| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Kazys Boruta Baltaragio Malunas Arba Kas Dejosi Anuo Metu Paudruves Krašte IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Chapter
4004 XXII | negeriu. O reikalas toks: pavok man Girdvainio obuolmušius.~ - 4005 XX | negi savo vaikui laimės pavydės. Glaudžias širdis prie širdies 4006 XIV | jo vargšės galvos. Ko čia pavydėti laimės? Tiktai nesitikėjo 4007 XXXIII | pakvaišo ir susidėjo iš pavydo su arkliavagiais. Taip ar 4008 XIV | rūpinosi. Ji pasidarė tiesiog pavydulinga šeimininkė, plūdo Baltaragį 4009 XXVI | Bet ir tada vargu ar būtų pavykęs jų sumanymas, jei užsimiegojęs 4010 XLII | viskam pasiryžęs, kad tik pavyktų piršlybos.~ Tada nusišypsojęs 4011 XXXVII | pakalnę.~ Baltaragis trenkė pavymui dar antrą šūvį dėl tikrumo, 4012 XLIV | nesulaikoma. Tai kur jį Pinčukui pavyti? Būtų ir nepasivijęs, jei 4013 XX | neatstojo Jurga, bet akyse pašaipos žiburėliai vis labiau nyko, 4014 X | malūną, Marcelė numetė į pašalį šluotą ir pasileido tekina 4015 XXVII | kančia, bet nežinojo, kaip pašalinti jos šešėlį nuo dukters galvos, 4016 XLIII | žiburį, apžiūrėjo visus pašalius, bet neaiškus garsas sklido 4017 XII | Susirinkę į šermenis, kaimynai pašarvojo Marcelę ant stalo, sudėjo 4018 XXVIII | nespėjo nei jo sulaikyti, nei pašaukti. Šauk nešaukęs, vis tiek 4019 XXIX | neatsikratysi, nebent sidabro kulka pašausi.~ - Ką tu čia, svotai, 4020 XXXVIII| Šešelga ir pasilenkė prie pašautos kulnies.~ Pinčukas nieko 4021 XX | O gal pragėrei? - pašiepė Jurga. - Ir obuolmušius 4022 XXXIII | parankinis slankioja, nuėjo į pašiūrę ieškoti šautuvo, užsilikusio 4023 XXXI | Kryžkelėje kaip pabaisa stovėjo pašiurpusi karčema. Pro stadalą prabėgo 4024 XX | pačių, - atsakė Visgirda, pašnairuodamas į šluotą.~ - O aš maniau, - 4025 XXII | bus ir kitam neblogai. Pašniaukime verčiau tabokos.~ Bet 4026 IX | Jurgutis kaip dieglys, į pašonę įsimetęs, neatstojo:~ - 4027 XXVI | Šešelgą, pagriebė iš jo pašonės dvikartę, prikimštą šiaudų, 4028 XXXVII | Baltaragis. - Aš tik pelėdą pašoviau... Neūkaus daugiau... Ir 4029 IX | sudėjusi, visą savo gyvenimą pašventusi, nei apkalbų, nei nuodėmės 4030 XIV | iš galvos jam neišėjo tas pažadas Pinčukui, už kurį su džiaugsmu 4031 XII | neapdairiai Pinčukui buvo pažadėjęs už trumpą savo gyvenimo 4032 II | supyko. - Kas tau galėjo mane pažadėti?~ - Kas pažadėjo, tas 4033 XIII | sugirgždėjo durys, ir pravirko pažadintas kūdikis. Baltaragis žvilgtelėjo 4034 IX | piktumo durimis ir, visa pažaliavusi, baltakiavo į Baltaragį. 4035 XLI | maždaug kaip mišiolas, iš po pažasties, perkreipė galvą, atvertė 4036 XLII | kilpomis ir rezginėmis po pažastimi.~ Jis seniai įtarė, kad 4037 II | geldos išvirtusi ir ligi pažastų į maurus įsmukusi. O dar 4038 XLVI | pro audros debesis lėkė pažeme lyg vejama mėnulio delčia, 4039 XXV | debesys, bet aš vis tiek pažinau abudu. Tai buvo Pinčukas 4040 XXXVI | žmonių, kurie matę ir aiškiai pažinę arkliavagio Raupio dūšią 4041 XVI | O kas anksčiau jį liūne pažinojo, būtų ir neįtaręs, kad šitas 4042 XXXI | jei ir sutiksime, ar pažins jis mus? Mudu net žvengti 4043 XLV | Girdvainį, tarsi būtų nei jo pažinusi, nei apie jį girdėjusi, 4044 XLI | akimis. - Ar neisite namo? Pažiopsojote, ir užteks!~ Mat, zakristijonas 4045 XXXVIII| jis vieną ir kitą gerai pažįsta ir neklysta.~ Neilgai 4046 XXIX | A§ geriau savo dukterį pažįstu. Bandysiu perkalbėti. Ne 4047 VI | subarškindavo puodais. Kartais pažiūrėdavo Baltaragis, ko ji čia trankosi, 4048 XXV | nagų. Atsidusau ir į dangų pažiūrėjau. Ogi žiūriu - aukštai padangėje 4049 XLVII | širdį kažkoks graudulys, pažiūrėjus į žaibų apšviestą Baltaragio 4050 XVIII | piršlybos.~ - Tu tiktai pažiūrėk, - nenusileido piršlys ir 4051 XXVI | Kaip dabar grįši namo ir pažiūrėsi kalviui į akis?~ Bet 4052 IX | kantrybės išvestas kalvis. - Pažiūrėsim, kaip čia Baltaragiui išeis. 4053 XXVIII | balse. - Kaip jai į akis pažiūrėsiu? Ir ką pasakysiu?~ Nespėjo 4054 XIII | Baltaragio akis, kur jis tik pažvelgdavo, visur vaidenosi Marcelė 4055 XLII | ir prityrimą, sekiojo jį pėdomis ir taisė ant jo takų kilpas, 4056 XXXV | buvo pasilenkęs naujos pėdos užburti), ir, pakėlęs galvą, 4057 XLI | bet čia jis buvo, čia jo pėdsakai dingo.~ Kas gi jis buvo? 4058 XXXV | ant kelio daugybę arklių pėdų. Atsiminė, kad vakar buvo 4059 XXXV | gitnara nebent tiktai į peklą smalos važiuoti, o ne į 4060 XXXV | svarbiausia ir gyveno. Menkas pelnas buvo mužikam arielką šinkuoti. 4061 XXXIX | iš ryto - buvo kaip tik penktadienis - viena davatkėlė, vardu 4062 XX | nepastebėjo, kaip pralėkė. Penktas subyrėjo, kai baigė per 4063 V | tik jos ieškodamas, norėjo pereiti per šventorių.