| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Kazys Boruta Baltaragio Malunas Arba Kas Dejosi Anuo Metu Paudruves Krašte IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Chapter
1501 XLVIII | audra nurimsta, ir viskas išnyksta. Tiktai skaidrus Udruvės 1502 XXXVII | reikėjo, - tarė, vikriai įšokdamas į malūną.~ - Taip, taip, - 1503 I | tikra išdykėlė, našlio tėvo išpaikinta vienturtė, kuri iš visko 1504 XLI | vieškeliu vargšę Uršulę. Tai išpančiojo ją ir ėmė sparčiau varyti. 1505 XLIII | Šešelga, visas drebėdamas, išpasakojo, ką jis žinojo ir ko nežinojo. 1506 III | jai niežėjo viską iki galo išpasakoti, tik bijojo kleboną žadinti. 1507 IX | jas visas išleisi, kaip išpasoginsi? Ne kartą tėvai Marcelę 1508 XL | prarijęs, o Uršulė toliau išpažino savo nuodėmes.~ Vakar, 1509 XLI | apalpo prie klebonijos po išpažinties, porą kibirų vandens ant 1510 XL | paini buvo Uršulės paskutinė išpažintis iš viso gyvenimo.~ Pradėjo 1511 XXXVI | abejoti: o ką, gal tas velnio išpera ir žino, kaip arklius išgelbėti?~ 1512 XXVII | mirksnį - buvo su kaupu išpirkęs viso savo gyvenimo žmogui 1513 IV | Jurgą, bet apie tai, ar išpirko savo mirštamą nuodėmę, ar 1514 IV | tik pagalvojus, kad jau išpirkusi savo didžiąją nuodėmę ir 1515 XVII | Baltaragis senbernis buvo, išpiršai jam Marcelę, - prikišo Jurgutis.~ - 1516 XV | piršlybas (galas žino, kaip ir išpiršo senam kelmui jauną merginą, 1517 XXV | dėlto atsirado vienas, kuris išplėšė ją iš tėvo raganiaus užmačių 1518 XVIII | ratai tarsi ne sulūžę, bet išplėšti būtų. Sakiau, geriau nevažiuokime 1519 XXXVI | žodžių ir jį patį apstumdę ir išplūdę, kam primelavo ir suvedžiojo.~ 1520 XXV | mišioms, ir tik tada, gerai išplūdusi Jurgą, nubėgo atgal į bažnyčią. 1521 III | Uršulė tik peržegnodavo ir išplūsdavo už tokį atsakymą, o paskui 1522 XL | burtais. Nuėjusi į pirtį, išprakaitavusi, bet vandeniu nesiplovusi, 1523 X | daugiau apšvietė trobą, išpuoštą margais jaunamartės kraičiais.~ 1524 XIV | atrodė toks nelaimingas, išpurvintas, suniurkytas, aplamdytas, 1525 XXI | o kai pažino, net akis išpūtė:~ - Iš kur toks atsiradai? 1526 XXXVII | ežerą... Šaltas prakaitas išpylė Baltaragį, jis pašoko nuo 1527 XLI | Bernardas. Jo kakta daugiau išrasojo, negu po didžiausio skambinimo 1528 XVII | nusišluostydavo nuo kaktos išrasojusį prakaitą.~ - Ar gerai? - 1529 XXXVI | juo susitiksi, su dūmais išrūksi. Bet manęs daugiau netrukdyk. 1530 IX | namo nesugrįžtų. Paskiau išsėmė iš židinio pelenus, kad 1531 XL | liepė pelenus iš židinio išsemti ir jais slenkstį išbarstyti, 1532 XV | kalamašką. Bet kur jis pats išsidumblino (gal kur lindo į svetimą 1533 XXIX | pūga klebena langines, o tu išsigandai.~ Duktė patikėjo nepatikėjo 1534 I | patys arkliai, nežinia ko išsigandę, pasukdavo iš tiesaus kelio 1535 XLI | Raupio dūšia? Vyrai nejuokais išsigando.~ Tada visas apmaudas 1536 XLV | klaikaus sapno ir, baisiai išsigandusi, visa drebėdama, pašoko 1537 XXXVII | vienmarškinę Jurgą, matyt, labai išsigandusią.~ Baltaragis greitai 1538 XXXII | pat ji susmuko be žado ant išsigandusio tėvo rankų.~ Paskui per 1539 XLIV | tarsi širdyje ir būtų visas išsigelbėjimas.~ Tai ir Pinčukas negalėjo 1540 XL | Švendubrės panelei, tai išsigelbėjusi ir atbėgusi į Švendubrės 1541 VIII | kokio krūmo nusitverti, išsigelbėsi, kitaip - sveikas dingęs. 1542 XLIV | nenutrenkė. Tada jis pats išsigelbėtų ir Jurgą išgelbėtų. Kaip 1543 II | baisiai širsdama ir negalėdama išsikapstyti. Tiktai prašvitus, įsiutusi 1544 XLVII | užrakinęs jį kalvėje, kad išsimiegotų ir vėl kur nors nepaspruktų, 1545 XLII | valkiojosi pakelėmis, matyt, koją išsinarinęs ir pagaliau grįžtąs namo. 1546 XLIII | pavasario vėjas. Girdvainis lyg išsipagiriodamas apsidairė aplinkui, pamatė 1547 XXII | kartą aš nepasilaksiu, tik išsipagiriosiu. Turiu svarbų darbą.~ - 1548 XXII | gerti savo degtinės, kad išsipagiriotų, o Šešelga iš to piktumo 1549 XL | vėl užėjusi tokia ubagė, išsipasakojusi jai ir vis verkianti. Pagailę 1550 XLVII | graudi Jurgučio laimė, kad išsipildė jo paskutinis noras. Jis 1551 X | sapnuoja ar iš tikro taip yra - išsipildžiusi svajonė. Pirmas saulės spindulys 1552 XIX | Tai vieną pavakarę, išsipiovęs gerą šermukšninę lazdą ir 1553 XLIII | vėjas, ir gaisras ūžaudamas išsiplėtė ant visos karčemos su stadala, 1554 XXXIV | viena subliuškusi, kita išsipūtusi. Raupys, išgirdęs, kad į 1555 XX | tolimą ir pavojingą žygį išsirengdamas.~ Bet piršlio pertartas 1556 XXIX | kieto nemigos guolio ir išsirengė savo keliais kiekvienas 1557 XXXVII | gaivus pavasario vėjas, ir išsisklaido rūkas. Po malūną ir namus 1558 XXXVII | klaikus sapnas, kuris su diena išsisklaidys. Yra malūnas ir jo ūžimas, 1559 XLV | mano šviesusis mėnuli su išsisklaidžiusiais rūpesčių debesėliais.