Chapter

5008 XXXIV  |                  visų plumpinimų oda kabojo sudribusi ir joje gulėjo Raupys be
5009 XXXII  |               širdis buvo ligi pat padugnių sudrumsta. Tai ir tuščia buvo ieškoti
5010 XII    |                 visas gyvenimas - neaiškus, sudrumstas, miglotas. Šalimais ūžė
5011 XXIX   |                    jokiu žodžiu nesuraminsi sudrumstos meilės, kuri įžeista pavirsta
5012 XXXIX  |                   Nenorėjo, kad tokia gauja sudrumstų klebonijos rimtį.~    Tuojau
5013 XIX    |                     pasiėmęs iš malūno seną sudulkėjusio Uršulės sijono pusę, užsilikusią
5014 XXXII  |                    kaip kitais pavasariais. Sudundės vieną kitą kartą ir nutyla
5015 XXI    |                    tas spėjo linktelėti, ir sudužo į sieną.~    - Sakiau tau,
5016 XXXIX  |                  jūs visos, kaip ta rupūžė, sudžiūsite, o aš grįšiu pas Baltruką
5017 XL     |                    kad ir ji kaip ta rupūžė sudžiūtų, nes esanti labai pikta
5018 XXXIX  |                   įlįsti ąsotėlin, nes buvo sudžiūvusi ir indelis buvo gerai skudurėliu
5019 VIII   |                 prisirpdavo visokių uogų ir sueidavo iš visos apylinkės uogautojų.
5020 XIV    |                     o čia ir dvylikti metai suėjo.~    Bet ir tada Baltaragis
5021 VI     |                      kartais net visą dieną sugaišdavo, tuo nepaprastai pradžiugindama
5022 XXII   |              negaliu padaryti.~    - Aš jau sugalvojau, o tu tik padaryk, - pasakė
5023 XXXVIII|                 rytą Pinčukas apsiramino ir sugalvojo kerštą. Baltaragis buvo
5024 XLII   |                        aš tau visus kiškius sugaudysiu ir tave auksu apipilsiu?~    -
5025 XXVIII |                      Kada gi tu, Girdvaini, sugausi savo obuoliuotuosius, kada
5026 XXI    |                     Ne kartą ūkininkai buvo sugavę Raupį arklius bevagiant
5027 XXI    |                   gaspadorius gerai apkūlė, sugavęs lendant pro langą į kamarą
5028 XXXIX  |                   vienu balsu sušuko:~    - Sugavome, klebonėli, raganą.~    -
5029 XVII   |                kokių net neįtartum, kad jis sugebėtų atlikti. Bet čia jis veikė
5030 XXVII  |                 žmonėms pasakė, kad malūnas sugedęs, o jis pasenęs ir nežinąs,
5031 XXXV   |                   pelkių. Bet pats save čia sugėdino, kad bajoras ir bijosi velnio,
5032 XXXVIII|                      Na, palaukit, tarė ji, sugniauždama rožančių supintijusiame
5033 XXVII  |                  užspringdavo, ir jis visas sugniuždavo nuo savo paslapties sunkumo.
5034 XLV    |                     pramanęs.~    Prievarta sugrąžinta ir paguldyta atgal į lovą,
5035 XL     |                    šventvagystėm užsiimi? - sugriaudėjo neiškentęs klebonas.~    -
5036 XXVII  |               širdimi įtikėjo, kad netrukus sugriaudės pavasario audra, toje audroje
5037 XLI    |              nekaltą mergelę.~    - Gal dar sugriebsime pavandeniui, - atsakė nusigandęs
5038 XXIV   |                      ar sveiki jie buvo, ar sugriuvę, o pamatęs pastaruosius,
5039 XLI    |                     visų pusių apžiūrėdamas sugriuvusią Uršulę.~    - O kas ją žino? -
5040 XXVII  |                    jaunikis savo arklius ir sugrįš pas tave.~    Tada pirmą
5041 XX     |               nusijuokė Jurga. - Kaip atgal sugrįši?~    - Naujus pastatysiu, -
5042 XI     |                supylęs grūdus į girnas, vėl sugrįždavo ir atsisėsdavo prie lovos,
5043 X      |                jaunamartę į savo trobą kaip sugrįžusią jaunystę. Tris dienas kėlė
5044 XLVII  |          apsidžiaugė žmonės, iš ryto atradę sugruzdėjusius karčemos pamatus, o karčemninko -
5045 XXXIV  |                     išgirdęs, kad į stadalą sugužėjo vyrai, visas apmirė iš baimės,
