| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Kazys Boruta Baltaragio Malunas Arba Kas Dejosi Anuo Metu Paudruves Krašte IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Chapter
3001 XXIX | galėjo padėti, kai širdis nesutarė, meilė ir nusivylimas grūmėsi 3002 XXX | kryžkelėse, tykodamas, ar nesutiks pravažiuojamų savo arklių, 3003 XVIII | kuris ratus sulaužė ir nesuvedė tavęs su to raganiaus dukterimi. 3004 XII | jis ėjo lyg sapnuodamas ir nesuvokdamas, kur eina. Viskas susimaišė 3005 XXXVII | nusigandęs Baltaragis ir nesuvokė iš karto, kas čia darosi. 3006 VI | manydama, kad Baltrus nieko nesuvokia ir nesupranta (žmonės jį 3007 XXVIII | paskalas. Girdvainio nelaimė nesužadino žmonių širdyse užuojautos, 3008 XXV | buvo, vis tiek nieko tikro nesužinosi, o apie Baltaragio malūną 3009 XX | numojo ranka Anupras. - Nesvarbu, kuo važiuosime, kad tik 3010 III | taip vargšę Uršulę čia neteisingai praminė, bet ta pravardė 3011 XXVI | akimis ir žioptelėjo, visai netekdamas žado. Paskui, ištrūkęs iš 3012 XXXVIII| žuvus Raupiui ir Šešelgai netekus dantų, pasijuto kaip be 3013 II | užėjęs ar galvos būtų visai netekusi. Dabar ji gerai suprantanti, 3014 XVIII | paskui žiūri ir savo akimis netiki.~ Tada piršlys ir sako:~ - 3015 XVI | velnias, kuris visiškai niekam netiko.~ Gal Pinčukas būtų visai 3016 VIII | kaip velniui, dar tokiam netikusiam, ir toks gyvenimas buvo 3017 XVII | kalvės atitrūkai ir malūne netinki. Ar tik nenori kur piršliais 3018 XXXV | Pinčuku.~ Kelias buvo netolimas. Išėjo prieš vidunaktį, 3019 X | savo laime ir niekas jam netrukdys ja džiaugtis. Pagaliau vestuvininkai 3020 XXXVI | Šešelga. - Daugiau tavęs netrukdysiu. Kaip nors pats vienas išsiversiu.~ 3021 XXXII | slankiojo iš kampo į kampą, pati neturėdama kur dingti. Kartais primaniusi 3022 XL | su velniais jokių reikalų neturėjusi (be to karto, kai Baltaragis 3023 VII | visa apylinkė, kad akių neturėsi kur dėti. Ir Baltaragis 3024 XLIII | pasagas, su kuriomis dabar jis neturįs kur dėtis ir negalįs sugrįžti 3025 XXXVII | Aš tik pelėdą pašoviau... Neūkaus daugiau... Ir bus ramu...~ - 3026 XXXII | žinojo, kad veltui pelėda neūkia. O ar tikrai čia pelėda 3027 VIII | piemenys laikas nuo laiko jo neužeitų, snaudžiančio liekne. Moterys, 3028 XXI | kaukdama išlėkė pro duris, vos neužgavusi Pinčukui per galvą, tas 3029 XIII | vis dar jį tebemylėjo sena neužgesusia aistra, nors ir susimaišiusia 3030 XXXII | bijodami prakalbėti ir paliesti neužgijusią žaizda. Kiekvienas stengėsi 3031 XLI | kas gi dabar bus? Ar tik neužgrius ant jo galvos? Bet Didžiasalio 3032 I | apylinkės piršliui, kad tas neužilgo net dievui atidavė savo 3033 V | prunkšdamos į šalis, kad neužkalbintų keistas jaunikis ir dėl 3034 XLI | o kiti nusispiovė, kad neužkerėtų, ir nuėjo. Kai išvarė į 3035 XXIX | Visgirda ant suolo, bet abudu neužmigo, kiekvienas savo galvojo. 3036 V | nukaisdama, tarė:~ - Lauksiu. Neužmiršk.~ Tai pasakiusi, nuėjo, 3037 XXVI | viską užmiršti. Bet nieko neužmiršo ir kiaurai žemę neprasmego, 3038 VIII | pertarė Pinčukas, - o kad neužmirštume, ką sutarėme, pasirašysime.~ - 3039 XL | nenusidėti, jokiais burtais neužsiimti, skaistybėje gyventi, susitaikyti 3040 XL | Ne, klebonėli, aš neužsiimu, - atsakė ramiai Uršulė, - 3041 XXXVI | marą. Tai kad ir jų arkliai neužsikrėstų ir nepradėtų kristi, paskubomis 3042 XXXIV | tamsus, nors vyrai ir paliko neužsiūtą paskutinę skylutę,~ - 3043 XXXVI | tos paskutinės skylutės neužsiuvę, mat, prakeikta arkliavagio 3044 XXIX | pasiryžo, neatidėdamas ir namo neužsukdamas, tuojau pat nuvykti į Paudruvės 3045 V | žiūrėdama, - o pas mane neužsuki. Negi aš tau per prasta 3046 XXXV | balsu pašaukė:~ - Pinčuk, neužtruk, apie kelmą apsisuk ir tuojau 3047 XXVIII | Girdvainis ilgiau vienoje vietoje neužtrukdavo, net ir klausinėdamas apie 3048 XXVIII | dar ieškai savo arklių? - neva paklausdavęs. - O tavo jaunoji, 3049 XIX | būti? Tėvas niekada į kaimą nevaikščiodavo ir jokių reikalų neturėdavo, 3050 XXV | o iš ratų - paskutinis nevaleiva. Sutinku špitolninką Bernardą, 3051 XXVIII | neturėjęs, - tai valgęs nevalgęs tuojau išeidavo, nei ačiū 3052 XXXI | užsakų rytą, pateko į sunkią nevalią. Pardavė juos netrukus Raupys 3053 XXXV | ir kalbėti burtų žodžius. Nevaroma kumelė su kalamaška vis 3054 XLI | išsigandęs, kad ir jo taip nevarytų, pats pabėgo. O kitus išvaikė 3055 XXVII | nelaimingos vietos, patys nevažiavo į Baltaragio malūną, o paskui 3056 XVIII | išplėšti būtų. Sakiau, geriau nevažiuokime pas tą Baltaragio dukterį. 3057 XX | šuoliais ėjo. Atrodė, šį kartą nevažiuos, bet lėkte nulėks, jeigu 3058 XXVII | ją visai užmiršęs.~ - Neverk, dukrele, - mėgino Baltaragis 3059 XXVII | graudžiai, kaip dar niekada neverkė. Tris savaites verkė savo 3060 XL | jai, kai važiuosiąs tas nevidonas su ana į šliūbą, kad išbarstytų 3061 XXIX | suabejojo Jurga. Viltis ir neviltis iš abiejų pusių ją plėšė.