~ - Pas 4064 VI | Baltaragių šeimai, Uršulė perėmė visus namų rūpesčius, nes 4065 XLVI | Pinčukas, džiaugdamasis savo pergale ir tyčiodamasis iš Baltaragio, 4066 XXX | norėjo sprukti į šalį, bet pergalėjo savo išgąstį ir prisipažino:~ - 4067 XXIX | pajėgsi tu, mergele, pati save pergalėti? Jei pajėgsi, viskas gerai 4068 XXII | trinktelėti durimis, bet pergalvojo ir padėjo butelį ant stalo, 4069 XXVI | nieko nepasakęs, ką matęs ir pergyvenęs.~ O su Girdvainio obuolmušiais 4070 XXXII | Ji buvo priblokšta savo pergyvenimų, su kuriais kovojo, grūmėsi 4071 XXVI | kur iš Paudruvės krašto. Pergyventas siaubas jį vis toliau ir 4072 XXXIII | kada jis dalgių broliams perkaldavo dalgius į kardus ir taisydavo 4073 XLI | mišiolas, iš po pažasties, perkreipė galvą, atvertė lapą ir perskaitė:~ - 4074 XV | paskui naktį, griaudžiant perkūnijai, išvertę ją su kiaura gelda 4075 XLIV | obuolmušiai nusižvengė pro perkūnijas ir malūno sparnai švystelėjo 4076 XLVII | Nuėję į vietą, rado malūną, perkūno nutrenktą ir nugriuvusį, 4077 XXVII | nuliūsti dėl tokios dukters permainos, atsiduso tiktai, ir graudumas 4078 XLII | parankinis Jurgutis, kuris nuo pernai pablūdęs valkiojosi pakelėmis, 4079 V | čia buvo paties Girdvainio pernelyg didelis išdidumas ir tas 4080 XX | peršoko per griūvantį tiltelį, pernešdami oru ir vežimą.~ Tada 4081 XXXIX | būrys davatkų, viena kitą perrėkdamos, o du vyrai, rimtai pritardami, 4082 XXVI | naktį, o malūnas ant kalno persekios kaip šmėkla savo atsiminimais. 4083 V | svetima merga neprikibtų, persijuosdavo pančiu, kad nesužavėtų, 4084 XXI | galvon, prasivėrė karčemos persikreipusios durys, sugirgždėjo surūdiję 4085 VI | pečiais.~ - O kodėl negali? Persiplėšk, ir būsite dvi. ~ Uršulė, 4086 VI | nepadedąs, o ji negalinti persiplėšti.~ Baltaragis, tarsi nustebęs 4087 XXXVIII| tiktai pakratęs kanopą, persirengė kaip pakeleivingas elgeta 4088 XV | visiškai įgriso Uršulė, persirengęs piršliu ir prisilipdęs iš 4089 XXIII | žemė skirsis.~ - Jei persiskirs, tai kaip susitiksim? - 4090 XL | to per akis užtenka. Tai persižegnojęs klebonas nuėjo kaip Pilotas, 4091 XIV | visai nepakvaišo? Tai, pati persižegnojusi ir jį peržegnojusi, nuėjo 4092 XLI | perkreipė galvą, atvertė lapą ir perskaitė:~ - Štai čia lotyniškai 4093 XXIX | savo žygį ir iš naujo jį persvarstydamas. Tad, atsisėdęs kerčioje, 4094 XX | išsirengdamas.~ Bet piršlio pertartas Girdvainis vis dėlto pakinkė 4095 XXVIII | Nespėjo Anupras žodžio pertarti, kai Girdvainis staiga pašoko, 4096 XLI | čia dabar? - atsigręžęs pervedė įniršusiomis akimis. - Ar 4097 XLV | nusiminęs, kad net širdį pervėrė. Jis pamojo lyg su ranka, 4098 XIII | atstūmė Baltaragį nuo lopšio, pervystė kūdikį, ir naujagimė aprimo. 4099 XXXVII | trobą. Vėsi naktis. Dar peršalsi.~ Jurga visa drebėjo, 4100 XX | bet įsismarkavę arkliai peršoko per griūvantį tiltelį, pernešdami 4101 III | žadanti sugrįžti? Uršulė tik peržegnodavo ir išplūsdavo už tokį atsakymą, 4102 XIV | pati persižegnojusi ir jį peržegnojusi, nuėjo į šalį, kalbėdama 4103 XIII | atsiradusia viltimi. Bet, peržengusi slenkstį, kurį pati buvo 4104 VIII | atėjo?"~ Tai dar kartą peržvelgė nuo kojų iki galvos nematytą 4105 XX | stačiausiu skardžiu, kur net pėsčiam užlipti buvo sunku. Bet 4106 XXXV | kelio viduryje, nuėjo toliau pėsčias į miestą, spiaudydamas į 4107 XLI | nežinome, ką daryti, ir pešamės.~ - Tai ką? - atsišaukė 4108 XIX | nesusikalbės. - Kai leidau, tai pešėtės, o dabar prieš mane abudu 4109 VII | čiauškėdama ir kvatodama, pešiodama malūnininką už žilstančių 4110 XLI | maišosi ir siundo dar smarkiau peštis. Sustojo nustebę vyrai. 4111 XIX | visą amžių tampysitės ir piausitės, visa kita užmiršdami pasaulyje.~ 4112 IX | kaip čia atsitiko, kad ta piemenė, kartą atvažiavusi į malūną, 4113 XXV | į rytus. O Girdvainis į pietų pusę per laukus nubėgęs. 4114 VIII | paviršius supdavosi, tarsi pieva plauktų ant vandens. O kartais, 4115 VIII | pasitaikydavo nedidelės pievos, žemės paviršius supdavosi, 4116 XX | ežeras, ir rūkas skleidžiasi pievose ir pelkėse.~ Taip buvo 4117 XXXIX | tikrųjų buvo ir pasiliko pikčiausia ragana.~ - O iš kur jūs 4118 XIV | viešnagės pas senelius, neberado pikčiurnos Uršulės ir tėvo nebepažino - 4119 XXXVII | Pinčukas nesirodė, užimtas savo piktais darbais. Jis su Šešelga 4120 XXXIX | užklupo, tiktai šį kartą dar piktesnės.~ - Sudeginti raganą! 4121 XXXII | juoką. Bet nei ašaros, nei pikti žodžiai, nei juokas nieko 4122 IV | džiaugiasi tuo Uršulė, ar piktinasi. Toks džiaugsmas ir pasipiktinimas 4123 XV | išdrėbęs su gelda į pelkes, piktinosi ir žegnojosi:~ - Ar aš 4124 XL | ir juos savo paskalomis piktintų, o toms, kurioms numirėlio 4125 XXXVIII| tau linkiu.~ - Atstok, piktoji dvasia! - nusigandusi Uršulė 4126 XXIV | atsakė klebonas. - Su piktom dvasiom turite reikalą, 4127 XVIII | jaunikiu. Tie nepastebėjo piktos išdaigos ir nudardėjo ligi 4128 XXXVIII| Tik apmaudas apmaudu, piktumas piktumu, o kažką reikia 4129 VI | kad pagaliau ir senmergės piktumui bei įniršiui ateis galas. 