| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Kazys Boruta Baltaragio Malunas Arba Kas Dejosi Anuo Metu Paudruves Krašte IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Chapter
4505 XV | Na, tai ne šnirpščiok, o pustykis! - sudraudė kalvis Jurgutį. - 4506 III | vėl ėmė knarkti.~ Gerą pusvalandį prastovėjo Uršulė prie knarkiančio 4507 XVIII | apsiėjo: viena ranka dumples pūtė, o kita - geležį kaitino 4508 VII | ir linksmi upokšniai ėmė putodami rinktis į Udruvės ežerą, 4509 XXXIV | Įlindo, įlindo, - prastenėjo putojančiom lūpom Šešelga ir kvapo visai 4510 XXIII | kamaroje, pilni ąsočiai vis dar putojo ant stalo, atrišdami piršlio 4511 XX | Prasidėjo kalba, alaus putos paraginama.~ Anupras 4512 XX | savaitę tūtavusi, nesiliovė putoti.~ 4513 XXXIII | pro miglą kyšojo skurdžių pušelių ir berželių viršūnės, nusiramino 4514 XLVII | Ten jį ir palaidojo, iš pušies padarė kryžių, kad nesivaidentų, 4515 XLVII | pats pasikorė, ar šimtametė pušis neišlaikė jaunikio sielvarto 4516 XIV | Nagi iš tikrųjų pareina pūškuodama Uršulė iš pelkių, visa dumblina 4517 I | šmėkščiodami iš tolo pro mėlynas pušų viršūnes, sukdavosi nuo 4518 XLI | Benjaminas davatkos link, pykdamas ant ponaičiuko, kad peštynes 4519 XXXIII | Tada ir kalvis neturės ko pykti.~ O kalvis, visai nežinodamas, 4520 XLVII | ant kalvės stogo. Lietus pylė kaip iš kibiro, ir žaibai 4521 XI | skausmo nėra džiaugsmo... Malk pyragus, taisyk alų ir lauk krikštynų.~ 4522 II | paežerėmis, pro pelkes, radau antinėlį - sako. - Antinėlis 4523 XI | Valstiečiai, atvažiavę į malūną ir radę jį stovintį, ėjo į trobą, 4524 XL | trijų dienų nuėjusi į mišką, radusi ant to skruzdėlyno savo 4525 XIX | galvos ir atiduosiu tai raganai. Tada bus po viso kerštavimo.~ - 4526 XXV | apie visokius burtus ir raganavimus, kurie neišvengiamai nugramzdina 4527 XXXIX | atradę davatkyne ir kokių raganiškų bei velniškų dalykų matę 4528 XLI | kiaurai tiltą su visomis savo raganystėmis.~ Tai išgirdęs, Jurgutis 4529 XLI | atsikvėpti, nes iš vienos pusės ragino špitolninkas Bernardas su 4530 XVI | nebūtų jo pažinęs, jeigu ne ragiukai kaktoje, kurių vienas taip 4531 XLVII | Pinčukas. Kai kas net apdegusių ragiukų žymes kaktoje pastebėjo.~ 4532 VIII | nusilenkė. Baltaragis pamatė du ragiukus, iššokusius kaktoje, ir 4533 II | pakliūva: per akis, per ragus, per šonus ir per pakinkius. 4534 II | krykščia, nerimauja, ieško raibos antelės... Ar kartais jos 4535 XI | pasviro.~ - Akyse kažkodėl raibsta, - griebėsi už širdies ir 4536 II | ant kojų, akyse kažkokie raibuliai.~ Pasodino jaunuosius 4537 II | šonus ir per pakinkius. Tas raitėsi kaip ant žarijų, lakstė 4538 III | pėsčia buvo, bet ir ten raitų atsirado, taigi buvo su 4539 XV | pavakarę apibėgo pusę kaimo ir, raitydamasis iš juoko, šnirpščiodamas 4540 XXI | čia viena, čia kita koja raišam, jog kartais ne tiktai kiti, 4541 XXXI | sapnuojate? Nereiks nei rakalio, gyviems kailį nulupsiu.~ 4542 X | dangstyti visus baldus, rakandus margaraščiais audiniais, 4543 VI | Eik sau. Man vienam tik ramiau bus.~ Uršulė, jau nejuokais 4544 V | kuriais rimti ūkininkai ramsto savo gyvenimą, o Girdvainis 4545 XXXVII | Neūkaus daugiau... Ir bus ramu...~ - Argi, tėveli? - 4546 XXXII | išgąsties, įsikibo tėvui į rankovę ir neišleido.~ - Neik, 4547 VIII | ištraukė kažkokį popierių iš rankovės. - Pasirašysim sutartį.~ - 4548 XIII | pradėjo juoktis kūdikis, rankutėmis gaudydamas saulės spindulį, 4549 X | apdovanotas dvylikanyčiu rankšluosčiu, linksmai mirktelėjo atsisveikindamas 4550 XV | išdaigas ir juoką. Tiktai ras progos, jis bematant prasimanys 4551 XXXII | lauk vestuvių, pelėda rauda - lauk šermenų. Bet nei 4552 VII | Tada, sustabdęs malūną, raudavo Baltaragis žilstančius plaukus 4553 XXXII | Pelėda vėl suūkė, tarsi raudodama, tarsi kvatodama, kad nežinia 4554 XII | žemės, apglėbdamas kapą ir raudodamas kaip moteris.~ - Gana 4555 XII | savo sielvarto, suklupęs raudojo prie grabo ir, visai kaip 4556 IV | Nušvito tada visos raukšlelės Uršulės veide, vien tik 4557 XI | šypsodama visomis veido raukšlėmis ii susirūpindama. - Ar tik 4558 XI | daryti, tiktai iš sielvarto raunantį plaukus, pakeitė prie gimdyvės 4559 XXX | susidėjęs su arkliavagiu Raupiu. Aš pats mačiau, kaip išnešė 4560 XXI | vienam pagalvoti.~ - Raupy, nekvailiok, - rimtai supyko 4561 XXIV | Jurga.~ - Pala? - nustojo rašęs klebonas. - Kokio Baltaragio? 4562 XLVIII | tiktai susipynė kaip pasakų raštas ir pavergė širdį savo margumu 4563 II | išeidama pamatė, kaip kažkokius raštus jaunikis jam atidavė, o 4564 XXXV | šunadvokačio pas kitą, vis rašydamas skundus ir nešiodamas valdžiai, 4565 XLI | būrys vyrų su kuolais ir reikalaudavo:~ - Varykite toliau! 