| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Kazys Boruta Baltaragio Malunas Arba Kas Dejosi Anuo Metu Paudruves Krašte IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Chapter
3503 IV | pasipiktinimas iš karto buvo ją pagavęs, kai įspėjo tariamą Baltaragio 3504 XXX | net Anupras nieko negalėjo pagelbėti ir ašarose bei sielvarte 3505 XIV | rudenį ant medžių paskutinius pageltusius lapus.~ Kur ėjo, ką darė, 3506 IX | neapykanta Baltaragiui ir pagieža jo nuotakai.~ Savaitė 3507 XL | jaunoji Baltaragio žmona pagimdžiusi dukterį ir pasimirusi. Tada 3508 XL | laka, tai nežinia, kas jam pagiriomis akyse pasirodęs ant davatkyno 3509 XV | Baigiant ją šveisti, atjojo pagiriotas Šešelga ir išsivežė kalamašką, 3510 XXIII | nespėjęs prasiblaivyti nuo pagirių ir snaudulio, išbėgo iš 3511 XXXVII | pamatysi, viskas bus gerai.~ Paglostęs ir pabučiavęs dukterį į 3512 XVIII | bus, jeigu ne blogiau, - pagrasino Pinčukas, klausydamas tolstančios 3513 IV | vilties dar neprarado ir pagraudeno:~ - Gailėsies, dukrele, 3514 IV | Atsiduso Uršulė, norėjo dar pagraudenti, bet tiktai su piktu priekaištu 3515 X | tokia ji buvo atjaunėjusi ir pagražėjusi, kad net akyse šviesiau 3516 XIV | Lįsk iš po girnų. Šį kartą pagriaudėjo ir praėjo. Bet tu būk atsargus! 3517 XL | šventoriaus pastovų, tas pagriebęs arklius ir nulėkęs su jais, 3518 II | nė velnias neįstengia jos pagriebti.~ 3519 XXVI | buvo baisu, kad velnias jį pagriebtų ir nusineštų į pragarą ( 3520 XXXVI | dienos riogsojo nustumta į pagriovį. Bet žmonių akys vis tiek 3521 XLII | plyšį. Paskui dar giliau pagrūdo ir pleištu užkalė.~ - 3522 XIII | į Uršulę ir vėl nuliūdo. Paguldęs vaiką į lopšį, išėjo susimąstęs 3523 XLV | vos pajėgė ją sulaikyti ir paguldyti atgal į lovą. Supyko net 3524 XVIII | neturėjo laiko nei mauruose pagulėti, nei pasvajoti, bet užtat 3525 XVI | Nenusimink, - kartą paguodė. - Jau baigiasi septinti 3526 XII | surūkusioje troboje. Jis paguos nelaimės parblokštą jo bičiulį 3527 XXVIII | jis net žodžių pritrūko paguosti ar nuraminti, o Girdvainis, 3528 XXXVI | išmetė Šešelgai už arklio pagydymą po dešimtrublę. Bet geras 3529 XX | atsakė Baltaragis .- Paieškok, Jurgele, - kreipėsi į dukterį.~ 3530 XXXIII | velniava neatsikratysi... Eisiu paieškoti.~ Visko nenugirdęs, Jurgutis 3531 XXXII | mirksnį - kitas jausmas paimdavo viršų, ir Jurga, ta linksmoji, 3532 XL | XL~ Ilga ir paini buvo Uršulės paskutinė išpažintis 3533 XVIII | nuo skvernų. - Kur jis čia painiosis? Saulė dar tik leidžiasi.~ - 3534 XXXVIII| supainioti gali ir taip painius reikalus. Tai nutarė ja 3535 XXVI | šį kartą ne visai niekus paistė, nors kaip iš tikrųjų buvo, 3536 XXV | gausi."~ - Boba niekus paisto, o rimti vyrai klauso, - 3537 X | nebuvo galima, taip staiga pajaunėjo ir atgijo. Sukosi su visais 3538 XLV | išeiti pro duris. Tėvas vos pajėgė ją sulaikyti ir paguldyti 3539 XIX | Baltaragis atsigręžė, kišdamas už pajuosčio sijoną ir nežinodamas, ką 3540 VII | sielvarto ir kasdien vis daugiau pajuosdamas, tarytum gyvas rengtųsi 3541 XV | atnešė Baltaragiui. Jis ir pakabino jį malūne Uršulės atminimui 3542 XXIX | Palauk, mergele, atsisėsim, pakalbėsim, aš tam juk ir atėjau, - 3543 XXVIII | akmenėlis. Prisėskime ant jo, pakalbėsime, gal ir susitarsime.~ 3544 XLIV | Pinčukas. Jis užuolankomis, pakalnėmis užbėgo Girdvainiui už akių, 3545 XXVI | šiurpu buvo, tartum visos pakampės atgijusios čežėtų, ir plaukai 3546 XII | šešėliai prigludo tamsiuose pakampiuose kaip beviltiškas susirūpinimas. 3547 XLII | patikrinęs, ar gerai užkalta, pakamšė samanų, kad niekas nepastebėtų, - 3548 XXX | Girdvainis, norėdamas už pakarpos nučiupti akiplėšą, bet čiupo 3549 XXXIV | arkliavagį, o jei ne, tai patį pakarsime karčemoje už Raupį ir padegsime 3550 XL | vainiką, nunešusi slaptai ir pakasusi po kryžiumi Paudruvės kryžkelėje, 3551 XI | sielvarto raunantį plaukus, pakeitė prie gimdyvės lovos kaimynų 3552 XLII | ar šiaip kokį pavargėlį pakeleivį, atšlubuojantį ir su lazdele 3553 XVI | tik tiek:~ - Taip sau pakeleivinga. Laukia savųjų atvažiuojant 3554 XXXVIII| kanopą, persirengė kaip pakeleivingas elgeta ir išlėkė į Švendubrę 3555 XXIII | o apgavikas, apsimetęs pakeleivingu, nori pavogti iš jo brangiausią 3556 II | lenkiasi. - Ar priimsite pakeleivingus svečius?~ - Labai prašome, - 3557 XLIII | tokį vakarą. Nebent koks pakeleivis. Bet kas čia keliaus tokiu 3558 XLII | pernai pablūdęs valkiojosi pakelėmis, matyt, koją išsinarinęs 3559 XXX | metų gražumoje vaiduokliu, pakelėse ir kryžkelėse gąsdinančiu 3560 XI | lovos ir susitiko jos visa pakeliantį žvilgsnį su švintančia pro 3561 XII | Nenusimink, - tarė. - Pakelsi nelaimę, dvigubai stiprus 3562 XXXIV | poterius, tuojau gyvą į dangų pakelsime.~ Puolė Šešelga ant kelių 3563 XXXVIII| gėlė kaulus, kad vos galėjo pakęsti, dantis sukandęs.