~ - 3062 XXI | kada, tad, paėmęs vogtas nevogtas pasagas, davė puskvortį 3063 XLIII | jam taip ir reikėję, kad nevogtų gerų arklių. O ir Pinčukui 3064 VIII | nei gera. Toks jau buvo nevykėlis, kad nieku, net pačiu savimi, 3065 XXI | nepažino Pinčuko ir palaikė jį nevykėliu bernu, kurį gaspadorius 3066 XXXVII | kurie kaip vėjas su sparnais neš ją per gyvenimą. Tai ir 3067 XXVI | Gerai dar, kad Raupys, nešamas padebesiais, prasiblaivė, 3068 II | velnią Pinčuką.~ - Šauk nešauk, - sako jis, staiga kaip 3069 XXVIII | sulaikyti, nei pašaukti. Šauk nešaukęs, vis tiek neprišauksi. Bet 3070 X | džiaugsmo būtų ant rankų nešęs savo laimę į kalną, bet 3071 IX | židinys neliepsnotų ir jos nešildytų, išbarstė jais slenkstį, 3072 XXXV | vis rašydamas skundus ir nešiodamas valdžiai, kad Paudruvės 3073 XVIII | dingdamas.~ - Kur tave galas nešioja? - ne kartą barė jį kalvis, 3074 XI | Tada ji kaip tik po širdimi nešiojo.~ Nunešė Baltaragis ant 3075 XXXVII | pasagas, kurias jis vis dar nešiojosi, nežinodamas, kur dėtis, 3076 XXXI | Kaip vėjas ant sparnų nešiu savo jaunąjį su nuotaka.~ - 3077 XXII | šūktelėjo pro duris: - Šešelga, nešk degtinės ir užkandos.~ - 3078 III | tylu ir medžių nė lapas nešlamėjo. Neliko jokių abejonių. 3079 XXI | Matyt, tokia nelaimė ir nešlovė pirmą kartą Pinčuką buvo 3080 XXXIV | tiesiai per arimus, nė kiek nešlubuodamas, beveik kojom žemės nesiekdamas, 3081 XXVI | ėmė rūtą... Kodėl jis tada nešoko pro langą ir neatėmė rūtos? 3082 XLV | O vėjas vis didėjo. Jis nešte nešė Jurgą vis toliau ir 3083 XXV | didelis vanagas didelę vištą neštų. Tiesiog savo akimis nenoriu 3084 XXXIII | ramiai miegojo duktė. Jos nežadindamas, pats nuėjo į surūkusią 3085 VI | malūno ūžimo niekas kitas nežavėjo Baltaragio jaunystėje, tarytum 3086 XXXIX | būriu, apspitusios Uršulę ir nežinodamos, kaip tokią nenaudėlę nubausti.~ 3087 XLIV | įsimetęs zvimbia...~ - Nežinojai, tai ko dabar nori?~ - 3088 XXXIX | jis labai nusigandęs ir nežinojęs, kas tai galėtų būti, o 3089 XXVIII | Girdvainis toliau nuklydo nežinomais keliais ir šunkeliais, visų 3090 XLI | durniai, stovime ant tilto, nežinome, ką daryti, ir pešamės.~ - 3091 XXVI | nuklydo su savo sielvartu į nežinomus pasviečius, kur žmonės jį 3092 VIII | atsigręžė į svečią.~ - Ko čia nežinosi? - truktelėjo pečiais Pinčukas.- 3093 XXI | būtų Raupys?~ - Kaip nežinosiu? - užrietė nosį Šešelga 3094 XXVII | galva būtų susisukusi ir jis nežinotų, nei kur eiti, nei kur dingti. 3095 XXXIV | O čiaudulys kaip tyčia nežmoniškai kuteno. Rakalis buvo tabako 3096 XLVII | nežinodamas kodėl, tiktai nežmoniškos jėgos varomas, pasileido 3097 XXXVI | primindavo:~ - Sakiau, nežudykite nekalto žmogaus. (Geras 3098 XXXII | Jurga visa virpėjo.~ - Nežūsi, dukrele, ką tu? - guodė 3099 VI | trankosi, o kartais, net nežvilgtelėjęs į jos pusę, išeidavo į malūną.~ 3100 XXXII | sūkuriais pražuvo, bet kažko niauraus, neišvengiamo, kas turi 3101 XXVIII | daugiau atšiauresnis ir niauresnis darėsi. Parblokštas savo 3102 XLVIII | pakelėje sutiko išdidų ir niaurų jaunikį Girdvainį, kuris 3103 XXVI | užtrukęs priimti užsakų. Niekais būtų nuėję visos velnio 3104 XXI | akivaizdoje arkliavagis taip jį niekina. - Čia pan Pinčuk pas tave 3105 XXXI | kailį nulupsiu.~ Taip niekinami ir botagu čaižomi arkliai 3106 XXI | Prūsus.~ Širdo Raupys ir niekino Girdvainio obuolmušius, 3107 XXXIX | Uršulei, kuri čia buvo tikrai niekuo nekalta. Nebent tiktai tiek, 3108 XXIII | Vis tiek mano būsi, - nirto bernas, - nors žemė skirsis.~ - 3109 XXXV | nepadarysi - priešaušryje niuksėjo ir badė botkočiu kumelpalaikę, 3110 XII | Tas graudus girgždesys ir niūniavimas prižadino Baltaragį, ir 3111 XII | palubėje girgždėjo, pritardama niūniavimui. Tas graudus girgždesys 3112 XII | bobutė, lūkuriuodama ir niūniuodama graudžią lopšinę.~ - 3113 VII | savo ūžiančiu malūnu bei niurnančia davatka. Tik vieną pavasarį, 3114 XIV | mažiau nudžiugo, nes ta niurzga senmergė jai visą jaunystę 3115 XL | bažnyčioje, bet prieš savo norą. Tai buvo tą sekmadienį, 3116 XLVII | išsipildė jo paskutinis noras. Jis kaip tik tada atbėgo 3117 III | musės zujo aplink burną, lyg norėdamos įskristi į gargaliuojančią 3118 XLI | Vos tiktai sustodavo ir norėdavo paleisti, tuojau atsirasdavo 3119 XVI | velniškos silpnybės. Bet ko norėti iš velnio, jeigu ir žmonės 3120 III | lyg kažką dar pasakyti norėtų. Ji greitai pasilenkė ir 3121 VIII | sako. - Ar ne vesti tiktai norėtum?~ - O iš kur tu žinai? - 3122 XXXIX | paskui jau darykite, ką norite.~ 3123 XVI | neturėjo nei laiko, nei didelio noro. Tai ir pasidarė Pinčukas 3124 XXXVI | žinoti, kas čia darosi? Tada noromis nenoromis ir tie nusileisdavo, 3125 XXIX | išgelbėti. Reikia tik gerų norų ir valios.