi kaip įmanydamas.~ Malūnas ūžė net kaukdamas, 1262 XXXIV | vyras, mesdamas kuolą ir imdamas virvę. - Kalbėk poterius, 1263 XL | nekaltus. Nenaudėlei Leokadijai įmetusi sudžiūvusią rupūžę į medų, 1264 XXXV | kalėjimus, kad net Raupio ims gailėtis. O jeigu dar bus 1265 XXIII | nusnūdę galėtų iš naujo imtis už ąsočių.~ O Girdvainis 1266 XVI | dingtų, jeigu Baltaragis imtų ir išvarytų iš malūno? Kaip 1267 VIII | nuobodus, kad žmogus jo vietoje imtum ir pasikartum, bet kaip 1268 VI | atrodė amžinai pasiliksianti įname Baltaragių namuose. Bet 1269 XXXIX | nes buvo sudžiūvusi ir indelis buvo gerai skudurėliu užrištas. 1270 XLVII | sparnus. O Jurgutį pagavo toks įnirtimas, kad jis palindo po besisukančiais 1271 XXXII | įsisiūbavusios jaunystės įnirtimu, kol pagaliau pritrūko jėgų 1272 VI | ir senmergės piktumui bei įniršiui ateis galas. Bet čia Baltaragis 1273 XLI | dabar? - atsigręžęs pervedė įniršusiomis akimis. - Ar neisite namo? 1274 X | gyventi. Tai pasirūpink įpėdiniais.~ - Gerai, - sutiko Baltaragis, - 1275 III | kleboną.~ - Klebonėli, - įpuolusi sako, - Baltaragio malūnas 1276 XIV | juokai. Matyt, gerai tu ją įpykinai. Gali abiem kliūti. Lįsk 1277 XXIX | abejodamas, pakraipė galvą ir įrėmė į Baltaragį akis lyg klausdamas. 1278 XXXIX | užteko baisiam nusikaltimui įrodyti. Puolė visos davatkos kaip 1279 XXXVI | užkerėjai, ir tark: "Kyšt lyžt, įsakau tau išgyt". Tiktai nesupainiok 1280 V | paliko jam mirdamas tėvas ir įsakė juos saugoti kaip savo akį, 1281 XL | nuėjo kaip Pilotas, griežtai įsakęs zakristijonui Benjaminui 1282 XL | išneštų. O pačiai Uršulei dar įsakiusi laipioti tvoromis, kol parvažiuosią 1283 XIV | kitus darbus dirbti, kuriuos įsakysiu, tai gal atleisčiau tave 1284 XXXIII | šautuvą po skvernu, vogčiomis įsėlino į malūną, kad niekas nepamatytų, 1285 XLII | lyg niekur nieko, ramiai įsidėjo į kišenę.~ Tą stebuklingą 1286 XXXVIII| bažnyčią. Pinčukas, nors įsidrąsinęs, prisišliejo prie tvoros 1287 XXXV | nugalabijimo mužikai visai įsidrąsino ir tokie akiplėšos pasidarė, 1288 XVII | Baltaragio Jurgą.~ - Matai, ko įsigeidė! - nustebo kalvis. - Žilė 1289 IX | tėvas, - jeigu taip labai įsigeidei malūnininko buizos. Bet 1290 XXXVIII| negalėtų!), o jis tada, įsigijęs Uršulę talkininke (be talkininkų, 1291 XVII | uždegsi! - sustabdė kalvis įsikarščiavusį Jurgutį. - Kas čia tau užėjo? 1292 XXI | kas nesiveja, ir tik gerai įsiklausęs (vis tos Girdvainio arklių 1293 XXVIII | pusėje, o jis krūptelėjęs įsiklausydavo ir nudroždavo, nieko nesakęs, 1294 XX | kur buvo tiltelis.~ Įsilėkę arkliai nespėjo priešakinėmis 1295 XVII | neatsakydamas.~ Žaizdras įsiliepsnojo, kad ne tik kibirkštys, 1296 XXXIV | gulėjo Raupys be kvapo. Taip įsimaginę vyrai ir nepastebėjo, kada 1297 XXXIX | supūtų, diegliai į šonus įsimestų, kojas rankas susuktų... 1298 II | tyčia skubėdamas dar labiau įsipainiojo klostėse ir sugriuvo po 1299 XV | jam gerai kliuvę, netyčia įsipainiojus į šimtakvoldį Uršulės sijoną, 1300 XL | rytą atradusi šikšnosparnį įsipainiojusį į kuodelį. Čiupusi jį su 1301 XVIII | arkliams botagu, arkliai įsiręžę trūktelėjo, paskutiniai 1302 XLI | Bernardas, o antrą - net įsiręžęs - zakristijonas Benjaminas. 