~ Čia 3564 XII | tu mano! - tarė bobutė, pakildama nuo lopšio. - Neišmanau, 3565 XXIX | Palauk, - pertarė pakildamas Baltaragis. - Neprarask 3566 XXXVII | trenkęs į malūną, o duktė, pakilus audrai, nuskridus kaip žuvėdra 3567 XLV | rytą ji buvo kliedėdama pakilusi, apsirengusi ir buvo besiruošianti 3568 XX | pertartas Girdvainis vis dėlto pakinkė obuolmušius į tą patį mėšlavežį, 3569 II | ragus, per šonus ir per pakinkius. Tas raitėsi kaip ant žarijų, 3570 XXV | smakai, vietoje nenustovi, o pakinkyti tiktai į vienus ratus, nei 3571 XVIII | o pačius atkakliausius paklaidindavo tarpuežerių pelkėse arba 3572 XLVIII | kaip vaiduoklis persekiojo paklaikusį Girdvainį.~ Pagaliau 3573 XVII | prakaitą.~ - Ar gerai? - paklausdavo kalvis.~ - Gerai, - pritardavo 3574 XXV | nuvažiavęs. O būtų mane paklausęs, būčiau aš jam pasakius: " 3575 XIX | dėkingumo iš velnio ir davatkos! Pakliūsite man dar kartą, neapsidžiaugsite. 3576 II | jais šveisti Pinčuką kur pakliūva: per akis, per ragus, per 3577 XXIX | tavo kelio. Bet užtat pats pakliuvo į velnio žabangas, prarado 3578 XXIX | Nieko nepadarysi, kai vienas paklydęs, o kito širdis įžeista. 3579 II | džiaugėsi, kad piršliai paklydo, juodbėriai žirgai įlėkė 3580 XX | Bet važiavome važiavome ir paklydome. Tiktai jūsų malūnas išgelbėjo. 3581 I | patys nesuprasdavo, kaip paklysdavo, nors Baltaragio malūnas 3582 I | pusės. Tai kur čia gali paklysti? Kasdien žmonės į malūną 3583 XXXVII | malūno sparnais ir nubėgo paknopstomis į pakalnę.~ Baltaragis 3584 XXXIV | nepastebėjo. Tiktai temstant pakraigėje šmėstelėjo šikšnosparnis, 3585 XXXII | jau pradėjo švilpti apie pakraiges ir pro apleisto malūno sparnus. 3586 XI | stingo pakalnėje ežeras, ir pakrančių pušynų viršūnės dengėsi 3587 I | ežeras visą laiką skalavo pakrantę, o malūnas vis stovėjo kaip 3588 XXXII | ir klajodavo pati viena pakrantėmis.~ Udruvės ežere kasdien 3589 XLVIII | ima šėlti ežeras, o ežero pakrantėse ir aplinkiniuos kalnuose 3590 XXXVIII| skauda neskauda koją, tiktai pakratęs kanopą, persirengė kaip 3591 XXXVIII| Šešelga, atsidūręs ties liūno pakraščiu. - Verčiau man dantis sudėtum.~ - 3592 X | mano mėnesėlis su sidabro pakraštėliais, - juokėsi Marcelė, glostydama 3593 XIX | nenugarmėtų, tai kantriai laukė pakraštyje ir laikas nuo laiko šūkavo. 3594 VIII | už tai duosi? - mandriai pakreipė galvą Pinčukas.~ - Ko 3595 VI | namuose. Bet išėjo kitaip.~ Pakrikus Baltaragių šeimai, Uršulė 3596 XXXVII | tolyn, kur ant kalno stovi pakrypę kryžiai. Ten neša karstą, 3597 XLI | vandens ant jos supylė), pakulomis užkišta burna, kad nerėktų, 3598 XL | nėra tokio įstatymo. Tai pakūtavok viena, žmonių atstumta ir 3599 XLI | atsakė Bernardas. - Galėsi pakūtavoti. Tiktai pirma mes tave išbandysime, 3600 IV | timptelėjo ją už sijono ir pakuždėjo:~ - Dukrele, turiu su 3601 XIX | vėl prie darbo pristatyti. Pakvailiojo kiek per rudenį, ir užteks. 3602 XXXIII | nuo to laiko. Gal visai pakvaišo ir susidėjo iš pavydo su 3603 XLVII | priėmė už priekvailio ir dar pakvaišusio kliedėjimą.~ Tai pavalgydinęs 3604 XXVI | Jurgutis nenusiskandino iš tos pakvaišusios meilės, bet ežero vanduo 3605 XLV | Vėjas išsklaidė Jurgos palaidas kasas, ji ištiesė rankas 3606 XII | duobės, kad ir jį drauge palaidotų.~ - Ar visai galvos netekai, 3607 XXIV | o tu, girdėjau, didelis palaidūnas. Turi pasitaisyti, stojęs 3608 XXXIV | virvės. - O aš tuo tarpu palaikysiu, jeigu bus sumeluota, tai 3609 VI | dabar aš jį vieną paliksiu? Palauksiu, gal ateis į protą.~ 3610 XXXIX | pabėgo... O ji dar šaukė, kad palauktų...~ Klebonas klausėsi 3611 XXXVI | sutrumpinę vieną ar kitą koją ir paleidę, o dabar, kai jis pats buvo 3612 XLI | su Benjaminu. - Kam galus paleidote? Paskandinote nekaltą mergelę.~ - 3613 XXIX | manau, - pritarė Anupras, paleisdamas dūmą. - Reikia juos suvesti, 3614 VII | kartais nesusivaldydamas paleisdavo malūno girnas, kad tos ūždamos 3615 XL | duokite gerai į padalkas ir paleiskite į visus keturis vėjus.~ 3616 IX | tik Baltruką į savo pusę palenktų), bet niekas nepadėjo, ir 3617 XXXII | tarsi bijodami prakalbėti ir paliesti neužgijusią žaizda. Kiekvienas 3618 V | dulkių stulpai, jei vasarą, palikdavo ant kelio, o jei rudenį, 3619 XXXVI | nujodavęs ant arklio, o žmogui palikdavusi tiktai dvėseliena. Ir juo 3620 V | dar bėgo per šventorių, palikę net Girdvainio žirgus.~ 3621 XXII | supykęs atsakė:~ - Tai, kas paliks nuo arklių.~ - Chamas, - 3622 XX | nudažytą, dar tėvų tėvo paliktą, tik Anupras pertarė:~ - 3623 XXIX | niekados jo neieškosiu, mane palikusio ir išbėgusio į visus vėjus 3624 X | vestuvininkai išsiskirstė, palinkėdami jaunavedžiams daug sėkmės 3625 VI | dievas tiek proto duotų, - palinkėdavo Baltaragis, - tada tikrai 3626 XXIX | pečius, pabučiavo į kaktą, palinkėjęs labos nakties, ir sugrįžo 3627 II | užsakų!~ - Laimingai! - palinkėjo Baltaragis.