4566 XIV | atšoko Pinčukas. - Ko nori reikalauk už suvedžiojimą, bet už 4567 XL | kurią buvo nusipirkusi tam reikalui atlaiduose, ir parsinešusi 4568 XXXVIII| supainioti gali ir taip painius reikalus. Tai nutarė ja pirma proga 4569 XLIII | obuolmušio odoje. Bet jam taip ir reikėję, kad nevogtų gerų arklių. 4570 XXI | Šešelga net nepažiūrėjo kaip reikiant į Pinčuką, tiktai viena 4571 I | dėjosi tokie nesuprantami reiškiniai, daug kas buvo linkęs patikėti 4572 XLVIII | vietose įvyksta kitų nuostabių reiškinių.~ Ties ta kryžkele, kur 4573 XIII | nusigręžė prie puodų. - Rėk, jei nori, greičiau nusprogsi.~ 4574 XXXIX | ir nutempė - šūkaudami, rėkaudami - į kleboniją.~ Klebonas 4575 XLIV | paršas, į Paudruvės pelkes, rėkdamas:~ - Gelbėkit, gelbėkit!~ 4576 XLIV | gaurus.~ - Ko čia dabar rėki? - supyko Pinčukas, pamatęs 4577 XL | būtų išgirdusi šikšnosparnį rėkiant - būtų apkurtusi. Bet nieko 4578 XII | kaip pelė krapštėsi bobutė, rengdamasi išeiti. Bet jos nepastebėjo 4579 II | šypsena, tarytum ką apgauti rengdamasis ir jau iš anksto dėl to 4580 XXXIII | užmiršai taką į mano kalvę. Rengiausi eiti pažiūrėti, ar dar gyvas? 4581 VII | pajuosdamas, tarytum gyvas rengtųsi lįsti po velėna.~ Tada 4582 XXXV | nebaksi botkočiu, o kažką renka nuo kelio. Bet Šešelga buvo 4583 XVII | O kai kalvis, čiupęs replėmis iš žaizdro įkaitintą geležį, 4584 II | pralinksmėjo, kas su juo retai būdavo.~ - Gerai, - sako, - 4585 XV | gyvenimą dumples pūsiu ir retkarčiais nusišnypšiu pro vieną nosies 4586 XLII | šermukšnine lazda, kilpomis ir rezginėmis po pažastimi.~ Jis seniai 4587 XLI | įkliuvo. Priėjo parapijos ribą - tiltelį ant Padievyčio 4588 XLI | čia ją vesi už parapijos ribos? Ir taip nusivarė, kol išvedė 4589 VI | ar nepradeda jų paviršius ribuliuoti nuo lengvo vėjelio. O malūno 4590 XXIX | krūpčiojo, o per veidus riedėjo ašaros.~ Paglostė Baltaragis 4591 XXIX | sustojo, ir ašaros pradėjo riedėti per jos išblyškusius skruostus. 4592 X | Baltaragis atsisėdo už stalo ir riekė naują duonos kepalą, vis 4593 III | balno. Davatkyno barniai ir rietenos jau seniai buvo jai nusibodusios ( 4594 XLI | žmonių spūstis buvo! Koks riksmas, koks triukšmas! Tokios 4595 XXXIV | rinkosi vyrai su kuolais ir riksmu:~ - Užmušti arkliavagį!~ 4596 XXII | Šešelga.~ - Šunbajoris, - riktelėjo Raupys.~ - Nesipykit, 4597 XXV | susivokti nei špitolninkui riktelti. Raupys apsidairė, stvėrė 4598 V | Visos buvo gerų ūkininkų rimtos dukterys. Tad nugirdęs, 4599 XXXV | jeigu dar bus tau maža, tai rink arklių pėdas, spiauk tris 4600 VII | linksmi upokšniai ėmė putodami rinktis į Udruvės ežerą, iškeldami 4601 XXXVI | kalamaška ligi šios dienos riogsojo nustumta į pagriovį. Bet 4602 XX | kitais kartais ir smarkios risčios vengdavo.~ O arkliai 4603 XII | lopšio. Stambios ašaros ritosi per jo skruostus, ir jis 4604 VI | nejuokais įširdusi, pradėdavo rišti savo ryšulius, bet, čia 4605 XXVII | sustingusio ežero pakriūtės ir, rodės, laukė pavasario, kada galės 4606 VII | greitai sumalė, sukrovė į roges, o kai Marcelė atsisėdo 4607 XII | skruostus, ir jis tylėdamas rovė sau nuo galvos žilus plaukus. 4608 XXXVIII| persižegnojo, stverdama už rožančiaus ir atbula toliau pasitraukdama.~ - 4609 XXIV | tada Girdvainis ir įspaudė rublinę zakristijonui į delną. Tada 4610 XVIII | XVIII~ Rudeniop jau buvo, kai Pinčukas, 4611 XXVII | nepalikęs.~ Taip praėjo ruduo, darganotas, vėjuotas, atėjo 4612 II | vienas be pačios pelkėse rūgsta.~ Nusigandusi Uršulė 4613 XLIV | pagalbą. Jis pats, visas rukdamas, nusirito į pelkes ties 4614 XLIV | pamatęs atlekiantį ir visą rūkstantį Šešelgą.~ - Gelbėk! Girdvainis 4615 XLV | linksma po trobą, tvarkėsi, ruošėsi lyg prieš didelę šventę. 4616 XI | džiaugsmo...~ Bobutė ėmė ruoštis, laukdama naujagimio, ir 4617 XIII | sparnai ir nauji Baltaragio rūpesčiai. O Uršulė pasiliko prie 4618 XIV | kedenti. Viena Uršulė viskuo rūpinosi. Ji pasidarė tiesiog pavydulinga 4619 III | atėjusi jo trukdyti, tad rūsčiai susiraukė ir tarė:~ - 4620 XI | rudens už langų leidosi rūsčios žiemos sutemos.~ 4621 XX | nepaleido Anupras, - o kas mums rūtelę atkiš?~ - Patys užsikišote, 4622 IX | Marcelę su baltu nuometu, rūtomis apsikaišiusią. Bet Uršulė 4623 XXVI | nešoko pro langą ir neatėmė rūtos? Jurga būtų kaip žuvėdra 4624 XVI | ir, viską užmiršęs, ryte rydavo ją akimis, nieko negalėdamas 4625 XVI | sukvailėdavo ir, viską užmiršęs, ryte rydavo ją akimis, nieko 4626 III | jokio vėjelio, tuojau po rytinių pamaldų, Uršulė išbėgo pasitikrinti, 4627 XXXVI | Tiktai ne taip viskas išėjo. Rytojaus dieną pradėjo girtis Šešelga, 4628 XXXIII | atstosi nuo mano galvos.