1303 XLVIII | akmeninės ašaros.~ Bet kai įsisiaučia audra, užgroja pušynų vargonai, 1304 XLVIII | nuostabūs dalykai.~ Tada įsisiautusiame ežere iškyla ant bangų neapsakomai 1305 XLVI | suakmenėjo.~ Tada nuo įsisiautusio ežero pakilo didžiulė audra, 1306 XXXII | pati su savimi grūmėsi visu įsisiūbavusios jaunystės įnirtimu, kol 1307 XXXVII | greitėdami, o troboje su įsiskverbusiais spinduliais pasigirsta iš 1308 XLVI | pat pragaro gelmes.~ O įsismaginęs Pinčukas, džiaugdamasis 1309 XLVI | sukdamas malūno sparnus, taip įsismagino, kad, visai nesivaržydamas, 1310 II | liekną kaip akis išdegęs, bet įsismaginusi Uršulė nė per žingsnį neatstojo. 1311 V | pančiu, kad nesužavėtų, įsistodavo į klumpes ir, įsimetęs Anuprą 1312 XXI | sudraskytos, viena koja į klumpę įsistojęs, kita - visai basa, arklio 1313 XXXIII | pakriūtės stovi... Nejuokauk ir įsitaisyk perkūnsargį.~ - Et, kam 1314 XLVII | akmenį.~ - Sakiau, kad įsitaisytų perkūnsargį, - tarė nusiminęs 1315 X | pribėgo prie lango, lyg įsitikinti norėdama, kad pradėjusi 1316 XXXVIII| kur prasmegtų! Pinčukas įsiuto ant visos žmonių giminės 1317 XL | šikšnosparnis į tą kuodelį įsiveltų. Paprastas, rodos, buvo 1318 XLVIII | pareikalavo savo teisių ir įsiveržė į knygos puslapius, nors 1319 XXIX | priėjo prie žiburio ugnelės įsižiebti.~ - Taigi, - tarė, užtraukdamas 1320 III | aplink burną, lyg norėdamos įskristi į gargaliuojančią gerklę 1321 III | pagalvojo, ar ne davatkos bus ją įskundusios, bet susigriebė ir atsakė:~ - 1322 VII | slenksčio ir žiūrėdavo, akis įsmeigęs, į kitą ežero krantą. O 1323 XXXIV | tik viauktelėjo ir atgal įsmuko į odą.~ Kol Raupys atsipeikėjo, 1324 XXIV | pyktelėjo tada Girdvainis ir įspaudė rublinę zakristijonui į 1325 XXI | kairiajame žande taip ir stovėjo įspausta arklio kanopa. Iš drabužių 1326 XXXIV | pasturgalį. Bet Raupys tą velnio įspėjimą palaikė kvailu pokštu ir, 1327 XXXVIII| susiėmęs žandą, kur Pinčukas įspyrė, taip pat nesitvėrė iš skausmo 1328 XL | Dabar, gaila, nėra tokio įstatymo. Tai pakūtavok viena, žmonių 1329 IV | būti išgelbėta.~ - Ir įstok į davatkyną, - pridėjo Jurga, 1330 III | ir pradėjo iš naujo savo istoriją. Klebonas klausė, klausė, 1331 XXXIII | Baltaragiu kalbant ir jį įtariant, kad jis susidėjęs su arkliavagiais.~ - 1332 XXXI | slepiasi?~ Anuprui padidėjo įtarimas. Jis stengėsi geriau įsižiūrėti 1333 XXXIII | Baltaragis, nustebęs kalvio įtarimu. - Aš jo seniai nemačiau 1334 XXXIII | čia darosi, buvo linkęs įtarti net savo pražuvusį parankinį. 1335 XX | pas Baltaragį, pasirodė įtartinas tas arklių nepaprastas eiklumas 1336 XXIX | ji pakilo nuo lango ir įtemptai žiūrėjo į duris, negalėdama 1337 XXXIX | pradžių nenorėjo sutikti, bet įtikintas, kokių nelaimių dėl jos 1338 II | užsisegusi), tiktai baisiai įtūžusi, užkūrė tokią pirtį Pinčukui, 1339 IV | IV~ Uršulė gerai žinojo, 1340 XL | paveikti. Ar kokį dieglį į šoną įvaryti, ar dar ką padaryti. Bet, 1341 XX | Trečią tiltą ligi pusės įvažiavo, kai jis griuvo. Ketvirto 1342 XXXII | kovojo, grūmėsi ir negalėjo įveikti. Todėl ji nieko nematė ir 1343 III | išklausyti Uršulę ir tinkamai įvertinti jos nutikimą, bet ir jis, 1344 XXXIV | kilpą ant kaklo ir taip įveržė, kad Šešelgai net oro pritrūko.