~ Juodbėriai 3628 XIII | stovi su meile ir ne tėvas, palinkęs su rūpesčiu.~ O Baltaragis, 3629 XIII | išblyškęs mėnulis žiūrėjo į palinkusį prie lopšio Baltaragį.~ 3630 XII | Baltaragio ir uždėjo ranką ant jo palinkusio peties.~ - Nenusimink, - 3631 XXV | papasakojo, bet tas tiktai paliudijo, kad tikrai buvo sutikęs 3632 XXXIX | davatkos šoko prie savo lovų ir palovių ir pradėjo tikrinti, ar 3633 IX | žaizdro ir skraidė kalvės palubėmis pro aukštinį. Ką daugiau 3634 XXXVI | dantų neteksi, bet ir galvą palydėsi.~ Bet nespėjo Šešelga 3635 XII | negirdėdamas, tiktai jausdamas, kad palydi į kapus visą savo gyvenimo 3636 XXXI | turės naujai vogtų arklių pamainą.~ Keikdamasis vežikas 3637 XXV | pritrūko ir jie vos neprimušė pamaivos. - Einu anksti rytą į bažnyčią, 3638 IV | žinai! - Uršulė liūdnai pamaksėjo galva kaip nuvarytas arklys.~ - 3639 XXXIX | užmiršo net gedulingas pamaldas (kokios jau čia pamaldos 3640 XXXIX | pamaldas (kokios jau čia pamaldos už arkliavagio dūšią?), 3641 III | vėjelio, tuojau po rytinių pamaldų, Uršulė išbėgo pasitikrinti, 3642 XXIX | nieko nesimatė. Baltaragis pamanė, kad čia ne kas kitas, tiktai 3643 IV | suvirpa, kai gražų berną pamatau. Neišturėsiu nė vienos dienos 3644 XLVII | sugruzdėjusius karčemos pamatus, o karčemninko - nė kvapo.~ 3645 VII | sparnų.~ - Tai bent toli pamatyčiau! - skambėjo kaip sidabrinis 3646 XX | Girdvainis nenusileisdamas.~ - Pamatysim,- abejojo Jurga.- O kur 3647 XX | numojo Girdvainis.~ - Pamatysime, - atsakė Anupras, vis labiau 3648 XL | prašydama pasigailėti, visa pamėlynavo, čia pat apalpo ir išsitiesė 3649 XXIII | galvos neteksiu, negu tave pamesiu.~ - Gal būt, - nusijuokė 3650 XXIX | kokia? Visa sunerimo. Staiga pamestos nuotakos išgyventas nusivylimas 3651 XXX | norėjusį jį išgelbėti. Pametęs Anuprą ant pakelės akmenų 3652 XXXVIII| Bus jums velnio nuotaka! Paminėsit! Pirmiausia jums atkeršysiu, 3653 XVIII | piršlys, bijodamas ne laiku paminėti velnią ir apžiūrėdamas sulūžusius 3654 XXXIV | ir, savo nelaimei, visai pamiršo. Nebuvo kada ir prisiminti, 3655 IX | pati baisiai užsigeidė, pamiršusi visą mergystės drovumą.~ - 3656 XLV | jis dar gundė eiti ieškoti pamišusio jaunikio? Geriau jis niekada 3657 XLV | kad net širdį pervėrė. Jis pamojo lyg su ranka, kviesdamas 3658 XXV | paskelbė po pamokslo (o pamokslą pasakė kaip tik labai smarkų 3659 XIV | miltuotas ir klausė Baltaragio pamokymo kaip tikro savo tėvo, nepraleisdamas 3660 XL | Tai ji tada, vienos ubagės pamokyta, užsiėmusi pirmą kartą burtais. 3661 XXXVI | kuriuos matė stadaloje Raupį pampinant, ir apie tuos, kurių nematė, 3662 XLIII | kaimo vyrų kuolą, su kuriuo pampino Raupį, paėmė jį ir užrėmė 3663 XXXVI | Šešelga papūtė į kanopą, kažką pamurmėjo, ir pagijo arklys. Nusivedė 3664 XL | Girdvainis su savo obuolmušiais pamynęs po kojomis rūtų vainiką, 3665 XXXI | toliau tempė sunkų vežimą, panarinę galvas ir mušdamiesi iš 3666 XX | Girdvainį -susitiko akimis ir panarino galvą, o ranka pati atkišo 3667 XXXIX | kažką nei į šį, nei į tą panašų, ir taip toliau, ir vis 3668 XLVIII | žemę įsmukęs akmuo, labai panašus į suakmenėjusį žmogų. Tai 3669 V | neprikibtų, persijuosdavo pančiu, kad nesužavėtų, įsistodavo 3670 XL | švenčiausiai Švendubrės panelei, tai išsigelbėjusi ir atbėgusi 3671 XVI | nueidavo. Visai jis pradėjo panėšėti į žmogų su visomis jo silpnybėmis.~ 3672 XLIII | keisto zvimbimo, o paskui iš paniūrų žvilgtelėjo į karčemninką 3673 XXXVII | Tiktai po trobą slankioja paniurusi Uršulė, šnairuodama kaip 3674 III | raganių.~ - Na, ir ką gi papasakosi? - susidomėjo klebonas.~ - 3675 XLVII | Jurgutis nieko negalėjo papasakoti. Ten jį palaidojo po malūno 3676 XXVI | ir jos žinias bei išmintį papildyti būtų galėjęs Jurgutis, bet 3677 XL | Dar vieną baisų nusidėjimą papildžiusi bažnyčioje, bet prieš savo 3678 XLV | Ak ta laimė, kokia ji paprasta, kai iš širdies trykšta.~ 3679 XL | šikšnosparnis į tą kuodelį įsiveltų. Paprastas, rodos, buvo daiktas, o 3680 XXXV | Pinčukas, nusižvengė iš seno papratimo ir dingo.~ O Šešelga 3681 XLI | kleboną. Apsakė savo vargus ir paprašo atlaikyti mišias už Uršulės 3682 XXXVII | Baltaragį už šnirpščiojimą ir paprašyti, kad jį sutaikytų su kalviu. 3683 VIII | Man to nereikia, - papurtė galvą Pinčukas. O paskui 3684 XXXVI | arklius, kuriuos užkerėjai. Papūsk į tą arklio kanopą, kurios 3685 XXXVI | trečią arklį, nespėjo nei papūsti, nei burtų žodžių pasakyti, 3686 XX | Prasidėjo kalba, alaus putos paraginama.~ Anupras apsakinėjo 3687 XXXVII | nieko, viskas išsisklaidė su parako dūmais, švietė žvarbi pavasario 3688 XXIII | ąžuolą, senatvės užuovėją ir paramą.~ Pagaliau susitaikė 3689 XVII | pasilikęs kalvėje amžinu parankiniu, bet kartą, kalvio pasiųstas 3690 VIII | pasidėjo popierių ant kelio ir parašė sutartį, paskui atkišo plunksną 3691 XXXI | Ne, - sako visiškai parbaigtas arklys. - Nieko nebus. Neišvaduos 3692 XXXI | nuvarytų arklių, bet tokius parbaigtus kuinus pirmą kartą sutiko. 