5046 XIII   |                   Baltaragio namuose, viską suimdama Į savo rankas ir supdama
5047 XVIII  |                   piršlys ir rodė jaunikiui suirusius ratus, - ratai tarsi ne
5048 XVII   |                  Sugrįžo į kalvę sumišęs ir suirzęs, šnirpščiojo pro vieną,
5049 XXV    |                      kai išėjo iš bažnyčios sujaudinti žmonės ir pradėjo spėlioti,
5050 XLI    |               sveikamarijas už kitas vėles, sukalbėdavo po sveikamariją ir už nekaltos
5051 XXXVIII|                 atkirto piktai Pinčukas pro sukąstus dantis.~    - Kas atsitiko? -
5052 XXXV   |                   bajoras ir bijosi velnio, sukaupė visą drąsą, tris kartus
5053 XXI    |                 durys, sugirgždėjo surūdiję sukavielai ir įėjo kur buvęs nebuvęs
5054 XXVII  |                      vėjuotas, atėjo žiema, sukdama vėpūtinius apie malūną ir
5055 XLVIII |                     savo lengvatikiškumą ir sukdavęs malūno sparnus už vėją.
5056 VI     |                      kai pakildavo vėjas ir sukdavo malūno sparnus. Tada jis
5057 XXV    |               dėbtelėjo Uršulė ir nusisuko, sukeldama sijonu dulkes. - Nenorite
5058 XLV    |                   ko jis čia buvo atėjęs ir sukėlęs visus tuos atsiminimus,
5059 XLIII  |                 išėjo, palikdamas karčemoje sukeltą siaubą.~    Lauke šniokštė
5060 XVI    |                    pro langelį:~    - Ar tu suki, ar nesuki? - šuktelėjo.~    -
5061 XLVI   |                    žemai pakalnėje šniokštė sukilęs ežeras, ir kraupioje mėnesienoje
5062 XXXIII |                 šautuvo, užsilikusio dar iš sukilimo metų, kada jis dalgių broliams
5063 XXXII  |                     jį surasti. Bet čia pat sukilo šaltas bejausmis išdidumas,
5064 XXXV   |                        Kaip aš tau padėsiu? Sukis pats, kaip išmanai. Aš savo
5065 I      |           paslapties, kuri net mandriausius suklaidindavo, ir niekas negalėdavo suprasti,
5066 XXV    |          apgaulingas. Tai ir Girdvainį taip suklaidino, kad jis, užuot vijęsis
5067 XXII   |               priešingoje pusėje žvengti ir suklaidinsiu.~    - Labai gerai, - apsidžiaugė
5068 XLV    |                        Pro šalį pralėkdama, sukliko žuvėdra lyg išgąsdinta ir
5069 XLI    |                    ponaičiuko, kad peštynes sukliudė ir neleido jam nepastebėtam
5070 XVIII  |                 vargo buvo, kol jis visiems sukliudydavo, o pačius atkakliausius
5071 XII    |                 nepakeliamo savo sielvarto, suklupęs raudojo prie grabo ir, visai
5072 XXXIX  |                    vargšės davatkos, siaubo sukrėstos, pamatė ir įsitikino, kad
5073 VII    |                  grūdus jis greitai sumalė, sukrovė į roges, o kai Marcelė atsisėdo
5074 XIV    |                         Ką liepsi daryti? - sukruto velniukas, tarsi naktį būtų
5075 XXXI   |             tariatės?~    Botagas sušvilpė, sukruvindamas nučaižytus arklių šonus.
5076 II     |                   to džiaugsmo kaip antinas sukrykštė, sukdamas aplinkui ratą.~   
5077 XII    |             beviltiškas sielvartas.~    Pro sukrypusius kapų kryžius blanko saulėleidis,
5078 XLII   |                priėjo, taikydamasis užmesti sukryžiuotas kilpas-rezgines Pinčukui
5079 X      |                    ir per amžių amžius, kol suksis malūno sparnai ant skardžio
5080 XX     |                      slėpdama šluotą, - kad suksite septynias mylias aplinkui
5081 X      |             Juodvalkis, nors buvo kartas už suktas piršlybas, bet, išlikęs
5082 XVIII  |             kaukdami sukosi nuo to smarkaus suktelėjimo.~    Tuo laiku ir Jurgutis,
5083 XXXIX  |              špitolninkas Bernardas, mažas, sukumpęs žmogutis su įdubusiomis