4130 XLV | valgydino ir žiūrėjo į jį pilnomis meilės ir gailesčio akimis.~ - 4131 XXXIV | tyčia visos alaus statinės pilnos, - sumišo Šešelga, nežinodamas, 4132 XL | persižegnojęs klebonas nuėjo kaip Pilotas, griežtai įsakęs zakristijonui 4133 VII | žodžiu neminėjo.~ Tai buvo Pinčiukas.~ 4134 IV | kitiems skelbė Baltaragio su Pinčiuku burtų užmačias ir piktus 4135 XXXVI | geras arklys vertesnis už pinigus! O Šešelga jau pradėjo skaičiuoti, 4136 I | taisąs visokius burtus ir pinkles, kad jaunikiai negalėtų 4137 I | iškliūdavo laisva iš visų meilės pinklių ir dar smagiau kvatodavo. 4138 XXXI | be pasigailėjimo, godūs pirkliai skubino išvežti javus prieš 4139 XXXI | juos netrukus Raupys javų pirkliams, kurie veždavo javus iš 4140 VIII | nematytą svečią. "Kaip tik pirklys!"-pagalvojo, o paskui, kad 4141 VIII | pagalvojo. - Ar tiktai ne malūno pirkti atėjo?"~ Tai dar kartą 4142 IX | važiavo vestuvininkai, ir pirmame vežime sėdėjo Baltaragis, 4143 XXV | ryto, kai zakristijonas pirmąsias žvakes užžiebdavo, ligi 4144 XXXIX | Leokadija, kuri varžėsi dėl pirmenybių davatkyne su Uršule, išsitraukė 4145 XXIII | XXIII~ Pirmieji gaidžiai pragiedojo, o Baltaragio 4146 XXX | nesurasdamas, temstant apsistojo pirmoje kryžkelėje ir apsinakvojo. 4147 XXIV | kalną, nei prieš tiltą. Pirmuosius tiltelius pralėkė ir nepastebėjo, 4148 VIII | Baltaragiui. - Bakstelk į mažąjį pirščiuką ir pasirašyk.~ Baltaragis 4149 XVIII | nusilakstė Pinčukas, gaudydamas piršlius, neturėjo laiko nei mauruose 4150 XXIII | pasauly nerastum.~ - Oi tu, piršly melagi, - neatsileido Baltaragis, - 4151 VIII | atkištą plunksną, bakstelėjo į pirštą ir pasirašė.~ - Tai po 4152 I | atvažiuoti, ir jeigu pirma pro pirštus į tai žiūrėjo ir net patenkintas 4153 XXXI | jėgų dviejų arklių grobai, plakdami šonais.~ Daug buvo matęs 4154 XXIV | širdis iš džiaugsmo smarkiai plakė, o jis akių nuo Jurgos nenuleido, 4155 XLVII | pasidėti ant priekalo ir tol plakti su didžiuoju kūju, kol iš 4156 XXXIX | tąsyti Uršulę už kasų, po plauką, po kitą, ir ištąsė Uršulės 4157 XLI | ir mesti į vandenį. Jeigu plauks -ragana, o jeigu skęs - 4158 VIII | paviršius supdavosi, tarsi pieva plauktų ant vandens. O kartais, 4159 XLII | Paskui dar giliau pagrūdo ir pleištu užkalė.~ - Na, čia galėsi 4160 XLIII | nieko bendro su Šešelgos plepalais neturėjo. O tos mintys slėgė 4161 XXIX | neviltis iš abiejų pusių ją plėšė.~ - Ne, mergele, - pasakė 4162 XLIV | audra, žaibai skaldė dangų. Pleškėdama liepsnojo visa karčema. 4163 XXXII | kažkieno šaltos rankos ir plėšusios nuo tėvo. Čia pat ji susmuko 4164 XVIII | vėl nusišiepė. Bet čia pat pliaukštelėjo pats sau per kaktą ir atsigodojo:~ - 4165 XLI | užpakalio, ji aiktelėjo ir pliumptelėjo į vandenį, visa pasinerdama.~ 4166 XX | namininkės, ugnies kūrėjos ir plonų drobių audėjos. Visur tokios 4167 XIV | visai nepaiso nei jos, nei plūdimų, keikdavosi, pritrukusi 4168 XIV | pavydulinga šeimininkė, plūdo Baltaragį už jo nerūpestingumą, 4169 II | pat dešiniąja - žegnojo ir plūdosi visų keiksmų keiksmais.~ - 4170 XLI | laikysi, jeigu pavadžiai jau plūduriavo vandens paviršiuje ir plaukė 4171 XXXIV | apčiupinėjo odą.~ Po visų plumpinimų oda kabojo sudribusi ir 4172 VIII | ir dar su užkišta gaidžio plunksnele.~ "Iš kur toks atsirado? - 4173 II | Paudruvės pelkių, pabėgo plūsdamasi iš Baltaragio namų, kuriuose 4174 XLI | ir pradėjo patylomis ją plūsti, kad tu šiokia ir tokia, 4175 XLVII | niekas nėjo gesinti. Karčema plynai sudegė, o kur dingo karčemninkas, 4176 I | išaušus pamatydavo, kad po plynias pakalnėje murdosi, ir keikdamiesi 4177 XIV | vidaus duris ir žiūri pro plyšiuką, kas čia bus. Parėjo Uršulė, 4178 XXXIV | Laikykit vagį! - plyšo nuo riksmo laukai, ir iš 4179 XL | ką daryti. Tiesiog širdis plyšusi, tai žliumbusi, užsidariusi 4180 XX | pasirodė Girdvainiui Anupro pnetaringumas, bet - supaisysi seną žmogų? 4181 IV | sužinojo, kad jos nemėgiama podukra (taip Uršulė kartais vadindavo 4182 XII | rengėsi išnešti ją į amžino poilsio vietą. Pakilęs nuo lopšio, 4183 XXXIV | įspėjimą palaikė kvailu pokštu ir, savo nelaimei, visai 4184 XLIII | žemai nusilenkė kaip prieš poną.~ - Labai prašau. Gal 4185 VIII | Baltaragis pažiūrėjo į ponaičiuką, ko čia jam reikia, ir pamatė, 4186 XLI | davatkos link, pykdamas ant ponaičiuko, kad peštynes sukliudė ir 4187 XLIII | nemaža visokių žmonių - ir ponų, ir mužikų, ir kitokių - 4188 XXVI | ir nepastebėjo, kad dvi poros būtų iš krūvos dingusios), 4189 XXVI | Bonifacas Bobinas su savo poteriais nebūtų užtrukęs priimti 4190 XL | gyvenusi kaip pridera davatkai, poteriavusi, pasninkavusi ir už savo 4191 XXXII | sprogdino kaip ledą pavasario potvynis. Tai Jurga ir nebegalėjo 4192 XXI | skrybėlaite ant galvos ir povo plunksna už skrybėlės, koks 4193 XVII | prasimanai, Jurguti? - stabtelėjo prabėgdama Jurga. - Verčiau nusišnypšk, 4194 XXIX | suūkė, lyg vėjo šuoras būtų prabėgęs ar pavasario pūga pasikėlusi, 4195 XXXI | pašiurpusi karčema. Pro stadalą prabėgo lyg šlubčiodamas Raupys, 4196 XXXII | buvo ieškoti bent kokio prablaivėjimo, kol širdis nenurimo.