~ Rytuose jau visai brėško. Baltaragis 4629 XXV | girdėti, paskui nutolęs į rytus. O Girdvainis į pietų pusę 4630 XIV | apsisukusi išbėgo iš namų su ryšulėliu, vis atsigrįždama, grūmodama 4631 VI | įširdusi, pradėdavo rišti savo ryšulius, bet, čia pat berišdama, 4632 XIII | kampu ištryškusią ašarą, ryžtingai priėjo prie lopšio ir uždėjo 4633 XX | jaunikis neturėjo tos drąsos ir ryžtingumo, kaip anais kartais, o ir 4634 V | Girdvainis jaunas buvo ir jokio saiko neturėjo. Per tuos obuolmušius 4635 XXXIV | išgirdo Raupys kažką sakant ir suprato, kad jį išdavė 4636 XXVIII | karto Anupras. - Ogi pats sakei, kad su tokiais arkliais 4637 XL | nepadėjo. Nors moterys ir sakiusios, kad tai tikriausias vaistas.~ 4638 XL | sriūbtelėjęs ir išspiovęs, sakydamas, kad čia kažkokia smarve 4639 VI | susipras kartą, - pats sau sakydavo, nors Uršulė juo dievobaimingesnė 4640 XIII | Kaip užauginsi? Ačiū sakyk, kad padėti atėjau.~ 4641 II | ir tiktai atsimena, kaip saldų midų su piršliu ilgabarzdžiu ( 4642 III | knarkdamas klebonas iš to miego saldumo vos liežuvio neprarijo, 4643 XXIV | šunbajoris baigti vinto?"~ Bet saldus miegas taip ir lipdė akis, 4644 XXIV | kuris dar šiltoje lovoje saldžiai miegojo.~ "Kas gi čia 4645 XLII | ar gerai užkalta, pakamšė samanų, kad niekas nepastebėtų, - 4646 XXXVII | miegojusi, o už lango ryto sambrėškoje malūnas stovi ant pakriūtės 4647 XV | Baltaragis negi tik už jo sąmojį visą laiką būtų jam už dyką 4648 IV | tariamą Baltaragio ir Pinčuko sąmokslą.~ O Jurgos Uršulė iš 4649 II | velnio Pinčuko padarytas sąmokslas jos skaistybei pražudyti.~ 4650 XXXII | laukimas sustingdė visus sąnarius.~ Nesikęsdamas tėvas 4651 XV | pusbernio, ir dar priekvailio, sapaliojimais. Ir juo patikėjo ne daugiau, 4652 VIII | ir teko Pinčukui tiktai sapnais pasitenkinti.~ Jeigu 4653 II | gražus, toks meilus, kad nei sapne nesusapnuotum. Iš paskos 4654 XXXII | nepastebėjo, lyg klaidžiotų, sapnuodama atviromis akimis, ir nieko 4655 XII | sutemus namo. O jis ėjo lyg sapnuodamas ir nesuvokdamas, kur eina. 4656 XVI | snūduriuodamas svajodavo ir sapnuodavo. Argi ji tikrai tokia būtų?~ 4657 XXXI | No, skūros! Ar jau rakalį sapnuojate? Nereiks nei rakalio, gyviems 4658 IX | tavęs, seno kelmo? Tiktai sarmatą apturėsime, ir daugiau nieko.~ - 4659 XLIII | balkiu nori kaboti. Apmokėsiu sąskaitą.~ Šešelga, neištaręs 4660 XXXVII | išgąsdinti, suvesti senas sąskaitas ir priversti jį vykdyti 4661 XX | alkūnes, ėjo tilteliais per sąsmaukas, upelius, kilo į kalnus, 4662 XX | tiesiai per liūną ežero sąsmaukos link, kur buvo tiltelis.~ 4663 I | kur nuveždavo, ar ežero sąsmaukų tilčiukai, - o jų buvo ne 4664 XXXVI | dantis išbarstys. Be to, saugokis Girdvainio. Kritus jo obuolmušiam, 4665 V | mirdamas tėvas ir įsakė juos saugoti kaip savo akį, tardamas - 4666 XIX | nunešė? - supykęs tarė. - Sauki šauki ir negali prisišaukti.~ - 4667 XLII | XLII~ O tą vakarą, saulei leidžiantis, kai susirėmę 4668 XLV | atsikelk rytoj kaip šviesi saulelė.~ Palydėjo dukrą į seklyčią, 4669 XXXVII | sklidina džiaugsmo, kaip saulėta vasara. Bet plaukia rudens 4670 XIX | neskriaudžiau. Pripratau, kaip savą laikiau. Tu ir pats niekada 4671 XXIX | atsisveikinęs su Baltaragiais, savaip suprato, kas čia darosi, 4672 XXVIII | pasaulio gale, o turime surasti savąją mergą. Ko gi nori - suradome.~ - 4673 XXXIII | perkūnas jam ne priešas, bet savas, kaip ir visas pasaulis. - 4674 XVI | sau pakeleivinga. Laukia savųjų atvažiuojant su skambalais. 4675 XVI | labiausiai patiko, kad buvo sąžiningas, laikėsi savo žodžio ir 4676 VII | anksčiau niekada nebūdavo), sėdėdavo per dienas ant malūno slenksčio 4677 XLI | įgriso ant tilto šalia jos sėdėti ir patylomis ją keikti~ - 4678 XXV | tiktai į vienus ratus, nei sėdynės, nei gardžių, tiktai viena 4679 XXXV | arklio pėdą, kad pagaliau net seilių pritrūko ir burna visiškai 4680 XXXV | dabar tau, pan Šešelgevič, sekasi be arkliavagio? Tur būt, 4681 XVI | jau, kad jis net sublogo, sekiodamas merginą akimis ir spręsdamas 4682 X | palinkėdami jaunavedžiams daug sėkmės ir ilgo amžiaus. O piršlys 4683 IX | Juodvalkis, patenkintas nelauktai sėkmingomis piršlybomis. - Tiktai dviejų 4684 XI | atjaunėjęs, nespėdavo jos sekti, o ji kvatodama juokdavosi, 4685 XLVIII | nuotaka.~ Aušra vis plačiau semia dangų, audra nurimsta, ir 4686 XV | galas žino, kaip ir išpiršo senam kelmui jauną merginą, tur 4687 XLVII | aprimo ir kietai numigo sename guolyje, o pabudo tiktai 4688 XVIII | Pakvailios pusgalvis į senatvę, ir praeis. O tuo laiku 4689 XV | buvo gudrus žmogus, net senatvėje mėgęs išdaigas ir juoką. 4690 VII | leis savo dukterį už kvaišo senbernio malūnininko, jau nekalbant 4691 VII | plaukus ir keikdavo savo senbernystę.~ Nuvažiuoti pačiam su 4692 VII | paausių ir tuščios, vienišos senbernystės. Ir juo toliau, juo daugiau 4693 IX | marčios dar nereikia. Ką senė pasakytų? Su šluota jaunavedžius 4694 XLVI | Baltaragio malūną.