5084 XXXII  |                    su praeitos žiemos pūgos sūkuriais pražuvo, bet kažko niauraus,
5085 XLI    |                  nieko nematyti, tik vanduo sūkuriuodamas plaukia, o Uršulės tarsi
5086 XVI    |                     ar malūne, jis visiškai sukvailėdavo ir, viską užmiršęs, ryte
5087 IX     |                   per daug nesistebėjo, kad sukvailiojo sena davatka, nes visi žinojo
5088 XLVIII |          sušniokščia pirma pavasario audra, sukyla Udruvės ežeras, veržiasi
5089 IV     |                    Jurga, sprogdama nuo vos sulaikomo juoko.~    - Gali ir į davatkyną, -
5090 XII    |                      stverdamas už pečių ir sulaikydamas. - Sulig saule niekas negyvena.
5091 XXI    |                  kaip nepageidaujamo svečio sulaukęs, ir burbtelėjo nepatenkintas:~    -
5092 XI     |              pakentėk, pakentėk, po kančios sulauksi didelio džiaugsmo...~   
5093 XII    |              nesuprasdamas ir nesitikėdamas sulaukti užtekančios saulės. Baisi
5094 XXIX   |                   nueis savo keliais, viską sulaužys, suvers, išblaškys ir pražudys,
5095 XVII   |            nustovėti negalėjo. Žaizdras čia suliepsnodavo, čia vėl užgesdavo. Pritrūko
5096 XII    |                    pečių ir sulaikydamas. - Sulig saule niekas negyvena. Bus
5097 XXVII  |                 laukė, visai pražildamas ir sulinkdamas, tarytum nepakeliamą naštą
5098 XIII   |                   tą žiemą visai pražilo ir sulinko nuo rūpesčių. Jis nepajuto
5099 XII    |                     Pasižiūrėjo pro dūmus į sulinkusį prie lopšio Baltaragį ir
5100 XVIII  |                     ratus, - ratai tarsi ne sulūžę, bet išplėšti būtų. Sakiau,
5101 XVIII  |                    su jaunikiu susitaisė iš sulūžusių ratų bėdą ir atgal nuvažiavo,
5102 XVIII  |             paminėti velnią ir apžiūrėdamas sulūžusius ratus.~    - Gana, jau gana, -
5103 VII    |                 Marcelės grūdus jis greitai sumalė, sukrovė į roges, o kai
5104 XLI    |                     beketinąs įvykdyti savo sumanymą, kai iš pakelės šoko vyrai
5105 XXVI   |                    vargu ar būtų pavykęs jų sumanymas, jei užsimiegojęs klebonas
5106 XXIX   |                 nepasitikėdamas ar dėl savo sumanymo abejodamas, bet, sukaupęs
5107 XXXIX  |                 daryti.~    Išmintingų vyrų sumanymui pritarė visas būrys moterų.
5108 XXXIV  |                 tarpu palaikysiu, jeigu bus sumeluota, tai ir keliu po balkiu.~   
5109 XXX    |            pusiaunaktį vos spėjo Girdvainis sumerkti akis, kai staiga ties pat
5110 XXXVIII|                     laimėtų Jurgą.~    Taip sumetęs, Pinčukas nutarė dar kartą
5111 XLIV   |                   už akių, nusiplėšė karną, sumezgė kilpą, užmetė ant šakos
5112 XXVI   |                pakalnę (ak, tie obuolmušiai sumindžiojo jo širdį!), bet vos tik
5113 XXI    |                  sumurdytas, sudraskytas ir sumindžiotas, kad baisu buvo pažiūrėti,
5114 XXVI   |                   lekia tiesiai ant jo, lyg sumindžioti norėdami. Tada Jurgutis
5115 XXI    |                  skudurai likę: švarkelis - sumintas, purvinas, kelnės - sudraskytos,
5116 XX     |                         O aš maniau, - tarė sumišusi Jurga, slėpdama šluotą, -
5117 XXI    |                   broliai pragare būtų taip sumurdę, kad pristojai pas mužiką
5118 XXI    |                     bet toks suniurkytas ir sumurdytas, sudraskytas ir sumindžiotas,
5119 IX     |                    Palaukti ir palaukti...- sumurmėjo nepatenkintas Jurgutis ir
5120 XXIII  |                susitaikė uošvis su piršliu. Sumušė rankomis ir išgėrė dar po
5121 XXI    |                 neilgam, Šešelga, - gailiai sumykė Pinčukas, - svarbų reikalą
5122 XXIX   |                  pasaulio, nes tą meilę jis sumynė savo eržilais po kojomis.