~ 4197 XXII | kiek uždelsti, kad geriau prablaivėtų ir neapsiriktų per skubumą.~ - 4198 XXXII | nematė ir niekas jos negalėjo prablaivyti, nes ta blaivuma galėjo 4199 X | įsitikinti norėdama, kad pradėjusi naują gyvenimą. Tikrai ties 4200 XXXVI | tu žiūrėk, rupūže! Jei pradėsi skųsti, tai bus tau blogiau, 4201 XXII | Kai tu nuvažiuosi, aš pradėsiu priešingoje pusėje žvengti 4202 XLII | obuolmušius ir pagaliau baigti pradėtas piršlybas. Deja, nors ir, 4203 XXXVI | būti, jog už arkliavagį pradėtų tampyti žmones po kalėjimus. 4204 VI | sugaišdavo, tuo nepaprastai pradžiugindama Baltaragį.~ - Matai, 4205 XXXVII | turi nugalėti savo klaikią praeitį dėl šviesios dukters ateities. 4206 XXXII | savo vestuvių, kurios su praeitos žiemos pūgos sūkuriais pražuvo, 4207 XXVIII | tik žmogaus šešėlis. Būtų praėjęs pro šalį nei Anupro nepastebėjęs. 4208 XXXVIII| nepastebėjo.~ Tiktai praėjus Uršulei, jis atsiplėšė nuo 4209 II | šauksmą atsiliepė tiktai pragariškas kvatojimas, ir ji savo akimis 4210 XIV | apkartinusi ir tėvo namus pragaru pavertusi. Atrodė, kad su 4211 XXVI | kad iš vakaro apsivogė ir pragėrė dvi poras pasagų. Kaip tai 4212 XX | Girdvainis.~ - O gal pragėrei? - pašiepė Jurga. - Ir obuolmušius 4213 XLVII | poras pasagų pavogęs ir pragėręs Gaidžgalės karčemoje, o 4214 XXXV | arielką šinkuoti. Ne tiek pragers, kiek triukšmo pridarys. 4215 XLVII | Jurgutis prisiminė pragertas nelemtąsias pasagas, dėl 4216 XXI | karčema, kurią jis pats baigė pragerti, ir tas bajoriškas unaras, 4217 XXXIII | tiesa, ne pavogtomis ir pragertomis, bet nuluptomis nuo Girdvainio 4218 XXXVI | galės išpirkti savo prosenių pragertus dvarus. Bet nuėjo pas trečią 4219 XXIII | XXIII~ Pirmieji gaidžiai pragiedojo, o Baltaragio seklyčioje 4220 XXXVII | Bet su pirmais pavasario pragiedruliais šviesėja padangė, sukasi 4221 XIX | Septynerius metus, rodos, gražumu pragyvenome, galėtume gražumu ir atsiskirti.~ - 4222 XXXVII | žuvėdra per ežerą... Šaltas prakaitas išpylė Baltaragį, jis pašoko 4223 XXXII | susitikti, tarsi bijodami prakalbėti ir paliesti neužgijusią 4224 XXIX | nesusikalbėjo. Taip ir kitaip bandė prakalbinti ir nuraminti, bet Jurga 4225 XXXI | jais važinėdamas, ir juos prakeikiau. Gerai dar, kad prie Gaidžgalės 4226 XXX | ir pats galą gausi.~ - Prakeikimas! Kas gi čia dabar? - krūptelėjo 4227 XLIII | visa karčema būtų kažkokio prakeikimo apsėsta.~ - Negi Raupio 4228 XXXI | Negi nebus galo tam prakeiktam arkliavagių lizdui? - pats 4229 XXXIX | apsigyniau. Tiktai šitoms prakeiktoms davatkoms burtus užtaisiau, 4230 XXXIX | matę ir prityrę iš šitos prakeiktos velnio nuotakos. O viena 4231 XIII | slenkstį, kurį pati buvo prakeikusi, nusigando ir sustingo vietoje.~ 4232 XXV | nedarydavo. Šventomis dienomis prakiurksodavo bažnyčioje nuo pat ankstyvo 4233 XXX | obuolmušių žvengimą, per dieną praklaidžiojo, nieko nesurasdamas, temstant 4234 XXX | Girdvainiui ligi savo amžiaus galo praklaidžioti keliais ir šunkeliais, besivaikant 4235 VII | nes suprato, kad veltui praleidęs savo jaunystę, kurios dabar 4236 XXIV | lietuviškai, skubindami, praleisdami, vienas į kitą žvilgčiodami.~ 4237 VI | paūgėjęs, dienas ir naktis praleisdavo malūne. Kito darbo nei žinoti, 4238 XI | linksmą žmoną. Bijojo žodį praleisti neišgirdęs, šypseną - nepamatęs. 4239 XLV | pačia pakriūte.~ Pro šalį pralėkdama, sukliko žuvėdra lyg išgąsdinta 4240 XXVI | pabaidyti. Bet obuolmušiai, pralėkdami pro šalį kaip viesulai, 4241 XLVIII | obuolmušius žirgus, kurie vėją pralenkdavę. Bet ne vien tiktai žmonės 4242 XLV | atvažiavęs, negu tokią bėdą pramanęs.~ Prievarta sugrąžinta 4243 XXIII | užustalėje, ir pažiūrėjo, pramerkęs akis:~ - Ar jau? - paklausė.~ - 4244 XLV | ieškoti ir ramiai užmigo.~ Pramiegojo ligi pavakarės, o paskui 4245 XXIII | prižadino jį Anupras. - Pramiegojom mudu, seniai, o jaunieji 4246 XII | gedulo giesmėmis pasuko pramintu paežerės keleliu į kaimo 4247 III | nuleido, nes buvo jau gerai pramokusi davatkystės dorybių.~ - 4248 XXXIV | paleido kirviu į vištą, pranašaujančią nelaimę, bet nepataikė. 4249 II | neturėdamas kur dėtis, praplėšė sijono klostes ir smuko 4250 IX | greitai susitarė. Marcelė prapliupo iš džiaugsmo juoktis ir 4251 VII | jaunikio. Tiktai juokais prapliups visa apylinkė, kad akių 4252 XLIV | audrą, suabejojai, tai viską praradai ir pats žuvai.