3693 XV | Tiktai Jurgutis, auštant parbėgęs iš kaimo visas dumblinas, 3694 III | Neliko jokių abejonių. Tai parbėgo uždususi ir tiesiai pas 3695 XIV | davatkyną išėjo... - pasakė jis parbėgusiai dukteriai, o pro jo suvargusias 3696 II | neišgirdęs, jeigu ne anksčiau parbėgusio Pinčuko išgąstis), spėjo 3697 XII | troboje. Jis paguos nelaimės parblokštą jo bičiulį ir suteiks jėgų 3698 II | laimė, kad laiku išgirdo pardūkstančią iš pelkių davatką (būtų 3699 XXXVIII| Šešelga, visai nusiminęs, pardūlino į savo karčemą, nes ir kam 3700 XXXVI | arklius ir juos pagydyti. Tai pareidamas nutarė verstis arklių gydymo 3701 XIV | gal atleisčiau tave nuo pareigos vesti mano dukterį.~ 3702 XXXIII | kartą grįžti į karčemą ir pareikalauti savo pasagų? Tada ir kalvis 3703 XIV | Pradėjus dienoti, pamatė pareinančią iš pelkių Uršulę ir nesavu 3704 XL | tokias šakutes su kabliuku ir parėjusi namo. Tą pačią dieną, temstant, 3705 XLIV | nepataikė Pinčukui, tik pušį pargriovė, kuri griūdama pritrenkė 3706 IX | važiuok... Na, gerai!.. Eik, parišk prie Baltaragio arklio skambalą, - 3707 IX | Baltaragio arkliui skambalo parišti.~ Jau sutemus, išvažiavo 3708 XXXVIII| žegnonių ir Švendubrės varpų, parlėkė į Paudruvės pelkes ir su 3709 XXXIX | kaip viena vargšę Uršulę, parmušė ant žemės ir pradėjo tąsyti 3710 XIII | kartais ir atsitiktinumas parodo žmogui gerą kelią. Reikia 3711 XXXV | sau tarė:~ - Na, dabar parodysiu tiems šunsnukiams, ką aš 3712 III | vėjo ir sukasi, - norėjo parodyti Uršulė, kaip malūnas sukasi, 3713 XV | nusiplėšė jo pusę Juodvalkis ir parsinešė į savo kalvę: ir suodžiams 3714 XLII | dar iš turkų karo buvo parsinešęs, bet jos galybe tik vieną 3715 XL | išbarstytų jiems kelią smėliu, parsineštu iš kapų, tai nebūsią jiems 3716 XL | reikalui atlaiduose, ir parsinešusi namo. Paskui iš tos skarelės 3717 X | X~ O Baltaragis parsivedė jaunamartę į savo trobą 3718 XXXIX | aišku, kad šita ragana buvo parskridusi ant šluotos iš pasimatymo 3719 X | šluotos, kad visi kampai parūko dulkių debesimis ir išvirto 3720 XLV | Apsitvarkiusi Jurga paruošė iškilmingą vakarienę, lyg 3721 VIII | Baltaragio malūno ūžimo, parūpdavo.~ - Ką jis ten mala? - 3722 IX | Uršulė susiprato, išgirdusi parvažiuojant jaunavedžius: vos nenusivertė 3723 XL | įsakiusi laipioti tvoromis, kol parvažiuosią iš šliūbo, ir kalbėti burtų 3724 IX | tavęs nematė: nuvažiuosim ir parvažiuosim nieko nepešę. Didelio čia 3725 XII | Baltaragį nuo kapo, Juodvalkis parvedė jį sutemus namo. O jis ėjo 3726 XXXIII | malūno buvo susitelkusios paryčio žvaigždės. Gal jos lemia 3727 XLIV | kaip, nurūko, apsvilęs kaip paršas, į Paudruvės pelkes, rėkdamas:~ - 3728 XXI | karčemininkas. - Su tavim, parše, kiaulių neganiau. Turėtum 3729 XXV | paklausęs, būčiau aš jam pasakius: "Žiūrėk, kaip savo dūšią 3730 V | Lauksiu. Neužmiršk.~ Tai pasakiusi, nuėjo, nuleidusi akis, 3731 XXXIX | klausėsi klausėsi davatkų pasakojimų, užmiršo net gedulingas 3732 XXXIX | gražiai gyvensiu.~ To pasakymo visiškai užteko baisiam 3733 XXXIX | nieko nežino.~ - O ką tu pasakysi? - pagaliau kreipėsi klebonas 3734 IX | marčios dar nereikia. Ką senė pasakytų? Su šluota jaunavedžius 3735 II | jaunystė.~ Tuos iš apmaudo pasakytus žodžius nugirdęs, Baltaragis 3736 XLVIII | neaišku. Gal jis Baltaragio pasąmonėje pasivaideno, Uršulės vaizduotėje 3737 XXIII | žentą, kokio kito visam pasauly nerastum.~ - Oi tu, piršly 3738 XXIX | suprato viską be žodžių.~ Pasėdėjo seniai, padūsavo, o paskui 3739 XVIII | kas dabar bus.~ Arkliai pasibaidė, piršlys su jaunikiu išsivertė 3740 XI | viltis, kad viskas laimingai pasibaigs, Marcelės kančia ir jos 3741 XLI | Kuo tos peštynės būtų pasibaigusios ir katra šalis būtų nugalėjusi, 3742 I | laumėmis ir pats velnias ją pasidabojęs. Kiti net spėliodavo, koks 3743 V | obuolmušiais į Švendubrę pasidairyti ir pasiklausyti, kokia ta 3744 XIV | sielvartu su nieku negalėjo pasidalinti. Pats vienas graužėsi ir 3745 XLV | susigėdusi. - Kokia aš miegalė pasidariau! Ir kaip apleidau viską. 3746 VIII | malūnui sustojus, jam neramu pasidarydavo, tiesiog kažko stigdavo 3747 XIX | tavo dukteriai gyvenimas pasidarys nebemielas.~ - Atsirado, 3748 XVII | įkaitintą geležį, imdavo kalti, pasidėjęs ant priekalo, tada ir jis 3749 XXXIX | kasas, visą jos mergystės pasididžiavimą.~ Tada nusigandusios 3750 V | buvo visas jo mandrumas ir pasididžiavimas. Tiktai Girdvainis jaunas 3751 XXVII | žirgų, viso savo bernystės pasididžiavimo. Tai ir klaidžiojo rudens 3752 XXXV | burna visiškai išdžiūvo.