5123 XXIX   |                  Girdvainį. Bet kokia? Visa sunerimo. Staiga pamestos nuotakos
5124 V      |                  apsisuko ir nuėjo, baisiai sunerimusi.~    Tas žvilgsnis pro petį
5125 XXXVII |              sparnus. Ne, visa tai buvo tik sunerimusios širdies klaikus sapnas.~   
5126 XXIX   |                      kad ties pakriūte buvo suneštas didelis pusnynas, tai nugriuvo
5127 XXXI   |              priekaištu į vežiką.~    O tas suniuręs nulipo nuo pasostės ir piktai
5128 XXIX   |                 panarinęs galvą, prislėgtas sunkaus rūpesčio. Prisėdo šalia
5129 XII    |            beviltiškas susirūpinimas. Slėgė sunki tyla. Pagaliau neiškentė
5130 XL     |                Skirkite, klebonėli, nors ir sunkiausią atgailą, tik duokite išrišimą, -
5131 XXIX   |                 pečiai, nujausdami visą jos sunkumą.~    Lauke dar buvo tamsu,
5132 XXVII  |             sugniuždavo nuo savo paslapties sunkumo. Ką čia bedaryti - neišmanė
5133 XXIII  |                   kaip nendrelės duosiu tau sūnų kaip ąžuolą, senatvės užuovėją
5134 XXVIII |                    pasižiūrėjo į Girdvainio sunykusį veidą ir susitiko su jo
5135 XLV    |                     tat laimė būtų! Ir tėvo sunykusiose akyse švystelėjo vienas
5136 XVII   |                     Uršulės sijono liko tik suodinas škurlys ir nemalonūs atsiminimai,
5137 XXXIII |                šautuvu, čia pat jį nušveitė suodžiais, o paskui per patį vidurnaktį,
5138 XV     |                  parsinešė į savo kalvę: ir suodžiams pavalyti, ir Jurgučiui atgrasinti,
5139 XVII   |                Uršulės sijono puse apvalyti suodžius kalvėje. Ką darys Jurgutis,
5140 XV     |                    Baltaragio ir Juodvalkio suokalbį, kai nusiminęs Baltaragis
5141 XXVIII |                 vėjų blaškomas, nes tų vėjų suokime jis išgirsdavo savo obuolmušių
5142 XXVI   |                   tai tu čia, girtuokli, po suolais voliojiesi! - suriko ant
5143 XXII   |                    gulti į priemenę, kur po suolu buvo nugriuvęs girtas Jurgutis
5144 XXXIV  |                  matai, vyrai iš visų pusių supa kiemą.~    - Kur nori, broleli,
5145 III    |                    iš dešimtų lupų ir viską supainiojo.~    - Gerai, - pasakė klebonas
5146 XXXVIII|                     būti talkininkė? Tiktai supainioti gali ir taip painius reikalus.
5147 XV     |                     šaipėsi pro ūsus:~    - Supaisai pusbernio ir senmergės kliedėjimų?..
5148 III    |                   vėjo, ir tiek. Kas jį ten supaisys. Tai ir klebonas, nors ir
5149 XLVIII |                    tilteliu žmonės yra matę supančiotą raganą, kūrenančią ugnį
5150 XII    |               šešėliu. Ar ne Marcelė ant jų supasi? Širdyje smilktelėjo, ir
5151 XIII   |                 davęs, - tiktai atsiduso, - supčiau savo dukrelę. O dabar...~   
5152 XIII   |                   suimdama Į savo rankas ir supdama svetimą lopšį.~    O Baltaragis,
5153 VIII   |                     pievos, žemės paviršius supdavosi, tarsi pieva plauktų ant
5154 XXXVII |                  Jis ir nugalėjo ją. Uršulė supintijo savo davatkyne su apmaudusia
5155 XXXVIII|                   ji, sugniauždama rožančių supintijusiame kumštyje ir grasindama. -
5156 XXXIX  |                kokios ten kasos galėjo būti supintijusios davatkos? Tokios maždaug,
5157 XVI    |                   tyčia dėl to laikė malūne suplyšusį Uršulės sijoną, kurį aną
5158 XVII   |                    pasienyje Uršulės sijono suplyšusią pusę. - Nėra bobų be sijonų,
5159 XII    |                   ir nusvirusi ranka pamažu supo lopšį.~    Susirūpinęs Juodvalkis
5160 XLIV   |                    pats, ant jos prigludęs, suposi, tykodamas ateinančio Girdvainio.