~ - 1345 III | visiškai užmiršęs tą nepaprastą įvykį jo parapijoje, apie kurį 1346 XLVIII | praėjo nuo tų visų nepaprastų įvykių, kurie dėjosi anuo metu 1347 XLVIII | pačiu metu kitose vietose įvyksta kitų nuostabių reiškinių.~ 1348 XXXII | neišvengiamo, kas turi įvykti ir ją išvaduoti iš nepakeliamos 1349 IX | IX~ Sapnas tai buvo viduryje 1350 XXVIII | kalbas nesileido. Jeigu išalkęs ir užklysdavo kur į namus, - 1351 XIV | reikalas. O dabar, matai, jau išaušo. Metas pradėti darbą.~ - 1352 I | kankindavosi, nerasdami kelio, o išaušus pamatydavo, kad po plynias 1353 XXXIII | Driokstelsi kartą, antrą ir išbaidysi. Tik va, pavasarį perkūnas 1354 XXXIII | jam nusikaltau?.. Tiktai išbaidysiu prakeiktą pelėdą ar apuoką, 1355 XXXIII | ūkia... Niekaip negaliu išbaidyti...~ - O gal iš tikrųjų 1356 XXXII | Jau, - pasakė duktė, visa išbaldama kaip drobė.~ - Kas? - 1357 XXIX | paklausė.~ - Nieko, - atsakė išbaldamas Baltaragis. - Tur būt, pelėda 1358 I | nuplikusią jo galvą dar labiau išbaldavo. Ką galvodavo ir ką jausdavo 1359 XXIX | klausdamas. O tas stovėjo išbalęs lyg nusigandęs ir akis panarinęs, 1360 XI | valstiečius ir su meile į išbalusią žmoną, pakildavo ir eidavo 1361 XLI | ragana.~ - O kaip ją išbandysi? - vieni ir kiti nesuprato.~ - 1362 XLI | pakūtavoti. Tiktai pirma mes tave išbandysime, kaip knygose parašyta.~ 1363 VI | darėsi. Prieš tai ji dar buvo išbandžiusi visas kitas priemones ir 1364 X | į lauką. Iššlavusi aslą, išbarsčiusi smėliu ir meldais, atsidarė 1365 XXXVIII| jei manęs neklausei ir išbarstei? - atšovė Pinčukas, kratydamas 1366 XXXIV | Rakalis buvo tabako dulkėmis išbarstęs nuluptą odą, kad musės ir 1367 XXXVI | spirs tau arklys ir dantis išbarstys. Be to, saugokis Girdvainio. 1368 XL | išsemti ir jais slenkstį išbarstyti, kad jaunoji neperžengtų, 1369 XL | nevidonas su ana į šliūbą, kad išbarstytų jiems kelią smėliu, parsineštu 1370 XXXII | užsimetusi skarą ant pečių, išbėgdavo į paežerę ir klajodavo pati 1371 XXXII | pakriūtės, nuo pat vaikystės išbėginėti, nepaguodė Jurgos ir nenuramino, 1372 XXV | namo. Sužvengus arkliams ir išbėgus jaunikiui iš zakristijos, 1373 XLVI | durys, ir suprato, kad Jurga išbėgusi pasitikti savo jaunikio. 1374 XXIX | neieškosiu, mane palikusio ir išbėgusio į visus vėjus paskui savo 1375 XXIX | viską sulaužys, suvers, išblaškys ir pražudys, nieko nepasigailės, 1376 III | spendė. Ant stalo mėtėsi išblaškytos kortos, o krėsle klebonas 1377 XI | žvaigždutėmis. Dangus buvo apniukęs, išblėsęs, be prošvaistės. Pro sniego 1378 XIII | malūno sparnų, o pro langą išblyškęs mėnulis žiūrėjo į palinkusį 1379 XXXII | kažką išskaityti vienas kito išblyškusiame veide ir sustingusiose akyse. 