| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Kazys Boruta Baltaragio Malunas Arba Kas Dejosi Anuo Metu Paudruves Krašte IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Chapter
2001 XXV | tada Uršulė pakildavo nuo krotelių ir išeidavo. Bet šį kartą 2002 XXXV | antrą kartą - tylu, tik krūmai patamsyje čeža, pašaukė 2003 VIII | nedidelės pelkės, apaugusios krūmokšniais ir uogienojais, kuriuose 2004 XVIII | Pinčukas spruko į griovį už krūmų ir žiūri, kas dabar bus.~ 2005 XXIX | sudraudė ją tėvas, glostydamas krūpčiojančius pečius. - Pavasario pūga 2006 XXIX | palangės, tik jos pečiai krūpčiojo, o per veidus riedėjo ašaros.~ 2007 XL | visų aplinkui stovinčių krūtinėse atsiliepė duslus garsas. 2008 II | antinėlį - sako. - Antinėlis krykščia, nerimauja, ieško raibos 2009 XII | apsidžiaugė, išgirdęs jos krykštavimą ir juoką.~ Baltaragis 2010 X | Tris dienas kėlė vestuves, krykštė po malūno kalną visas Paudruvės 2011 XX | pastebėti Baltaragio malūno kryptį ir paleido arklius tiesiai 2012 XXXVII | ant kalno stovi pakrypę kryžiai. Ten neša karstą, o jame 2013 XLVII | palaidojo, iš pušies padarė kryžių, kad nesivaidentų, o tą 2014 XLVIII | nuostabių reiškinių.~ Ties ta kryžkele, kur buvo Gaidžgalės karčema, 2015 XLVIII | jų ieškodamas, keliais ir kryžkeliais.~ Arba ir vėl, kitą kartą 2016 XLII | uodegos galą, o paskui padarė kryžminį ženklą, kad velnias neišlįstų, 2017 XVII | nukalęs daiktą, mesdavo į kubilą vandens ir tas sušnypšdavo, 2018 XIII | pamačiusi šypsantį Baltaragį su kūdikiu ant rankų. Metė stumdžiusi 2019 XIII | Turėtum sau žmoną, o kūdikiui motiną...~ Bet tas Uršulės 2020 XL | Pradėjo ji nuo pat kūdikystės, kaip augusi primestinuke 2021 XXXI | nuvarytais, tikrais darbo kuinais.~ Žiaurūs vežikai negailestingai 2022 XXXI | arklių, bet tokius parbaigtus kuinus pirmą kartą sutiko. Kai 2023 XVII | ir jis prisidėdavo, mažu kūjeliu mušdamas į taktą, ir būdavo 2024 XXVI | mykė kažką po nosimi, lyg kūkčiodamas nesulaikomomis ašaromis.~ 2025 III | Uršulė ir išvertė akis kaip kukulius. - Ne kitaip čia ir buvo.~ 2026 XXXIII | padėjo atlydinti dvi sidabro kulkas.~ - Na, tai žiūrėk, - 2027 XXXIII | užtaisęs abu vamzdžius kulkomis, - gerai taikyk, tik nepataikyk 2028 XXXVII | pagalvojo, kad nuo antros kulkos Pinčukas kiaurai žemę prasmego. 2029 XXXVIII| ir apžiūrėdamas sužeistą kulną. -Dar tu mane paminėsi. 2030 XLII | tas, stabteldamas ir viena kulnim žemės nesiekdamas.- O pats 2031 XXII | Raupys.~ - Nesipykit, kūmai, - pertarė Pinčukas. - Bus 2032 XV | artimiausias kaimynas, piršlys ir kūmas kalvis Juodvalkis, buvo 2033 XXXV | niuksėjo ir badė botkočiu kumelpalaikę, kad ta bent kiek vikriau 2034 X | ir savo piršliu, būsimu kūmu Juodvalkiu, jaunavedžiai 2035 XXXVIII| rožančių supintijusiame kumštyje ir grasindama. - Bus jums 2036 XVI | pagalvojus, velniukui net kūnas pagaugom nueidavo. Visai 2037 XVI | baltas, kad net pats velnių kunigaikštis nebūtų jo pažinęs, jeigu 2038 XXXVI | nepagalvojo, kad dūšią iš kūno varo.~ Bet ką dabar darysi? 2039 XV | piršliu ir prisilipdęs iš linų kuodelio barzdą ligi kelių, o už 2040 XL | kuodelį. Čiupusi jį su visu kuodeliu ir nubėgusi į mišką, ten 2041 XXXIV | jam kažkas taukštelėjo su kuolu į kaktą, kad jis tik viauktelėjo 2042 XXIII | jausmus, kurių abudu buvo kupini ir pasiilgę. Tarytum tie 2043 XXXIV | paliksime ir jam, kaip tam kupranugariui, šitą skylutę, kad ir jo 2044 VIII | atsistojęs ant iškilesnio kupsto, nugarmi į liūną, ir gerai, 2045 V | išverstus kailinius ir kurčią piršlį, su kuriuo važinėjo, 2046 XX | šeimininkės namininkės, ugnies kūrėjos ir plonų drobių audėjos. 2047 XLVIII | atgailauja po tuo tilteliu, kūrena ugnį ir šildosi, laukdama, 2048 XLVIII | matę supančiotą raganą, kūrenančią ugnį ir prašančią išrišimo. 2049 II | skaisčiausios Švendubrės mergelės, kuriai buvo padariusi apžadus ir 2050 XIII | piktai koja pastūmė lopšį, kuriame iš naujo pravirko kūdikis.~ - 2051 XXXIII | dviem sidabro kulkom, su kuriom nuo visokių priešininkų 2052 XLIII | nuo jų kanopų pasagas, su kuriomis dabar jis neturįs kur dėtis 2053 XXXV | Šešelgos nuolaidumas dar labiau kurstė nedorėlius iš jo tyčiotis.~ 2054 XII | antvožą, Baltaragis nuo jų kurtaus bildesio lyg atsipeikėjo 2055 XXXIV | išgelbėjimu, tai nėrė kaip zuikis, kurtų vejamas. "Kad tik greičiau 2056 XXIII | dėl Anupro vienos ausies kurtumo ne visai susikalbėdami, - 2057 XXXIV | čiaudulys kaip tyčia nežmoniškai kuteno. Rakalis buvo tabako dulkėmis 2058 XXXIV | prakeiktas čiaudulys taip ėmė kutenti nosį, kad neiškentė ir sučiaudėjo.