~ Pasiekęs miestą, Šešelga taip pat 3753 XL | šikšnosparnio kauleliais. Pasiėmusi iš tų kaulelių tokias šakutes 3754 XLII | nuspengė visais karčemos pasieniais, susiliedamas į kažkokį 3755 XVII | žvilgteldavo į kabančio pasienyje Uršulės sijono suplyšusią 3756 XXVI | kaip nebylį kvailiuką ir pasigailėjo. Tik jis pats niekur negalėjo 3757 XLIV | akivarą ir užsirauk.~ - Pasigailėk, - prišliaužęs Šešelga bučiavo 3758 XLI | sąmonę, sudejavo:~ - Pasigailėkite, - sako. - Leiskite bent 3759 IV | tavęs laukia ir nesulaukia. Pasigailėtum, tetule, ir eitum kartą 3760 XXVI | pametė tabokinę ir, laiku jos pasigedęs, išėjo ieškoti. Prie Aklojo 3761 XLIII | kurios pusės vėjas pučia, pasigraibė kišenėse, atrado degtukų 3762 XXVI | lendantį iš pasuolės, o paskui pasigriebė iš kamaros girtą Raupį, 3763 XXVII | jai nepasakė, nes jau tuo pasiguodė, kad ji bent kiek nusiramino.~ 3764 XXI | ir dar kokių! Bet veltui pasiguosti norėjo Raupys, kad Girdvainio 3765 XXXVI | juokėsi iš tokio Šešelgos pasigyrimo, o paskui vienas kitas pradėjo 3766 XXIII | kurių abudu buvo kupini ir pasiilgę. Tarytum tie žvilgsniai, 3767 XXIX | link.~ Iš Girdvainio pasiilgimo, kuris pasigirdo jo balse, 3768 XLVIII | prieblandoje, kai pats nežinai, ko pasiilgsti, susirenka kaip gyvi visi 3769 III | pasijuokdavo iš jos: bene Pinčuko pasiilgusi ir žadanti sugrįžti? Uršulė 3770 V | apskretusį mėšlavežimį, už piršlį pasiimdavo ne liežuvingą ūkininką, 3771 VIII | po dvylikos metų ateisiu pasiimti, kas man priklauso pagal 3772 XIII | neatsigrįždama, bet negalėjo pasijudinti iš vietos, kojos sustingo 3773 III | malūną. Kartais žmonės tiktai pasijuokdavo iš jos: bene Pinčuko pasiilgusi 3774 XXXIII | gal iš tikrųjų velnias? - pasijuokė kalvis.~ - Kas jį ten 3775 XXIII | taip ir užmiršo) ir į akis pasijuokti.~ Ak, ji juokėsi į akis, 3776 II | visa purvina, ligi kelių pasikaišiusi likusius sijonus, sugrįžo 3777 VI | išeisianti, tegu pats vienas pasikariąs su tuo savo malūnu ar dar 3778 VIII | žmogus jo vietoje imtum ir pasikartum, bet kaip velniui, dar tokiam 3779 XXXVIII| su apmaudu galvojo, kad pasikarščiavęs ir be reikalo pristojęs 3780 XVI | Baltaragio malūno, kad visiškai pasikeitė ir net savo velnišką prigimtį 3781 XVI | Gal Pinčukas būtų visai pasikeitęs ir visam laikui pasilikęs 3782 I | sparnais, tarytum būtų norėjęs pasikelti ir nuskristi nuo pakriūtės.~ 3783 XXXV | nemigęs su gaidgyste atsikėlė, pasikinkė į kalamašką pusiau nudvėsusią 3784 IX | tiktai tą pat pavakarę, pasikinkęs arklį, užvažiavo į Paudruvės 3785 XXXIII | nepasitikėdamas, Baltaragis pasikišo šautuvą po skvernu, vogčiomis 3786 XXXIII | nuėjo į trobą. Priemenėje pasiklausė - seklyčioje ramiai miegojo 3787 V | Švendubrę pasidairyti ir pasiklausyti, kokia ta merga ir kas ten 3788 XIX | galvodamas apie kerštą ir tuo pasikliaudamas.~ O Baltaragis, grįždamas 3789 XLVII | karna ant kaklo. Ar jis pats pasikorė, ar šimtametė pušis neišlaikė 3790 XXIX | žiūrėdamas į žemę, o Anupras pasikrapštė pypkę ir priėjo prie žiburio 3791 XXII | savo išskaičiavimų.- Še, pasilak.~ Bet Šešelga ir šį kartą 3792 XL | padėjusi ant skruzdėlyno ir pasileidusi tekina atgal, užsikimšusi 3793 X | džiaugsmo pakilti ir lėkti ar pasileisti šokti su visais vestuvininkais.~ 3794 XXXVIII| kur bėgi? - šūktelėjo, pasilenkusi per tvorą, bet Pinčukas 3795 III | atmerkė akis ir, pamatęs pasilenkusią prie jo moterėlę, pagalvojo, 3796 XXI | ir šnirpštelėjęs atkišo pasilenkusiam prie durų Šešelgai dvi poras 3797 XII | savo gyvenimo laimę ir jam pasilieka tiktai vienas beviltiškas 3798 XLVII | didžiuoju kūju, kol iš jo derva pasilies. Kaip tą Jurgutis padarys, 3799 XLII | šermukšnine lazda, kad iš jo derva pasilietų.~ Bet Pinčukas, pajutęs 3800 XIX | įkišai, o dukterį pats sau pasilikai. Dabar manęs daugiau neapgausi, 3801 VI | paseno ir atrodė amžinai pasiliksianti įname Baltaragių namuose. 3802 XVI | velniukas. - Amžinai čia pasiliksiu.~ - Kaip nori, - patraukė 3803 XXXIX | parskridusi ant šluotos iš pasimatymo su savo sužadėtiniu velniu.~ - 3804 XXXVIII| kaip žadėjo, ir karštai pasimelsti, kad jai šį kartą ir paskutinį 3805 XL | žmona pagimdžiusi dukterį ir pasimirusi. Tada ji baisiai nusigandusi 3806 XLI | pliumptelėjo į vandenį, visa pasinerdama.~ Visi sužiuro nuo tilto.~ - 3807 XLI | pavadžių galus. Uršulė vėl pasinėrė.~ - Laikykit, laikykit! - 3808 IV | piktinasi. Toks džiaugsmas ir pasipiktinimas iš karto buvo ją pagavęs, 3809 II | teisingai buvo nubaustas. Pasipiktinusi Uršulė staiga apsisuko, 3810 XV | gyventi.~ - Ne, - atsakė pasipurtydamas Jurgutis, - geriau visą 3811 XXI | išgirdęs, karčemininkas visai pasipūtė ir supyko. Kažkoks bernapalaikis, 3812 XLII | atšlubuojantį ir su lazdele pasiramsčiuojantį. Iš pradžių Visgirda pagalvojo, 3813 VIII | bakstelėjo į pirštą ir pasirašė.~ - Tai po dvylikos metų 3814 VIII | Bakstelk į mažąjį pirščiuką ir pasirašyk.~ Baltaragis dar paabejojo, 3815 VIII | popierių iš rankovės. - Pasirašysim sutartį.~ - Kam čia ta 3816 VIII | neužmirštume, ką sutarėme, pasirašysime.