1380 XXIX | pradėjo riedėti per jos išblyškusius skruostus. Tada ji pabėgo 1381 XXXIX | vyru ir visas būrys davatkų išbrazdino suraizgytą Uršulę iš davatkyno 1382 XLV | eidama gulti į seklyčią, išbučiavo iš džiaugsmo apsvaigusį 1383 XL | įkišusi, kad ir joms dantys išbyrėtų, o kas turėtų atsitikti 1384 XVIII | Tie nepastebėjo piktos išdaigos ir nudardėjo ligi Gaidžgalės 1385 XXXIV | sakant ir suprato, kad jį išdavė jo senas draugas karčemininkas.~ - 1386 XXVII | Tada Baltaragis būtų išdavęs dukrai savo paslaptį, bet 1387 XXIII | atsakė Jurga, o akys išdavikės juokėsi. - O kur mes nuskrisim?~ - 1388 XXXVIII| svajonę, kuri savo aistra išdegino jai visą širdį? Bet ir Pinčukas, 1389 IV | nuošalią vietą prie varpinės ir išdėstė jai visas baisybes, kokios 1390 XXI | nuostabu, kad Šešelga, tas išdidusis šunbajoris, Pinčuko nepažino, 1391 XXXII | Jurga, ta linksmoji, ta išdidžioji Jurga, klupdavo, nepakeldama 1392 XXXIX | Sudeginti raganą! Akis išdraskyti! - ir dar kažką padaryti 1393 XV | malūną nuvažiavo, ir naktį išdrėbę Uršulę su gelda į pelkes.~ 1394 XX | į vežimą, švilptelėjo ir išdundėjo.~ Pakilo obuolmušiai 1395 XI | buvo tokia pat nerūpestinga išdykusi mergaitė ir norėjo pasisupti 1396 II | tarsi buvęs nebuvęs. Tiktai išeidama pamatė, kaip kažkokius raštus 1397 XII | Pagaliau bobutė, apsigaubusi išeigine skara, priėjo prie lopšio, 1398 V | o pats apsivilkdavo ne išeiginiais drabužiais, bet išverstais 1399 XXXVII | paklausė Jurga, pamačiusi tėvą, išeinantį iš malūno.~ - Nieko, 1400 IX | Pažiūrėsim, kaip čia Baltaragiui išeis. O tu dar jaunas esi ir 1401 VI | pamesianti, visai iš namų išeisianti, tegu pats vienas pasikariąs 1402 XXXVI | pasitarti. Gal ir atsiras kokia išeitis. Bet, nuėjęs į pelkes, šaukė 1403 XVIII | dingo.~ - Ar iš proto išėjai? - šūktelėjo supykęs Baltaragis 1404 XX | negalėjęs, nes arkliai taip įšėlo, kad buvo nesulaikomi. Bematant 1405 XXXVI | blogiau. Ne tik arkliai išgaiš, bet ne vienas dar ir kalėjime 1406 XXXV | apskųsiąs, ir jų arklius išgaišinsiąs.~ Tai Šešelga, išlipęs 1407 XL | daryti ir kaip savo dūšią išganyti, nes arklių vis tiek nesurasi, 1408 XLV | pasirodė Jurgai iš miego ir išgąsčio.~ Visa drebėdama, pribėgo 1409 XLV | pralėkdama, sukliko žuvėdra lyg išgąsdinta ir dingo tamsoje.~ Apačioje 1410 XLIV | Šešelga. Tada jis, baisiai išgąsdintas, nei gyvas, nei miręs, buvo 1411 XXXVII | bus pats laikas Baltaragį išgąsdinti, suvesti senas sąskaitas 1412 XXX | šalį, bet pergalėjo savo išgąstį ir prisipažino:~ - Ne, - 1413 XXVI | arkliavagio nulėkęs į Švendubrę ir išgelbėjęs Jurgą, kuri už viską jam 1414 XXXIV | Dešimt arklių atvesiu už išgelbėjimą.~ - Kur aš tave paslėpsiu? - 1415 IV | didžiąją nuodėmę ir Jurgą išgelbėjusi.~ - Daryk, mergele, skaistybės 1416 XV | ir malsiu už dyką, tiktai išgelbėk mane nuo Uršulės. Visai 1417 XLIV | šliauždamas.~ - Kaip aš tave išgelbėsiu? - traukėsi atbulas Pinčukas. - 1418 IV | tiktai tada galėsi būti išgelbėta.