~ 1560 XXIII | abejojo ir gundė Jurga, išsisukinėdama iš Girdvainio glėbio.~ 1561 XXXIV | jokio arkliavagio, - mėgino išsisukti Šešelga. - Pas mane karčema, 1562 XII | trobos ir Baltaragį paskui išsitempė. Ant pakriūtės stovėjo sustingęs 1563 XXXIII | žino? - atsakė Baltaragis, išsitraukdamas iš kišenės sidabrinį rublį. - 1564 XIV | svyruodamas ir abejodamas, ar išsivaduosiąs nuo savo kaltės, suversdamas 1565 XXXVI | netrukdysiu. Kaip nors pats vienas išsiversiu.~ Sugrįžo Šešelga į karčemą, 1566 XXVI | baigta, viskas pražuvo. Išsiveš ją nežinomas jaunikis į 1567 XV | atjojo pagiriotas Šešelga ir išsivežė kalamašką, o Jurgutis nulindo 1568 XVIII | merginos savieji atvažiuoja išsivežti,- suprato Pinčukas, ir baisiai 1569 IX | Su šluota jaunavedžius išsivytų.~ Tik vienas tas rūpestis 1570 I | Udruvės ežeras, plačiai išsišakojęs tarp aplinkinių kalnų, apaugusių 1571 XXXIX | kartis, verksmingu balsu ir išsišokusiomis kaktoje akimis.- Ir veskime 1572 XXX | ir savo mergos dėl tavęs išsižadėčiau? Palauk tu man, tuojau gausi, 1573 XXV | raganius. Tada arba nuotakos išsižadėk, kurią tėvas velniui pažadėjo, 1574 XXVIII | keikiančią, bet vis negalinčią išsižadėti savo jaunikio, kuris savo 1575 XXXII | ieškoti. Viską užmirštų, visko išsižadėtų, kad tik jį sutiktų ir pamatytų, 1576 III | arčiau. Klebonas knarkė išsižiojęs, o musės zujo aplink burną, 1577 XXII | ant stalo, turėdamas savo išskaičiavimų.- Še, pasilak.~ Bet Šešelga 1578 XLI | kaip knygose ponaičiukas išskaitė, pavadelėjo ir klausia vieni 1579 XXXII | tarytum norėdami kažką išskaityti vienas kito išblyškusiame 1580 XLVII | Bet čia nuo malūno šoko išskėtęs nagus Pinčukas. Nusigandusi 1581 XLVIII | pradžių buvo sunku juos išskirti. Bet atgijęs Jurgutis atkakliai 1582 XXXVII | pasigirsta iš lopšio juokas ir išsklaido nykius šešėlius. Ak, tie 1583 V | nuo tavo kelio.~ - Tai išsklaidyk, - atsakė Jurga, ir jos 1584 XII | kils naujas gyvenimas ir išsklaidys nykius šešėlius surūkusioje 1585 V | jos akys šyptelėjo. - Jei išsklaidysi, gal ir eisiu už tavęs.~ - 1586 XXV | ir Uršulė prieš pagundą, išslinko į šventorių, ko anksčiau 1587 XL | buvo, tik sriūbtelėjęs ir išspiovęs, sakydamas, kad čia kažkokia 1588 XXXVIII| šveblenęs ištinusia burna pro išspirtus dantis.~ - Tai tu šičia, 1589 XXII | ne mano dūšios atėjai? - išsprogino akis nusigandęs.~ - Ne, - 1590 XXXIV | truktelėjo, kad Šešelgai net akys išsprogo.~ - Įlindo, įlindo, - 1591 XXI | davė puskvortį degtinės ir išstūmė Jurgutį į priemenę, o pats 1592 XXXIV | pasitenkins vieną ar kitą koją išsukę, susirūpino savo kailio 1593 XVI | neišdraskė ir vieną ragą išsuko. O jeigu ne duktė, tai kas 1594 XVI | pasiliko Uršulės pusiau išsuktas, o nutriušusi uodega baigė 1595 X | Marcelė, lyg patekusi į išsvajotą, užburtą karalystę. Ar mažai 1596 V | savo obuolmušiais tarsi ištaršyti norėjo į visus keturis vėjus. 1597 XXXIX | po plauką, po kitą, ir ištąsė Uršulės kasas, visą jos 1598 XVIII | gal ir Baltaragio duktė ištekės ir nebus pagundų.~ Bet 1599 XXIX | greičiau už Jurgučio ištekėsiu, o neisiu ieškoti jaunikio, 1600 II | Kas pažadėjo, tas žodį ištesėjo, o tu nesistumdyk! - atsakė 1601 XIII | kol reiks tuos pažadus ištesėti, o kartais ir atsitiktinumas 1602 XXXII | vieną mirksnį būtų bėgusi ištiestomis rankomis pasitikti Girdvainio, 1603 VIII | visas tas nelaimes, kurios ištikdavo liekne žmones ir gyvulius. 1604 XXXVII | čia darosi. Pagalvojo, kad ištikęs viesulas, ir puolė stabdyti 1605 XIV | septynerius metus už berną ir kuo ištikimiausiai tarnausiu.~ - Gerai, - 1606 XXIX | pagalbos prieš Girdvainį ištikusią nelaimę ir kas galėtų nuimti 1607 XXXVIII| tiek šaukęs, kiek šveblenęs ištinusia burna pro išspirtus dantis.~ - 1608 III | pasakė klebonas davatkoms. - Ištirsiu tą reikalą.~ Bet prižadėjo 1609 VI | nurimdavo vėjas, ir jis ištisomis dienomis prasėdėdavo ant 1610 XIV | krūtinės, kuris jį slėgė ištisus dvylika metų.~ Kitą dieną 1611 VI | vandenyje negalima buvo ištrinkti.~ 1612 X | susikibusi rankomis, čia vėl ištrūkdama ir viliodama, kad Baltaragio 1613 XI | juokdavosi, kad net ašaros akyse ištrykšdavo.~ Jos linksmo juoko buvo 1614 X | širdis iš to džiaugsmo vos išturėjo krūtinėje.~ Džiaugėsi 1615 XLIII | visas pasaulis būtų staiga ištuštėjęs.~ Po susitikimo kryžkelėje 1616 XXXI | kvapą. - Gal netoli mūsų išvadavimas. Pirmą kartą, kai patekome 1617 XXXI | sutiksime Girdvainį, ir jis mus išvaduos.~ - Kas iš to, - sako 1618 XLI | nevarytų, pats pabėgo. O kitus išvaikė zakristijonas Benjaminas, 1619 XVI | prigimtį ėmė prarasti. Net ir išvaizda jo atsimainė: iš juodo pasidarė 1620 XLV | abudu užtruko ligi vėlyvų išvakarių, negalėdami atsiskirti ir 1621 XXII | savo pasagomis. O paskui, išvaręs jį į priemenę, vėl puolė 1622 XLI | Bernardas su Benjaminu, baisiai išvargę ir nekaltai nuskriausti, 1623 XXVI | Jurgutis nieko nežinojo, išvarytas į priemenę. Jis godžiai 1624 XX | Jurga su šluota rankoje, lyg išvaryti ketindama.