~ - 2059 XXV | žvilgčiodama į tuos, kurie kuždasi ir drumsčia šventoje vietoje 2060 XXV | bažnyčioje neiškęsdami žmonės kuždėjosi apie tuos nepaprastus įvykius, 2061 XL | nedariusi, o Uršulė norėjusi tam kvailam padarui vis tiek padėti 2062 XVIII | Baltaragis kaip tą patį kvailiausią velnią. Ir aš dar jam septynerius 2063 XIX | pribauginti, kad liautųsi kvailiojęs.~ Tai vieną pavakarę, 2064 XXVI | žmonės jį priėmė kaip nebylį kvailiuką ir pasigailėjo. Tik jis 2065 XXXIV | velnio įspėjimą palaikė kvailu pokštu ir, savo nelaimei, 2066 XLI | klebonas už tokį savo tarnų kvailumą ir išvijo abudu draugus 2067 II | nieko neatsimenanti, tarsi kvaitulys koks būtų užėjęs ar galvos 2068 XIII | neatstojo.~ - Ką darysi, kvaišeli, su vaiku? - prikišo. - 2069 VII | gi leis savo dukterį už kvaišo senbernio malūnininko, jau 2070 XV | Koks ten Jurgutis? Ar aš to kvaišos nepažįstu?.. Su ragais buvo! 2071 XXXVII | vėjas ir ėmė juos sukti, kvatodamas ir žvengdamas.~ Sutraškėjo, 2072 I | meilės pinklių ir dar smagiau kvatodavo. Vienas po kito važiuodavo 2073 II | atsiliepė tiktai pragariškas kvatojimas, ir ji savo akimis pamatė 2074 IV | tarsi suprato, nustojo kvatojusi, surimtėjo, tiktai velniukai 2075 XLVII | ant malūno sparno, pradėjo kvatoti ir žvengti kaip pamišęs 2076 XLV | Jis pamojo lyg su ranka, kviesdamas išeiti.~ Sušuko tada 2077 XI | langelį ir pamatė Marcelę, kylančia su malūno sparnu. Tiesiog 2078 XXXII | Anuprui buvo tiktai viena iš kylančių ir nusileidžiančių bangų, 2079 XXXVI | pėdą užkerėjai, ir tark: "Kyšt lyžt, įsakau tau išgyt". 2080 XXIX | pabučiavo į kaktą, palinkėjęs labos nakties, ir sugrįžo atgal 2081 XVI | didesniam paties Pinčuko labui. Pinčukas tai suprato ir 2082 XII | puolė prie lopšio, užmiršęs laidotuves ir pagautas naujo rūpesčio, 2083 XIX | neskriaudžiau. Pripratau, kaip savą laikiau. Tu ir pats niekada nesiskundei.~ - 2084 XII | aprimo, stiprių kalvio rankų laikomas, tiktai jautė, kad su kiekviena 2085 XVI | visai pasikeitęs ir visam laikui pasilikęs Baltaragio malūne, 2086 XII | ištryškusią ašarą. - Būk vyras, laikykis! Reikia gyventi ir viską 2087 XXXVI | Šešelga. - Kas gi karčemą laikys, mužikus girdys ir jų dūšias 2088 XLI | nuo tilto.~ Bet kur čia laikysi, jeigu pavadžiai jau plūduriavo 2089 XXIII | užsitraukdamas.~ - Dabar laikytis! - apkabino Jurgą ir paleido 2090 III | ne Uršulė, jeigu nebūtų laimėjusi. Po kurio laiko nuėjo davatkos 2091 XXXVIII| pasijuto kaip be rankų), tikrai laimėtų Jurgą.~ Taip sumetęs, 2092 X | prisiskynusi pilną glėbį. Laimingi ir linksmi grįžo iš ežero, 2093 XIII | pati šypscdama, priėjo prie laimingo tėvo.~ - Matai, Baltruk, - 2094 XI | pasaulyje prarado.~ Po laimingos vasaros ir giedro rudens 2095 XLV | ir tuojau užmigo kietu, laimingu miegu, kaip seniai nebuvo 2096 XL | kiek žliumbusi, po tvoras laipiodama. Ar tie burtai padėję, ar 2097 IX | kaip be galvos, tvoromis laipiojant ir žliumbiant, bet per daug 2098 IX | jaunavedžiams nesisektų, Uršulė dar laipiojo tvoromis ir žliumbė nesavu 2099 XL | pačiai Uršulei dar įsakiusi laipioti tvoromis, kol parvažiuosią 2100 X | atbėgančią, pasitiko ant laiptų, norėjo apglėbti, bet ji 2101 I | nerūpestinga Jurga iškliūdavo laisva iš visų meilės pinklių ir 2102 XL | Bernardas, tas begėdis, baltakę laka, tai nežinia, kas jam pagiriomis 2103 IX | Daug kas matė Uršulę lakstant kaip be galvos, tvoromis 2104 XL | Pinčukas žvengęs, aplinkui lakstydamas ir klaidindamas. Ji net 2105 XIX | užteks. Negi taip amžinai ir lakstys, iškišęs liežuvį, visais 2106 XXXIX | pavakare, temstant, Uršulė landžiojo po Leokadijos lova ir kažką 2107 XL | susuktų, mažiau po žmones landžiotų ir juos savo paskalomis 2108 XXXII | ne malūne, bet čia pat po langais - pelėda ne pelėda, o kažkas 2109 XI | sutemų. Pagaliau trobos lange sumirgėjo žiburėlis, ir 2110 XXVI | Nusiminęs Jurgutis priėjo prie langelio ir nusigandęs atšoko - iš 2111 X | visas malūno sklendes ir langelius, aplinkui mosuodama šluota 2112 XXIX | nesimatė. Net žvaigždės languose nemirgėjo.~ - O gal jų 2113 XXXIII | pas kurį seniai jau nebuvo lankęsis. O ir tas, tarsi jo laukdamas, 2114 XX | kaip žiedas prie žiedo, - lankstė Anupras liežuvį, kad net 2115 XLI | perkreipė galvą, atvertė lapą ir perskaitė:~ - Štai 2116 XIV | paskutinius pageltusius lapus.~ Kur ėjo, ką darė, vis 2117 XLIII | Visgirda, - ėjo tiesiai laukais, trumpindamas kelią, - ir 2118 XXIII | obuolmušiai, jau seniai laukdami šeimininko ir nesulaukdami, 2119 I | jaunikiais nors kartais ir laukdavo, bet nesulaukdavo. Tada 2120 XX | išvaryti ketindama.~ - Ar laukei, mergele, svečių? - užkalbino 2121 VI | atsakydavo:~ - Tai ko dar lauki? Eik sau. Man vienam tik 2122 XXXII | kančios.~ Ir tas nežinomas laukiamasis, rodos, su pavasario vėjais 2123 II | Seniai mielų svetelių laukiame.