~ - Kam to reikia? -vis 3817 XLI | atsistojo viduryje tilto, pasirėmė lazdele ir kvatoja.~ - 3818 XLIII | apmirė ir neteko žado.~ - Pasirink, - tarė, - po kuriuo balkiu 3819 XXIX | šešėlis iš ano pasaulio pasirodo? - paklausė Anupras, žiūrėdamas 3820 XXXII | savimi.~ Kad bent Jurgutis pasirodytų!~ Taip gera būtų pažiūrėti 3821 X | ketinu ilgai gyventi. Tai pasirūpink įpėdiniais.~ - Gerai, - 3822 XXIX | abejodamas, bet, sukaupęs visą pasiryžimą - kaip bus, taip bus - pagaliau 3823 XXIX | reikalo spiriamas, galėjo pasiryžti jį nugalėti. Gaila jam buvo 3824 XXVIII | Anupras tikėjosi, kad jam gal pasiseks perkalbėti Girdvainį; atsukti 3825 XIX | pamokyti savo velnią ir, jeigu pasisektų, vėl prie darbo pristatyti. 3826 IX | nepadarysi. Nebent klebonui pasiskųsi, bet ką tas padės? Juk skaistybės 3827 XXVIII | nakvodavo, nuo speigo, darganos pasislėpdavo, žmonės ir nežinojo. Jį 3828 II | Pinčuko išgąstis), spėjo pasislėpti malūne ir duris iš vidaus 3829 XXXVIII| nuėjo į bažnyčią. Uršulė, pasislėpusi už tvoros, visa tai matė 3830 XLII | rodos, nė gyvos dvasios. Tai pasistiepė ir įkišo cypiantį ragelį 3831 XXXIX | medaus ąsotėlį, norėdama kiek pasistiprinti pasninko dieną. Bet ką ji 3832 VII | tebeskambėjo visur, kur tik jis pasisukdavo, nei tos šypsenos, jį užkerėjusios.~ 3833 XX | nušvito.~ Girdvainis, pasisveikinęs su Baltaragiu, vis dar žvalgėsi 3834 VIII | Labas vakaras, kaimyne, - pasisveikino Pinčukas ir atsistojo priešais.~ 3835 XV | karietos išbandyti. Naktis pasitaikė kaip tik labai tamsi ir 3836 VIII | klastingos net tose vietose, kur pasitaikydavo nedidelės pievos, žemės 3837 XXXVI | atsitikimų. Juk dažnai gali pasitaikyti, kad paims ne tą kanopą, 3838 XIII | stumdžiusi puodus prie židinio, pasitaisė skarelę ir, pati šypscdama, 3839 XXIV | didelis palaidūnas. Turi pasitaisyti, stojęs į moterystės stoną.~ - 3840 XXIX | Tai eisime į trobą, pasitarsime, ką čia mes galėtume padėti, - 3841 XLI | keikti~ - Ar bandėte? - pasiteiravo ponaičiukas.~ - Ne, - 3842 XXXIV | negalvojo, kad vyrai šį kartą pasitenkins vieną ar kitą koją išsukę, 3843 VIII | Pinčukui tiktai sapnais pasitenkinti.~ Jeigu ne tie sapnai, 3844 XLVII | ištiesusi rankas, lyg kažką pasitikdama, o jis norėjo užbėgti jai 3845 III | rytinių pamaldų, Uršulė išbėgo pasitikrinti, ar iš tikrųjų taip yra, 3846 XXXVIII| rožančiaus ir atbula toliau pasitraukdama.~ - Nesižegnok! - pasitraukė 3847 XXVI | Jurga. Vos spėjo iš kelio pasitraukti, būtų jį Girdvainis suvažinėjęs 3848 XXVIII | neiškęsdavęs ir tiesiai į akis pasityčiodavęs:~ - Tai vis dar ieškai 3849 XXXVI | būtų atkeliavęs arkliavagis pasityčioti iš žmonių, prarandančių 3850 XXXV | ant jos šūkauja, tiktai pasiūbavo į šonus ir griuvo viduryje 3851 XLIII | atidirbti, bet Šešelga jam pasiūlęs užkasti dvėselienas ir nusilupti 3852 XIX | norėjo dar jį pasivyti, pasiūlyti jei ne taiką, tai bent aukso 3853 IX | Baltaragio arklio skambalą, - pasiuntė Jurgutį. - Pirma nuvešiu 3854 XVII | parankiniu, bet kartą, kalvio pasiųstas į malūną, pamatė Baltaragio 3855 XVII | lėkė pro aukštinį.~ - Ar pasiutai? Kalvę dar uždegsi! - sustabdė 3856 XXXIII | arkliavagiais nesusidėjo iš to pasiutimo? O gal į užkurius kur išėjo, 3857 II | keiksmų keiksmais.~ - Visai pasiuto davatka, - galvojo Baltaragis, 3858 XLVIII | kartais ir man tas Pinčukas pasivaidena ir atrodo, tarytum jis ne 3859 XXX | verkdamas.~ - Ar ne tu man pasivaidenai? - sulaikė jį Girdvainis.~ - 3860 XXVII | sielvarto galybe, Kartais jam pasivaidendavo šiauraus vėjo kaukime Girdvainio 3861 XXXVI | krisdavo staiga arklys, tai pasivaidindavęs kaip ir arkliavagio Raupio 3862 XXXVIII| nepaisydama Pinčuko (ar tikrai jis pasivaidino ryto miglose?), nutarė t.ą 3863 XLVI | pavasarį su savo ratais pasivažinėti po plačią padangę, pirmą 3864 XXX | ir kryžkelėse gąsdinančiu pasivėlavusius pakeleivius.~ Ir dabar 3865 XXXIV | nelaimę, bet nepataikė. Norėjo pasivijęs dar kartą smogti, bet išgirdo 3866 I | juokėsi.~ Ne vienas norėjo pasivogti jos tą juoką visam gyvenimui, 3867 XXXI | karčemininkas, nedaug galvojęs, pasišaukė rakalį, pasmaugė likusį 3868 XLIV | kanopomis žemės, šlubčiodamas ir pasišokdamas, užbėgti Girdvainiui už 3869 IX | šnirpšlę per sieksnį ir išbėgo pasišokinėdamas Baltaragio arkliui skambalo 3870 XV | vesti pats velnias Pinčukas pasišovęs. Kaip iš tos bėdos Uršulė 3871 XXXV | nekaltus žmones.~ Valdžia pasižadėjo atsiųsti visą baudžiamąjį 3872 XXVIII | Aš senas, o ir tai, kai pasižiūriu - viskas mano akį traukia, 3873 XLI | nugramzdėkite.~ Pasidairė, pasižvalgė Bernardas su Benjaminu, 3874 XX | susirūpinęs Anupras.~ - Paskalos ir pasakos, - su panieka 3875 XXXVII | dukteriai kelią į ateitį ir paskandina ašarose. Jis turi nugalėti 3876 XXX | savo obuolmušius ašarose paskandinai. Mesk jų ieškojęs ir eik 3877 XXX | savo nuotaką, kurią ašarose paskandino? Tai ir nuėjo toliau per 3878 XLI | Kam galus paleidote? Paskandinote nekaltą mergelę.