~ - Ar laukei, 1625 XVI | jeigu Baltaragis imtų ir išvarytų iš malūno? Kaip tada jis 1626 IX | sudėta. Tiktai Baltaragiui išvažiavus į šliūbą, visai pablūdo 1627 V | padanges aptaškydavo.~ Taip išvažinėjo Girdvainis visą kraštą bemerginėdamas, 1628 VII | kelias pabėgs, - atsakė išvažiuodama Marcelė ir atsigręžusi šelmiškai 1629 XX | paslaptingas.~ Prieš išvažiuodamas, Visgirda apėjo vežimą ir 1630 V | kaip aruodą, bet užtat, kai išvažiuodavo su obuolmušiais, tai kaip 1631 XXXVI | geriausieji arkliai, stoniniai, išvažiuojamieji, tarsi pražuvę Girdvainio 1632 XVI | Kai jie atvažiuos, tai ji išvažiuos. Gali nebijoti.~ Bet 1633 XVI | jaunikis, kuris tau patiks, ir išvažiuosi, mane vieną palikusi.~ - 1634 I | žvilgsniais ne vieną jaunikį buvo išvedusi iš proto ir ketino dar ne 1635 XVIII | suko Baltaragis galvą, kaip išvengti velnio keršto. Tik nieko 1636 XL | pagalvodavusi. Todėl, kad išvengtų nusidėjimo, ji ir neidavusi 1637 XXXII | susitarti, tai savo nelaimę išverkdavo paežerės vėjams, ir jie 1638 II | nespėjo nė mergautinių ašarų išverkti. Taip staiga viskas įvyko.~ 1639 XXVI | Jurgutis ir pats spruko pro išverstas duris, nieko nelaukdamas, 1640 XLIV | ir jų niekaip negalėjo išversti, o jau liepsna svilino akis.~ 1641 XL | špitolninkui Bernardui:~ - Išveskite ją už mano parapijos ribų, 1642 I | proto ir ketino dar ne vieną išvesti. Tai buvo tikra išdykėlė, 1643 XXIII | stalo, ir negirdėjo, kaip išvežė jo dukterį. Toks sunkus 1644 XLI | tokį savo tarnų kvailumą ir išvijo abudu draugus iš bažnytinės 1645 XXXII | bejausmis išdidumas, kad būtų jį išvijusi, jeigu jis būtų duris pravėręs. 1646 VII | čia visokių žolelių turiu, išvirinsiu... Gal padės...~ - Eik 1647 X | parūko dulkių debesimis ir išvirto į lauką. Iššlavusi aslą, 1648 II | liekno viduryje iš geldos išvirtusi ir ligi pažastų į maurus 1649 XXXV | būrė su kojomis ir dantis iššiepė.~ - Negi būčiau savo 1650 XVIII | Jurgutis, kaip tik laiku iššokęs iš kalvės, įkišo baslį į 1651 IX | Baltaragis, staiga iššokus iš užkrosnio Jurgučiui, 1652 VIII | Baltaragis pamatė du ragiukus, iššokusius kaktoje, ir jokių abejonių 1653 II | žilabarzdis piršlys, vos įžengęs į seklyčią, dargi neprisėdęs, 1654 II | kibindamas ar paerzindamas, įžūliai trūktelėjo Uršulę už šimtakvoldžio 1655 II | buvo Pinčuko nedovanotinas įžūlumas, už ką jis teisingai buvo 1656 XVI | jo bernas pasidarė toks įžūlus ir nemandagus.~ Bet Pinčukas 1657 X | glamonėjo Baltaragis savo jaunąją žmoną, vis dar netikėdamas 1658 XXXI | vėjas ant sparnų nešiu savo jaunąjį su nuotaka.~ - O kas 1659 VI | plaukų šaknų: esą, nepadoru jaunam vyrui su mergina vienoje 1660 IX | piršlybomis. - Tiktai dviejų jaunamarčių per daug vienuose namuose, 1661 IX | iš židinio pelenus, kad jaunamartei židinys neliepsnotų ir jos 1662 II | žilabarzdis, o už kitos jaunikaitis, jau toks gražus, toks meilus, 1663 IX | laimingai pasibaigė. Tiktai jaunosios tėvai iš pradžių visai nenorėjo 1664 VI | atsitiko, kad Baltaragis iš pat jaunumės buvo per daug prisirišęs 1665 VI | kitas nežavėjo Baltaragio jaunystėje, tarytum nieko kito gyvenime 1666 XVIII | nesutiko jaunikis, nesmagiai jausdamasis, kad taip pasibaigė jo pirmos 1667 XXXII | nustelbdamas besiveržiantį meilės jausmą, ir Jurga, nesitverdama 1668 XXXII | lygiai stiprūs priešingi jausmai ir aistros. Meilė ir neapykanta, 1669 XXXII | vienas, kitą mirksnį - kitas jausmas paimdavo viršų, ir Jurga, 1670 XXXII | daugiau prieštaraujančių jausmų, kurie nebegalėjo sutilpti 1671 XXIII | žodžius ir išduoti tuos jausmus, kurių abudu buvo kupini 1672 VII | juo daugiau Baltaragis jautėsi vienišas, nes suprato, kad 1673 XXVII | būsiu.~ Toks dukters jautrumas dar labiau prislėgė tėvą, 1674 XII | tiek jo sielvartu, kiek ta jėga, kuri traukė į žemę. Tiktai 1675 XLVII | kodėl, tiktai nežmoniškos jėgos varomas, pasileido bėgti 1676 XXV | Baltaragio Jurga užsakų." O jergutėliau, galvoju, vis dėlto atsirado 1677 XXXI | nebent tiktai pragare velniam jodinėti, o ne javus vežioti į Prūsus.~ - 1678 XXXIV | oda kabojo sudribusi ir joje gulėjo Raupys be kvapo. 1679 VIII | būtų. Bet kur ją gausi? Jokia laumė ar ragana neis už 1680 XL | prižadėjo niekada nenusidėti, jokiais burtais neužsiimti, skaistybėje 1681 XXVIII | todėl iš tolo jų vengė ir į jokias kalbas nesileido. Jeigu 1682 XLI | didžiausius atlaidus ir jomarkus nebūdavo. Susirinko ne tik 1683 XV | užklausti Baltaragis su Jucdvalkiu - vienas tylėjo, o kitas 1684 XLIII | nusigandusiomis akimis kiekvieną jo judesį ir stengėsi įspėti, kas 1685 XXXV | kad ta bent kiek vikriau judėtų, bet kumelė lyg tyčia, bakstelėjus 1686 XXIV | Na, ką čia dabar su jumis darysi? Kalbėkite poterius, 1687 VIII | prasidėjo Padievyčio upelis, jungęs Udruvės ežerą su Dungvietų 1688 XXXVIII| protamsiais Uršulė, apsigaubusi juoda skarele ir varstydama pirštais 1689 XXX | Girdvainis.