~ Tai senelis Perkūnas, išvažiavęs tą 4695 XL | pasipiktinęs klebonas. - Seniau tokias raganas degindavo. 4696 XXIX | ji neklausė ir neklausys senių išminties, o nueis savo 4697 VI | seserys ir liko jis vienas su senstančia davatka Uršule, tolima Baltaragių 4698 VII | nuskambėjo po visą malūną ir senstantį Baltaragį užkerėjo, nors 4699 XLVI | smagumo Pinčukas, prisiminęs senus laikus, pradėjo sukti malūno 4700 XX | kai buvo pravažiavę, o septintą ir patys nežino, ar jį pravažiavo, 4701 XX | arklių, nes kelias tolimas - septynios mylios, prireiks dar eiklumo, 4702 XLV | tiktai tėvas, neišleisdamas sergančios dukters iš akių, spėjo sulaikyti 4703 XXXVI | kad jis galįs pagydyti sergančius arklius, jeigu jam gerai 4704 VII | tau yra, Baltruk?.. Gal tu sergi, gal tau ką skauda?.. Pasakyk, 4705 VI | išsiskirstė iš namų broliai, seserys ir liko jis vienas su senstančia 4706 X | garuojančius dubenis.~ - Sėskis pusryčių nespoksojęs. Dar 4707 XXII | atsisėdo ir Pinčuką paprašė sėsti.~ - Neturiu laiko, - 4708 XLIII | palikdamas karčemoje sukeltą siaubą.~ Lauke šniokštė pavasario 4709 XLV | pasikėlusi ant Udruvės ežero, siausdami nusinešė savo glėbyje gražiausią 4710 XLVIII | Tada dar labiau pradeda siausti audra ir ima šėlti ežeras, 4711 XXVI | neišgirs jos skambančio sidabrinio juoko. Nusiminęs Jurgutis 4712 VII | pamatyčiau! - skambėjo kaip sidabrinis varpelis jos juokas, o linksmos 4713 XXIII | Ne, - atsakė Girdvainis, siekdamas Jurgos. - Greičiau savo 4714 XX | klonis - vos kojom žemę siekdami. Anupras tramdė Girdvainį, 4715 XXII | verčiau tabokos.~ Bet siekė į liemenę tabokinės - nebėra. 4716 XXV | neišvengiamai nugramzdina sielą į pragaro gelmes), ar tuo, 4717 XI | prie žmonos lovos.~ - Ko sielojiesi? - iš karto suprato Baltaragio 4718 XXII | važinėti.~ Bet ir kaip sielojosi Šešelga dėl Girdvainio arklių, 4719 XI | karto suprato Baltaragio sielvartą. Taip buvo, taip bus, o 4720 XXXVII | skaidriais pasiilgimais ir sielvartais. O jis tuo jau laimingas, 4721 XIV | duktė ir nežinojo, kad tėvas sielvartauja, nes kitokio, kaip susirūpinusio 4722 XXXIX | nuotaka? O ta, priremta prie sienos, gynėsi iš paskutiniųjų, 4723 XVII | Nėra bobų be sijonų, o su sijonais žinai kaip atsitinka...~ 4724 II | kelių pasikaišiusi likusius sijonus, sugrįžo į Baltaragio malūną.~ 4725 XIV | jau nusigando, ar ne per silpna durų sklendė), o paskui 4726 XVI | panėšėti į žmogų su visomis jo silpnybėmis.~ Bet Baltaragis buvo 4727 XVI | kad ne visokios velniškos silpnybės. Bet ko norėti iš velnio, 4728 XLV | jo ieškosi, dukrele, pati sirgdama? - iš karto nesuprato tėvas, 4729 XXX | susitikti, o žmogus sutikęs - sirgsi ir, jei gyvas išliksi, visą 4730 III | ir ūkis, čia kortos, čia sis, čia tas, ir užsimiršo klebonas, 4731 XLIV | ištiko, o tu dar akivarą siūlai. Negana, kad Girdvainis 4732 XXXVI | Bobiną (kai kas net rimtai siūlė) užpirkti mišių už arkliavagio 4733 XXIX | Baltaragis. - Ką čia dievas siunčia mums į svečius?~ - Tai 4734 XLI | ponaičiukas tarp jų maišosi ir siundo dar smarkiau peštis. Sustojo 4735 XXXIV | vyrai ėmėsi darbo. Jau baigė siūti odą, liko tiktai maža skylutė 4736 IX | po devynias žvaigždeles skaičiau, klausdama, kas bus manasis. 4737 XXXVII | Pinčukas kaip vaiduoklis, skaičiuodamas laiką ir laukdamas atpildo. 4738 XXXVI | pinigus! O Šešelga jau pradėjo skaičiuoti, kiek galės uždirbti ir 4739 XI | sparnus, kad jie greičiau skaičiuotų lėtai slenkantį laiką, o 4740 XLVIII | Paudruvės krašto žmonės su skaidria širdimi ir šviesiomis akimis.~ 4741 XXXVII | gerai, tegu neša su jos skaidriais pasiilgimais ir sielvartais. 4742 VI | įsimetė miltų dulkės, kad net skaidriame Udruvės ežero vandenyje 4743 VII | nuskendusios Udruvės ežero skaidriuose vandenyse. To juoko buvo 4744 X | nusirengti ir, pūkštelėjusi į skaidrų vandenį, nuplaukė toli į 4745 IV | būti negali. Mane išgelbėjo skaisčiausi apžadai, o ji, vargšelė, 4746 XLVII | gražiausią Paudruvės merginą ir skaisčiausią jo svajonę.~ Tuo laiku 4747 VI | nuodėmes, padarė Švendubrės skaisčiausiai Mergelei skaistybės apžadus 4748 II | šventųjų užtarimo, o ypatingai skaisčiausios Švendubrės mergelės, kuriai 4749 IV | Susižieduok su Juozapu skaisčiausiu, tiktai tada galėsi būti 4750 XVII | ji ir už saulę jam buvo skaistesnė.~ Tada Jurgutis iš sielvarto 4751 II | padarytas sąmokslas jos skaistybei pražudyti.~ O tada Uršulė 4752 XLIV | Lauke siautėjo audra, žaibai skaldė dangų. Pleškėdama liepsnojo 4753 XLI | prasidėjo peštynės. Tiktai skaldo vieni kitiems antausius 4754 XLVIII | tuoktis su Girdvainiu. Ir skamba tada aplinkiniai šilai kaip 4755 XVI | Laukia savųjų atvažiuojant su skambalais. Kai jie atvažiuos, tai 4756 IX | pasišokinėdamas Baltaragio arkliui skambalo parišti.