~ - Gal 3879 XXX | ir ašarose bei sielvarte paskandinta nuotaka jo atsižadėjo. O 3880 XXV | kuriuos klebonas vis dėlto paskelbė po pamokslo (o pamokslą 3881 XLIII | nieko negirdėjo. Jis buvo paskendęs savo mintyse, kurios nieko 3882 XLI | Puolė visi į patiltę ieškoti paskenduolės, o ant tilto ponaičiukas 3883 XXIX | žiūrėjo į vakaro prieblandoje paskendusį Udruvės ežerą, lyg kažko 3884 IX | ir jie namo nesugrįžtų. Paskiau išsėmė iš židinio pelenus, 3885 III | Uršulė, nubėgusi į Švendubrę, paskleidė apie Baltaragį būtų nebūtų 3886 IV | gailėdavosi, kad taip plačiai paskleidusi paslaptį. - Velnias motiną 3887 II | sapne nesusapnuotum. Iš paskos lydėjo tas besarmatis Baltaragis, - 3888 XVIII | arkliai įsiręžę trūktelėjo, paskutiniai ratai triokšt ir subyrėjo. 3889 XXXIX | priremta prie sienos, gynėsi iš paskutiniųjų, bet paskui pritrūko kantrybės 3890 XXIII | pažiūrėti, tiktai žvilgčiojo paslapčiomis, bijodami pasakyti tuos 3891 XX | susikaupimas, ir kažkokie paslaptingi ženklai, kuriuos jie aplinkui 3892 I | gaudesį, kuris užkerėdavo savo paslaptingumu.~ Ar ne jis buvo užkerėjęs 3893 XXXVI | arkliavagio, žinodamas tokias paslaptis, kaip apsargdinti arklius 3894 IX | gyvenimą dykai malsiu už tokią paslaugą...~ - Malsi nemalsi, 3895 XXXIII | kad niekas nepamatytų, ir paslėpė užtaisytą sidabro kulkom 3896 XXXIV | išgelbėjimą.~ - Kur aš tave paslėpsiu? - nusigando Šešelga. - 3897 XXVII | ašaros, kurias jis stengėsi paslėpti nuo dukters, atėmė jam žadą.~ - 3898 XXI | biednos galvos. Visą karčemą pasmardino tas chamas.~ - Gerai, - 3899 XXXI | galvojęs, pasišaukė rakalį, pasmaugė likusį obuolmušį ir abiem 3900 XXXIV | vakaro rakalis nulupo nuo pasmaugto Girdvainio obuolmušio. Antro 3901 XXXVI | atrasdavo tvartuose tarsi pasmaugtus. Ir t.ai vis patys geriausieji 3902 IV | apžadai, o ji, vargšelė, pasmerkta amžinai pražūti. Ir kaip 3903 XL | pridera davatkai, poteriavusi, pasninkavusi ir už savo nusidėjimus atgailą 3904 XXXIX | norėdama kiek pasistiprinti pasninko dieną. Bet ką ji atrado 3905 IX | tu, ženteli, jau nepyk, pasogos negausi. Imk, jeigu nori, 3906 XXXI | tas suniuręs nulipo nuo pasostės ir piktai burbtelėjo:~ - 3907 XXXI | gresiančio pavojaus.~ Visgirda paspartino žingsnį ir nuėjo per laukus, 3908 XXXV | tie arkliai, kurių pėdas paspiaudysi. Pražudysi daugiau arklių, 3909 XLIII | kraupiai geso saulėleidis, pasruvęs tarp juodų debesų. Ant Udruvės 3910 XLVI | kaukdamas, nustelbdamas Pinčuko pastangas, o po sparnais šokinėjo 3911 XIV | nusiminė, kad nieko iš jo pastangų neišėjo. Bet greitai susigriebė. 3912 XXV | suriks gaidžiai, na, sakau, pastaroji diena atėjo. Nespėjau persižegnoti, 3913 XXIV | ar sugriuvę, o pamatęs pastaruosius, Girdvainis net nustebo: 3914 XX | atgal sugrįši?~ - Naujus pastatysiu, - atsikirto Girdvainis 3915 III | rūpesčių? Tiktai kartą, pastebėjęs perdaug jau uoliai keliaklupsčiaujančią 3916 XX | laimė, kad Girdvainis spėjo pastebėti Baltaragio malūno kryptį 3917 I | suprasti, kas gi pagaliau pastoja piršliams kelią pas Baltaragio 3918 V | gąsdindamas. Dabar Jurga pastojo Girdvainiui kelią, kai tas, 3919 XIII | greičiau nusprogsi.~ Bet pastūmėtas lopšyje kūdikis nurimo, 3920 XXII | Durnas aš būčiau pro arklių pasturgalius landžioti? - atsakė Raupys 3921 I | arkliai, nežinia ko išsigandę, pasukdavo iš tiesaus kelio į šunkelius 3922 IX | už Baltaragio. Jis bent pasups mane ant malūno sparnų. 3923 VII | žilstančių plaukų ir prašydama pasupti ant malūno sparnų.~ - 3924 VIII | snausti nusibosdavo, kartais pasvajodavo, kad gal ir neblogai butų, 3925 XVIII | nei mauruose pagulėti, nei pasvajoti, bet užtat atgavo visą velnišką 3926 XXI | nepažino, neatsakė į jo pasveikinimą, tiktai nusigręžė į šalį, 3927 XLV | buvo, kad pagaliau dukra pasveiko. Atsisėdęs už stalo, valgė 3928 XLV | galvoti. Negi iš tikrųjų būtų pasveikusi. Kokia tat laimė būtų! Ir 3929 XXIX | šunkeliais, sugrįžo iš svetimų pasviečių ir, neturėdamas kur dėtis, - 3930 XXVI | savo sielvartu į nežinomus pasviečius, kur žmonės jį priėmė kaip 3931 XI | veide, ji visa išbalo ir pasviro.~ - Akyse kažkodėl raibsta, - 3932 XXIX | nugriuvo kaip į minkštą patalą. O Visgirda, atsisveikinęs 3933 XLVI | nujautė: nėra Jurgos, o patalas dar šiltas. Matyt, ne tik 3934 XL | tai ubagei vargšės, ir ji patamsi jai, kai važiuosiąs tas 3935 XL | ramiai Uršulė, - tiktai patariau, bet ar jie taip padarė, 3936 XLIII | kažkodėl seniai nesirodo) patarimo, kai pro duris įėjo kažkoks 3937 XXXII | bus - pasinaudoti Anupro patarimu ir užtaisyti šautuvą sidabro 3938 XXXV | O tau ko reikia?~ - Patark, prieteli, kaip man dabar 3939 XXXVI | Pinčukas. - Dar kartą tau patarsiu, bet paskutinį. Gali pradėti 3940 XXXV | pamatė, kad tikrai Pinčuko patarti burtai padeda. Tai palikęs 3941 XXXV | išeities, - mėgino Šešelga pateisinti savo draugą.