~ 4253 XXVIII | kad suradome, o arklius praradome, - atsakė Girdvainis, kažkur 4254 VI | ir tiems nieko nepadėjus, praradusi paskutinę viltį ir atgailaudama 4255 XXXVI | arkliavagis pasityčioti iš žmonių, prarandančių savo arklius. O čia pavasaris 4256 XX | išdidumą, - pirma galvą prarasiu, negu obuolmušių neteksiu.~ - 4257 XIII | juoką. Tie atsiminimai apie prarastą laimę iš proto varė Baltaragį. 4258 XIV | Pati prarūgo ir visus namus praraugino. Duos dievas, gal nesugrįš. 4259 XL | Klebonas nutylėjo lyg mietą prarijęs, o Uršulė toliau išpažino 4260 XIV | numojo Baltaragis. - Pati prarūgo ir visus namus praraugino. 4261 II | Uršulė, tokia supintijusi ir prarūgusi moterėlė, amžinai nepatenkinta 4262 XXXIX | gelmės atsiverti ir jas visas praryti.~ O Uršulė, taip baisiai 4263 VI | ir jis ištisomis dienomis prasėdėdavo ant malūno slenksčio, žiūrėdamas 4264 XVI | malūno sparnų, ir tuojau prasiblaivydavo. O suktis su malūno sparnais 4265 XXXVII | sukasi kaip malūno sparnai, prasideda naujas gyvenimo ratas.~ 4266 XLV | džiaugėsi tėvas, tarsi būtų prasidėjęs naujas šviesus ir laimingas 4267 XXXI | atsakė vežikas. -Aš pats prasikeikiau, su jais važinėdamas, ir 4268 XIV | kelmu gyvendama, vis tiek prasikeiksi ir į pragarą be jokios kaltės 4269 III | nelaimė, pereitą naktį buvo prasikortavęs su apylinkės nusususiais 4270 VI | savo malūnu ar dar ką nors prasimanąs.~ Baltaragis visai ramiai, 4271 XLI | vėlę.~ - O čia dabar ką prasimanėte? - pasipiktino klebonas.~ - 4272 VI | įkaušusių jaunikių su piršliais prasimanymai. Ne be kaltės ir pats Baltaragis 4273 XV | nenorėjo tikėti senmergės prasimanymais bei kliedėjimais. Visi gerai 4274 XLVIII | velnias Pinčukas, per metus prasirausęs iš žemės gelmių, nori ištrūkti 4275 XXX | sužvengė, kad net debesys prasiskyrė ir žvaigždės sumirgėjo Pašoko 4276 XXVI | Jei bent vieną žodį kam prasitarsi, ką matei ir girdėjai, tai 4277 XLV | su savo obuolmušiais, bet prasivėrusi bedugnė, ir jis su žirgais 4278 XLV | tos nepaprastos laimės, su praskaidrėjusia širdimi ir galva, negalėjo 4279 XXXVII | linksma ir gyva Marcelė, praskaidrinusi jo gyvenimą ir grąžinusi 4280 XXVIII | susimaišęs su begaliniu ilgesiu, praskambėjo jo balse. - Kaip jai į akis 4281 XXXI | šlubčiodamas Raupys, o pro kampą praskrido tarsi šikšnosparnis ar pelėdos 4282 XXIX | vėjo šuoras sukėlė ir ne praskrisdamas šikšnosparnis, tiktai jos 4283 XXX | besivaikant savo obuolmušius, ir praslankioti kaip vaiduokliui kryžkelėse, 4284 XII | prisisapnavo? Kažkas neaiškaus praslinko su malūno sparnų šešėliu. 4285 VIII | ženklo nepaliks, kur būsi prasmegęs.~ Tose pelkėse, kaip 4286 XXXVIII| kelmo čia trūko, kad jis kur prasmegtų! Pinčukas įsiuto ant visos 4287 XLI | tokia, kad tu galą gautum, prasmegtum kiaurai tiltą su visomis 4288 XXVI | dėtis, tiesiog nors imk ir prasmek kiaurai į žemę. Tai norėjo 4289 V | neužsuki. Negi aš tau per prasta mergina, o gal paskalų bijaisi, 4290 XXXIV | Įlindo, įlindo, - prastenėjo putojančiom lūpom Šešelga 4291 XXII | vogti!~ - O tavo dar prastesnis, - nenusileido pralinksmėjęs 4292 III | knarkti.~ Gerą pusvalandį prastovėjo Uršulė prie knarkiančio 4293 XXIX | Taigi, - pagaliau pratarė Visgirda, pats vienas viską 4294 XVII | laiku ir Jurgutis, ištikimai pratarnavęs pas Juodvalkį už parankinį, 4295 XVI | Baltaragio bernas ir ištikimai pratarnavo pas jį beveik septynerius 4296 II | nukaito kaip aguona ir žodžio pratarti negali. Žvilgtelėjo akių 4297 XXIX | Baltaragio malūną. Per naktį pratūnojo prie seklyčios lango, už 4298 III | neteisingai praminė, bet ta pravardė taip jai ir prilipo ligi 4299 XX | paprašė. - Sušilti būtų pravartu po kelionės.~ - Gal ir 4300 XX | Šeštas - nudardėjo, kai buvo pravažiavę, o septintą ir patys nežino, 4301 XXVII | Tarytum jis būtų tiktai pravažiavęs pro šalį ir net atminimo 4302 XX | septintą ir patys nežino, ar jį pravažiavo, ar jis kur dingo.~ Jau 4303 XX | Dar tiktai vieną tiltelį pravažiavome, o jų septyni. Lėk tiesiai, 4304 V | kaip viesulai, arkliais. Pravažinėjo visą rudenį pas aplinkines 4305 IX | jos niekas nepastebėjo. Pravažiuodami tik apnešė dulkių debesiu 4306 XXX | tykodamas, ar nesutiks pravažiuojamų savo arklių, bet susitiko 4307 XXX | belaukiant ir betykojant pravažiuojančių savo arklių. Niekas, matyt, 4308 XX | važiavimo.~ O čia dar, pravažiuojant pro Paudruvės kalvę, iššoko 4309 XVIII | kalvės, įkišo baslį į ratą pravažiuojantiems piršliui su jaunikiu. Tie 4310 XLIV | Girdvainis karčemą uždegė, - pravebleno Šešelga, - ir visai mane 4311 XXI | nusilenkė Šešelga ir pravėrė kamaros duris.~ Bet nespėjo 4312 XXIX | kas čia darosi. Bet, vos pravėrus duris, kažkas spruko iš 4313 III | pagarbintas...- tarė Uršulė, pravėrusi duris, bet jai atsiliepė 4314 XXXII | apsikniaubusi ant staklių, arba pravirkdavo nesulaikomomis ašaromis, 4315 XIII | supdamas ir maldydamas pravirkusį kūdikį.