~ Nusivedė tada Baltaragis 2124 XXVIII | savo arklių pametė, paliko laukiančią nesulaukiančią, verkiančią 2125 XLIV | iškėlęs sparnus lyg rankas, laukiančias pagalbos. Girdvainis ėjo 2126 XXXII | krūtinę, ir kažko neišvengiamo laukimas sustingdė visus sąnarius.~ 2127 XII | Neišmanau, ką čia ir bedaryti? Laukiu jūsų sugrįžtant iš laidotuvių, 2128 V | nukaisdama, tarė:~ - Lauksiu. Neužmiršk.~ Tai pasakiusi, 2129 I | susidėjusi su Udruvės ežero laumėmis ir pats velnias ją pasidabojęs. 2130 XXIX | išgyventas nusivylimas kaip ledas sukaustė krūtinę, ir ji 2131 XXXII | kartus apmaudas, pabusdavo ledinis išdidumas, nustelbdamas 2132 XIX | gražumu nesusikalbės. - Kai leidau, tai pešėtės, o dabar prieš 2133 XLII | O tą vakarą, saulei leidžiantis, kai susirėmę vyrai ant 2134 XIX | Baltaragis, paskubomis leisdamasis į pakalnę, jau iš tolo atsakė 2135 XXX | Baltaragio Jurga vos švintant lėkei užsakų? - atsiliepė tas 2136 XXV | iš varpinės, arkliavagis lėkęs su arkliais keliu į vakarus, 2137 XX | toliau nulėkė.~ Taip lekiant arkliams, staiga pasigirdo 2138 XXX | Girdvainis, - su kuo aš lėkiau ar nelėkiau?~ - Man daugiau 2139 XXIII | nusižvengė, jį pamatę.~ - Lėksime, mano žirgeliai, kaip dar 2140 XX | šį kartą nevažiuos, bet lėkte nulėks, jeigu tik vežimo 2141 XLVI | obuolmušiais ir tiesiai lėktų prieš kalną. Pinčukas krūptelėjo 2142 X | jaunamartę prie vandens lelijų, kurių ji buvo prisiskynusi 2143 XXXIII | paryčio žvaigždės. Gal jos lemia giedrą dieną ir šviesų pavasarį? 2144 XXI | gaspadorius gerai apkūlė, sugavęs lendant pro langą į kamarą pas mergas.~ 2145 XXVI | apversdamas jais Jurgutį, lendantį iš pasuolės, o paskui pasigriebė 2146 XXV | O kaip buvo, ne taip jau lengva buvo iš Uršulės išgauti. 2147 XLII | dabar apsidžiaugė, kad taip lengvai įvarė nenaudėlį velnią ir 2148 XLVIII | buvęs apgautas per savo lengvatikiškumą ir sukdavęs malūno sparnus 2149 XXXVII | mėnesiena.~ Padange plaukė lengvi debesėliai ir atsispindėjo 2150 VI | paviršius ribuliuoti nuo lengvo vėjelio. O malūno sparnų 2151 XXXVII | rūpestis slegia pečius ir lenkia galvą, bet iš lopšio pakilęs 2152 II | žilabarzdis ir dar žemiau lenkiasi. - Ar priimsite pakeleivingus 2153 XXVI | Girdvainio obuolmušiais lenktyniavo ne vienas Pinčukas, bet 2154 XXXI | jau gyvenimas! Su vėjais lenktyniavote ir kritote viduryje kelio, 2155 XXII | Girdvainio arkliais ėjo lenktynių.~ - Eisiu tabokinės ieškoti, - 2156 XXVI | Visa velnio laimė, kad jis, lenktyniuodamas su Girdvainio obuolmušiais, 2157 III | jai ir prilipo ligi grabo lentos), per kurią nebėra gyvenimo 2158 XXXIX | viena davatkėlė, vardu Leokadija, kuri varžėsi dėl pirmenybių 2159 XL | visai nekaltus. Nenaudėlei Leokadijai įmetusi sudžiūvusią rupūžę 2160 XXXIX | temstant, Uršulė landžiojo po Leokadijos lova ir kažką ten veikė.~ 2161 XV | atsikratyti negalėjęs, nes buvo lėtas žmogus. Tai kaip jis čia 2162 XIX | išlupti ir pribauginti, kad liautųsi kvailiojęs.~ Tai vieną 2163 XXII | tabokos.~ Bet siekė į liemenę tabokinės - nebėra. Suprato, 2164 XLII | šlubčiodamas ir išsiėmė iš liemenės tabokinę.~ - Matai, - 2165 V | atitraukti nuo jos liekno liemens ir grakščių žingsnių, laukdamas, 2166 XVII | o kalvis dar kaip tyčia liepdavo su ta Uršulės sijono puse 2167 XIV | pradėti darbą.~ - Ką liepsi daryti? - sukruto velniukas, 2168 XLIV | skaldė dangų. Pleškėdama liepsnojo visa karčema. Šešelga norėjo 2169 XVII | jausdavo - tarsi ne žaizdras liepsnotų, o jo širdis, svaidydama 2170 XLIV | čia pro lubas lyžtelėjo liepsnų liežuviai ir visa karčema 2171 XXXIX | zakristijonas Benjaminas, ilgas ir liesas kaip kartis, verksmingu 2172 XLVII | varomas, pasileido bėgti pro lietų ir žaibus į malūno kalną. 2173 XLVII | išlindo ant kalvės stogo. Lietus pylė kaip iš kibiro, ir 2174 XL | galvas skaudėtų ir mažiau liežuviais maltų, o dar kitoms - kur 2175 V | už piršlį pasiimdavo ne liežuvingą ūkininką, bet nuskurdusį 2176 XXXVI | neprisiminė. Kad bent kokia liga - nesistebėtum, o čia - 2177 VII | vaistą ar pagalbą nuo tokios ligos?~ Baltaragio nelaimei, 2178 XXXV | ištiks tave nelaimė. O dabar lik sveikas ir netrukdyk manęs. 2179 XIV | vestuvių, o aš vos gyvas likau. Nenoriu daugiau pačios. 2180 XXI | drabužių tiktai vieni skudurai likę: švarkelis - sumintas, purvinas, 2181 IV | senas našlys nebūtų jai likęs skolingas, jeigu net už 2182 XLVII | pavasario naktį, kai žmonių likimai susikirto, ir tik atminimas 2183 XLIII | kartą turėjo Šešelga, kad liks nepakartas, bet tik be reikalo 2184 XXXIII | apdulkėjusiais Uršulės sijono likučiais.~ - Na, dabar tu man 2185 II | ligi kelių pasikaišiusi likusius sijonus, sugrįžo į Baltaragio 2186 XIV | sijonu, lįsk po girnomis ir lindėk nematomas, nes kai užklups, 2187 XII | audėjėle...~ Lopšys pamažu lingavo, o jame ramiai miegojo naujagimė. 