~ - Nebuvo, 3942 XXXI | kritote viduryje kelio, patekę į svetimas rankas. Ką dabar 3943 XXXI | nelaimingą užsakų rytą, pateko į sunkią nevalią. Pardavė 3944 XXXI | išvadavimas. Pirmą kartą, kai patekome į vergovę, važiuojame gimtuoju 3945 XIV | pragarą be jokios kaltės pateksi amžių amžiams.~ Taip 3946 X | Džiaugėsi Marcelė, lyg patekusi į išsvajotą, užburtą karalystę. 3947 XX | rūta užkištą, ir skarelę. Patiesė skarelę ant stalo ir butelį 3948 XL | Baltrukas vis labiau jai patikdavęs, ir ji labai norėjusi už 3949 XVI | visų labiausiai Pinčukui patikdavo. Tada jis, dairydamasis 3950 XLII | Dar kartą Visgirda patikrinęs, ar gerai užkalta, pakamšė 3951 XVI | piršliais jaunikis, kuris tau patiks, ir išvažiuosi, mane vieną 3952 XLI | Bernardas.~ Puolė visi į patiltę ieškoti paskenduolės, o 3953 XLI | išgirdęs, Jurgutis nusigando patiltėje ir šoko bėgti per laukus, 3954 XXVI | pamatė tiesiai atlekiant kaip patrakusius obuolmušius. Puolė į griovį 3955 XVII | kas jį vilioja? - atsakė, patraukdamas pečiais. - Man jo visai 3956 XLIII | nereikia! - abejingai tarė, patraukęs pečiais, Girdvainis. Paskui 3957 XXXIV | Tempkit jį, arkliavagių patrijarką, po balkiu.~ Bet Šešelga, 3958 III | lizdą.~ - Tikriausiai, - patvirtino Uršulė.~ - Ar ne todėl 3959 XXXVIII| Neilgai Pinčukui teko patvoryje svarstyti ir laukti. Dar 3960 XXVIII | galvodamas. Paskui, kiek patylėjęs, lyg apgailestaudamas, pridėjo: - 3961 XII | galvą lyg pritardama ir patyliukais išėjo. Baltaragis negalėjo 3962 XXV | einančią iš Švendubrės į Paudruvę. Keista atrodė, kodėl ji 3963 VI | užkerėjo Baltaragį. Kiek paūgėjęs, dienas ir naktis praleisdavo 3964 XXXIII | Na, dabar tu man paūkausi! - tarė apsidairydamas. - 3965 VII | sparnais.~ "Ne mergytė, bet paukščiukas", - pagalvojo Baltaragis, 3966 XXIX | daužės, spurdėjo tarsi paukštė rankoje. Su baime ji kažko 3967 XLI | knygose ponaičiukas išskaitė, pavadelėjo ir klausia vieni kitų:~ - 3968 XLI | dar per liemenį pavadžiais pavadelėta, kurių vieną galą laikė 3969 XLI | nykštį prie kairiosios kojos, pavadelėti ir mesti į vandenį. Jeigu 3970 V | tokį pažino ir ant alaus pavadino, - kažin kas atsiliepė.~ 3971 XLI | Bet kur čia laikysi, jeigu pavadžiai jau plūduriavo vandens paviršiuje 3972 XLI | palydovai numetė šalia jos pavadžius. Bėk dabar, ragana, jeigu 3973 VIII | prikeldavo Pinčuką, bet ir pavaikydavo po pelkes iš vieno guolio 3974 XLV | pasakė:~ - Eikš, tėveli, pavakarieniausime. Tu toks suvargęs, sunykęs, 3975 XLVII | pakvaišusio kliedėjimą.~ Tai pavalgydinęs ir užrakinęs jį kalvėje, 3976 XV | savo kalvę: ir suodžiams pavalyti, ir Jurgučiui atgrasinti, 3977 XXIV | dešimtrublę ir sako:~ - Kuo tu pavarde ir vardu ir iš kur tu?~ - 3978 XXIX | lengviau atsiduso ir, nors pavargęs buvo, kol surado Girdvainį, 3979 XXXII | linksmai skambėjo, kaip kitais pavasariais. Sudundės vieną kitą kartą 3980 XXIX | pakalnę.~ Prieš rytą siautė pavasarinė pūga ir pro ją nieko nesimatė. 3981 XXXII | Jurga, prisiminusi kitus pavasarius, buvo apsimetusi drobes 3982 XLI | zakristijonas Benjaminas galvojo pavedėti Uršulę už pirmo kalnelio, 3983 XL | žiaunos, turėtų ką nors paveikti. Ar kokį dieglį į šoną įvaryti, 3984 XXXV | pėdas, spiaudyti nusigrįžęs pavėjui ir kalbėti burtų žodžius. 3985 XLVIII | susipynė kaip pasakų raštas ir pavergė širdį savo margumu ir spalvingumu.~ 3986 XVII | skraidė Jurga kaip žuvėdra, pavergusi jo širdį ir visas mintis.~ 3987 I | kuris šviesiausią dieną paversdavo tamsiausia naktimi, o patys 3988 XIV | apkartinusi ir tėvo namus pragaru pavertusi. Atrodė, kad su pereitos 3989 I | atvažiuoti ir iš jo dukters paveržti.~ Kaip ten iš tikrųjų 3990 XVI | kitus darbus, kuriuos jam pavesdavo Baltaragis. Ir būtų pasidaręs 3991 XLVIII | susiliedamas su jo šešėliu ir pavirsdamas bene vienu veikėju, kad 3992 XXIX | sudrumstos meilės, kuri įžeista pavirsta baisia audra. Ji nieko nepaisys, 3993 X | atsigrįžo į trobą, kuri turėjo pavirsti jos naujais namais. Tik 3994 XXXII | kad dvigubas beviltiškumas pavirstų naujo gyvenimo viltimi.~ 3995 XXXVI | Paudruvės kaimus nuo žemės paviršiaus. Bet vyrai, matydami patį 3996 XLI | pavadžiai jau plūduriavo vandens paviršiuje ir plaukė pavandeniui.~ 3997 XXX | kiek atitolo.~ - Gal pavogiau, o gal tik padėjau pavogti, - 3998 XXV | arklius.~ Jeigu ne arklių pavogimas, gal niekas nebūtų stebėjęsis 3999 XXII | Raupio paslapties, kaip jie pavogs tuos arklius, ketino nueiti 4000 XXXIII | su pasagomis, - tiesa, ne pavogtomis ir pragertomis, bet nuluptomis 4001 XXIII | nerūpėjo nei kelias, nei jo pavojai. Jis ir be kelio nuvažiuotų 4002 XXXI | jo dukra nuo gresiančio pavojaus.~ Visgirda paspartino 4003 XLII | Bet Pinčukas, pajutęs pavojų, kiek atsitraukė šlubčiodamas