~ Jau sutemus, 4757 XVIII | pasuko malūno link vežimas su skambalu. Vežime sėdėjo du vyrai: 4758 XLI | ir šoko bėgti per laukus, skambindamas pasagomis, lyg šaukdamas 4759 XLI | išrasojo, negu po didžiausio skambinimo varpais. - Negi taip ir 4760 I | smagiausia mergina, kuri savo skambiu juoku, linksmų akių gundančiais 4761 IX | Baltaragiu į Jaudegių sodybą, skardendami paežerėmis piršlių varpeliu, 4762 XLVI | o paskui pasigirdo dar skardesnis eržilų žvengimas, nustelbdamas 4763 XI | pilnas malūnas, pilnas skardis ir paežerė, ir Baltaragis 4764 XLVI | aušrą išgirdo Baltaragis skardų eržilų žvengimą ir pabudo. 4765 XXVI | žvengė obuolmušiai taip skardžiai, kad net tamsa skyrėsi lyg 4766 XII | šermenis moterys šluostėsi skarelių kampais ašaras ir puolė 4767 XLII | Pinčukas, čia pat pasimuistė, skarmalai kaip rūkas nukrito, o jis 4768 XXI | palikęs už durų klumpę ir skarmalus.~ - Koks čia toks skubus 4769 XIII | Tada Uršulė, nusišluosčiusi skaros kampu ištryškusią ašarą, 4770 XL | galvūgalyje padėjusi, kad galvas skaudėtų ir mažiau liežuviais maltų, 4771 XI | liūdnai šypsančias pro skausmą su giedra motinos viltimi.~ 4772 XI | žvilgsnį su švintančia pro skausmus šypsena. Tada Baltaragio 4773 IV | Uršulė savimi ir kitiems skelbė Baltaragio su Pinčiuku burtų 4774 XLI | vandenį apieškoję ir niekur skenduolės neradę, - vinguriuodamas 4775 V | ūkininką, bet nuskurdusį kaimo skerdžių Anuprą Visgirdą, kuris viena 4776 V | piršliu, to paties kaimo skerdžiumi Anupru Visgirda, septynias 4777 XLI | plauks -ragana, o jeigu skęs - nekalta." Taigi, matote, 4778 XL | visą amžių atgailoti.~ - Skirkite, klebonėli, nors ir sunkiausią 4779 XXIII | nirto bernas, - nors žemė skirsis.~ - Jei persiskirs, tai 4780 XXV | jiedu buvo vienas kitam skirti, ir kitaip čia negalėjo 4781 X | plyšius, bet sparnai sukosi ir sklaidė dulkes, o atsikvošėjęs Baltaragis 4782 XXXVII | šešėlius. Ak, tie šešėliai sklaidosi jo širdyje, ir pagauna jį 4783 XXXVI | Šešelgą apstumdytą ir nelabai sklandžiai meluojantį, nepatikėjo. 4784 XXVIII | piktus žmonių liežuvius ir skleisdami visokias paskalas. Girdvainio 4785 XIV | nusigando, ar ne per silpna durų sklendė), o paskui staiga apsisukusi 4786 X | atidarydama visas malūno sklendes ir langelius, aplinkui mosuodama 4787 XXXVII | grąžinusi jaunystę. Širdis sklidina džiaugsmo, kaip saulėta 4788 X | atgauti žado iš to džiaugsmo, sklidinai pripildžiusio jo širdį ir 4789 XLIII | neaiškų svirpimą zvimbimą, sklindantį lauke ir per visą karčemą, 4790 XIII | pro žalsvą ūką, ir nuo jų sklisdavo gaivus ošimas.~ Baltaragis 4791 XV | apie Baltaragio malūną ėmė sklisti nepaprasti gandai, o paskui 4792 IV | našlys nebūtų jai likęs skolingas, jeigu net už paties velnio 4793 XVII | Susitiko Jurgą paežerėje, skraidančią su žuvėdromis, ir užsispoksojo.~ - 4794 XXVI | daugiau nebepamatys Jurgos, skraidančios paežerėmis, neišgirs jos 4795 XIII | visur vaidenosi Marcelė kaip skraidanti paukščiukė, o pavasario 4796 XXXVII | rūkas. Po malūną ir namus skraido kaip kregždė linksma ir 4797 XL | Baltaragius, kur visi ją skriaudę ir tiktai vienas Baltrukas 4798 XI | metų rudenį, kai gervės skrido, - išbėgo Marcelė ant gonkų 4799 XXIII | užkimęs. - Eik už manęs. Skriskim su mano obuolmušiais per 4800 XXI | tiktai be lazdelės ir be skrybėlaitės, bet toks suniurkytas ir 4801 XXI | galvos ir povo plunksna už skrybėlės, koks jis paprastai pasirodydavo 4802 X | meldais, atsidarė kraitinę skrynią ir pradėjo dangstyti visus 4803 XXIX | Anupras, tiktai didelio ir skubaus reikalo spiriamas, galėjo 4804 XXXV | važiuoti, o ne į miestą skubiais reikalais.~ Besibarant 4805 XXIV | su Jurga - lietuviškai, skubindami, praleisdami, vienas į kitą 4806 XXXI | pasigailėjimo, godūs pirkliai skubino išvežti javus prieš pavasario 4807 XXVI | ir Pinčukas nepaprastai skubinosi. Jis, įlėkęs į karčemą, 4808 XXIV | Prikelk kleboną! Turiu labai skubų reikalą. Zakristijonas 4809 XXI | Iš drabužių tiktai vieni skudurai likę: švarkelis - sumintas, 4810 XXXIX | sudžiūvusi ir indelis buvo gerai skudurėliu užrištas. Įtarė Uršulę, 4811 XLV | tėvu.~ - Ak tėveli, - skundėsi lyg susigėdusi. - Kokia 4812 XLVIII | gyvenimas dumblyne. Bet jo skundo lig šiol niekas neišgirdo 4813 XXXVI | Paudruvės kraštą, Šešelgos skundų iškviestas, maišto slopinti. 4814 XXXV | pas kitą, vis rašydamas skundus ir nešiodamas valdžiai, 4815 XLVIII | karčemninko Šešelgos dvasia ir skundžiasi, koks čia gali būti gyvenimas 4816 XXXVI | jokio gyvenimo. Ir valdžiai skundžiau, ir arkliai krinta, bet 4817 XXXIII | liekną, kur pro miglą kyšojo skurdžių pušelių ir berželių viršūnės, 4818 XXXI | su keiksmais:~ - No, skūros! Ar jau rakalį sapnuojate? 4819 XXXVI | nusigandęs Šešelga. - Kur aš čia skųsiu? Man ir į galvą neatėjo.