~ - Nežinau, 3126 III | bet žiūri - tas knabtelėjo nosim ir užmigo. Žioptelėjo Uršulė 3127 VIII | tiktai su viena skylute nosyje.~ - Tai kas gi toks esi? - 3128 XXXV | piktai šūktelėjo:~ - Nu, sterva, ar jau nepasivelki?~ 3129 XL | užsakų. Bet už tai jį dievas nubaudęs. Praradęs savo arklius.~ 3130 II | už ką jis teisingai buvo nubaustas. Pasipiktinusi Uršulė staiga 3131 XXXIX | nežinodamos, kaip tokią nenaudėlę nubausti.~ Pagaliau į davatkų 3132 XXXVIII| pamatė Uršulę su kažkokiu nubėgančiu ubagu kalbantis.~ - Kokį 3133 XXV | žvengti kaip šimtas arklių. Aš nubėgau į zakristiją pasakyti Girdvainiui, 3134 XXV | į pietų pusę per laukus nubėgęs. Taip jam galva vargšui 3135 XII | pats susigraudindamas ir nubraukdamas netyčia ištryškusią ašarą. - 3136 XXXI | sušvilpė, sukruvindamas nučaižytus arklių šonus. Arkliai bejėgiškai 3137 XLVIII | žemės, kai atbėgęs Jurgutis nučiumpa jį už to rago ir perkūnas, 3138 XV | svetimą kamarą pas mergas, ir nučiupę bernai dumble išmurdė) ir 3139 XLVI | ir sustingo.~ Tada jį nučiupo už rago Jurgutis.~ Bet 3140 XXII | dar niekada. - Aš, kai tik nučiupsiu juos, tuojau per sieną ir 3141 XX | karietą, gražiai apkaustytą ir nudažytą, dar tėvų tėvo paliktą, 3142 IX | stovėjo prie žaizdro kaip nudiegtas, atidžiai klausydamas, užmiršęs 3143 XXXIV | jau, - Šešelga linkėjo, - nudobtų jį kur nors ant arimų, kad 3144 XXVIII | krūptelėjęs įsiklausydavo ir nudroždavo, nieko nesakęs, tiesiai 3145 XXVIII | kai pačiupo juos, taip ir nudūmė tiesiai į Prūsus, niekur 3146 XXXI | kelio Šešelgai liko vienas nudvėsęs obuolmušys, o antras vos 3147 XXXI | Gaidžgalės karčemos susiprato nudvėsti. Tas velnio bajorpalaikis 3148 IV | skaistybės apžadus, - pasakė nudžiugusi Uršulė. - Susižieduok su 3149 XXVIII | O kas tau darbo? - ir nueidavęs kaip baidyklė. ~ Jis 3150 XXX | paklaikusiomis akimis ir nueina, nė žodžio neprataręs, lyg 3151 XXIV | altoriaus nušluostysiu ir nueisiu.~ Nuėjo zakristijonas 3152 XXXVI | pavogti. Bet ir tie, jeigu tik nugaišdavęs jų arklys, nustodavo juokavę, 3153 XXXVI | kurių arkliai dar nebuvo nugaišę, bandė juokais paversti 3154 XXXVI | Bet tie, kurie dalyvavo jo nugalabijime ir kurių arkliai dar nebuvo 3155 XXXV | savo prietelių iš balso. - Nugalabijo tie chamai Raupį, tikri 3156 XXXVI | nenorėdami, smerkė Raupio nugalabintojus, kam tokią nelaimę užtraukę.~ 3157 XLI | pasibaigusios ir katra šalis būtų nugalėjusi, buvo neaišku. Tiktai besipešdami 3158 XXXVIII| Gal susitarsime ir bendrai nugalėsime visus priešininkus.~ 3159 XXVII | pagauna, kada pats save nugali.~ - Nereikia, - atsakė 3160 XLV | bedugnė, ir jis su žirgais nugarmėjęs kiaurai žemę.~ Prikėlė 3161 XLVII | nusirito nuo sparno Pinčukas ir nugarmėjo kiaurai žemę, o pats ir 3162 VIII | atsistojęs ant iškilesnio kupsto, nugarmi į liūną, ir gerai, jeigu 3163 II | ant neprieteliaus galvos nugiežti, pasiautėjo tiktai po kiemą 3164 XVI | pasislėpęs už sąsparos, Pinčukas nugirdo, kaip mergina pasakojo Baltaragiui:~ - 3165 XXIII | Anupras, nors ir ne viską nugirsdamas, ką jam uošvis sako, bet 3166 XLI | Nors ir į pragarą su ja nugramzdėkite.~ Pasidairė, pasižvalgė 3167 XXXVIII| būtų ją visą į pragarą nugramzdinęs kartu su bedančiu Šešelga.~ 3168 XXXV | krašto. Ar trukt čia, ir nugramzdins į liekno dugną. Bet jeigu 3169 II | traukia ją už kojų, visai nugramzdinti norėdamas.~ Tada suprato 3170 XLIV | ištrūko ir kaip žaibas išlėkė, nugriaudamas visą karčemos kampą.~ 3171 XIV | patenkintas ir net jai dėkingas. Nugriaudėjo kaip pritvinkusi audra, 3172 I | šlaitą, tarytum norėdami jį nugriauti su visu malūnu. Bet pragyveno 3173 VIII | užsisvajojęs ar savo sielvarte nugrimzdęs, kad visai nepamatė, kaip 3174 XX | ir visus tiltus pakeliui nugrioviau.~ - Tai ką dabar darysi? - 3175 XXII | priemenę, kur po suolu buvo nugriuvęs girtas Jurgutis ir kietai 3176 XLVII | malūną, perkūno nutrenktą ir nugriuvusį, o patį malūnininką Baltaragį - 3177 XXIX | ištikusią nelaimę ir kas galėtų nuimti užkerėjimą nuo jo galvos: 3178 XXXII | keldamas kažkokį šiurpulingą nujautimą.~ Jurga, prisiminusi 3179 XXXII | sustingusiose akyse. Klaikus nujautimas kaip siaubas sukaustė krūtinę, 3180 XXXVI | Raupio šešėlis; tarsi jis nujodavęs ant arklio, o žmogui palikdavusi 3181 XXXVI | arkliavagį. Tegu jis ir nujodavo vieną kitą arklį, o dabar - 3182 XXXV | daugiau arklių, negu Raupys nujojo, ir atkeršysi savo priešininkams. 3183 XLI | aš žinau? - atsakė nosį nukabinęs Benjaminas. - Jei būčiau 3184 V | Girdvainiui į akis ir, visa nukaisdama, tarė:~ - Lauksiu. Neužmiršk.~ 3185 II | aplinkui ratą.~ Tada Uršulė nukaito kaip aguona ir žodžio pratarti 3186 VI | žmonės kartais nei šį, nei tą nukalba, o pati paraudonuodavo nuo 3187 XXVIII | atsakė Girdvainis.