~ - Aš, - atsakė juodasis.~ - Kas tu? - vėl paklausė 1690 XIV | Temstant atvažiavo piršliai su juodbėriais žirgais ir aukso karieta. 1691 XVI | išvaizda jo atsimainė: iš juodo pasidarė baltas, kad net 1692 XLIII | saulėleidis, pasruvęs tarp juodų debesų. Ant Udruvės ežero 1693 XXX | viduryje kryžkelės kažkas juoduoja.~ - Kas ten? - paklausė 1694 IX | Tai ir dabar, tariantis Juodvalkiui su Baltaragiu dėl piršlybų, 1695 XXXVI | nugaišdavęs jų arklys, nustodavo juokavę, nes pagaliau iš kur gali 1696 X | malūno čiaudėdamas, o paskui juokdamasi Marcelė, šluodama laiptais 1697 XLVIII | supykdavau, keršydavau ir juokdavausi, nugalėjęs savo priešininką.~ 1698 XXXVII | Duktė nurimusi miega ir juokias pro miegą. Gal ji sapnuoja 1699 XXIII | Baltaragis barė Anuprą ir juokomis, ir iš širdies, kad jis, 1700 I | vienturtė, kuri iš visko juokus krėtė ir pati pirmoji juokėsi.~ 1701 IX | pas pirmą kaimyną, kalvį Juozapą Juodvalkį, žmogų tiesų ir 1702 IV | Uršulė. - Susižieduok su Juozapu skaisčiausiu, tiktai tada 1703 XXVI | vakaras, tiktai pakalnėje kaip jūra liūliavo rūkas, versdamasis 1704 XV | Uršulė, ar ne Juodvalkis su Jurgučiu buvo pas ją atvažiavęs piršliais 1705 XLVI | iš nepaprasto džiaugsmo kabaldavo arklio kanopomis ir žvengė 1706 XVII | prisimerkęs žvilgteldavo į kabančio pasienyje Uršulės sijono 1707 XL | ranka ir pasakęs: "Ko čia kabinėjiesi?" Ir nuėjęs neatsigręždamas, 1708 XIV | kad jis nedrįstų prie jo kabinėtis, jeigu kartais ir suprastų 1709 XL | nuėjęs neatsigręždamas, o kabliukas taip ir nulūžęs ir nieko 1710 XXXI | obuolmušį ir abiem nulupo kailius.~ Pavakare atėjo į Gaidžgalės 1711 XLI | bažnytkaimis, bet ir aplinkiniai kaimai. Ar ne stebuklas? Juk gyvą 1712 XXXIV | vijosi Paudruvės ir kitų kaimų vyrai su kuolais ir mietais.~ - 1713 X | pakalnėje.~ Atsisveikinę su kaimynais ir savo piršliu, būsimu 1714 VII | ir ji pradėjo bėgioti pas kaimynus, ieškodama vaistų ir pagalbos. 1715 II | Uršulė, grimzdama į liekną, kaire ranka nusitvėrė už kadugio 1716 II | piršlys žilabarzdis, o iš kaires - jaunikis kaip diemedėlis. 1717 XXI | vienos mėlynės ir guzai, o kairiajame žande taip ir stovėjo įspausta 1718 XVIII | dumples pūtė, o kita - geležį kaitino žaizdre.~ O Jurgutis, 1719 XXXIII | užsikūrė žaizdrą ir ėmė kaitinti kauše sidabrinį rublį. Netrukus 1720 XLVI | šeimininko. Rodė jam liežuvį, kaišiojo špygas, baksėjo ragais ir 1721 XVII | kalvis nusišluostydavo nuo kaktos išrasojusį prakaitą.~ - 1722 XLII | Visgirda, nieko nelaukdamas, kakšt ir užkalė ragelį, kamščiu 1723 XIII | vietos, kojos sustingo kaip kaladės ir priaugo prie aslos.~ 1724 XXVI | spinduliais varstė širdį kaip kalavijais. Iš to nerimo pats nežino, 1725 VIII | Pinčukas, pasirengdamas ilgai kalbai.~ Baltaragis nieko neatsakė, 1726 XXVIII | einantį, su savim kažin ką kalbantį ir nieko nematantį. Negalėdamas 1727 XXXVIII| kažkokiu nubėgančiu ubagu kalbantis.~ - Kokį čia ubagą velnio 1728 XLI | prisidėjo prie ubagų eilės ir, kalbėdami sveikamarijas už kitas vėles, 1729 XXX | tikrai buvo ką sutikęs ir kalbėjęs. Bet nieko nesimatė: pakilo 1730 XXIV | čia dabar su jumis darysi? Kalbėkite poterius, ar ką jau?~ 1731 XXIX | gerai žinojo. Tai ką čia kalbėsi ir kaip padėsi? Ir nors 1732 IV | ką aš su tavim, tetule, kalbėsiu? Pinčukas laukia tavo meilių 1733 XXX | netikėdamas, kad su gyvu žmogumi kalbėtų. O ir tas čia buvo, čia 1734 XXX | sugrįžti neišpirkęs visų savo kalčių ir negrąžinęs kalviui pavogtų 1735 XXXVI | išgaiš, bet ne vienas dar ir kalėjime supus.~ Netikėjo žmonės, 1736 VII | ežero šlaitai ir aplinkiniai kalnai kalneliai, kuriuos, kaip 1737 XLII | Jurgą, tai aš tave aukso kalnais apipilsiu.~ - Kodėl ne, - 1738 VII | šlaitai ir aplinkiniai kalnai kalneliai, kuriuos, kaip padavimas 1739 XLVIII | pakrantėse ir aplinkiniuos kalnuose pradeda žvengti eržilai, 1740 XVII | įkaitintą geležį, imdavo kalti, pasidėjęs ant priekalo, 1741 XL | svarbiausioji tos velniavos kaltininkė. Ne veltui ji patarė kaimui 1742 XXIX | čia darosi, ir išėjo tikro kaltininko ieškoti ir jo sudrausti. 1743 XL | ant davatkyno stogo ties kaminu.~ Dar vieną baisų nusidėjimą 1744 X | griebėsi šluotos, kad visi kampai parūko dulkių debesimis 1745 XII | moterys šluostėsi skarelių kampais ašaras ir puolė maldyti 1746 XLIV | trenksmu sprogo karčemos kampas, kur buvo tabokinės ragelyje 1747 II | negali. Žvilgtelėjo akių kampeliu - jaunikis gražus neapsakomai. 