2188 VI | gyventi.~ Tas Baltaragio linkėjimas ar metai, kurie vis labiau 2189 XXXIV | vyrais. Geriau jau, - Šešelga linkėjo, - nudobtų jį kur nors ant 2190 XXXVIII| visai nepykstu, tik gera tau linkiu.~ - Atstok, piktoji dvasia! - 2191 XVIII | nugalėti, ir vėl žilo ir linko iš didelio rūpesčio, nors 2192 XIV | kas metai vis gražėjo ir linksmėjo, tuo dar labiau graudindama 2193 XI | nieko nepaisė, viskas ją linksmino ir jos širdį džiugino. Ji 2194 XII | stalo, už kurio neseniai linksminosi per vestuves ir nuo kurio 2195 XI | akyse ištrykšdavo.~ Jos linksmo juoko buvo pilni namai, 2196 VII | sidabrinis varpelis jos juokas, o linksmos akys jau šokinėjo malūno 2197 I | Tada nejučiomis Jurgos linksmosios akys kartais apsiniaukdavo 2198 XIII | Marcelė būtų palikusi savo linksmumą per dukterį. Baltaragis 2199 XI | Nuo tos dienos dingo jos linksmumas. Tarsi iš tikrųjų būtų jos 2200 XXXVII | prasmenga ir Pinčukas. Jis linksta po gyvenimo našta, bet ji 2201 XXI | Pinčukui per galvą, tas spėjo linktelėti, ir sudužo į sieną.~ - 2202 II | bėgti į pakalnę Švendubrės linkui. Bėgo, vis dar atsigrįždama 2203 XXXVIII| iš baimės, kaip tik buvo linkusi su juo pakalbėti. O ką, 2204 VII | širdimi Baltaragiu susirūpino, liovėsi jį barusi ir gąsdinusi, 2205 XXIV | Bet saldus miegas taip ir lipdė akis, ir klebonas apsivertė 2206 XXVI | išsigandęs, kapstėsi iš šiaudų, lįsdamas iš pasuolės, nesuprasdamas, 2207 XVI | pamatęs moterišką sijoną, lįsdavo po girnomis ir unkšdavo 2208 XLIV | čia dabar aš, bajoras, o lįsiu kaip kiaulė į dumblą? - 2209 XXIII | Anupras suprato tėvo liūdesį ir tarė, kad pats nesusigraudintų:~ - 2210 XXXVII | suspaudžia ateinančios vienatvės liūdesys, bet kartu ir džiaugsmas, 2211 XVI | bernas nesusirgęs, kad toks liūdnas pasidaręs ir sunykęs. Gal 2212 XIV | atsižiūrėti negalėdamas, ir vis liūdnesnis darėsi. To liūdesio neišsklaidydavo 2213 XII | girgždėjo, pritardama jo liūdnoms mintims, nei Juodvalkis, 2214 XXVI | tiktai pakalnėje kaip jūra liūliavo rūkas, versdamasis gurulais. 2215 XVI | dairydamasis po plačią apylinkę, liūliuojančius ežerus ir žaliuojančius 2216 XLVII | prasmego prakeiktas arkliavagių lizdas! - apsidžiaugė žmonės, iš 2217 XXXI | tam prakeiktam arkliavagių lizdui? - pats sau tarė. - Kad 2218 XXXVIII| miegojo. Vienur kitur šunes lojo, gaidžiai giedojo. Tie neprieteliai 2219 XII | ir niūniuodama graudžią lopšinę.~ - Čiūčia-liūlia, našlaitėle... 2220 XLI | neiškentė ir pradėjo garsiai lotis. Žodis po žodžio, ir prasidėjo 2221 XXIV | kleboną, kuris dar šiltoje lovoje saldžiai miegojo.~ "Kas 2222 XXXIX | davatkos šoko prie savo lovų ir palovių ir pradėjo tikrinti, 2223 XLIV | iš užkampio, bet čia pro lubas lyžtelėjo liepsnų liežuviai 2224 IX | galvą, o ji, visus širdies lūkesčius į jį sudėjusi, visą savo 2225 XII | prie lopšio sėdėjo bobutė, lūkuriuodama ir niūniuodama graudžią 2226 XII | išbalusį veidą ir sustingusias lūpas su paskutine šypsena. Ji 2227 XXXVI | arklio odą, tai kiekvienas lupo be gailesčio ir nepagalvojo, 2228 XXXIV | prastenėjo putojančiom lūpom Šešelga ir kvapo visai pritrūko.~ - 2229 XLVI | stingstančios Baltaragio lūpos, - tai aš tave pražudžiau.~ 2230 XXXI | šmėkštelėjo botagu:~ - No, lupynos! Ar jau stipti tariatės?~ 2231 II | nesusapnuotum. Iš paskos lydėjo tas besarmatis Baltaragis, - 2232 XXXI | kelias ėjo per kalnus ir lygumas iš Lietuvos į Prūsus) nuvarytų 2233 V | tai kaip su paukščiais - lygus kelias ar pabiuręs - nulėkdavo.~ 2234 XXXVI | užkerėjai, ir tark: "Kyšt lyžt, įsakau tau išgyt". Tiktai 2235 XLIV | užkampio, bet čia pro lubas lyžtelėjo liepsnų liežuviai ir visa 2236 XL | nieko nedariusi. Tiktai mačiusi, kaip Pinčukas atnešęs Raupį 2237 XXV | Uršulės išgauti. Ilgai ji dar maivėsi ir bandė žmonių smalsumą, 2238 XXI | nesusikalbėsi. Girtas kaip maišas. Tikras chamas.~ - Ne, - 2239 XXVI | prasiblaivė, iškratytas iš maišo, tuojau susivokė ir šoko 2240 XLI | kažkoks ponaičiukas tarp jų maišosi ir siundo dar smarkiau peštis. 2241 XVII | padėti Baltaragiui pakelti maišus. Bet, nugirdęs kalvį su 2242 XXV | drumsčia šventoje vietoje maldingumo rimtį.~ Pagaliau ir Uršulė 2243 XI | valia, - atsiliepė bobutė, maldydama naujagimį, - gimė duktė, 2244 XIII | atgal į lopšį, supdamas ir maldydamas pravirkusį kūdikį.~ O 2245 XII | kampais ašaras ir puolė maldyti kūdikį, o Baltaragis stovėjo 2246 XV | visą laiką būtų jam už dyką malęs? Anksčiau, suprantama, už 2247 XV | netekęs vilties Baltaragis. - Maliau tau ir malsiu už dyką, tiktai 2248 VIII | Man visai nerūpi malimas, - burbtelėjo Baltaragis, 2249 XI | skausmo nėra džiaugsmo... Malk pyragus, taisyk alų ir lauk 2250 XXXV | kasytųsi ir minėtų pono malonę. O dabar - nieko nepadarysi - 2251 XLIII | Labai prašau. Gal dar ko malonėsite? ~ Girdvainis nieko neatsakė 2252 XVI | septynerius metus.