~ - Nukalbėjai dabar, ir gana! - subarė 3188 XVII | patenkintas. Paskui, kai kalvis, nukalęs daiktą, mesdavo į kubilą 3189 IX | šermukšnine lazda nuo tvorų nukelti ir numaldyti. Bet pagaliau 3190 XVIII | piršliai su jaunikiais kitur nuklysdavo. Jurgučio niekas neįtarė. 3191 XXIX | durys ir langai sutirtėjo, nukrėsdami šiurpuliu seną trobą.~ 3192 XLVII | tik toje vietoje, kur buvo nukritę sparnai, atrado dar vieną 3193 XXXVI | Bet žmonių akys vis tiek nukrypo į Šešelgos karčemą. Juk 3194 XXIV | paskutinis miegas nuo blakstienų nulakstė, peržegnojo tokį smarkų 3195 XXXV | Tur būt, nekaip, kad nosį nuleidai?~ Šešelga bandė ir kantrumu, 3196 XXXI | Dar kartą paglostė Anupras nuleistą arklio galvą, pažiūrėjo 3197 V | lygus kelias ar pabiuręs - nulėkdavo.~ Pradėjo Girdvainis 3198 XX | kartą nevažiuos, bet lėkte nulėks, jeigu tik vežimo nesudaužys 3199 XXVIII | savo obuoliuotuosius, kada nulėksi su jais kaip su vėjo sparnais 3200 XXVI | pastovų ir pabaidyti, kad nulėktų į pakalnę (ak, tie obuolmušiai 3201 XII | ir paglostė Baltaragiui nulinkusią galvą.~ - Tokia dievo 3202 XXXI | vežiką.~ O tas suniuręs nulipo nuo pasostės ir piktai burbtelėjo:~ - 3203 VIII | kitą. Tada supykęs Pinčukas nulįsdavo kur nors į nuošalesnį liekną 3204 XIII | žvilgtelėjo į Uršulę ir vėl nuliūdo. Paguldęs vaiką į lopšį, 3205 I | tai dabar, kartais pamatęs nuliūdusią dukterį, graužėsi iš to 3206 XXVII | tėvas, ar apsidžiaugti, ar nuliūsti dėl tokios dukters permainos, 3207 XXXI | nei rakalio, gyviems kailį nulupsiu.~ Taip niekinami ir botagu 3208 XXXIV | tabako dulkėmis išbarstęs nuluptą odą, kad musės ir kirmėlės 3209 XXXIII | pavogtomis ir pragertomis, bet nuluptomis nuo Girdvainio obuolmušių 3210 XL | neatsigręždamas, o kabliukas taip ir nulūžęs ir nieko nepadėjęs.~ 3211 IX | lazda nuo tvorų nukelti ir numaldyti. Bet pagaliau pati Uršulė 3212 XXXV | baudžiamąjį būrį mužikams numalšinti, ir Šešelga, nors ir be 3213 XVII | besišaipant, įsižeidė ir, numetęs miltų maišą į šalį, spruko 3214 XLVII | kalvėje, aprimo ir kietai numigo sename guolyje, o pabudo 3215 XLV | Jurga, vos spėjusi numigti pirmą miegą, pabudo iš klaikaus 3216 XXIX | Supaisysi, - atsakė Baltaragis numodamas. - Buvo čia toks kaimyno 3217 XIV | Kokios ten vestuvės? - numykė visai nusiminęs Pinčukas. - 3218 XXIII | suktis, ir nulėkė į pakalnę, nunešdami Girdvainį su Jurga.~ 3219 XL | nutykojusi jos rūtų vainiką, nunešusi slaptai ir pakasusi po kryžiumi 3220 VIII | ūžimas, Pinčukui buvo labai nuobodu ir baisiai neramu.~ - 3221 IV | išlygino viso savo gyvenimo nuodėmingą neapykantą (kuo ji kalta, 3222 XLVIII | vargšė Uršulė, negavusi savo nuodėmių išrišimo, atgailauja po 3223 XXXV | negelbėjo, priešingai, Šešelgos nuolaidumas dar labiau kurstė nedorėlius 3224 XXXII | atlaidumas ir užsispyrimas, nuolankumas ir išdidumas, pasiilgimas 3225 XXXVI | rūpesčių. Ko čia dabar mane nuolat trukdai?~ - Gerai, - 3226 VIII | ir prie Baltaragio malūno nuolatinio ūžimo, kurio klausydavo 3227 VIII | užmiršdavo malūną ir nutildavo jo nuolatinis ūžimas, Pinčukui buvo labai 3228 IX | apsikabinęs Marcelę su baltu nuometu, rūtomis apsikaišiusią. 3229 XIV | užmiršo pereitos nakties visas nuoskaudas, ir iš viso jam daug smagiau 3230 XXVI | nežinodamas, ką toliau daryti. Nuostabi naktis mirguliavo begalybe 3231 XLVIII | kitose vietose įvyksta kitų nuostabių reiškinių.~ Ties ta kryžkele, 3232 XXI | pasirodyti.~ Tai argi nuostabu, kad Šešelga, tas išdidusis 3233 XLVIII | tenai dėtis nepaprasti ir nuostabūs dalykai.~ Tada įsisiautusiame 3234 IX | Namams dėl to menkas nuostolis.~ Netrukus abi pusės 3235 IX | Baltaragiui ir pagieža jo nuotakai.~ Savaitė po savaitės 3236 XXXVIII| Kokį čia ubagą velnio nuotako. pristojo? - susidomėjo.- 3237 VIII | Pinčukas nulįsdavo kur nors į nuošalesnį liekną ir snausdavo per 3238 IV | Prievarta nusitempė Jurgą į nuošalią vietą prie varpinės ir išdėstė 3239 XXXVI | nusileisdavo, gal ir be reikalo nupampinę arkliavagį. Bet tada taip 3240 XLIII | niekas akių nerodė po Raupio nupampinimo. Dabar pradės dar ir jis 3241 XXXIX | taip baisiai nutąsyta ir nupešiota, dar nespėjo atsigauti ir 3242 XXI | vieną grašį galima buvo nupirkti dešimt bajoriškų dūšių), 3243 X | pūkštelėjusi į skaidrų vandenį, nuplaukė toli į ežerą.~ Taip prasidėjo 3244 I | žilų plaukų vainikas apie nuplikusią jo galvą dar labiau išbaldavo. 3245 VII | jaunystės juokas tyčiojasi iš jo nuplikusios galvos, žilstančių paausių 3246 XVI | šunytis, kol Baltaragis jį nuramindavo.~ Kartais Pinčuką apimdavo 3247 XX | Kažin? - suabejojo Jurga ir nuraudo kaip aguona, žvilgtelėjusi 3248 XLVIII | Baltaragio akmuo ir per jo veidus nurieda stambios akmeninės ašaros.~ 3249 VI | ypač susimąstydavo, kai nurimdavo vėjas, ir jis ištisomis 3250 XXXII | ji, visa drebėdama.