5161 XV     |                    už dyką malęs? Anksčiau, suprantama, už sėkmingas piršlybas (
5162 II     |                    netekusi. Dabar ji gerai suprantanti, kad tai buvęs seno raganiaus
5163 XXII   |                   pakuždomis kalbėjo.~    - Supranti, - pagaliau Pinčukas garsiai
5164 XXIX   |                 Visgirda, pats vienas viską suprasdamas. - Tik tos pelėdos ar šikšnosparnio
5165 XIV    |                 kabinėtis, jeigu kartais ir suprastų apgaulę.~    - Ne, taip
5166 XXVIII |                    žmonėse nei širdies, nei supratimo, nei užuojautos, o tiktai
5167 XXVI   |                priėjo prie jų, kai šie taip suprunkštė ir nusižvengė, jog nusigandęs
5168 XIII   |                     pravirko kūdikis.~    - Supsiu aš čia visą laiką, - piktai
5169 XXXVI  |                   ne vienas dar ir kalėjime supus.~    Netikėjo žmonės, kad
5170 XXXIX  |               užtaisiau, kad joms liežuviai supūtų, diegliai į šonus įsimestų,
5171 XLVIII |                  akiplėšiškai išnaudojamas, supykdavau, keršydavau ir juokdavausi,
5172 VI     |                    tiktai nustebdavo ar net supykdavo:~    - Tai tu dar neišėjai? -
5173 XL     |              skarelės prakaitą išgręžusi ir supylusi į arbatą Baltrukui, norėdama
5174 XXXIX  |                    būrys davatkų išbrazdino suraizgytą Uršulę iš davatkyno ir nutempė -
5175 XXII   |                 Ligi trečių gaidžių gal dar surasiu.~    Ir išėjo. Raupys liko
5176 XXXVI  |               degtinės ir išjojo, viso labo surašę protokolą dėl arkliavagio
5177 XXV    |                     bažnytkaimio šunes, kad suriks gaidžiai, na, sakau, pastaroji
5178 IV     |                 suprato, nustojo kvatojusi, surimtėjo, tiktai velniukai akyse
5179 XI     |               ištekėjusi moteris ir turinti surimtėti, vis dar buvo tokia pat
5180 XIX    |                   paliktų. Bet kaip tu juos suriši, jei vienas su uodega, o
5181 XIX    |                      neapsidžiaugsite. Taip surišiu uodegas, kad visą amžių
5182 XXXIX  |                  nežinojo, ką daryti.~    - Suriškime, kad nepabėgtų, - pagaliau
5183 XLI    |                nesumindžiojo besipešdami!), surišo nykščius su kojų pirštais,
5184 XXXIX  |                tarnais, stumdami priešakyje surištą Uršulę. Pamatę išėjusį kleboną,
5185 XLI    |                     akimis, kad nesužavėtų, surištomis kojomis ir rankomis, kad
5186 XXXVIII|                    jeigu jis taip padarytų, surištų Baltaragį su Uršule (didesnio
5187 XXI    |          persikreipusios durys, sugirgždėjo surūdiję sukavielai ir įėjo kur buvęs
5188 XXXVII |                  gurulais iškildavo Uršulė, surūgusi ir supintijusi, šmėkšteldavo
5189 X      |                margaraščiais audiniais, kad surūkusi troba staiga atjaunėjo ir
5190 XII    |                  išsklaidys nykius šešėlius surūkusioje troboje. Jis paguos nelaimės
5191 XI     |                     Tada Baltaragio širdyje suruseno viltis, kad viskas laimingai
5192 XX     |                Girdvainis su Jurga, ir visi susėdo už stalo. Dar piršlio bonka
5193 I      |                   Baltaragio gražuolė dukra susidėjusi su Udruvės ežero laumėmis
5194 XIX    |                    o dabar prieš mane abudu susidėsite. Na, gerai. Nėra ko laukti
5195 XV     |                   jis čia galėjęs su velniu susidėti?~    O jo artimiausias kaimynas,
5196 XLII   |                         Galėčiau, - pritarė susidomėjęs Visgirda, - tik nežinau,
5197 XXXVIII|          atsikeršysi.~    Uršulė stabtelėjo susidomėjusi, bet vėl greitai susigriebė,
5198 XLI    |             Bandykime, - pritarė pirmi.~    Susiėjo tada vienas galas tiltelio