~ Jis su malonumu suko malūno sparnus už vėją, 2253 XVI | malūno sparnus: nėra vėjo, malti reikia.~ Pirmą kartą 2254 X | tokias piršlybas man už dyką maltum ne tik ligi savo gyvos galvos, 2255 II | Baltaragio ir pasidaryti tikra malūnininke, apie ką seniai veltui svajojo), 2256 XVII | Bet, nugirdęs kalvį su malūnininku besišaipant, įsižeidė ir, 2257 XXVII | ir važiavo į aplinkinius malūnus, ne kartą apgailėdami Baltaragio 2258 XXXVI | Ir būrys, atvykęs mužikų malšinti, jį patį, bajorą Šešelgą, 2259 XXX | Man daugiau rūpi, negu tu manai, - tas atsakė. - Man ji 2260 XL | ir pati nežinanti, tiktai mananti, kad toks daiktas, kaip 2261 XXIX | širdis.~ - Ir aš taip manau, - pritarė Anupras, paleisdamas 2262 VIII | ką tu man už tai duosi? - mandriai pakreipė galvą Pinčukas.~ - 2263 I | neįspėjamos paslapties, kuri net mandriausius suklaidindavo, ir niekas 2264 XXIX | jam buvo Girdvainio, to mandro jaunikio, kuris, vaikydamasis 2265 V | pradėjo viena kitą tokiu mandru jaunikiu gąsdinti ir juoktis. 2266 XXI | užrietė nosį Šešelga iš to mandrumo, kad velnias nežino, o jis 2267 IX | Juk seniai žadėjai su manim piršliais kur nors nuvažiuoti. 2268 XIX | paskalomis iš vieno eis su manimi prieš tave ir man padės, 2269 VI | būsite dvi. ~ Uršulė, manydama, kad Baltrus nieko nesuvokia 2270 XI | žingsnio neatstodamas.~ Marcelei gal būtų įkyrėjusi tokia 2271 IX | vienuose namuose, o man į kalvę marčios dar nereikia. Ką senė pasakytų? 2272 X | apšvietė trobą, išpuoštą margais jaunamartės kraičiais.~ 2273 X | dangstyti visus baldus, rakandus margaraščiais audiniais, kad surūkusi 2274 XXVIII | Svieteli tu mano margas! - nustebo Anupras. - Eina 2275 XLVIII | raštas ir pavergė širdį savo margumu ir spalvingumu.~ Ak, 2276 XXXVII | Šešelga įvarė siaubo arklių maru visam Paudruvės kraštui.~ 2277 XLI | pats Švendubrės bažnyčios maršalka Kikutis, mažas žmogutis, 2278 X | užburtą karalystę. Ar mažai ją masino iš pat mažens malūnas už 2279 XXXIX | būrys davatkų, - savo akimis matėme, kaip ji prie šventoriaus 2280 I | malūnas iš tolo per mylią buvo matomas.~ Čia būta kažkokios 2281 VIII | kitaip - sveikas dingęs. Mauras nutrauks į dugną ir nei 2282 XLI | užkišta burna, kad nerėktų, mazgotė užrištomis akimis, kad nesužavėtų, 2283 VIII | Baltaragiui. - Bakstelk į mažąjį pirščiuką ir pasirašyk.~ 2284 VI | pritaikęs, kad jos pagaudavo mažiausią dvelkimą nuo ežero pusės. 2285 I | viršūnes, sukdavosi nuo mažiausio vėjelio, kuris padvelkdavo 2286 XXXVII | paslėpdama karstą, o ant mažo kauburėlio iškyla naujas 2287 XII | Tiktai iš lopšio atsiliepė mažos našlaitėlės graudus verksmas. 2288 XVII | tada ir jis prisidėdavo, mažu kūjeliu mušdamas į taktą, 2289 XIII | prisimeilindama, - juokiasi mažytė... Užauginsiu tau dukterį... 2290 XXXIX | išsitraukė iš po lovos medaus ąsotėlį, norėdama kiek pasistiprinti 2291 XL | įmetusi sudžiūvusią rupūžę į medų, kad ir ji kaip ta rupūžė 2292 XLII | gal tikrai senis skerdžius medžioja kiškius, neturėdamas ko 2293 XV | gudrus žmogus, net senatvėje mėgęs išdaigas ir juoką. Tiktai 2294 VI | tik paraudonuodavo, bet ir meiliau baltakiuoti stengdavosi. 2295 XIII | motiną...~ Bet tas Uršulės meilumas nepradžiugino Baltaragio. 2296 VI | O kai jau per daug savo meilumu įgrisdavo, Baltaragis storžieviškai 2297 II | jaunikaitis, jau toks gražus, toks meilus, kad nei sapne nesusapnuotum. 2298 IX | Amžinai pristodavo prie savo meistro, kad bent kartą su juo nuvažiuotų 2299 XXIII | nerastum.~ - Oi tu, piršly melagi, - neatsileido Baltaragis, - 2300 I | net dievui atidavė savo melagio dūšią, niekas nedrįso, net 2301 X | aslą, išbarsčiusi smėliu ir meldais, atsidarė kraitinę skrynią 2302 XXXIV | vyrai, pažiūrėti, ką jis čia meluoja? - pasiūlė laikąs už virvės. - 2303 XXIII | kaip tau ne gėda taip meluoti?~ - Aš nemeluoju, - tvirtino 2304 I | šmėkščiodami iš tolo pro mėlynas pušų viršūnes, sukdavosi 2305 VII | kaip svaiginanti pasaka mėlynavo ežeruose ir žaliavo šiluose. 2306 XXI | koktu. Ant veido - vienos mėlynės ir guzai, o kairiajame žande 2307 X | varpelis.~ - Tu mano mėnesėlis su sidabro pakraštėliais, - 2308 XLVI | sukilęs ežeras, ir kraupioje mėnesienoje skardeno nejaukus eržilų 2309 XXI | rūpėjo (net pragare juos menkai vertino: už vieną grašį 2310 XLV | Labanakt, tu mano šviesusis mėnuli su išsisklaidžiusiais rūpesčių 2311 XXXIII | paskui per patį vidurnaktį, mėnuliui šviečiant, padėjo atlydinti 2312 VI | Baltaragių giminaite, kuri mergaudama paseno ir atrodė amžinai 2313 V | jaunikis, bet toks, kaip mergautinėse svajonėse vaidenosi. Argi 2314 II | apsidžiaugė Uršulė, nespėjo nė mergautinių ašarų išverkti. Taip staiga 2315 VI | Švendubrės skaisčiausiai Mergelei skaistybės apžadus ir vis 2316 V | Jurga, susirinko aplinkui merginų ir bernų būrys, o kiti dar 2317 VII | malūno sparnais.