~ - Nurimk, dukrele, - ramino tėvas, 3251 XLVIII | plačiau semia dangų, audra nurimsta, ir viskas išnyksta. Tiktai 3252 XXXII | visa virpėdama. Bet nespėjo nurimti, kai jau ne malūne, bet 3253 XXXII | vis tiek - kas, kad tiktai nurimtų tas padūkęs bangavimas ir 3254 XXXVII | džiaugsmas ir viltis... Duktė nurimusi miega ir juokias pro miegą. 3255 V | Anuprą į vežimą, dieve padėk nurūkdavo dvejetu savo obuolmušių 3256 XVI | nuėjo į trobą, o Pinčukas nusekė akimis ir susirūpino, kas 3257 III | rietenos jau seniai buvo jai nusibodusios (dabar davatkos drebėdavo, 3258 VIII | dienas ir naktis. Kai snausti nusibosdavo, kartais pasvajodavo, kad 3259 XL | į savo seną, sudžiūvusią nusidėjėlės krūtinę, kad net visų aplinkui 3260 XL | kaminu.~ Dar vieną baisų nusidėjimą papildžiusi bažnyčioje, 3261 XL | pagalvodavusi. Todėl, kad išvengtų nusidėjimo, ji ir neidavusi į mišparus.~ - 3262 XL | pasninkavusi ir už savo nusidėjimus atgailą dariusi. Tiktai 3263 XXXVI | nepatikėjo. Priešingai, užuot nusigandę, apstojo su lazdomis Šešelgą 3264 XXXIX | pasididžiavimą.~ Tada nusigandusios davatkos šoko prie savo 3265 VIII | liekne. Moterys, žinai, nusigąsdavo kad ir snaudžiančio velnio 3266 XXXV | arklių pėdas, spiaudyti nusigrįžęs pavėjui ir kalbėti burtų 3267 VI | piktai žybteldavo akimis ir, nusigrįžusi į krosnį, smarkiau subarškindavo 3268 XV | Didelio čia daikto, - atsakė nusijuokęs Juodvalkis. - Nori, aš ją 3269 XII | Marcelė bent paskutinį kartą nusijuoktų ir paliktų jam gyvenimo 3270 X | surūkusią trobą.~ Marcelė nusijuokusi išsisuko iš Baltaragio glėbio 3271 XXXIII | nenutrenks... Kuo aš jam nusikaltau?.. Tiktai išbaidysiu prakeiktą 3272 XXIX | prisipažinti, koks jis baisus nusikaltėlis, pabaidęs Girdvainio obuolmušius 3273 XLIII | padarė, ką galėjo, savo nusikaltimams išpirkti.~ O Girdvainis, 3274 XXIX | panarinęs, tarsi užkluptas nusikaltimo vietoje.~ - Taigi, - 3275 XXXIX | visiškai užteko baisiam nusikaltimui įrodyti. Puolė visos davatkos 3276 XIV | taip apsidžiaugė Uršulės nusikratęs. Tai ir pati ne mažiau nudžiugo, 3277 XXXV | savo bėdų turiu. Be to, nusilaksčiau per žiemą, Girdvainį beklaidindamas, 3278 XVIII | nusukdamas sprandus. Visiškai nusilakstė Pinčukas, gaudydamas piršlius, 3279 XXX | kryžkelėje arklius.~ Per dieną nusilakstęs, besivaikydamas savo obuolmušių 3280 XIX | nesuprasdama, kur jis galėtų eiti. Nusileidęs į pakalnę, pasuko ne į kaimą, 3281 XXXII | tiktai viena iš kylančių ir nusileidžiančių bangų, kurios visą laiką 3282 XI | norėdama dar kartą jas pamatyti nusileidžiant už akiračio ar pati su jomis 3283 XXXVI | noromis nenoromis ir tie nusileisdavo, gal ir be reikalo nupampinę 3284 XXI | atsilygink, - pritarė Šešelga. - Nusileisi chamams, tai mums, bajorams, 3285 XXXV | bus, bet negali bajoras nusileisti. Tai ir žėrė Šešelga visą 3286 XXIII | pragydo ir Girdvainis pradėjo nusiminti, nesugaudamas Jurgos, ji 3287 III | jį nenoriu girdėti.~ Nusiminusi Uršulė antrą kartą išėjo 3288 XXVI | tave velnias pagriebs ir nusineš į pragarą.~ Persigandęs 3289 XXVI | velnias kapstosi iš šiaudų nusinešti jį patį į pragarą.~ Bet, 3290 XXVI | velnias jį pagriebtų ir nusineštų į pragarą (tegu jau neša, 3291 XXXIV | Jį patį pirmąjį ištiko nusipelnytas likimas.~ Buvo gražus 3292 XL | prakaitą į skarelę, kurią buvo nusipirkusi tam reikalui atlaiduose, 3293 V | prižadėjo su piršliu atvažiuoti, nusiprunkštė merginos į saujas, o bernai 3294 XLVII | bepaliko, iš kurio su laiku nusipynė padavimo vainikas.~ 3295 VI | o paskui atsidusdavo ir nusiramindavo:~ - Kaip dabar aš jį 3296 XXVII | apsikabino jo žilą galvą.~ - Nusiramink, tėveli, - pasakė. - Su 3297 IV | išsitraukė rožančių, kad nusiramintų.~ Nuėjo į bažnyčią, varstydama 3298 X | jis atbėgo, Marcelė spėjo nusirengti ir, pūkštelėjusi į skaidrų 3299 XXVI | susiėmė už galvos ir griuvo, nusirisdamas čia pat į pasuolę.~ Kas 3300 XIV | Tarsi didžiausias akmuo būtų nusiritęs nuo jo krūtinės, kuris jį 3301 XVIII | bėdą ir atgal nuvažiavo, nusirišę skambalą.~ - Taip visiems 3302 XVII | Jurgutis gal būtų seniai nusiskandinęs, bet ežero gelmės negalėjo 3303 II | sudraskytu? Numetė ir žievę nusispiovusi.~ Paskui Uršulė dar ligi 3304 I | piršliais nė nemėgink - būtinai nusisuksi sprandą. Kodėl taip buvo, 3305 IV | mirštamą nuodėmę. Prievarta nusitempė Jurgą į nuošalią vietą prie 3306 XLVII | kaip savo nelaimės šešėlį, nusitempti jį į kalvę, pasidėti ant 3307 II | grimzdama į liekną, kaire ranka nusitvėrė už kadugio krūmo, o dešine 3308 VIII | jeigu spėsi kokio krūmo nusitverti, išsigelbėsi, kitaip - sveikas 3309 XXXVI | kariuomenė, mes tave ir pėsčią nusiųsime pas Raupį.~ - Ką jūs, 3310 XXXV | ir tark: "Kad ir jūs taip nusivarytute, kaip Girdvainio obuolmušiai." 3311 II | užnerti ant kaklo rožančių ir nusivesti pas Baltaragį, kad pamatytų 3312 XXX | pakelės akmenų sėdintį ir nusivijęs tariamą obuolmušių žvengimą, 3313 XXVIII | vydamasis.