~ O Uršulė kaip 4316 XLVIII | raganą, kūrenančią ugnį ir prašančią išrišimo. Bet tai ne ragana, 4317 II | ponas ir jaunas ponaitis su prašmatnia skrybėlaite. Nusilenkė abudu 4318 XX | duonos su druska.~ - Prašom, - pasakė ir pati nusigrįžo.~ - 4319 XXXV | Gyvenimo man nebėra, - prašvebleno vis dar drebėdamas Šešelga, 4320 XXII | Raupys, net jo ruda barzda prašviesėjo. - Šį kartą aš nepasilaksiu, 4321 II | negalėdama išsikapstyti. Tiktai prašvitus, įsiutusi kaip ragana ir 4322 XLV | tavo žilą galvą ir tavo prašvitusias akis.~ - Ak tu mano varguolėle, 4323 XLVIII | dėl jos sielvartaudamas, pražilau ir suakmenėjau, jos netekęs. 4324 XIII | Baltaragis tą žiemą visai pražilo ir sulinko nuo rūpesčių. 4325 XXIX | galvos vėjas taršė visai pražilusius plaukus.~ - Dar gyvas, - 4326 XXXI | nubraukė.~ - Kokius arklius pražudei! - atsigręžė jis su priekaištu 4327 XXX | neturėjęs, negu pats save pražudęs ir savo nuotaką ašarose 4328 XLVI | Baltaragio lūpos, - tai aš tave pražudžiau.~ O Pinčukas, sukdamas 4329 XIX | velnias - vis velnias. Tai pražūk savo pelkėse ir man daugiau 4330 XXV | skaistybės apžadus, nes kitaip pražūsianti, bet ji ir neatsigręžė. 4331 XXXII | šautuvą sidabro kulka, kad pražūtų nelemta pelėda, o ne jo 4332 XXVIII | nelaimė, negu obuolmušių pražuvimas. Pakilęs nuo akmens, nuėjo, 4333 XXXIII | buvo linkęs įtarti net savo pražuvusį parankinį. Tiktai visai 4334 XXXIX | susidėjęs Paudruvės kaimas už pražuvusią arkliavagio dūšią, Klebonas 4335 I | terūpėjo, ko tėvas nušvinta ar pražyla, į ją žiūrėdamas. Jai visas 4336 IX | piršliais atvažiuodavo, kad priaugančioms užleistų eilę, bet Marcelė, 4337 IX | padėjo. Pilna troba buvo priaugančiųjų, kur čia jas visas išleisi, 4338 XIII | sustingo kaip kaladės ir priaugo prie aslos.~ Tiktai tada 4339 XIX | bent kailį gerai išlupti ir pribauginti, kad liautųsi kvailiojęs.~ 4340 XIV | Uršulė, pasiautėjo, buvo pribėgusi prie malūno, bet į vidų 4341 XXXII | nieko nematytų. Ji buvo priblokšta savo pergyvenimų, su kuriais 4342 VII | dienas tylėjo kaip žemė, priblokštas savo sielvarto ir kasdien 4343 XXXV | apsisuk ir tuojau čia pat pribūk!~ Šaukė vieną kartą - 4344 VIII | greičiau atsikratyti įkyraus pribuvėlio, ir vėl nusigręžė į ežero 4345 XLVII | tiek daug nelaimių būtų pridariusi.~ Daug kas iš vakaro 4346 XXXV | tiek pragers, kiek triukšmo pridarys. Koks gi čia, kad ir šunbajoriui, 4347 X | prie žydinčios obels, kuri pridengė juos savo šakomis. Linksmas 4348 XL | nedariusi, gyvenusi kaip pridera davatkai, poteriavusi, pasninkavusi 4349 XX | Jurga. - Ir obuolmušius pridėsi?~ - Ne, - atsikirto Girdvainis, 4350 XXXIX | kleboniją.~ Klebonas išėjo į prieangį pasižiūrėti, kas čia atsitiko. 4351 VIII | nori. Imk nors malūną, o priedo senmergę Uršulę,- daug negalvodamas, 4352 XXX | pasaulio ieškoti savo arklių. Prieina tamsoje, sustabdo arklius, 4353 XIII | nors ir įgrisdavo su savo priekabėmis.~ Prieš Baltaragio akis, 4354 XVII | Ir kalvis, rodos, ne į priekalą kūju daužytų, bet į jo galvą. 4355 XVIII | piršlys. - Gerai dar, kad priekiniai ratai liko. Susitaisysime 4356 XXIX | prigulė - Baltaragis ant priekrosnio, Visgirda ant suolo, bet 4357 XXXI | netikėtai išgirdo Anupras savo priekurčia ausimi, kaip vienas arklys 4358 XVII | senbernis, bet vis toks pat priekvaišis, o paskui ir visai pablūdo.~ 4359 XLI | grieką ant savo sąžinės priėmėme.~ Davė tada Bernardui 4360 XIV | už kurį su džiaugsmu būtų priėmęs amžinas kančias, kad tiktai 4361 VI | išbandžiusi visas kitas priemones ir net burtus, kuriais tikėjosi 4362 XL | griekų ant savo sąžinės priėmusi, nežinojusi, ką daryti. 4363 XLIV | Baltaragis, sirgo baimės priepuoliu, - dabar bijojo, kad jo 4364 XXXVI | bandė juokais paversti visą prietarą: visa bėda, kad tos paskutinės 4365 XXXV | ko reikia?~ - Patark, prieteli, kaip man dabar gyventi? - 4366 XXI | nusiminė. Negi nelaimėje visi prieteliai būtų nuo jo nusigrįžę?~ - 4367 XXXVIII| Tokio nedėkingumo iš savo prieteliaus nesitikėjo ir keikė jį savo 4368 XXXV | Šešelga, nors ir pažino savo prietelių iš balso. - Nugalabijo tie 4369 XII | girgžda. Staiga šmėkštelėjo prietemoje Pinčukas, klastingai nusišiepdamas. 4370 XX | Įsilėkę arkliai nespėjo priešakinėmis kojomis tiltelio atsispirti, 4371 XLI | Didžiasalio vyrai užstojo kelią iš priešakio ir neleidžia:~ - Varykite 4372 XXXIX | bažnyčios tarnais, stumdami priešakyje surištą Uršulę. Pamatę išėjusį 4373 XXXV | dabar - nieko nepadarysi - priešaušryje niuksėjo ir badė botkočiu 4374 XXXII | kurioje grūmėsi lygiai stiprūs priešingi jausmai ir aistros. Meilė 4375 XLI | lazda (šermukšnio visi dievo priešininkai bijosi!), o iš kitos pusės 4376 XXXVIII| Uršule, sena davatka ir savo priešininke, teks susitikti ir susitarti.