~ "Ne mergytė, bet paukščiukas", - pagalvojo 2318 XXXIV | šūktelėjo vienas vyras, mesdamas kuolą ir imdamas virvę. - 2319 XVII | kalvis, nukalęs daiktą, mesdavo į kubilą vandens ir tas 2320 XXX | obuolmušius ašarose paskandinai. Mesk jų ieškojęs ir eik jos gelbėti, 2321 XLI | kairiosios kojos, pavadelėti ir mesti į vandenį. Jeigu plauks - 2322 XIII | Baltaragį su kūdikiu ant rankų. Metė stumdžiusi puodus prie židinio, 2323 II | tiktai atsimena, kaip saldų midų su piršliu ilgabarzdžiu ( 2324 XLV | lyg susigėdusi. - Kokia aš miegalė pasidariau! Ir kaip apleidau 2325 XV | išsimiegoti.~ Bet ir miegodamas visą laiką prunkštė ir šnirpštė, 2326 XLV | miegu, kaip seniai nebuvo miegojęs.~ Bet šį kartą - ir paskutinį - 2327 XXXVII | pažiūrėjo - duktė miega kaip miegojusi, o už lango ryto sambrėškoje 2328 XLV | tuojau užmigo kietu, laimingu miegu, kaip seniai nebuvo miegojęs.~ 2329 XXIV | atvažiavo? - pagalvojo pro miegus Bonifacas Bobinas. - Ar 2330 XXXII | viskas pražuvo, kas buvo miela ir brangu. Ji nieko nematė 2331 VIII | vesi, tai padėčiau.~ - Mielai, - sutiko Baltaragis, nieko 2332 II | atsiradęs Baltaragis. - Seniai mielų svetelių laukiame.~ Nusivedė 2333 XLI | Juk gyvą raganą trėmė iš miestelio!~ Pagaliau, kai išėjo 2334 XL | Klebonas nutylėjo lyg mietą prarijęs, o Uršulė toliau 2335 XXXIV | kaimų vyrai su kuolais ir mietais.~ - Laikykit vagį! - 2336 XXXV | tuojau pradėti veikti. Tai migęs nemigęs su gaidgyste atsikėlė, 2337 XXXIII | snūduriuojantį liekną, kur pro miglą kyšojo skurdžių pušelių 2338 XII | sparnais kaip apyaušrio miglos? Pasilenkė Baltaragis prie 2339 XXXVIII| tikrai jis pasivaidino ryto miglose?), nutarė t.ą pat dieną 2340 XII | neaiškus, sudrumstas, miglotas. Šalimais ūžė tartum malūnas 2341 XIV | išlindo iš po girnų visas miltuotas ir klausė Baltaragio pamokymo 2342 XVII | visai nereikia. Dar tik miltus prišnypš, amžinai šnirpščiodamas.~ 2343 VII | kuriuos, kaip padavimas sako, milžinas, klumpes iškratydamas, supylęs 2344 XXXV | metus kitus kasytųsi ir minėtų pono malonę. O dabar - nieko 2345 XX | pagaliau.~ Išgirdęs dievą minint, pakilo nuo malūno slenksčio 2346 XXIX | pusnynas, tai nugriuvo kaip į minkštą patalą. O Visgirda, atsisveikinęs 2347 XXII | Raupys įspėjo ir šitą jo mintį, kad nugirdęs nori išgauti 2348 IX | Negalėjo tvertis viena ta mintimi. Primaniusi - būtų ėjusi, 2349 XXIX | keliais kiekvienas su savo mintimis. Kas bus, tas bus - nieko 2350 XII | pritardama jo liūdnoms mintims, nei Juodvalkis, traukdamas 2351 XLIII | plepalais neturėjo. O tos mintys slėgė kaip akmenų kalnas. 2352 V | obuolmušius žirgus paliko jam mirdamas tėvas ir įsakė juos saugoti 2353 XII | sparnai tarsi kalbėjosi su mirgančiomis žvaigždėmis ir amžinybe. 2354 XLV | dangus prasivėrė ir žvaigždės mirgėdamos skambėjo kaip varpai.~ 2355 XXXIII | gulti.~ Žvaigždės jau mirgėjo prieš rytą, ir ežeras tyliai 2356 XLVIII | Udruvės ežeras tarp pušynų mirguliuoja kaip pasaka.~ ~ 2357 III | nustojo knarkęs ir apsidairė mirksėdamas.~ Apsidžiaugusi Uršulė 2358 X | dvylikanyčiu rankšluosčiu, linksmai mirktelėjo atsisveikindamas Baltaragiui:~ - 2359 XXIII | miegas užėjo tarsi prieš mirtį.~ - Kelkis, - prižadino 2360 XII | krūptelėjo, ir vėl užgriuvo mirtina tyla. Kur Marcelė dingo? 2361 XL | išrišimo nei gyviems, nei mirusiems, kurie su velniu susidėjo. 2362 XLI | didelę knygą, maždaug kaip mišiolas, iš po pažasties, perkreipė 2363 III | teko jam tokia pabalių, miškų ir ežerų parapija, velniavos 2364 XXV | bažnyčią, nes pradėjo skambinti mišparams. Kai kas mėgino paklausti 2365 IX | prie žaizdro dumdavo ir mokėdavo smagiai nusišnypšti pro 2366 XI | Baltaragio meilė, bet ji mokėjo viską juokais paversti. 2367 XLI | reiktų užvažiuoti už tokį mokslą, bet čia jis buvo, čia jo 2368 XLI | apsidairė, kur čia tas mokslinčius, kuris taip bandyti pamokė, 2369 XXXVIII| Kas čia per nakties monai? Ar tik ne pavasario mėnesiena 2370 XXX | nesujudėdamas.~ - Kas čia per monas? - nustebo Girdvainis. - 2371 XXIX | prarado savo obuolmušius ir, monų vedžiojamas, klaidžioja 2372 I | malūnas. Nuo neatmenamų laikų mosavo jis savo dideliais sparnais, 2373 III | kaip Baltaragio malūnas mosuoja sparnais, nors buvo visiškai 2374 XXXVIII| ėmė žegnotis ir rožančiumi mosuoti Pinčuko link tarsi nuo įkyrios 2375 IV | nuodėmę. Neblogos širdies moterėlės vis dėlto būta tos Uršulės.