1748 XII | ir traukdamas dūmą, kuris kamuoliais kilo į palubę ir sklaidėsi 1749 XLII | kakšt ir užkalė ragelį, kamščiu prispausdamas uodegos galą, 1750 XLII | tabokinės ragelį ir ištraukė kamštį.~ - Ta va, - tarė, - 1751 XIV | džiaugsmu būtų priėmęs amžinas kančias, kad tiktai išgelbėtų vienintelę 1752 I | pelkėse, kuriose ligi aušros kankindavosi, nerasdami kelio, o išaušus 1753 XXI | negalėjo padaryti ir tik veltui kankinosi. Dieną naktį tie arkliai 1754 XLIV | Šešelga bučiavo Pinčuko kanopas. - Mane tokia nelaimė ištiko, 1755 XIX | akivarą nenugarmėtų, tai kantriai laukė pakraštyje ir laikas 1756 XXXV | nuleidai?~ Šešelga bandė ir kantrumu, ir tylėjimu nusikratyti 1757 XII | griuvo ant žemės, apglėbdamas kapą ir raudodamas kaip moteris.~ - 1758 XII | prievarta Baltaragį nuo kapo, Juodvalkis parvedė jį sutemus 1759 XXVI | tiktai, baisiai išsigandęs, kapstėsi iš šiaudų, lįsdamas iš pasuolės, 1760 XXVI | bet kad antras velnias kapstosi iš šiaudų nusinešti jį patį 1761 XLVII | tiktai degant Gaidžgalės karčemai. Gaisro atošvaistės plieskė 1762 XXI | bajoriškas unaras, kuris karčemininkui tiko kaip šuniui penkta 1763 XL | būt, velnias Pinčukas su karčemninku Šešelga keršija už arkliavagio 1764 XV | baigsiu kaustyti Gaidžgalės karčemninkui Šešelgai bajorišką kalamašką 1765 XLVIII | kuriais daug šviesių ir karčių valandų esu išgyvenęs.~ 1766 XXXIII | broliams perkaldavo dalgius į kardus ir taisydavo kitus ginklus. 1767 XLIII | pradėjo spiegti, lyg jau būtų kariamas.~ Maža vilties šį kartą 1768 IV | O kaipgi. Vienoje karietoje užsakų važiavau, - rimtai 1769 XLIV | griūdama pritrenkė Girdvainį su karnos kilpa ant kaklo. O Pinčukas 1770 XLII | Visgirda turėjo, dar iš turkų karo buvo parsinešęs, bet jos 1771 II | juodbėriai žirgai, ausimis karpo ir akimis žaibus svaido. 1772 XII | troboje atsirado lopšys ir karstas.~ Susirinkę į šermenis, 1773 XII | Sudundėjo pirmi žemės grumstai į karsto antvožą, Baltaragis nuo 1774 XII | lapinio tabako ir užsitraukė kartaus dūmo.~ Troboje tyliai 1775 XIII | Bet smilktelėjusį širdyje kartėlį nustelbė nauja viltis:~ - 1776 XL | šiltą naktį pririšusi prie karties linų kuodelį ir išnešusi 1777 XLVI | Jurgele mano, dukrele mano, - kartojo stingstančios Baltaragio 1778 XXXVIII| padaryti, kaip žadėjo, ir karštai pasimelsti, kad jai šį kartą 1779 XXXIX | abiem vyrams atrodė, kad čia kasdieninis davatkų triukšmas, bet, 1780 XXXIX | tąsyti už kasų. O kokios ten kasos galėjo būti supintijusios 1781 XXXV | valsčiaus, kad metus kitus kasytųsi ir minėtų pono malonę. O 1782 XXI | Girdvainio arkliai esą tiktai katinai prieš tuos, kuriuos jis 1783 XLI | peštynės būtų pasibaigusios ir katra šalis būtų nugalėjusi, buvo 1784 XXXVII | paslėpdama karstą, o ant mažo kauburėlio iškyla naujas kryžius. Leidžiasi 1785 XXI | urzgimas ir tuščia bonka kaukdama išlėkė pro duris, vos neužgavusi 1786 XLVI | įmanydamas.~ Malūnas ūžė net kaukdamas, nustelbdamas Pinčuko pastangas, 1787 XVIII | sparnų, nors jie vis dar kaukdami sukosi nuo to smarkaus suktelėjimo.~ 1788 VII | piršlių skambalus. Malūnas net kaukdavo visais balsais, sukeldamas 1789 XXXVII | sparnai kaip per viesulą ėmė kaukti. Pabudo nusigandęs Baltaragis 1790 X | šviežiena! - linksmai Marcelė kaukštelėjo šaukštu į kaktą užsispoksojusiam 1791 XL | kuodelį su šikšnosparnio kauleliais. Pasiėmusi iš tų kaulelių 1792 XL | kauleliais. Pasiėmusi iš tų kaulelių tokias šakutes su kabliuku 1793 XXXVIII| kulka lindo, ir taip gėlė kaulus, kad vos galėjo pakęsti, 1794 XXXIII | žaizdrą ir ėmė kaitinti kauše sidabrinį rublį. Netrukus 1795 IX | to vaizdavosi esąs šaunus kavalierius ir nesikentė piršliais važinėti. 1796 XXXI | lyg jis tuos arklius buvo kažkada matęs, tiktai negalėjo prisiminti 1797 XIV | neprižiūrėjo, ir vėjai baigė jį kedenti. Viena Uršulė viskuo rūpinosi. 1798 XIV | supintijusia kumštimi ir keikdama.~ O kai Uršulė jau taip 1799 XXXVIII| Pinčukas nuklibikšavo į pelkes, keikdamas Baltaragį, ir atsisėdo ant 1800 XXXI | vogtų arklių pamainą.~ Keikdamasis vežikas nuėjo į smuklę, 1801 I | plynias pakalnėje murdosi, ir keikdamiesi grįždavo tuščiomis namo.~ 1802 VII | Baltaragis žilstančius plaukus ir keikdavo savo senbernystę.~ Nuvažiuoti 1803 XIV | nepaiso nei jos, nei plūdimų, keikdavosi, pritrukusi kantrybės, net 1804 XXXV | kur giltinė! - neiškentęs keikėsi Šešelga. - Su tokia gitnara 1805 XXXII | nuotakos meilės žodžius, keiksmus, ašaras ir beprotišką juoką. 1806 XLI | jos sėdėti ir patylomis ją keikti~ - Ar bandėte? - pasiteiravo 1807 XVIII | tokią gavęs? Visą amžių keiktumeis.~ Tai išgirdęs, Pinčukas 1808 XLVII | karčemoje, o paskui tokių keistų dalykų papasakojo, kuriais 1809 XXXII | lyg šmėkla, savo nykumu keldamas kažkokį šiurpulingą nujautimą.