~ 4377 XXXVIII| atsiskaityti su davatkyno priešininkėm, o paskui susitaikyti su 4378 XXXVIII| prie Uršulės, senos savo priešininkės. Kokia iš jos gali būti 4379 XXXIX | atsigauti ir pasprukti nuo savo priešininkių, kai tos ir vėl visu būriu 4380 XXXIII | kulkom, su kuriom nuo visokių priešininkų apsigins, o perkūnas jam 4381 XXXVIII| bendrai nugalėsime visus priešininkus.~ Taip apsisprendusi, 4382 XIV | Kitą dieną Jurga, parbėgusi priešpiečiais iš viešnagės pas senelius, 4383 XXXII | krūtinėje pritvino vis daugiau prieštaraujančių jausmų, kurie nebegalėjo 4384 XLIV | ant šakos ir pats, ant jos prigludęs, suposi, tykodamas ateinančio 4385 XII | po trobą. Nykūs šešėliai prigludo tamsiuose pakampiuose kaip 4386 XXVI | skvernų.~ - Palauk! - tarė prigrasindamas. - Jei bent vieną žodį kam 4387 XIV | kad reiktų dar smarkiau jį prigriebti, kad jis nedrįstų prie jo 4388 XXIX | seniai, padūsavo, o paskui prigulė - Baltaragis ant priekrosnio, 4389 XXIV | matau, - sutiko klebonas. - Priimsiu užsakus, bet tu dar pagalvok, 4390 IX | ant kaimo kapų, prisižėrė prijuostę smėlio ir išbarstė juo kelią, 4391 XL | tikras raganius esąs!), prikalbinėjusi tą neišmanėlę daryti skaistybės 4392 XLVIII | Raupys, ir visi kiti, kuriuos prikėliau iš numirusių šios knygos 4393 XXIV | altorių, ir sako:~ - Prikelk kleboną! Turiu labai skubų 4394 XXXII | tuščios buvo visos pastangos prikelti malūną iš numirusių. Jis 4395 IX | nusišnypštė per sieksnį ir prikibo:~ - Vežk ir mane, - pasisiūlė. - 4396 XXVI | iš jo pašonės dvikartę, prikimštą šiaudų, čia pat juos iškratė, 4397 X | pasaka, ir pats karalius jai priklausė. Tai kaip čia nesidžiaugsi, 4398 XXXVIII| Pinčukas, sukaupęs visą drąsą, priklibikšavo tuo metu prie Uršulės ir 4399 XXXI | pamatė atvažiuojant sunkiai prikrautą vežimą, kurį tempė iš paskutinių 4400 XXXI | išmaltais keliais sunkiai prikrautus javų vežimus ir prarado 4401 III | ta pravardė taip jai ir prilipo ligi grabo lentos), per 4402 XXXVIII| žmonių giminės ir, jeigu būtų primanęs, būtų ją visą į pragarą 4403 XXXVII | paguoda - gražuolė duktė, kuri primena motiną. Žvengia obuolmušiai, 4404 XL | kūdikystės, kaip augusi primestinuke pas Baltaragius, kur visi 4405 XIII | nusišypsojo. Tas kūdikio juokas priminė motiną, tarsi Marcelė būtų 4406 III | progos apie save klebonui priminti. Teko visą laiką kovoti 4407 XL | Tada ji, kitos ubagės primokyta, pirmą pavasario šiltą naktį 4408 XXXVII | pakilęs naujas gyvenimas pripildo širdį džiaugsmo ir nustelbia 4409 X | to džiaugsmo, sklidinai pripildžiusio jo širdį ir viską aplinkui - 4410 IV | paslaptį. - Velnias motiną pripiršo, velnias ir dukterį pagriebs.~ 4411 XIX | rodos, tavęs neskriaudžiau. Pripratau, kaip savą laikiau. Tu ir 4412 V | Todėl jam ir tokios merginos prireikė, su kuria galėtų lėkti kaip 4413 XX | tolimas - septynios mylios, prireiks dar eiklumo, bet Girdvainis 4414 XXXIX | ne velnio nuotaka? O ta, priremta prie sienos, gynėsi iš paskutiniųjų, 4415 XL | pirmą pavasario šiltą naktį pririšusi prie karties linų kuodelį 4416 V | Sūnus šventai saugojo tėvo prisakymą, nes tie obuolmušiai žirgai 4417 XXIII | Bet matydami, kad vienu prisėdimu neįveiks visos statinės, 4418 XXIX | stovėdami jį aptarsime? Prisėsime, pagalvosime.~ Nors ir 4419 XXVIII | net tas pakelės akmenėlis. Prisėskime ant jo, pakalbėsime, gal 4420 XVII | ant priekalo, tada ir jis prisidėdavo, mažu kūjeliu mušdamas į 4421 XLI | bažnytinės tarnybos. Tie prisidėjo prie ubagų eilės ir, kalbėdami 4422 XLVIII | Uršulės vaizduotėje atgijo ir, prisidengęs Jurgučio šešėliu, klaidino 4423 XLV | pribėgo dar kartą prie tėvo prisiglausti ir pabučiuoti.~ - Na, 4424 XLI | toliau! Gana mes nuo jos prisikentėjome.~ Ką dabar darysi? Nei 4425 XXIX | Prieš pavasarį jis, prisiklajojęs keliais ir šunkeliais, sugrįžo 4426 XXXII | balsu. Ji pajuto, tarsi būtų prisilietusios ją kažkieno šaltos rankos 4427 XV | persirengęs piršliu ir prisilipdęs iš linų kuodelio barzdą 4428 XXVI | buvo tik vienas niekas, prisiminus, kad daugiau nebepamatys 4429 XXXIX | kaip per išpažintį viską prisipažinsiu.~ Tai, ilgai nelaukdami, 4430 VI | pat jaunumės buvo per daug prisirišęs prie savo malūno ir per 4431 VIII | uogienojais, kuriuose rudenį prisirpdavo visokių uogų ir sueidavo 4432 XXXV | vidunaktį galima buvo Pinčuką prisisaukti. Bet juo arčiau pelkių, 4433 X | vandens lelijų, kurių ji buvo prisiskynusi pilną glėbį. Laimingi ir 4434 I | tylėdavo. Jeigu jau kas prisispyręs klausdavo dėl piršlių su 4435 XXXVIII| galėsi padaryti, ką norėsi... Prisiviliosi Baltaragį ir visiems savo 4436 XXXVIII| Pinčukas, nors įsidrąsinęs, prisišliejo prie tvoros kaip šešėlis. 4437 IX | Nubėgusi ant kaimo kapų, prisižėrė prijuostę smėlio ir išbarstė 4438 XXXVI | neatėjo.