5199 XXVI   |              norėdami. Tada Jurgutis tiktai susiėmė už galvos ir griuvo, nusirisdamas
5200 XI     |                    Ten atrasdavo Baltaragį, susiėmusį galvą, sėdintį prie žmonos
5201 III    |                   palingavo galva. - Matyt, susigiminiuoti norėjo.~    - O kaipgi, -
5202 XII    |                  subarė jį Juodvalkis, pats susigraudindamas ir nubraukdamas netyčia
5203 XIV    |            Baltaragis per tuos rūpesčius ir susigraužimą viską pasaulyje - be dukters -
5204 XXVI   |                     to siaubo, sielvarto ir susigraužimo visiškai neteko žado ir
5205 XLI    |             davatkyno ir parapijos.~    Pro susigrūdusią minią kelią skyrė pats Švendubrės
5206 X      |                visus malūno voratinklius ir susigulėjusius dulkių klodus. Iššlavusi
5207 V      |           nesurasdavo tokios merginos, kuri susigundytų tokiais arkliais ir tokiu
5208 XXXVIII|                   pan Pinčuk? - prašvokštė, susiimdamas už burnos, lyg verkti pasirengdamas. -
5209 XXIII  |                     ausies kurtumo ne visai susikalbėdami, - dažnai kalbėjo kiekvienas
5210 XXVIII |                    susitikus, nelengva buvo susikalbėti. Pamatė jį Anupras keliu
5211 XLVI   |              Baltaragio dėmesio. Jis, visas susikaupęs, klausėsi nesuprantamo žvengimo,
5212 XX     |                   eiklumas ir Anupro rimtas susikaupimas, ir kažkokie paslaptingi
5213 X      |                     po kiemą ir malūną, čia susikibusi rankomis, čia vėl ištrūkdama
5214 XLVII  |                   naktį, kai žmonių likimai susikirto, ir tik atminimas bepaliko,
5215 XXXVI  |                    taip jau nelemtai viskas susiklostė ir biauriai išėjo. Kitu
5216 XI     |                  naujagimio, ir atsigrįžo į susikrimtusį Baltaragį, kuris vis dar
5217 XIV    |              kitokio, kaip susirūpinusio ir susikrimtusio, ji niekada jo nematė. Tik
5218 XLIV   |                     sparnai švystelėjo kaip susikryžiavę žaibai.~    Perkūnas trenkė
5219 XXVIII |                     nežmoniškas sielvartas, susimaišęs su begaliniu ilgesiu, praskambėjo
5220 XIII   |                 neužgesusia aistra, nors ir susimaišiusia su nusivylimo kartėliu ir
5221 XLVIII |                    žvengti nematomi žirgai, susimaišo žemė su dangumi - tai Jurga
5222 XLVI   |                 malūnas ūžė visais garsais, susimaišydamas su velnio žvengimu ir audros
5223 VI     |               malūno be vėjo? Apie tai ypač susimąstydavo, kai nurimdavo vėjas, ir
5224 XV     |                     kitaip pasakojo. Viskas susipainiojo, ir nežinia buvo, kuo čia
5225 XLVIII |                gyvenimas!~    Ir iš tikrųjų susipina pasaka su tikrove, kaip
5226 XX     |                 burnelę išmesit ir širdimis susiprasit~    - Kažin? - suabejojo
5227 XIII   |                  kelią. Reikia tiktai laiku susiprasti.~    Pagaliau tą išeitį
5228 XIII   |                    vaiką užauginti, kad tik susiprastų... Bet kur toks glušas susipras?..~   
5229 XIII   |                     dukterį... Tik pats kad susiprastum... Turėtum sau žmoną, o
5230 XXXVIII|                  tai aš tas pats, su kuriuo susipykai per nesusipratimą ir Baltaragio
5231 XLVIII |                 buvo, gal ir nebuvo, tiktai susipynė kaip pasakų raštas ir pavergė
5232 V      |                 niekaip negalėjo sau mergos susirasti, nors buvo apvažiavęs su
5233 III    |                    jo trukdyti, tad rūsčiai susiraukė ir tarė:~    - Ko čia atėjai?
5234 XLII   |                     saulei leidžiantis, kai susirėmę vyrai ant Padievyčio tiltelio
5235 III    |                 atsirado, taigi buvo su kuo susiremti. Tik Uršulė būtų buvusi