~ 1810 XLV | aplinkui ūžavo pavasario vėjai, keldami audrą. Ir pasivaideno Jurgai, 1811 XXI | savo akį. Su obuolmušiais keldavo, su obuolmušiais guldavo 1812 XVII | kai pasigirsdavo paežerės keleliais piršlių skambalai, Jurgutis 1813 XII | pasuko pramintu paežerės keleliu į kaimo kapus ant kalnelio. 1814 XXXV | kad vidurnaktyje iš miego keli?~ - Gyvenimo man nebėra, - 1815 III | keliasdešimt kartų buvo keliaklupsčiais apėjusi. Reikėjo ko nors 1816 III | pastebėjęs perdaug jau uoliai keliaklupsčiaujančią davatką ir negalėdamas atsiminti, 1817 III | bažnyčios visus kampus jau keliasdešimt kartų buvo keliaklupsčiais 1818 XX | pasakė. - Ar iš toli keliaujate?~ - Taip, iš toli, kad 1819 XLII | ieško.~ - Ar iš toli keliauji? - užklausė Visgirda nepažįstamąjį.~ - 1820 XLIII | pakeleivis. Bet kas čia keliaus tokiu metu? O iš kaimo niekas 1821 XX | apsakinėjo Baltaragiui sunkią kelionę į jo malūną. Baltaragis 1822 XX | Sušilti būtų pravartu po kelionės.~ - Gal ir atsiras, - 1823 XVIII | į malūną, kartais net po kelis iš visų keturių pusių. Pinčukui 1824 XX | rūkas ir viską užliejo - kelius, ežerus, kalnus, - nors 1825 XXIII | tarsi prieš mirtį.~ - Kelkis, - prižadino jį Anupras. - 1826 XXXV | Pinčuk, neužtruk, apie kelmą apsisuk ir tuojau čia pat 1827 XXXVIII| Baltaragį, ir atsisėdo ant pirmo kelmelio.~ - Palauk - tarė, atsipeikėdamas 1828 XIV | pagaliau, nes, su tokiu kelmu gyvendama, vis tiek prasikeiksi 1829 XV | žino, kaip ir išpiršo senam kelmui jauną merginą, tur būt, 1830 XXI | švarkelis - sumintas, purvinas, kelnės - sudraskytos, viena koja 1831 XL | truktelėjusi jį su tuo kabliuku už kelnių, bet jis atstūmęs ją su 1832 X | stalo ir riekė naują duonos kepalą, vis dar negalėdamas atitraukti 1833 VIII | užsikišdamas plunksną už kepeliušo, o popierių į užantį.- Taigi 1834 VIII | Nusiėmė ponaičiukas kepeliušuką ir nusilenkė. Baltaragis 1835 VIII | išsitraukė plunksną iš kepeliušuko, pasidėjo popierių ant kelio 1836 XLI | kitiems antausius ir laksto kepurės nuo tilto į vandenį.~ 1837 XXIV | sako, - ar ką jau? Tegu kerai pirma praeis, o jau paskui 1838 XXIX | persvarstydamas. Tad, atsisėdęs kerčioje, kalbėjo apie šį, apie tą, 1839 XLIII | niaurus kaip naktis į pačią kertę už stalo.~ Visa laimė, 1840 XL | Pinčukas su karčemninku Šešelga keršija už arkliavagio Raupio nužudymą. 1841 IX | apžadus seniai buvo padariusi, kerštaudama Baltaragiui, o tas ir dėmesio 1842 XXIX | kas kitas, tiktai Pinčukas kerštaudamas vaidenasi, o iš tikrųjų 1843 XIX | pats nesidžiaugsi. Tol kerštausiu, kol tau ir tavo dukteriai 1844 XIX | raganai. Tada bus po viso kerštavimo.~ - Nebijau aš nei tavęs, 1845 XIX | Atsirado, matai, kerštininkas, - su panieka atsakė Baltaragis. - 1846 XXXVI | skylutę išlindusi ir dabar keršydama smaugianti arklius, negalėdama 1847 XLVII | būtų uždegęs Girdvainis, keršydamas už savo obuolmušius. Jį 1848 XLVIII | išnaudojamas, supykdavau, keršydavau ir juokdavausi, nugalėjęs 1849 XXXVIII| savo karčemą, nes ir kam keršyti nežinojo.~ Tiktai prieš 1850 XVI | Nežinau, tėveli, ketina ir pas mane piršliai atvažiuoti, 1851 XIV | Baltaragį ir jį, Pinčuką, ketinančią abiem užkurti baisią pirtį. 1852 XLV | nurimo, tarsi užmiršo savo ketinimą eiti Girdvainio ieškoti 1853 XLII | tik nežinojo jo minčių ir ketinimų. Pagalvojo, gal tikrai senis 1854 X | bet ir ligi mano, o aš ketinu ilgai gyventi. Tai pasirūpink 1855 III | visą laiką kovoti visomis keturiomis. Mat, Uršulė, nors ir ne 1856 XVIII | kartais net po kelis iš visų keturių pusių. Pinčukui daug vargo 1857 XLIII | vietoje, o paskui atsipeikėjęs keturpėsčias nulindo už alaus statinių 1858 XXXIX | po šonu arklio žiaunas, ketvirta - nežinia kokio numirėlio 1859 XX | įvažiavo, kai jis griuvo. Ketvirto net nepastebėjo, kaip pralėkė. 1860 XLIV | aš, bajoras, o lįsiu kaip kiaulė į dumblą? - įsižeidė Šešelga 1861 VI | malūne, o tu - troboje ir kiauliatvartyje.~ Tada supykusi Uršulė 1862 XXI | karčemininkas. - Su tavim, parše, kiaulių neganiau. Turėtum žinoti, 1863 XV | Geldą paliko (ką veiksi su kiauru daiktu), o sijoną atnešė 1864 II | atsakė Pinčukas ir, lyg kibindamas ar paerzindamas, įžūliai 1865 XVII | o jo širdis, svaidydama kibirkštis. Ir kalvis, rodos, ne į 1866 XLVII | stogo. Lietus pylė kaip iš kibiro, ir žaibai draskėsi po visą 1867 XLI | klebonijos po išpažinties, porą kibirų vandens ant jos supylė), 1868 I | jaunystės išdaiga, o jos kiekviename žingsnyje juokėsi aštuoniolika 1869 XXXIV | laukai, ir iš aplinkinių kiemų bėgo vis daugiau vyrų su 1870 XXV | skambinti, ji klaususi, kieno tie arkliai, ir jis atsakęs, 1871 XXIX | Prieš aušrą pakilo seniai iš kieto nemigos guolio ir išsirengė 1872 XLV | Atsigulė ir tuojau užmigo kietu, laimingu miegu, kaip seniai 1873 XLI | Švendubrės bažnyčios maršalka Kikutis, mažas žmogutis, bet su 1874 XXXVII | malūno sparnų kaip staiga kilęs vėjas ir ėmė juos sukti, 1875 IV | Baltaragio), ir ji pasiryžo kilniu darbu išpirkti savo mirštamą 1876 XLII | taikydamasis užmesti sukryžiuotas kilpas-rezgines Pinčukui ant galvos, o paskui 1877 XII | suprato, kad iš to lopšio kils naujas gyvenimas ir išsklaidys 1878 XLIV | savo rankų? Bet tos rankos, kilus abejonei, nusviro, ir Girdvainis 1879 XVI | velniukas - tas pats Paudruvės kimsynų tinginys velnias, kuris 1880 XXXV | Šešelgą, o paskui pradėjo ir kinkos drebėti, kad vos nesugrįžo 1881 V | mandrumas neapsakomas.