~ Ak, tai jis vėl nusivijo tariamą savo obuolmušių 3314 XIII | nors ir susimaišiusia su nusivylimo kartėliu ir naujai atsiradusia 3315 XIII | lopšio, užmiršdama savo nusivylimus ir susitaikydama su likimu.~ - 3316 XII | prietemoje Pinčukas, klastingai nusišiepdamas. Bet ar tikrai buvo tas 3317 XIII | ką daryti. Tada Uršulė, nusišluosčiusi skaros kampu ištryškusią 3318 XVII | sušnypšdavo, Jurgutis smagiai nusišnirpšdavo per vieną šnirpšlę, o kalvis 3319 XV | kaip katinas, bijodamas nusišnirpšti, ir su šiaudų gniūžte prie 3320 XXX | Tikrą teisybę, - atsakė tas nusišnypšdamas. - Kas bus, tas bus, nors 3321 XV | dumples pūsiu ir retkarčiais nusišnypšiu pro vieną nosies skylutę 3322 XXXII | beviltiškas akis, išgirsti nusišnypštimą ir pačiai nusiraminti.~ 3323 XLII | pavyktų piršlybos.~ Tada nusišypsojęs Visgirda išsiėmė iš kišenės 3324 XL | ji ir pagalvojusi, kad nusižvengęs nelyginant Girdvainio drigantas. 3325 XLII | ant Padievyčio tiltelio nuskandino vargšę Uršulę, keliu Paudruvės 3326 XLI | durniai, nekaltą žmogų nuskandinome ir grieką ant savo sąžinės 3327 VII | šiltos žvaigždėtos naktys, nuskendusios Udruvės ežero skaidriuose 3328 XLI | baisiai išvargę ir nekaltai nuskriausti, tiktai paryčiu sugrįžo 3329 XLVII | kranto.~ - Negi būtų nuskridęs? - kai kas bandė pajuokauti, 3330 XXXVII | o duktė, pakilus audrai, nuskridus kaip žuvėdra per ežerą... 3331 XXVI | kaip žuvėdra ištrūkusi ir nuskridusi paežerėmis. Dabar viskas 3332 XXIII | išdavikės juokėsi. - O kur mes nuskrisim?~ - Ten, kur savo laimę 3333 XLI | dūšia vaidenasi. Tai visi nuskubėjo namo, kad didesnės nelaimės 3334 V | liežuvingą ūkininką, bet nuskurdusį kaimo skerdžių Anuprą Visgirdą, 3335 XXXI | kurias reikia nugalėti, kad nuslinktų visos nelaimės kaip debesys 3336 VIII | kaip pasakojo, gyvenęs toks nusmurgęs velniukas, kurį Pinčuko 3337 VIII | ar ragana neis už tokio nusmurgusio velniuko, o šiaip kokią 3338 XXIII | snausti, kad ir vėl kiek nusnūdę galėtų iš naujo imtis už 3339 XXXIII | perkūnas gali tavo malūną nuspirti. Ant tokios pakriūtės stovi... 3340 XXXV | galvojo taip, pagaliau nusprendė eiti pasitarti su savo bičiuliu 3341 XIII | Rėk, jei nori, greičiau nusprogsi.~ Bet pastūmėtas lopšyje 3342 XXXVIII| Pinčukas jį tiktai kanopa nuspyrė į šalį.~ - Ko spardaisi 3343 VI | namus besiruošiančią, tiktai nustebdavo ar net supykdavo:~ - 3344 XLI | smarkiau peštis. Sustojo nustebę vyrai. O tas ponaičiukas 3345 IX | Tai dabar visus nemažai nustebino, o labiausiai patį Baltaragį, 3346 VII | girnas, kad tos ūždamos nustelbtų piršlių skambalus. Malūnas 3347 XXXVI | tik nugaišdavęs jų arklys, nustodavo juokavę, nes pagaliau iš 3348 XVII | skylutę ir prie dumplių nustovėti negalėjo. Žaizdras čia suliepsnodavo, 3349 XVIII | pelkėse arba nuo skardžio kur nustumdavo, sudaužydamas vežimą ir 3350 XXXVI | ligi šios dienos riogsojo nustumta į pagriovį. Bet žmonių akys 3351 XVIII | sudaužydamas vežimą ir nusukdamas sprandus. Visiškai nusilakstė 3352 I | ežerą, sudaužė vežimą ir nusuko sprandą pačiam geriausiam 3353 XIV | aplamdytas, ir net vienas ragas nusuktas, kad Baltaragis, nors ir 3354 XXI | penkta koja, dabar net ir tas nususėlis iš karto nepažino Pinčuko 3355 XXI | karčemininkas Šešelga, nususęs bajorpalaikis, kuriam iš 3356 III | prasikortavęs su apylinkės nusususiais šlėktomis, tai visai neturėjo 3357 XLIV | rankos, kilus abejonei, nusviro, ir Girdvainis sustojo viršum 3358 XII | slinko neramūs šešėliai, ir nusvirusi ranka pamažu supo lopšį.~ 3359 XVIII | girdėsi jų skambalus.~ Taip nutaręs, Pinčukas negrįžo atgal 3360 XXXIX | veskime pas kleboną. Tegu jis nutars, ką su ja daryti.~ Išmintingų 3361 XXXIX | O Uršulė, taip baisiai nutąsyta ir nupešiota, dar nespėjo 3362 XVIII | dukterį. Vis kas nors pakeliui nutikdavo, ir piršliai su jaunikiais 3363 VIII | dažniau užmiršdavo malūną ir nutildavo jo nuolatinis ūžimas, Pinčukui 3364 XI | džiaugsmo gysla nutrūkusi ir nutilęs juoko varpelis.~ Pro 3365 V | mergina! - pats sau pasakė, nutirpęs iš džiaugsmo ir akių negalėdamas 3366 XXX | Girdvainiui tiesiai į akis ir nutoldamas sako: - Nenori susitarti, 3367 VIII | sveikas dingęs. Mauras nutrauks į dugną ir nei ženklo nepaliks, 3368 XLVII | vietą, rado malūną, perkūno nutrenktą ir nugriuvusį, o patį malūnininką 3369 XLVII | ar tik čia nebus žaibo nutrenktas ir suanglėjęs Pinčukas. 3370 XIV | perkūnijomis, kad galėjo net malūną nutrenkti nuo pakriūtės, bet Baltaragis, 3371 XVI | Uršulės pusiau išsuktas, o nutriušusi uodega baigė visai išnykti. 3372 XXXIX | davatkos? Tokios maždaug, kaip nutriušusios žiurkės uodega. Neilgai 3373 XXVI | po aukštiniu, bet virvė nutrūko, ir jis nukrito ant aslos 3374 XL | pražudytų jos dūšią. Tai nutykojusi jos rūtų vainiką, nunešusi 3375 XXXII | Sudundės vieną kitą kartą ir nutyla lyg užspringusios, nes audėja 3376 XL | nieko nežinau.