5236 XLVIII |                     nežinai, ko pasiilgsti, susirenka kaip gyvi visi tie bičiuliai:
5237 XIV    |                   pritrukusi kantrybės, net susiriesdama, kad pas tokį glušą, kuris
5238 XLVI   |                     žvengė visa gerkle, net susiriesdamas.~    "Tai nelabasis džiaugiasi
5239 VI     |                  vis labiau tursino ir taip susirietusią senmergę, padėjo, ir Uršulė
5240 XII    |                 motiną ir neprisišaukdamas, Susirinkusios į šermenis moterys šluostėsi
5241 II     |              atsipeikėjusi, nubėgo į trobą, susirišo savo drabužius į pundelį
5242 XI     |                 visomis veido raukšlėmis ii susirūpindama. - Ar tik ne per anksti?..
5243 XII    |                pakampiuose kaip beviltiškas susirūpinimas. Slėgė sunki tyla. Pagaliau
5244 XI     |                 Pirkioje pasitiko Baltaragį susirūpinusi bobutė su klykiančiu naujagimiu
5245 XIV    |             sielvartauja, nes kitokio, kaip susirūpinusio ir susikrimtusio, ji niekada
5246 XXVII  |              apylinkę, tartum jo galva būtų susisukusi ir jis nežinotų, nei kur
5247 XXIII  |                     ir paramą.~    Pagaliau susitaikė uošvis su piršliu. Sumušė
5248 XIII   |              užmiršdama savo nusivylimus ir susitaikydama su likimu.~    - Kad taip
5249 XXXVIII|            atkeršysiu, o paskui su Baltruku susitaikysiu... Gal susitarsime ir bendrai
5250 XIX    |                  viską žinau. Jei nori, kad susitaikytume, atiduok man gera valia
5251 XVIII  |                     kol piršlys su jaunikiu susitaisė iš sulūžusių ratų bėdą ir
5252 XVIII  |                  kad priekiniai ratai liko. Susitaisysime bėdą ir važiuosime namo.~    -
5253 XXVI   |                   perniek būtų nuėjęs visas susitarimas su arkliavagiu. Tada jis
5254 XIX    |                     su žmogum pasikalbėsim, susitarsim, bet velnias - vis velnias.
5255 XLII   |               apgalvodamas, kaip čia geriau susitarus. -Tu gudrus, ir aš ne kvailas.
5256 XXXIII |                     jo kalno ir malūno buvo susitelkusios paryčio žvaigždės. Gal jos
5257 XLVIII |                    tarytum aš pats su savim susitikčiau ar su savo geriausiais,
5258 XXXVI  |                    jis grįžta. Jeigu su juo susitiksi, su dūmais išrūksi. Bet
5259 XXIII  |                    Jei persiskirs, tai kaip susitiksim? - juokėsi mergina.~   
5260 XXVIII |                      Tai ir Anuprui, su juo susitikus, nelengva buvo susikalbėti.
5261 XL     |                šventoriaus anksti rytą buvo susitikusi Pinčuką, apsimetusį ubagu,
5262 XXIX   |                    gyvu žmogum, o ne dvasia susitinka. - Argi nepažįsti? Tai aš,
5263 XLVII  |                   griaustinio obuolmušiams, susituokti su pražuvusiu savo jaunikiu.~   
5264 XXV    |           nenugriuvo ant Uršulės rankų. Bet susivaldė, iškėlė galvą ir išėjo iš
5265 XXXVII |                 Nieko nėra, dukrele, - tarė susivaldydamas Baltaragis. - Užmiršk ir
5266 XVII   |                      Kokia tu graži! - tarė susižavėjęs Jurgai. - Visą amžių žiūrėčiau
5267 V      |                   ne per greitai Girdvainis susižavėjo?~
5268 IV     |                 pasakė nudžiugusi Uršulė. - Susižieduok su Juozapu skaisčiausiu,
5269 VIII   |                     metu anoje ežero pusėje suskambėjo piršlių skambalai. Baltaragis
5270 XXXVIII|     beklibikščiuojąs į šalį, bet čia varpai suskambino ir jų garsai trenkė kaip
5271 XXXVII |               Žvengia obuolmušiai, jo širdį suspaudžia ateinančios vienatvės liūdesys,
5272 II     |                jaunikis gražus neapsakomai. Suspurdėjo širdis, o pati vos bepastovinti
5273 XI     |                      Negerai, - sako, - kad sustabdei malūną. Aš norėjau aukštai