~ - Ir įstok į davatkyną, - 1419 XX | jaunuosius. - Su tėveliu išgersim, kad gražią dukrelę užaugino, 1420 XXIII | seniai užsnūdo, nepajėgę išgerti visos statinės alaus ir 1421 XXVIII | nes tų vėjų suokime jis išgirsdavo savo obuolmušių žvengimą 1422 XXXVII | ir jo ūžime lyg pats save išgirsta ir atgyja. Pro debesis švysteli 1423 XXX | Gal ir Jurgą pamatytų ir išgirstų jos juoką? Bet negalėjo 1424 XL | iš tos skarelės prakaitą išgręžusi ir supylusi į arbatą Baltrukui, 1425 XLI | lotyniškai parašyta, o aš jums išguldysiu lietuviškai: "Jeigu moteriškė 1426 XXXVI | Kyšt lyžt, įsakau tau išgyt". Tiktai nesupainiok kanopos, 1427 IV | taip negražiai iš savo namų išgyvendino.~ Tai dabar Uršulė net 1428 XLVIII | šviesių ir karčių valandų esu išgyvenęs.~ Kokia gi čia tada pasaka? 1429 XXIX | Staiga pamestos nuotakos išgyventas nusivylimas kaip ledas sukaustė 1430 VI | Uršulė, jau nejuokais įširdusi, pradėdavo rišti savo ryšulius, 1431 XXXVI | primelavo ir suvedžiojo.~ Išjojus būriui, susirinko į karčemą 1432 XXVI | nebuvo nuo to laiko, kai išjuokė jį Baltaragis už tą jo šnirpščiojimą.~ 1433 XL | apžadus, bet ji Uršulę tik išjuokusi ir nieko nedariusi, o Uršulė 1434 XXIII | statinės alaus ir visų kalbų iškalbėti, prakalbėjo jaunieji:~ - 1435 XX | stebėjosi, iš kur jo toks iškalbingumas. - O mums reikia šeimininkės 1436 VII | rinktis į Udruvės ežerą, iškeldami ledą, iš antros ežero pusės 1437 XXV | Uršulės rankų. Bet susivaldė, iškėlė galvą ir išėjo iš zakristijos 1438 V | nuėjo, nuleidusi akis, bet iškėlusi galvą ir graži kaip karalaitė.~ 1439 XV | Bet kur tau pusbernis iškęs nepasigyręs tokia išdaiga! 1440 XXXVII | Udruvės ežero. Su jo gurulais iškildavo Uršulė, surūgusi ir supintijusi, 1441 XII | kažkur nutolęs. Aukštai iškilę į padangę sparnai tarsi 1442 VIII | kartais, atsistojęs ant iškilesnio kupsto, nugarmi į liūną, 1443 XLV | Apsitvarkiusi Jurga paruošė iškilmingą vakarienę, lyg svečių laukdama, 1444 XLI | XLI~ Nepaprastai iškilmingai palydėjo Uršulę iš Švendubrės 1445 XL | niekada neidavo į bažnyčią per iškilmingus mišparus.~ O Uršulė, 1446 XLI | suburbuliavo vanduo ir iškilo Uršulė į paviršių.~ - 1447 XLIV | nenuleisdamas akių nuo iškilusių malūno sparnų, viršum kurių 1448 XLVIII | pragaro, bet vos tiktai iškiša ragą iš po žemės, kai atbėgęs 1449 XVIII | ant delno, kad jis norėjo iškišti man kažkokią raganą, o dukterį 1450 III | Bobinas gal būtų rimtai išklausęs Uršulės pasakojimą, nes 1451 III | vienas galėjo priderančiai išklausyti Uršulę ir tinkamai įvertinti 1452 I | Linksma, nerūpestinga Jurga iškliūdavo laisva iš visų meilės pinklių 1453 XXI | buvo jis apdraskytas ir iškoneveiktas, kad net koktu. Ant veido - 1454 XXXVIII| piktai atsakė Pinčukas. - Iškrapštyk man kulką iš kulnies.~ - 1455 XXVI | prikimštą šiaudų, čia pat juos iškratė, apversdamas jais Jurgutį, 1456 VII | sako, milžinas, klumpes iškratydamas, supylęs tarpuežerėje, o 1457 XXVI | padebesiais, prasiblaivė, iškratytas iš maišo, tuojau susivokė 1458 XV | ją ne tik iš tavo malūno iškraustysiu, bet ir už Paudruvės pelkių 1459 XXV | nusileido, ogi žiūriu - velnias iškrėtė iš dvikartės arkliavagį. 