~ Kinkydavo Girdvainis savo obuolmušius, 1882 VIII | užantį.- Taigi laiko negaišk, kinkyk arklį, pasiimk piršlį ir 1883 XX | vietoje obuolmušius ir norėjo kinkyti šį kartą ne į mėšlavežį, 1884 XXXIV | nuluptą odą, kad musės ir kirmėlės neėstų.~ O vyrai su kuolais 1885 XXVI | jaunikiu, o tie obuolmušiai, kirsdami kanopomis, lekia tiesiai 1886 XXV | Atitiko jiedu vienas kitą kaip kirvis kotą, o gal dar geriau. 1887 I | kažkokių reikalų su velniais ir kitomis dvasiomis, jau seniai žmonėse 1888 XLVIII | nuotaka.~ Tuo pačiu metu kitose vietose įvyksta kitų nuostabių 1889 XIV | smagiau buvo, negu liūne kiurksoti ir trūnyti. Net stebėjosi 1890 XIX | Sumišęs Baltaragis atsigręžė, kišdamas už pajuosčio sijoną ir nežinodamas, 1891 XLII | nieko, ramiai įsidėjo į kišenę.~ Tą stebuklingą tabokinę 1892 XLII | ragelyje, cypė ir zvimbė kišenėje kaip svirplys.~ - Kur 1893 XLIII | vėjas pučia, pasigraibė kišenėse, atrado degtukų ir brūkštelėjęs - 1894 XLII | Nagi čia pat į pelkes kiškių gaudyti, - atsakė Visgirda, 1895 XXIX | buvo tamsu, siautė pūga, klabendama langines ir stūgaudama kamine.~ 1896 XXX | sielvarto, supratęs savo klaidas, pasimetęs ir nusiminęs, 1897 XXV | pusėje žvengia. Toks jis buvo klaidinantis ir apgaulingas. Tai ir Girdvainį 1898 XXX | paklausė Girdvainis.~ - Tavo klaidintojas, - tas ramiai atsakė, net 1899 XLVIII | savo eikliuosius žirgus ir klaidžiojęs, jų ieškodamas, keliais 1900 XXIX | žvengimą, grąžinti jį iš klaidžiojimo į žmonių pastogę. Ar padarysi 1901 XXXII | nematė ir nepastebėjo, lyg klaidžiotų, sapnuodama atviromis akimis, 1902 XXXVII | Jis turi nugalėti savo klaikią praeitį dėl šviesios dukters 1903 XXXV | po kepure pasišiaušė. Tik klaikiai nusižvengė kažkas viduryje 1904 XXXII | ūkia, bet duktė, apimta klaikios išgąsties, įsikibo tėvui 1905 VII | visais balsais, sukeldamas klaikų šiurpulingumą, bet vis tiek 1906 XXVI | pačiam dingti nuo viso to klaikumo. Tai ir nuėjo per laukus, 1907 XXXII | širdis nenurimo.~ Jurga, klajodama paežere, negalėjo pati su 1908 XXXII | išbėgdavo į paežerę ir klajodavo pati viena pakrantėmis.~ 1909 XLIV | Ak tu Girdvaini, ko tu klajojai, suradęs savo nuotaką, eidamas 1910 I | blogiau - čia pat prie malūno klampiose Paudruvės pelkėse, kuriose 1911 II | Paskui Uršulė dar ligi aušros klampojo po Paudruvės pelkes, baisiai 1912 II | Vaikščiojo toks paslaptingas, su klastinga šypsena, tarytum ką apgauti 1913 IV | Baltaragio ir jo bičiulio Pinčuko klastingi darbai, tiktai negalėjo 1914 XLVIII | nelaimingas Jurgutis su klastingu Pinčuko šešėliu, bet ir 1915 XXXVII | apgautas Pinčukas su savo klastomis. Žvengia ir nužvengia obuolmušiai, 1916 II | to džiaugdamasis.~ Tos klastos neilgai teko laukti. Pirmą 1917 IX | devynias žvaigždeles skaičiau, klausdama, kas bus manasis. Štai ir 1918 XXX | ieškojo Girdvainio, per naktį klausęs Jurgos ašarų ir supratęs, 1919 III | visokius gandus ir paskalas, klausinėti žmonių, bet ilgai nieko 1920 XXV | mišioms skambinti, tai ir klausiu jo: "Kas čia būtų toks atvažiavęs?" 1921 XXV | niekus paisto, o rimti vyrai klauso, - kažkas iš būrio atsiliepė.~ - 1922 XXV | ankstyvoms mišioms skambinti, ji klaususi, kieno tie arkliai, ir jis 1923 VIII | tik amžinai snūduriuodavo, klausydamasis Baltaragio malūno ūžimo.~ 1924 VIII | nuolatinio ūžimo, kurio klausydavo snūduriuodamas, ir jam visiškai 1925 XXIX | pečius. - Pavasario pūga klebena langines, o tu išsigandai.~ 1926 XXIV | tiesiai ir pasakė:~ - Duok, klebone, tuojau šliūbą arba po trijų 1927 XXIV | neišeis, nesusikalbės su klebonu, todėl, negaišdamas laiko, 1928 XXXVIII| nuo šventoriaus tvoros ir klibikšuodamas pasivijo Uršulę.~ - Palauk, 1929 XLV | Dar pereitą rytą ji buvo kliedėdama pakilusi, apsirengusi ir 1930 XLVII | priekvailio ir dar pakvaišusio kliedėjimą.~ Tai pavalgydinęs ir 1931 VI | tiktai davatkos Uršulės kliedėjimai ir įkaušusių jaunikių su 1932 XV | senmergės prasimanymais bei kliedėjimais. Visi gerai žinojo, kad 1933 XV | Supaisai pusbernio ir senmergės kliedėjimų?.. Gal jiems prisisapnavo?~ 1934 XIX | snausti mauruose, kas jam kliudo? Tai ir pasiryžo Baltaragis 1935 XIV | ją įpykinai. Gali abiem kliūti. Lįsk tu kol kas po girnomis 1936 XVIII | laiką galvojo apie naujas kliūtis Baltaragio dukters piršliams 1937 X | ir susigulėjusius dulkių klodus. Iššlavusi malūną, Marcelė 1938 XXXVI | prigrasino. Ne, jeigu šitaip klojasi, tai jau visai nebėra gyvenimo.