~ 4820 XXXVI | žiūrėk, rupūže! Jei pradėsi skųsti, tai bus tau blogiau, negu 4821 III | žinia. Pro murziną langelį skverbėsi saulės spindulys, aplinkui 4822 XXIV | Girdvainis truktelėjo jį už skverno, kai tas ėjo pro šalį, klūpčiodamas 4823 XXVI | skardžiai, kad net tamsa skyrėsi lyg nuo griaustinio. Bet 4824 XVII | Jurgučio, kuris amžinai ten slankiodavo kaip užkerėtas.~ - Na, 4825 XLIV | perkūnas nenutrenktų, tai slapstėsi kaip kiškis už kiekvieno 4826 XL | jos rūtų vainiką, nunešusi slaptai ir pakasusi po kryžiumi 4827 XXXVII | atpildo. Sunkus rūpestis slegia pečius ir lenkia galvą, 4828 XI | išėjo į malūną, nors ir slegiamas rūpesčio ir draskomas nujautimo 4829 I | apaugusių pušynais, ir slėnių, užtrauktų pelkių maurais. 4830 XXXVII | rūkas. O dienos bėga, metai slenka. Tik malūnas visą laiką 4831 XI | klausydamas malūno ūžimo ir pamažu slenkančių žiemos sutemų. Pagaliau 4832 XI | greičiau skaičiuotų lėtai slenkantį laiką, o jis pats, klausydamas 4833 XX | tarė sumišusi Jurga, slėpdama šluotą, - kad suksite septynias 4834 XVI | čia nuo jo malūnininkas slepia. Pasuks, pasuks ir sustoja 4835 XXXI | tik ne čia visa nelaimė slepiasi?~ Anuprui padidėjo įtarimas. 4836 II | Juodbėriai žirgai kaip slibinai pašoko iš vietos, sudundėjo 4837 XXIX | gali visai pražūti. Tai slidinėdamas, klupdamas ir vėl atsistodamas 4838 XXXVI | skundų iškviestas, maišto slopinti. Deja, jokio maišto nesurado, 4839 XLVI | dukters.~ Iš to velniško smagumo Pinčukas, prisiminęs senus 4840 IV | darydama, buvo sutrukdyta, nes smagus Jurgos juokas atskrido nuo 4841 XXVIII | jau seniai praėjo užsakai, smailindami piktus žmonių liežuvius 4842 XXV | suprasti. Arkliai tokie, kaip smakai, vietoje nenustovi, o pakinkyti 4843 XXXV | gitnara nebent tiktai į peklą smalos važiuoti, o ne į miestą 4844 XXV | maivėsi ir bandė žmonių smalsumą, kol prabilo:~ - O buvo 4845 XXI | reikalas? - parūpo Šešelgai, ir smalsumas jį sugundė. Prikišo ausį 4846 XX | nors kitais kartais ir smarkios risčios vengdavo.~ O 4847 XX | eiklumo! - ir leido juos visu smarkumu. Nepasijuto, kaip pralėkė 4848 XXXIV | prašė pasigailėti, bet anas smarkusis vyras užmetė kilpą ant kaklo 4849 XL | sakydamas, kad čia kažkokia smarve jį girdanti. Tai nieko ir 4850 XXXVI | išlindusi ir dabar keršydama smaugianti arklius, negalėdama jų pavogti. 4851 VII | Baltaragiui galvą ir visas smegenis, ir ji pradėjo bėgioti pas 4852 XXXVI | kas, kad ir nenorėdami, smerkė Raupio nugalabintojus, kam 4853 VI | o į plaukų vainiką ties smilkiniais taip įsimetė miltų dulkės, 4854 XII | saulėleidžio žaroje aplinkui ežerą smilko kaip grabnyčios apsnigtos 4855 X | skardį, malūną, ežerą ir smilkstančias pušynų viršūnes.~ Triukšmingai 4856 XII | Marcelė ant jų supasi? Širdyje smilktelėjo, ir jis apsidžiaugė, išgirdęs 4857 XIII | dukrelę. O dabar...~ Bet smilktelėjusį širdyje kartėlį nustelbė 4858 III | Eik sau į davatkyną ir smirsk. ~ Uršulė visai sumišo 4859 XXXIV | Norėjo pasivijęs dar kartą smogti, bet išgirdo laukuose nepaprastą 4860 XXXI | Keikdamasis vežikas nuėjo į smuklę, o Anupras pasiliko vienas 4861 II | praplėšė sijono klostes ir smuko į liūno dugną, traukdamas 4862 XXVIII | kai Girdvainis pradėdavo smulkiai pasakoti, kaip atrodę jo 4863 XXIII | seklyčią.~ O Baltaragis dar snaudė, apsikniaubęs ant stalo, 4864 XXIII | prasiblaivyti nuo pagirių ir snaudulio, išbėgo iš seklyčios į kiemą, 4865 VIII | nors į nuošalesnį liekną ir snausdavo per dienas ir naktis. Kai 4866 VII | švelnus vėjas, pradėjo tirpti sniegas ir linksmi upokšniai ėmė 4867 IV | kurio jis, nors ir nemažai snūduriavo, bet nieko nesugalvojo, 4868 VIII | nesidomėjo, tik amžinai snūduriuodavo, klausydamasis Baltaragio 4869 XXXIII | pasižiūrėjo į pabundantį ežerą ir snūduriuojantį liekną, kur pro miglą kyšojo 4870 XVI | savo liekne ir beprasmiškai snūduriuotų. Apie tai pagalvojus, velniukui 4871 XLVIII | pavergė širdį savo margumu ir spalvingumu.~ Ak, juk iš žmogaus 4872 XLI | Tai išpančiojo ją ir ėmė sparčiau varyti. Bet kur tu aplenksi 4873 XXXVIII| nuspyrė į šalį.~ - Ko spardaisi kaip arklys? - supyko Šešelga, 4874 XVIII | taip smarkiai pasuko malūno sparną, kad net malūnas pašoko 4875 XI | šmėkštelėjo pro šalį malūno sparnas, ir Marcelė pati nežino, 4876 XXXII | Nebe tie jau metai buvo, spartos trūko, be to, slėgė kažkoks 4877 XIV | savo berną, kad perdaug spartus nebūtų. O Pinčukui taip 4878 XXXVII | čia darosi, ir stipriai spaudė šautuvą rankose, laukdamas, 4879 VIII | nustebęs paklausė Baltaragis, spėdamas ir bijodamas įspėti.~ - 4880 XXVIII | Kur jis nakvodavo, nuo speigo, darganos pasislėpdavo, 4881 XLVI | obuolmušių žirgų. Negi būtų spėję išvažiuoti, jam nei žodžio 4882 XXVI | Girdvainis su nuotaka būtų spėjęs po užsakų išlėkti iš Švendubrės 4883 XLV | šypsena.