~ O vis dėlto priskundė, primelavo žaltys ir apie 4439 XIII | graudulys, sumišęs su išgąsčiu, prislėgdamas iš naujo beviltiškumu ir 4440 III | pasidėjo ryšulėlį prie durų ir prislinko arčiau. Klebonas knarkė 4441 XLII | ir užkalė ragelį, kamščiu prispausdamas uodegos galą, o paskui padarė 4442 XIX | pasisektų, vėl prie darbo pristatyti. Pakvailiojo kiek per rudenį, 4443 IX | piršliais važinėti. Amžinai pristodavo prie savo meistro, kad bent 4444 XXI | pragare būtų taip sumurdę, kad pristojai pas mužiką Baltaragį už 4445 XXXVIII| pasikarščiavęs ir be reikalo pristojęs prie Uršulės, senos savo 4446 XLIII | svetimų pasagų, kurios kaip prisvilę degino jo rankas, ir nuėjo 4447 VI | sparnų bures jis buvo taip pritaikęs, kad jos pagaudavo mažiausią 4448 XX | lyg nesiryždama.~ Tėvas pritardamas liūdnai nusišypsojo. Pro 4449 XXXIX | perrėkdamos, o du vyrai, rimtai pritardami, pradėjo pasakoti, ką atradę 4450 XXVI | buvo, ir pati nežinojo. Jai pritarti ir jos žinias bei išmintį 4451 XX | daiktas, kad jo obuolmušiams pritrūktų eiklumo! - ir leido juos 4452 XIV | dėkingas. Nugriaudėjo kaip pritvinkusi audra, ir diena šviesesnė 4453 XXXII | paviršių, o Jurgos krūtinėje pritvino vis daugiau prieštaraujančių 4454 XXXIX | velniškų dalykų matę ir prityrę iš šitos prakeiktos velnio 4455 XLII | sutelkęs visą savo išmintį ir prityrimą, sekiojo jį pėdomis ir taisė 4456 XXXI | Girdvainis iš vergovės. Krisiu, privažiavęs Gaidžgalę.~ - Palauk, - 4457 I | neįstengdavo atvažiuoti. Vos tik privažiuodavo prie šakoto Udruvės ežero, 4458 XXXVII | suvesti senas sąskaitas ir priversti jį vykdyti sutartį.~ 4459 XLIV | užsirauk.~ - Pasigailėk, - prišliaužęs Šešelga bučiavo Pinčuko 4460 XVII | nereikia. Dar tik miltus prišnypš, amžinai šnirpščiodamas.~ 4461 XXXVIII| kerštą. Baltaragis buvo prižadėjęs surišti jį su Uršule kaip 4462 XXXVII | naujo gyvenimo pareiga, kuri prižadina iš baisaus sielvarto.~ 4463 XXIII | atsitiko, užmiršo ir Jurga savo prižadus atversti Girdvainio išverstus 4464 XVI | malūno sparnus už vėją, prižiūrėjo girnas ir atlikdavo visus 4465 XXXIX | darosi? Nagi kažkokia keista procesija atvyksta į kleboniją.~ 4466 XXXVI | kada galės išpirkti savo prosenių pragertus dvarus. Bet nuėjo 4467 VI | Palauksiu, gal ateis į protą.~ Bet veltui Uršulė tikėjosi. 4468 IX | Juodvalkį, žmogų tiesų ir protingą, ir paprašė, kad pabūtų 4469 XXXVI | išjojo, viso labo surašę protokolą dėl arkliavagio Raupio nužudymo 4470 V | sprukdamos nuo šventoriaus, prunkštelėjo Jurgai:~ - Tavasis atvažiavo!~ - 4471 XX | vingiuose arkliai staiga pradėjo prunkšti, ausimis karpyti, akimis 4472 XXVIII | ne kartą buvo nuėjęs ligi Prūsų ir atgal sugrįžęs, visur 4473 XLIII | pasižiūrėjo, iš kurios pusės vėjas pučia, pasigraibė kišenėse, atrado 4474 XXIX | kur jį surasi pavasario pūgoje?~ 4475 XXXII | kurios su praeitos žiemos pūgos sūkuriais pražuvo, bet kažko 4476 XXVII | rudens darganose ir žiemos pūgose visais keliais ir šunkeliais, 4477 XXXI | ausim neprigirdėjo, bet puikiai suprato gyvulių kalbą. Tiktai 4478 XXII | atsakė Pinčukas.~ - Puiku, - pritarė Raupys. - Ir 4479 X | Marcelė spėjo nusirengti ir, pūkštelėjusi į skaidrų vandenį, nuplaukė 4480 XXVIII | užsidegusi po jo kojomis: lakstė, puldinėjo į visas puses, visur girdėdamas 4481 II | susirišo savo drabužius į pundelį ir tekina pasileido bėgti 4482 VI | smarkiau subarškindavo puodais. Kartais pažiūrėdavo Baltaragis, 4483 XIII | burbtelėjo ir nusigręžė prie puodų. - Rėk, jei nori, greičiau 4484 XIII | ant rankų. Metė stumdžiusi puodus prie židinio, pasitaisė 4485 VI | supykusi Uršulė pradėdavo purkšti kaip katė, grasinti, kad 4486 XVIII | dėde, - atsakė jaunikis, purtindamas dulkes nuo skvernų. - Kur 4487 II | įsiutusi kaip ragana ir visa purvina, ligi kelių pasikaišiusi 4488 I | senmergė davatka Uršulė Purvinaitė, kuri ilgus metus gyveno 4489 XV | už jaunikį pasiėmęs savo pusbernį Jurgutį, gerai jį nušveitęs 4490 XVII | ten negalėjo nusiraminti. Pūsdamas dumples, jausdavo - tarsi 4491 II | kumštimi grasindama malūno pusėn, o tokia pat dešiniąja - 4492 XVIII | nieko ir nedarė. Pakvailios pusgalvis į senatvę, ir praeis. O 4493 XXX | apsinakvojo. Visai jau prieš pusiaunaktį vos spėjo Girdvainis sumerkti 4494 XXII | kur devynios, tas kalvio puskvailis Jurgutis su savo pasagomis. 4495 XXIX | čia toks kaimyno kalvio puskvaišis parankinis... Bet ir jis 4496 XXVI | išmainė pasagas su Šešelga į puskvortę degtinės.~ Kas dėjosi 4497 XXI | vogtas nevogtas pasagas, davė puskvortį degtinės ir išstūmė Jurgutį 4498 XLVIII | iš numirusių šios knygos puslapiuose.~ Tada man labai gera 4499 XLVIII | teisių ir įsiveržė į knygos puslapius, nors buvo užmirštas padavime, 4500 XXIX | pakriūte buvo suneštas didelis pusnynas, tai nugriuvo kaip į minkštą 4501 XXX | ją išgelbėti. Pakilęs iš pusnyno, jis išėjo protamsiais jo 4502 X | ugnelė. Marcelė, užkaitusi pusryčius, su šluota išbėgo į malūną.~ 4503 XXIX | pamatė Baltaragio šešėlį. Pūstelėjo vėjas, ir sujudėjo šešėlis. 4504 XVII | kalvis ir ėmėsi darbo. - Pūstelk dumples!~ - Na, kad nebus,