~ 1939 XX | dar niekada - kalnas ar klonis - vos kojom žemę siekdami. 1940 II | kur dėtis, praplėšė sijono klostes ir smuko į liūno dugną, 1941 II | skubėdamas dar labiau įsipainiojo klostėse ir sugriuvo po Uršulės kojomis.~ 1942 XXIV | skverno, kai tas ėjo pro šalį, klūpčiodamas prieš didįjį altorių, ir 1943 II | žingsnį neatstojo. Vaikėsi klupdama po pelkes, šventino rožančiumi 1944 XXIX | pražūti. Tai slidinėdamas, klupdamas ir vėl atsistodamas pagaliau 1945 XXXII | linksmoji, ta išdidžioji Jurga, klupdavo, nepakeldama tokio įaudrinto 1946 XLI | Benjaminas. Vargšė Uršulė klupo kaip nuvarytas arklys (pasklido 1947 XLIV | apakindavo žaibai, ir jis turėjo klupti ir slėptis už kiekvieno 1948 XII | sustojo. O kūdikis vis garsiau klykė, tarsi šaukdamas motiną 1949 XI | Baltaragį susirūpinusi bobutė su klykiančiu naujagimiu ant rankų, o 1950 XXXIX | Pagaliau į davatkų klyksmą ir riksmą pribuvo špitolninkas 1951 III | apsakyti, bet žiūri - tas knabtelėjo nosim ir užmigo. Žioptelėjo 1952 III | kleboną žadinti. Pagaliau knarkdamas klebonas iš to miego saldumo 1953 III | muses, o klebonas nustojo knarkęs ir apsidairė mirksėdamas.~ 1954 III | pusvalandį prastovėjo Uršulė prie knarkiančio klebono, nežinodama, ką 1955 III | atsiliepė tiktai klebono knarkimas.~ Krūptelėjusi Uršulė 1956 III | sustojo, o klebonas vėl ėmė knarkti.~ Gerą pusvalandį prastovėjo 1957 XLI | kepeliušuku tokią didelę knygą, maždaug kaip mišiolas, 1958 XXX | piršliais važinėti.~ - Pas kokias svetimas? - nesuprato iš 1959 XXI | ir iškoneveiktas, kad net koktu. Ant veido - vienos mėlynės 1960 XXV | vienas kitą kaip kirvis kotą, o gal dar geriau. Dabar 1961 III | rengėsi pradėti žūtbūtinę kovą su burtais ir prietarais ( 1962 XXXII | pergyvenimų, su kuriais kovojo, grūmėsi ir negalėjo įveikti. 1963 III | priminti. Teko visą laiką kovoti visomis keturiomis. Mat, 1964 X | išpuoštą margais jaunamartės kraičiais.~ 1965 X | smėliu ir meldais, atsidarė kraitinę skrynią ir pradėjo dangstyti 1966 XXXI | arklių. Paskui sekė lyg kranklys Šešelga, trindamas rankas.~ 1967 VII | akis įsmeigęs, į kitą ežero krantą. O pavakare, kai pradėdavo 1968 XXXVII | žmogaus širdis, ir jo padūmavę krantai su žaliuojančiais pušynais. 1969 XLVI | ežeras, griaudamas savo krantus, dangus kryžiumi sužaibavo 1970 XLI | zakristijonas Benjaminas krapino - vis per padalkas ir per 1971 XLI | arklio uodega, ar su kažkokia krapyla.~ O kokia žmonių spūstis 1972 XII | Troboje tyliai kaip pelė krapštėsi bobutė, rengdamasi išeiti. 1973 IX | tik nieko iš to neišeis, - kratėsi Juodvalkis.~ Bet taip 1974 XLIII | darosi?~ Bet lauke tiktai kraupiai geso saulėleidis, pasruvęs 1975 XLVI | šniokštė sukilęs ežeras, ir kraupioje mėnesienoje skardeno nejaukus 1976 XVII | pat dėl Jurgos iš proto kraustėsi. Bet kaip jie nesusitiko 1977 XVIII | Baltaragio dukters iš proto kraustosi. Bet ką čia padarysi? Jis 1978 XXVIII | dabar dėl arklių iš pasaulio kraustysiesi?~ - Kad man niekas daugiau 1979 XXVIII | nenoromis prisėdo ant akmens kraštelio. Taip kurį laiką abudu ir 1980 XXXVII | arklių maru visam Paudruvės kraštui.~ Baltaragis numanė, 1981 X | dubenio. O laimės buvo per kraštus. Ir saulė vis daugiau apšvietė 1982 XXXVII | malūną ir namus skraido kaip kregždė linksma ir gyva Marcelė, 1983 XXXVI | nieko nelaimėjęs, tiktai krenkšdamas ir spiaudydamas dantis. 1984 III | mėtėsi išblaškytos kortos, o krėsle klebonas knarkė, kad net 1985 XXXV | Toks šiurpulys ėmė krėsti Šešelgą, o paskui pradėjo 1986 XI | pyragus, taisyk alų ir lauk krikštynų.~ Baltaragis, su tyliu 1987 XX | bet tiesiog kažkas kriokte kriokė, vydamasis ir neatgaudamas 1988 XLI | sukniubo viduryje tiltelio ir kriokia kaip prieš galą. Nusiminę 1989 XX | daugiau atsiliko tas uždusęs kriokimas.~ Pagaliau arkliai patys 1990 XX | cypė, bet tiesiog kažkas kriokte kriokė, vydamasis ir neatgaudamas 1991 XXXVI | sveikiausi arkliai pradėdavo kriokti ir užversdavo kojas. Nenoromis 1992 XXXV | Girdvainio obuolmušiai." Ir kris tie arkliai, kurių pėdas 1993 XXXI | Girdvainis iš vergovės. Krisiu, privažiavęs Gaidžgalę.~ - 1994 XII | kiekviena žemės sauja lyg širdis kristų į duobę ir jis pats į ją 1995 XXVI | Jurgutis nieko nežinojo, kritęs kaip negyvas. Atsipeikėjo 1996 XXXI | vėjais lenktyniavote ir kritote viduryje kelio, patekę į 1997 XXXVI | to, saugokis Girdvainio. Kritus jo obuolmušiam, aš negaliu 1998 VI | akimis ir, nusigrįžusi į krosnį, smarkiau subarškindavo 1999 X | kartą židinį. Rūko dūmai, krosnis buvo užgargėjusi, bet ir 2000 X | nauja šluota padėjo, ir krosnyje linksmai sužėravo ugnelė.