~ Klebonas nutylėjo lyg mietą prarijęs, o Uršulė 3377 XXXI | pavasario atolaidį ir taip nuvarė obuolmušius, kad jų net 3378 XLI | varyti toliau! O kur ją nuvarysi?~ Palydovai net graudentis 3379 XLI | darysi? Nei ten, nei atgal. Nuvaryta Uršulė sukniubo viduryje 3380 XXXI | visą savo eiklumą, pavirto nuvarytais, tikrais darbo kuinais.~ 3381 I | tiktai piršliai, užuot nuvažiavę į Baltaragio malūną, atsidurdavo 3382 XXII | garsiai pasakė. - Kai tu nuvažiuosi, aš pradėsiu priešingoje 3383 XX | mylias aplinkui ir toliau nuvažiuosite. Ar tik nesuklydote?~ - 3384 XXVIII | nuvažiuoti. Kaip aš be jų nuvažiuosiu? - nežmoniškas sielvartas, 3385 XX | kuo važiuosime, kad tik nuvažiuotume.~ - O kodėl nenuvažiuotume? - 3386 XXVI | Jis, įlėkęs į karčemą, nuvertė nuo suolo miegantį Šešelgą, 3387 IX | pasiuntė Jurgutį. - Pirma nuvešiu Baltaragį pas Marcelę, o 3388 I | šunkelius ir dievai žino kur nuveždavo, ar ežero sąsmaukų tilčiukai, - 3389 XLII | arčiau prisivilioti, - galiu nuvežti... Tik koks iš tavęs jaunikis: 3390 IX | Uršulę, tik kad bent kartą nuvežtum piršliais.~ Baltaragis, 3391 XXXVIII| Pinčukas neatsigrįžo.~ Jį nuvijo varpų garsai.~ O pro 3392 II | kurio namuose bergždžiai nuvytusi jos jaunystė.~ Tuos iš 3393 II | Pinčukui, o gal ir daugiau - už nuvytusią jaunystę ir biaurų pasityčiojimą.~ 3394 XX | ežero alkūnę, tas cypimas nuzvimbė tiesiai per liūną ežero 3395 XXXV | išvažiavo - du zuikiu iš karto nušausiąs: ir valdžiai mužikus apskųsiąs, 3396 XXXV | bet nepavyks jam manęs nušauti. Dar jis nežino, ką aš jam 3397 XXXVI | atjos visa kariuomenė ir nušluos Paudruvės kaimus nuo žemės 3398 XXIV | Tik dulkes nuo altoriaus nušluostysiu ir nueisiu.~ Nuėjo zakristijonas 3399 XXXIII | aprūdijusiu šautuvu, čia pat jį nušveitė suodžiais, o paskui per 3400 XV | pusbernį Jurgutį, gerai jį nušveitęs ir išmaliavojęs, vakare 3401 XLIII | laiku plykstelėjo žaibas ir nušvietė visą padangę.~ Girdvainis 3402 I | nenuleisdavo, kartais visas nušvisdamas tarsi nepaprastos laimės 3403 XXXIII | pirkią, kuri pagaliau turėjo nušvisti nauja viltim, atsiradusia 3404 XXXV | maištą kelia ir nekaltą žmogų nužudė. Pradės juos tampyti po 3405 XL | keršija už arkliavagio Raupio nužudymą. Kaip tą kerštą nugalėti, 3406 XXXVI | protokolą dėl arkliavagio Raupio nužudymo iš Šešelgos žodžių ir jį 3407 XXXVII | savo klastomis. Žvengia ir nužvengia obuolmušiai, o jo nyki praeitis 3408 XXXVII | nužvengia obuolmušiai, o jo nyki praeitis užstoja dukteriai 3409 XXXII | atsilankymo dar tyliau ir nykiau pasidarė. Duktė ir tėvas 3410 XXXVII | troboje, baisiai tuščioje ir nykioje, verkia kūdikis vystykluose. 3411 XXXVII | prislėgė, ir jis pavirto nykiu šešėliu.~ O Baltaragis 3412 XII | užtekančios saulės. Baisi nykuma jį slėgė, ir jis nieko negalėjo 3413 XXXII | pasiliko lyg šmėkla, savo nykumu keldamas kažkokį šiurpulingą 3414 XLI | nesumindžiojo besipešdami!), surišo nykščius su kojų pirštais, kaip knygose 3415 X | Susitiko kieme prie žydinčios obels, kuri pridengė juos savo 3416 V | tardamas - kol eržilai obuoliuoti bus, tol ir jo gyvenimas 3417 XXVIII | Girdvaini, sugausi savo obuoliuotuosius, kada nulėksi su jais kaip 3418 XXXI | rakalį, pasmaugė likusį obuolmušį ir abiem nulupo kailius.~ 3419 XXXI | Šešelgai liko vienas nudvėsęs obuolmušys, o antras vos bepavelkąs 3420 XII | Ant kalno, lyg pakilęs į orą, stovėjo malūnas. Bet ir 3421 II | stačias prie durų pradėjo savo oraciją:~ - Važiavau paežerėmis, 3422 XLIV | to tik kojos suvyburiavo ore ir dingo akivaro mauruose.~ 3423 XXXIV | įveržė, kad Šešelgai net oro pritrūko.~ - Palaukit, 3424 XX | griūvantį tiltelį, pernešdami oru ir vežimą.~ Tada dar 3425 XXXIII | prieš rytą, ir ežeras tyliai ošė, lyg pabusdamas.~ Baltaragis 3426 XIII | nuo jų sklisdavo gaivus ošimas.~ Baltaragis tą žiemą 3427 XXXIV | gerklę, ir spėjo vyrams paaiškinti, kad jo stadaloje džiūsta 3428 XVII | dukterį Jurgą, jau gražią paauglę merginą, ir galas žino, 3429 XL | Baltaragio dukra jau buvo paaugusi, tai, bijodama, kad ir jos 3430 II | žirgai įlėkė į kiemą ir paauksuota karieta sustojo prie rūtų 3431 VII | nuplikusios galvos, žilstančių paausių ir tuščios, vienišos senbernystės. 3432 XXIX | jis baisus nusikaltėlis, pabaidęs Girdvainio obuolmušius ir 3433 XXX | tau nesivaidenau, tiktai pabaidžiau tavo obuolmušius, kai tu 3434 XXIII | geriausi bičiuliai, negalėdami pabaigti kalbos.~ Baltaragis barė 3435 XXXI | ūkanotas. Kryžkelėje kaip pabaisa stovėjo pašiurpusi karčema. 3436 III | prietarais (teko jam tokia pabalių, miškų ir ežerų parapija, 3437 XXVIII | nusigrįžę pirštu sau į kaktą pabarbendavo. "Matyt, ne visi namie tam 3438 VIII | ir snaudžiančio velnio ir pabėgdavo, o drąsesnieji piemenys 3439 VII | Marcelę.