1460 XL | davęs, kad visi iš malūno iškrikę, o pasilikę tik jiedu su 1461 XXXVI | kraštą, Šešelgos skundų iškviestas, maišto slopinti. Deja, 1462 XLVII | ketindamas iš ryto gerai iškvosti ir išsiaiškinti, ką jis 1463 XLIV | atkeršydamas už obuolmušius, išlaisvina savo priešininką Pinčuką, 1464 IV | tiktai bus per vėlu. Tėvas išleis tave už Pinčuko, tada amžinai 1465 XXXIII | tau dieve, - tarė kalvis, išleisdamas kaimyną, ir pats nuėjo gulti.~ 1466 IX | priaugančiųjų, kur čia jas visas išleisi, kaip išpasoginsi? Ne kartą 1467 XV | Paudruvės pelkių velnio Pinčuko išleisiu.~ - Kaip tu padarysi? - 1468 XIX | Tik tau kažko trūksta. Išlėkei tada nežinia ko, nei algos 1469 XL | Girdvainiui norėjusi, bet tas išlėkęs kaip akis išdegęs iš zakristijos 1470 XXVI | nuotaka būtų spėjęs po užsakų išlėkti iš Švendubrės su savo obuolmušiais 1471 IV | senmergės tulžį ant jos išliedavo, kai nematydavo Baltaragis.~ 1472 X | už suktas piršlybas, bet, išlikęs gyvas ir jaunamartės apdovanotas 1473 XXX | sutikęs - sirgsi ir, jei gyvas išliksi, visą amžių priepuolį turėsi.~ 1474 XXV | viena dugninė tarp ratų išlikusi. Kas čia būtų toks atvažiavęs, 1475 XXXVI | kitaip, kaip pro tą skylutę išlindusi ir dabar keršydama smaugianti 1476 XXXV | išgaišinsiąs.~ Tai Šešelga, išlipęs iš kalamaškos, pradėjo rinkti 1477 II | Uršulė.~ O iš karietos išlipo toks rimtas su žila barzda 1478 XXXIV | kad ir jo dūšia galėtų išlįsti, jeigu bus verta, į dangaus 1479 XLII | mano tabokinės ragelį, tai išlįstum iš jo sveikas ir jaunas.~ - 1480 XXXVI | atveju gal būtų kiek ir išlupę kailį, sutrumpinę vieną 1481 XIX | nepadėtų, bent kailį gerai išlupti ir pribauginti, kad liautųsi 1482 XXXV | tamsą į miestą, pats bizūnu išluptų pusę valsčiaus, kad metus 1483 IV | nusiramino, kad su kaupu išlygino viso savo gyvenimo nuodėmingą 1484 XV | Jurgutį, gerai jį nušveitęs ir išmaliavojęs, vakare pas Baltaragį į 1485 XXXI | obuolmušiai vežiojo biauriais, išmaltais keliais sunkiai prikrautus 1486 XXIX | pat pavasario pabiurimą, išmaltas ir duobėtas, kad Anupras, 1487 XXXV | padėsiu? Sukis pats, kaip išmanai. Aš savo bėdų turiu. Be 1488 XX | paskui gal ir judu burnelę išmesit ir širdimis susiprasit~ - 1489 XXXVI | Šešelga ir ūkininkai, nors ir išmetė Šešelgai už arklio pagydymą 1490 XXII | nepastebėjo, būtų laukan išmetęs, o dabar atėjęs griuvo į 1491 XXIX | neklausė ir neklausys senių išminties, o nueis savo keliais, kur 1492 XLVIII | Pinčuko šešėliu, bet ir išmintingasis Anupras, ir vargšė Uršulė, 1493 XXXIX | Benjaminas, abudu vyrai išmintingi ir dievobaimingi. Jie gyveno 1494 XXXIX | nutars, ką su ja daryti.~ Išmintingų vyrų sumanymui pritarė visas 1495 XV | ir nučiupę bernai dumble išmurdė) ir kur buvo išpurvinta 1496 XLVIII | pamatęs, kad esu akiplėšiškai išnaudojamas, supykdavau, keršydavau 1497 XVIII | Juk ir taip jį apgaulingai išnaudojo!~ O Baltaragis veltui 1498 XLIV | kuo ją sužavės ir kaip išneš į naują gyvenimą? Pasiilgusia 1499 XXI | kamaroje trečia para geria. Išneštum tu jį greičiau į pragarą 1500 XL | karties linų kuodelį ir išnešusi prie malūno, kad šikšnosparnis