~ Jurga, vos spėjusi numigti pirmą miegą, pabudo 4884 XXV | manyti ir kuo tikėti. Visaip spėliodami, išsiskirstė. Taip ar kitaip 4885 I | ją pasidabojęs. Kiti net spėliodavo, koks velnias: ne kuris 4886 III | musės, o voras kampe tinklą spendė. Ant stalo mėtėsi išblaškytos 4887 XII | nepadarysi. O aš rytoj, jei spėsiu, užbėgsiu pažiūrėti. Na, 4888 XXXV | anksčiau nuvažiuoti, kad spėtų apeiti visokią valdžią ir 4889 XXXV | žiūri, paskutinė pėda, kurią spiaudė, kaip tik ir yra jo bėrosios. - 4890 XLI | Benjaminas į tiltelio atlošą ir spiaudosi į tekantį vandenį, o Bernardas 4891 XLI | į sprandą ir išsiskirstė spiaudydamiesi. Jau buvo visai sutemę, 4892 XXXV | pradėjo rinkti arklių pėdas, spiaudyti nusigrįžęs pavėjui ir kalbėti 4893 XXXV | tai rink arklių pėdas, spiauk tris kartus ir tark: "Kad 4894 XLIII | ir nesavu balsu pradėjo spiegti, lyg jau būtų kariamas.~ 4895 XLV | sugrįžo atgal į trobą, visas spindėdamas. Atsigulė ir tuojau užmigo 4896 XLV | būtum!~ - Ir būsiu, - spindėjo Jurga.~ Prie stalo abudu 4897 XX | lyg užsnūdęs, o viršum jo spindi vakarinė žvaigždė. Tiktai 4898 XLV | švystelėjo vienas kitas džiaugsmo spindulėlis.~ O Jurga, lyg visai 4899 XIII | rankutėmis gaudydamas saulės spindulį, Baltaragis pirmą kartą 4900 XXXVII | švysteli saulė, ir pro jos spindulius pasigirsta linksmas juokas.~ 4901 IX | kartą tėvai Marcelę spirte spirdavo, kad eitų už vieno ar kito 4902 XXIX | didelio ir skubaus reikalo spiriamas, galėjo pasiryžti jį nugalėti. 4903 IX | Ne kartą tėvai Marcelę spirte spirdavo, kad eitų už vieno 4904 XVII | dūsaudamas. O sutikęs Jurgą, spoksodavo į ją kaip apuokėlis, negalėdamas 4905 XLIII | čia dabar per žmogus?" - spoksojo Šešelga į Girdvainį, negalėdamas 4906 XII | galvos užžiebė vaško žvakes. Spragsėdamos žvakės apšvietė Marcelės 4907 XLIV | terilotis! - Pagriebė už sprando besikeliantį Šešelgą ir 4908 XVIII | sudaužydamas vežimą ir nusukdamas sprandus. Visiškai nusilakstė Pinčukas, 4909 XL | Uršulė, išgirdusi tokį sprendimą, puolė bučiuoti klebono 4910 XVI | sekiodamas merginą akimis ir spręsdamas neįspėjamą mįslę. Baltaragis, 4911 IV | nekantraudama, o paskui, springdama juoku, rimtai tarė:~ - 4912 IV | davatkyną, - pridėjo Jurga, sprogdama nuo vos sulaikomo juoko.~ - 4913 XXXII | sutilpti vienoje širdyje ir ją sprogdino kaip ledą pavasario potvynis. 4914 V | kvatodama. Viena kita mergina, sprukdamos nuo šventoriaus, prunkštelėjo 4915 XLIII | baisiai nyku ir neramu. Spruktų pats iš karčemos, bet kur 4916 XXIX | laiką nerimavo, daužės, spurdėjo tarsi paukštė rankoje. Su 4917 XLI | koks triukšmas! Tokios spūsties ir tokio riksmo net per 4918 XLIII | pečiais, Girdvainis. Paskui spyrė koja į duris ir išėjo, palikdamas 4919 XVIII | Eik jau, dėde, - spyrėsi jaunikis. - Viduryje dienos 4920 XLI | tiltelį ant Padievyčio sraunaus upelio, kuris skyrė Didžiasalio 4921 X | pirmą kartą su savo žmona srėbė pusryčių barščius iš vieno 4922 X | niekada savo gyvenime.~ - Srėbk, šviežiena! - linksmai Marcelė 4923 XL | ir užsaldinusi buvo, tik sriūbtelėjęs ir išspiovęs, sakydamas, 4924 XLII | ir iš arti, - atsakė tas, stabteldamas ir viena kulnim žemės nesiekdamas.- 4925 XXXV | Tiesiog špygom badė ir stačiai į akis juokėsi:~ - Na, 4926 XX | keliu, bet nuo ežero pusės stačiausiu skardžiu, kur net pėsčiam 4927 XXXII | iš atgrubusių rankų, ir staklės nebe taip linksmai skambėjo, 4928 XXXII | Jurga, nesitverdama ne tik staklėse, bet ir visoje troboje, 4929 XX | užlėkė prieš tokį kalno statumą.~ O Girdvainis su Anupru, 4930 XX | saulėleidžio atšvaistės.~ - Statykite arklius, ir eisime į vidų, - 4931 XLVI | velnio žvengimu ir audros staugimu.~ Baltaragis stovėjo 4932 XXXV | vis atsigrįždavo, tarytum stebėdamasi, kodėl jos nebaksi botkočiu, 4933 XII | Juodvalkis vos galėjo nulaikyti, stebėdamasis ne tiek jo sielvartu, kiek 4934 XXV | pavogimas, gal niekas nebūtų stebėjęsis Girdvainio su Baltaragio 4935 XXV | žmonės nežinojo, kuo daugiau stebėtis, ar Girdvainio su Baltaragio 4936 V | aplinkui minia susirinko ir ją stebi, meiliai pažiūrėjo Girdvainiui 4937 XLI | aplinkiniai kaimai. Ar ne stebuklas? Juk gyvą raganą trėmė iš 4938 XLII | įsidėjo į kišenę.~ Tą stebuklingą tabokinę seniai Visgirda 4939 XXXVIII| paskutinį suteiktų pagalbą stebuklingoji Švendubrės dievo motina. 4940 XLVI | šokinėjo lyg Jurgučio šešėlis, stengdamasis nučiupti nenaudėlį už ragų. 4941 XXXV | piktai šūktelėjo:~ - Nu, sterva, ar jau nepasivelki?~ 4942 VIII | pasidarydavo, tiesiog kažko stigdavo ir jis imdavo nerimauti. 4943 XXIV | žvengimas, kad net bažnyčios stiklai sutirtėjo. Krūptelėjo Girdvainis 4944 XLIII | pats sau pagalvojo, stingdamas iš baimės.