~ 2376 XIV | laikėsi: kai tik pamatydavo moterį, tuojau sprukdavo po girnomis 2377 XLI | išguldysiu lietuviškai: "Jeigu moteriškė yra aptarta ragana esanti, 2378 XIII | ramybės. Bet kaip vaiką be moters užauginsi? Tai ir kentė, 2379 XXXIX | sumanymui pritarė visas būrys moterų. Nesipriešino ir Uršulė.~ - 2380 XI | šypsančias pro skausmą su giedra motinos viltimi.~ Bet Marcelė 2381 I | kad po plynias pakalnėje murdosi, ir keikdamiesi grįždavo 2382 XX | arklius, kažką po nosimi murmėdamas, lyg burtus darydamas, o 2383 I | ūžimas susiliedavo su ežero murmėjimu į vieną svaiginantį gaudesį, 2384 III | su ta baisia žinia. Pro murziną langelį skverbėsi saulės 2385 XVII | prisidėdavo, mažu kūjeliu mušdamas į taktą, ir būdavo labai 2386 XXXIV | giedojo už arkliavagio dūšią, mušdami kaip į būgną į arklio odą, 2387 XXXI | vežimą, panarinę galvas ir mušdamiesi iš paskutinių jėgų.~ - 2388 XL | atlikusi viešą išpažintį, mušėsi į krūtinę ir prižadėjo niekada 2389 XL | drigantas. Gailėjusis ir mušusis į krūtinę, bet nieko nepadėjo, 2390 XXI | sumurdę, kad pristojai pas mužiką Baltaragį už berną? O gal 2391 XXXV | atsiųsti visą baudžiamąjį būrį mužikams numalšinti, ir Šešelga, 2392 XXI | pane, nesusidėk su tuo mužikpalaikiu. Nebajoriškas reikalas pas 2393 VI | Tylėtum ir dievą mylėtum, - atsidusdavo Uršulė ir 2394 I | Baltaragio malūnas iš tolo per mylią buvo matomas.~ Čia būta 2395 XX | kelias tolimas - septynios mylios, prireiks dar eiklumo, bet 2396 XLVII | nuo malūno šoko išskėtęs nagus Pinčukas. Nusigandusi Jurga 2397 XXX | savo obuolmušių žvengimą, nakčia apsinakvodavo kryžkelėse, 2398 I | dieną paversdavo tamsiausia naktimi, o patys arkliai, nežinia 2399 XXVIII | ačiū nepasakęs. Kur jis nakvodavo, nuo speigo, darganos pasislėpdavo, 2400 XI | linksmo juoko buvo pilni namai, pilnas malūnas, pilnas 2401 X | turėjo pavirsti jos naujais namais. Tik dabar pastebėjo, kokiais 2402 IX | gauti, - sutiko tėvas. - Namams dėl to menkas nuostolis.~ 2403 XLVII | Jurgučiui pasirodė, lyg kalvio namas būtų užsidegęs. Puolė pro 2404 XX | mums reikia šeimininkės namininkės, ugnies kūrėjos ir plonų 2405 XXXII | daugiau rinkosi vandens, kuris nardino, laužė ledą ir kėlė į paviršių, 2406 XXXVI | krinta, bet kokia man iš to nauda? Atjojo baudžiamasis būrys, 2407 XLIII | darbas. O jis iš to jokios naudos neturėjo, tik priepuolį 2408 XI | atsiliepė bobutė, maldydama naujagimį, - gimė duktė, mirė motina.~ 2409 XI | susirūpinusi bobutė su klykiančiu naujagimiu ant rankų, o prie Marcelės 2410 X | kuri turėjo pavirsti jos naujais namais. Tik dabar pastebėjo, 2411 XV | piršliais pas Baltaragio Uršulę naująja Šešelgos kalamaška, o paskui 2412 XXI | durų Šešelgai dvi poras naujų pasagų.~ - Ko tau reikia? - 2413 XII | iš lopšio atsiliepė mažos našlaitėlės graudus verksmas. Tada krūptelėjo 2414 I | Tai buvo tikra išdykėlė, našlio tėvo išpaikinta vienturtė, 2415 XIV | išgelbėtų vienintelę savo našlystės paguodą - dukterį Jurgą. 2416 XXIX | reikalais.~ - Verta, - tarė neabejodamas Anupras. - Tik tu viena 2417 XII | tiktai prisisapnavo? Kažkas neaiškaus praslinko su malūno sparnų 2418 XIX | pasilikai. Dabar manęs daugiau neapgausi, aš jau viską žinau. Jei 2419 XXXVII | prietarais širdimi, bet neapkartino jo dukters jaunystės džiaugsmo,. 2420 XXVIII | šunkeliais.~ Tada jis pradėjo neapkęsti visų žmonių ir žiūrėti į 2421 XXIX | abudu gerai žinojo: jos neaplenksi, lieka tiktai ją pakelti. 2422 V | išdidumas ir tas mandrumas neapsakomas.~ Kinkydavo Girdvainis 2423 VI | malūno, Baltaragis nė kiek neapsidžiaugdavo atradęs Uršulę vėl po namus 2424 XIX | Pakliūsite man dar kartą, neapsidžiaugsite. Taip surišiu uodegas, kad 2425 XLIII | ir Pinčukui tas gražumu neapsieis, nes jis čia buvo didžiausias 2426 XV | jauną merginą, tur būt, čia neapsieita be velnio), o dabar už ką 2427 XIV | nebuvo kur dėtis. Duktė neapsikęsdama pabėgo pas senelius už ežero, 2428 XV | linkęs patikėti Uršule: neapsikęsdamas Baltaragis tikrai bandęs 2429 XXII | kad geriau prablaivėtų ir neapsiriktų per skubumą.~ - Gal išgersime 2430 XXXV | Kad tau kur galas šitaip neapsižiūrėti!~ Bet dėl kumelės nenusiminė 2431 XXXV | prieš vėją, kad sau barzdos neapspiautum. Tada ištiks tave nelaimė. 2432 XXXIV | priešingai galvojo. "Kad tik neatbėgtų arkliavagis į karčemą ir 2433 XL | tarsi jam visa tai nė galvon neateitų.~ Tai ji tada, vienos 2434 XXVI | tada nešoko pro langą ir neatėmė rūtos? Jurga būtų kaip žuvėdra 2435 XL | ir išsitiesė ant žemės, neatgaudama kvapo. Bet tai nė kiek nesugraudino 2436 XXIX | Girdvainį, bet pasiryžo, neatidėdamas ir namo neužsukdamas, tuojau 2437 XXXVI | dabar darysi? Padaryta - neatitaisysi. Nebent nueiti pas kleboną 2438 XL | mišias, kurių dabar klebonas neatlaikys ir neduos išrišimo nei gyviems, 2439 XXXVII | tėvas.~ - Kas čia yra? - neatleido duktė.