~ - Kai kelias pabėgs, - atsakė išvažiuodama Marcelė 3440 VII | kad ir pati duktė iš tolo pabėgtų nuo tokio pasivėlavusio 3441 V | paukščiais - lygus kelias ar pabiuręs - nulėkdavo.~ Pradėjo 3442 XXIX | kelias, prieš pat pavasario pabiurimą, išmaltas ir duobėtas, kad 3443 XXXV | Jeigu jau žmonės visiškai pabiuro, ko gali laukti iš velnių?~ 3444 XLII | Jurgutis, kuris nuo pernai pablūdęs valkiojosi pakelėmis, matyt, 3445 XIX | negalėjo jo pasivyti. Tai, pabrukęs uodegą, sugrįžo atgal į 3446 XV | prunkštė ir šnirpštė, o pabudęs dieve gink nebenorėjo nei 3447 XIII | per dukterį. Baltaragis su pabudusiu džiaugsmu krūtinėje paėmė 3448 XXXIII | pastovėjo, pasižiūrėjo į pabundantį ežerą ir snūduriuojantį 3449 XXXIII | ir ežeras tyliai ošė, lyg pabusdamas.~ Baltaragis nuėjo paežere 3450 XXXII | kildavo toks kartus apmaudas, pabusdavo ledinis išdidumas, nustelbdamas 3451 XLVIII | labai gera su jais visais pabūti, pasikalbėti, tarytum aš 3452 IX | protingą, ir paprašė, kad pabūtų jam piršliu ir važiuotų 3453 XIII | sielvarto. Kalvis dar kiek pabuvo ir prieš vidurnaktį išėjo 3454 XXX | neišgelbės, ir pavirs bernas pačioje metų gražumoje vaiduokliu, 3455 XXVIII | surasi, jeigu Raupys, kai pačiupo juos, taip ir nudūmė tiesiai 3456 XVIII | visiems sukliudydavo, o pačius atkakliausius paklaidindavo 3457 XXIII | su savo nuotaka nors ir padangėmis.~ - Tegu jums dievas 3458 V | kelio, o jei rudenį, tai net padanges aptaškydavo.~ Taip išvažinėjo 3459 XLII | atidėliojo, nenorėdamas gyvą padarą, nors ir didžiausią priešininką, 3460 XLI | ir nebuvę.~ - Ką judu padarėte? - užsipuolė tada visi Bernardą 3461 II | norėjęs ją, skaistybės apžadus padariusią mergelę, išleisti ne už 3462 XL | Uršulė norėjusi tam kvailam padarui vis tiek padėti ir neleisti, 3463 XXII | jau sugalvojau, o tu tik padaryk, - pasakė Pinčukas ir kažką 3464 XXII | Raupys. - O kada mes tai padarysim?~ - Kai važiuos užsakų, - 3465 XV | toliau už dyką malsi, tai ir padarysiu pirmą subatvakan. Jurguti, 3466 XXXVI | Bet ką dabar darysi? Padaryta - neatitaisysi. Nebent nueiti 3467 XXXVIII| O ką, jeigu jis taip padarytų, surištų Baltaragį su Uršule ( 3468 VII | kalneliai, kuriuos, kaip padavimas sako, milžinas, klumpes 3469 XLVIII | puslapius, nors buvo užmirštas padavime, kaip dažnai atsitinka su 3470 XLVII | kurio su laiku nusipynė padavimo vainikas.~ 3471 VIII | ką turėsi, kai vesi, tai padėčiau.~ - Mielai, - sutiko 3472 XLIV | tokiu apsvilusiu, bedančiu padegėliu? ~ O Girdvainis, atgavęs 3473 XXXIV | pakarsime karčemoje už Raupį ir padegsime arkliavagių lizdą, tavo 3474 XX | savo išverstus kailinius padėjai?~ - Kur padėjau, ten 3475 XL | laipiodama. Ar tie burtai padėję, ar taip dievas davęs, nežinanti, 3476 XLI | Kur mes ją, raganą, padėsime? - visai nusiminė špitolninkas 3477 XXXV | Pinčukas. - Kaip aš tau padėsiu? Sukis pats, kaip išmanai. 3478 XXXII | o širdis buvo ligi pat padugnių sudrumsta. Tai ir tuščia 3479 XXXVII | kaip žmogaus širdis, ir jo padūmavę krantai su žaliuojančiais 3480 XII | pasižiūrėjo į savo bičiulį padūmavusiomis akimis, lyg nieko nesuprasdamas 3481 I | mažiausio vėjelio, kuris padvelkdavo iš ežero.~ Udruvės ežero 3482 XXXVI | pats pirmasis ant kelio padvėsė, o bajoriška kalamaška ligi 3483 XXXIV | lįsk į arklio odą, kuri ten padžiauta.~ Antrą kartą Raupiui 3484 XXXI | obuolmušių odos, kurias jis padžiovė stadaloje.~ Bet ir tuo 3485 XXI | Šešelgai nebuvo kada, tad, paėmęs vogtas nevogtas pasagas, 3486 II | Pinčukas ir, lyg kibindamas ar paerzindamas, įžūliai trūktelėjo Uršulę 3487 XVII | juoką.~ Susitiko Jurgą paežerėje, skraidančią su žuvėdromis, 3488 XL | išsipasakojusi jai ir vis verkianti. Pagailę tai ubagei vargšės, ir ji 3489 VIII | pasiimti, kas man priklauso pagal sutartį, - tarė patenkintas 3490 XL | mišparus, ji vis tą patį pagalvodavusi. Todėl, kad išvengtų nusidėjimo, 3491 XL | mišparus kai užgiedojęs, ji ir pagalvojusi, kad nusižvengęs nelyginant 3492 XXIV | Priimsiu užsakus, bet tu dar pagalvok, kol dar laiko yra.~ - 3493 XXIX | jį aptarsime? Prisėsime, pagalvosime.~ Nors ir skubėjo Anupras 3494 III | Žinau. Gali sau eiti. O aš pagalvosiu, ką čia reiks daryti.~ - 3495 XXIV | paklausė. ~ Girdvainis, nei pagarbinęs, nei rankos klebonui pabučiavęs, 3496 III | tirtėjo.~ - Tegul bus pagarbintas...- tarė Uršulė, pravėrusi 3497 XVI | malūno. Kartais, jeigu ir pagąsdindavo moterišku sijonu (tyčia 3498 XVI | supratęs Baltaragis ir norėjo pagąsdinti Pinčuką, kad ji esanti dar 3499 XVI | pagalvojus, velniukui net kūnas pagaugom nueidavo. Visai jis pradėjo 3500 X | pakriūte į ežerą.~ - Dabar pagauk, jei gali! - šūktelėjo apstulbusiam 3501 II | karieta nulėkė kaip viesulo pagauta. Nusigando ir apsidžiaugė 3502 XII | užmiršęs laidotuves ir pagautas naujo rūpesčio, kuris viską