~ Tai atnešęs 4945 XLVI | dukrele mano, - kartojo stingstančios Baltaragio lūpos, - tai 4946 XVIII | karčemos, barstydami rato stipinus ant kelio.~ Ties Gaidžgalės 4947 XII | Baltaragis krūptelėjo ir aprimo, stiprių kalvio rankų laikomas, tiktai 4948 XXXI | No, lupynos! Ar jau stipti tariatės?~ Botagas sušvilpė, 4949 XXIV | Stonan moterystės stojate, o poterių nemokate. Negaliu 4950 XXIV | palaidūnas. Turi pasitaisyti, stojęs į moterystės stoną.~ - 4951 XVII | nepatenkintas Jurgutis ir stojo prie dumplių. Bet ne tiek 4952 XXIV | pasitaisyti, stojęs į moterystės stoną.~ - Pasitaisysiu, - prižadėjo 4953 XXIV | jaunuosius ir vėl sako:~ - Stonan moterystės stojate, o poterių 4954 XXXVI | patys geriausieji arkliai, stoniniai, išvažiuojamieji, tarsi 4955 V | obuolmušiais žirgais.~ Tuos stoninius obuolmušius žirgus paliko 4956 XX | laiminga valanda. Išvedė iš stonios nenustovinčius vietoje obuolmušius 4957 VI | meilumu įgrisdavo, Baltaragis storžieviškai atsikirsdavo:~ - Ko tu 4958 IX | kad jiems kelias kryžiumi stotų ir jie namo nesugrįžtų. 4959 XXIX | skubus reikalas, bet negi stovėdami jį aptarsime? Prisėsime, 4960 XLI | galo. - O mes, durniai, stovime ant tilto, nežinome, ką 4961 XXXI | kritusio arklio ir šalia jo stovinčio panarinta galva nelaimės 4962 XL | krūtinę, kad net visų aplinkui stovinčių krūtinėse atsiliepė duslus 4963 XLVI | nutrenkė jį savo ugnine strėle į pat pragaro gelmes.~ 4964 XLIV | burbuliuoti liūne, Pinčukas nulėkė strimagalviais, nesiekdamas kanopomis žemės, 4965 VIII | žiūri - stovi prieš jį toks striukas bukas ponaičiukas, kaip 4966 XXIX | klabendama langines ir stūgaudama kamine.~ Baltaragis apsigraibė 4967 XXXVII | apie malūną ir trobą pūga, stūgauja apie kampus, šėlsta pakriūte 4968 XXXII | malūną iš numirusių. Jis kaip stūksojo, taip ir pasiliko lyg šmėkla, 4969 V | jaunikį su piršliu tik dulkių stulpai, jei vasarą, palikdavo ant 4970 XXXIX | abiem bažnyčios tarnais, stumdami priešakyje surištą Uršulę. 4971 XIII | kūdikiu ant rankų. Metė stumdžiusi puodus prie židinio, pasitaisė 4972 XXXVII | paguldyta vis dar drebėjo. Stvarstė tėvą už rankų ir klausė, 4973 XXXVIII| Pinčuką ir persižegnojo, stverdama už rožančiaus ir atbula 4974 XI | nesavu balsu sušuko ir stvėrėsi stabdyti malūną.~ Malūnas 4975 XVII | pakvaišęs, nežinodamas, ko stvertis, ir tik vieno bijodamas, 4976 XLIV | nuotaką, eidamas per audrą, suabejojai, tai viską praradai ir pats 4977 XLVIII | sielvartaudamas, pražilau ir suakmenėjau, jos netekęs. Ak, juk visa 4978 XLVI | visas sustingo ir tarsi suakmenėjo.~ Tada nuo įsisiautusio 4979 XLVII | o pats ir nepajuto, kaip suanglėjo po malūno sparnais su didele 4980 VI | nusigrįžusi į krosnį, smarkiau subarškindavo puodais. Kartais pažiūrėdavo 4981 XV | tai ir padarysiu pirmą subatvakan. Jurguti, ar dar nori piršliais 4982 XVII | iš tolo pamatyti.~ O subatvakariais, kai pasigirsdavo paežerės 4983 XX | jis laukė, nesulaukdamas subatvakario, o paskui - pavakarės, kad 4984 XX | gyvenimą.~ Tai ir užtruko subatvakaris ligi trečiųjų gaidžių, nes 4985 XXXIV | kabojo dvi arklio odos, viena subliuškusi, kita išsipūtusi. Raupys, 4986 XVI | ar ką jau, kad jis net sublogo, sekiodamas merginą akimis 4987 XXXVII | žvengdamas.~ Sutraškėjo, subraškėjo visas malūnas, o sparnai 4988 XLI | nespėjo pasakyti, žiūri - suburbuliavo vanduo ir iškilo Uršulė 4989 XXXIV | kutenti nosį, kad neiškentė ir sučiaudėjo.~ - Matai, nesumelavo 4990 XLVII | tėvo. Jurgutis jau buvo sučiupęs Pinčuką už rago, bet čia 4991 XXX | akiplėšą, bet čiupo ir, rodos, sučiupo, tik pasižiūri - tuščia 4992 I | tiesiai į Udruvės ežerą, sudaužė vežimą ir nusuko sprandą 4993 XVIII | skardžio kur nustumdavo, sudaužydamas vežimą ir nusukdamas sprandus. 4994 XXVII | arklių žvengimas, ir jis sudėdavo visas viltis į žentą, kuris 4995 XLVII | gesinti. Karčema plynai sudegė, o kur dingo karčemninkas, 4996 XIV | išleidęs jaunavedžius ir sudeginęs apgaulingą raštą, buvo toks 4997 XXXIX | kartą dar piktesnės.~ - Sudeginti raganą! Akis išdraskyti! - 4998 XLVII | tarė kalvis, atradęs jį sudegusį po malūno sparnais. - Iš 4999 XII | pašarvojo Marcelę ant stalo, sudėjo kryžiumi rankas ant krūtinės 5000 IX | visus širdies lūkesčius į jį sudėjusi, visą savo gyvenimą pašventusi, 5001 XXXVIII| Kaip aš tau juos sudėsiu, jei manęs neklausei ir 5002 IX | daug širdies ir vilčių buvo sudėta. Tiktai Baltaragiui išvažiavus 5003 XXXVIII| pakraščiu. - Verčiau man dantis sudėtum.~ - Kaip aš tau juos 5004 XXI | suniurkytas ir sumurdytas, sudraskytas ir sumindžiotas, kad baisu 5005 XXI | sumintas, purvinas, kelnės - sudraskytos, viena koja į klumpę įsistojęs, 5006 II | veiksi, velnio suterštu ir sudraskytu? Numetė ir žievę nusispiovusi.~ 5007 XXIX | kaltininko ieškoti ir jo sudrausti. Bet kur jį surasi pavasario