~ - Nieko nėra, 2440 I | Baltaragio vėjinis malūnas. Nuo neatmenamų laikų mosavo jis savo dideliais 2441 XXVIII | Parblokštas savo nelaimės, neatrado žmonėse nei širdies, nei 2442 XXXIV | kur nors, kad tik vyrai neatrastų. Dešimt arklių atvesiu už 2443 X | šeimininkė. Baltaragis jai neatrodė kaip nusenęs senbernis, 2444 XXVIII | nueidavo savo keliais, nieko neatsakęs.~ Ir Girdvainis juo toliau, 2445 XVII | užgulė ant dumplių, nieko neatsakydamas.~ Žaizdras įsiliepsnojo, 2446 XIII | Uršulės apmaudui, nieko jai neatsakydavo ir išeidavo vėl į malūną.~ 2447 XLI | kitas žioplys, kuriam dar neatsibodo. Tarp jų pasimaišė ir vargšas 2448 XV | bet Šešelga iš vakaro jos neatsiėmė. O ir Juodvalkis, rodos, 2449 XXXIX | velnio nuotaką? - vis dar neatsigodo klebonas.~ - Nagi šitą 2450 XLIV | kelmo.~ O Girdvainis ėjo neatsigrįždamas gaisro atšvaistėse tiesiai 2451 VII | pagalvojo Baltaragis, neatsiklausydamas jos linksmų čiauškalų, kurie 2452 XXV | kaip ir kas čia atsitiko, neatsilaikė ir Uršulė prieš pagundą, 2453 XLV | apsvaigusį tėvą. Baltaragis net neatsimena, kada jis toks laimingas 2454 II | Uršulė net pati tikrai nieko neatsimenanti, tarsi kvaitulys koks būtų 2455 XXVIII | ir esu. Argi jau Anupro neatsimeni?~ - Atsimenu, - liūdnai 2456 XI | viena diena, o jis vis dar neatsipeikėjo iš savo džiaugsmo. Visą 2457 XXXII | Jurga, Tėvas nei žingsnio neatsitraukė nuo jos lovos, nesudėdamas 2458 XII | širdimi jautė - kol gyvas bus, neatsitrauks nuo lopšio, kur buvo jo 2459 XVII | amžių žiūrėčiau į tave ir neatsižiūrėčiau.~ - Ką tu čia prasimanai, 2460 XXIX | Niekados aš jam savo meile neatstosiu pasaulio, nes tą meilę jis 2461 I | per daug įkaušę buvo, kad neatvažiavo, - kartais jis atsakydavo. - 2462 XVII | kad piršliai su jaunikiais neatvažiuotų į malūną ir neišvežtų Jurgos, 2463 XXXVIII| kūju per galvą. Pinčukas, nebaigęs derybų su Uršule, pasileido 2464 XXI | nesusidėk su tuo mužikpalaikiu. Nebajoriškas reikalas pas chamą tarnauti.~ - 2465 XXXV | tarytum stebėdamasi, kodėl jos nebaksi botkočiu, o kažką renka 2466 XVIII | sklido, kad pagaliau niekas nebedrįso važiuoti piršliais pas jo 2467 VII | aišku buvo, kad toliau jis nebegalės taip gyventi, kaip gyveno, 2468 XIV | tokiam ir galvą davė?), ji nebegalinti ilgiau gyventi. Eitų primaniusi, 2469 VII | gyveno, o gal ir iš viso nebegyvens.~ Tai matydama, net senmergė 2470 XXXIV | nei tavo dūšia daugiau nebeišlįstų ir nesusigundytų arklių 2471 XXXVI | atsileisianti ir daugiau nebekeršysianti, bet rengėsi žmonės ir neprisirengė, 2472 XXXVIII| pražūsi.~ Bet Uršulė jau nebeklausė jo. Atbula pasitraukė į 2473 XIV | taip toli nubėgo, kad buvo nebematyti ir negirdėti jos keiksmų, 2474 XXXIV | jis daugiau dienos šviesos nebematytų ir arklių nebevogtų.~ 2475 XXVIII | niekas daugiau pasaulyje nebemiela, - atsakė Girdvainis.~ - 2476 XIX | dukteriai gyvenimas pasidarys nebemielas.~ - Atsirado, matai, 2477 XV | šnirpštė, o pabudęs dieve gink nebenorėjo nei piršliais važinėti, 2478 XXX | dabar Girdvainis į žmogų nebepanašus, bet greičiau į vaiduoklį, 2479 XIV | pikčiurnos Uršulės ir tėvo nebepažino - toks jis buvo atsimainęs 2480 XIV | viešnagės pas senelius, neberado pikčiurnos Uršulės ir tėvo 2481 VIII | pačią svajoti.~ Tada nebesikęsdamas pagaliau atsikėlė iš savo 2482 XLIII | kryžkelėje su Pinčuku jau nebesitikėjo surasti savo obuolmušių. 2483 XXXIV | šviesos nebematytų ir arklių nebevogtų.~ Kaip tarė, taip padarė. 2484 XLIII | Obuolmušiai ausyse jau nebežvengė. Buvo baisiai tylu ir tuščia. 2485 XXXII | pelėda tave tiktai išgąsdino. Nebijok, praeis, pasveiksi. Bus 2486 XVI | tai ji išvažiuos. Gali nebijoti.~ Bet Pinčukas neatstojo.~ - 2487 IV | išpirkti savo mirštamą nuodėmę. Neblogos širdies moterėlės vis dėlto 2488 XL | parsineštu iš kapų, tai nebūsią jiems gyvenimo. Paskui dar 2489 XL | išleisti už Pinčuko) ir ragana nebuvusi, niekada neskraidžiusi pro 2490 XXVI | kur žmonės jį priėmė kaip nebylį kvailiuką ir pasigailėjo. 2491 XVIII | Pinčuku veikia, tai nieko ir nedarė. Pakvailios pusgalvis į 2492 XXV | šventorių, ko anksčiau niekada nedarydavo. Šventomis dienomis prakiurksodavo 2493 XLII | žmones nesivalkiotų ir eibių nedarytų.~ Priėjęs Gaidžgalės 2494 XXXI | kojas. Tai karčemininkas, nedaug galvojęs, pasišaukė rakalį, 2495 XXIV | abejingai atsakė:~ - Spėsi. Nedega.~ - Ką tu žinai, gal 2496 XXXVIII| nežinojo, ką daryli. Tokio nedėkingumo iš savo prieteliaus nesitikėjo 2497 XXXIII | velnias būtų apsimetęs, nedidelė bėda. Driokstelsi kartą, 2498 XXXV | nuolaidumas dar labiau kurstė nedorėlius iš jo tyčiotis.~ Tai 2499 XXXIII | prasimanė? Gal iš tikro kažkas nedoro sukasi apie jo malūną nuo 2500 II | sijono.~ Tai buvo Pinčuko nedovanotinas įžūlumas, už ką jis teisingai