5274 VII    |              nežinodavo, ką bedaryti. Tada, sustabdęs malūną, raudavo Baltaragis
5275 XXX    |                    arklių. Prieina tamsoje, sustabdo arklius, pasižiūri savo
5276 XXV    |                 nenoriu tikėti. Bet čia kad sustaugs visi bažnytkaimio šunes,
5277 XXXII  |                 kažko neišvengiamo laukimas sustingdė visus sąnarius.~    Nesikęsdamas
5278 XXVII  |                     stovėjo kaip šmėkla ant sustingusio ežero pakriūtės ir, rodės,
5279 XXXII  |                 kito išblyškusiame veide ir sustingusiose akyse. Klaikus nujautimas
5280 XIII   |                    šerkšnas krito lauke ant sustingusių malūno sparnų, o pro langą
5281 XXIX   |                  laiptais. Sunkiai, pamažu, sustodamas ir grabaliodamas patamsyje.~   
5282 XVI    |                   slepia. Pasuks, pasuks ir sustoja susimąstęs. Pagaliau Baltaragiui
5283 XLI    |                     ir sušuko:~    - Ko čia sustojote? Varykite toliau savo raganą!
5284 XXXV   |             prisiminė, kai atsimušė kakta į sustojusią kalamašką (mat, buvo pasilenkęs
5285 VII    |                      kad tikrai malūnas bus susukęs Baltaragiui galvą ir visas
5286 VI     |               neišeidavo.~    - Tas malūnas susuko tau galvą, - kartais pasakydavo
5287 XXVIII |            perkalbėti Girdvainį; atsukti jo susuktą galvą ir sugrąžinti pagaliau
5288 XII    |                 pakelti savo nelaimę. O šis susvyravęs griuvo ant žemės, apglėbdamas
5289 XXXVII |          šnirpščiojimą ir paprašyti, kad jį sutaikytų su kalviu. Bet neišdrįso
5290 VIII   |                     suabejojo Baltaragis. - Sutarsim kaip kaimynai.~    - Kaimynai
5291 XXXVII |                    blogiau, jei neišpildysi sutarties ir neišleisi už manęs savo
5292 XXVIII |                    tarytum visi žmonės būtų sutartinai pavogę jo arklius ir jį
5293 VIII   |                   sutartį.~    - Kam čia ta sutartis? - suabejojo Baltaragis. -
5294 XII    |                    parblokštą jo bičiulį ir suteiks jėgų iš naujo gyventi.~   
5295 XXXVIII|                    tau nepadarysiu... Nori, suteiksiu tau tokią galybę, kad savo
5296 XXXVIII|                   jai šį kartą ir paskutinį suteiktų pagalbą stebuklingoji Švendubrės
5297 XLII   |             nesivaidentų.~    Tad Visgirda, sutelkęs visą savo išmintį ir prityrimą,
5298 XLI    |              spiaudydamiesi. Jau buvo visai sutemę, o čia dar arkliavagio dūšia
5299 XXVI   |                   gyvensi? Paežerės amžinai sutems kaip naktį, o malūnas ant
5300 XI     |                    pamažu slenkančių žiemos sutemų. Pagaliau trobos lange sumirgėjo
5301 II     |                    Ką su juo veiksi, velnio suterštu ir sudraskytu? Numetė ir
5302 XXVII  |                  matę ant vieno kelio, kiti sutikę ant kito kelio, visų jis
5303 XXIII  |                     gundė, kaip pirmą kartą sutikta laimė.~    Tiktai kai seniai
5304 XXXII  |                visko išsižadėtų, kad tik jį sutiktų ir pamatytų, bet čia pat
5305 XIV    |                dabar su tavim darysi? Jeigu sutiktum būti pas mane septynerius
5306 XXXII  |                    jausmų, kurie nebegalėjo sutilpti vienoje širdyje ir ją sprogdino
5307 XXV    |                       paskutinis nevaleiva. Sutinku špitolninką Bernardą, eina
5308 XLII   |                Reikia jį kartą pričiupti ir sutramdyti, kad daugiau nesivaidentų.~   
5309 XXXVII |               kvatodamas ir žvengdamas.~    Sutraškėjo, subraškėjo visas malūnas,
5310 XXVI   |                      suriko ant Jurgučio ir sutrepsėjo lyg į uodegą įgeltas. -
5311 XXII   |              velnias su arkliavagiu tarėsi. Sutrukdė, kad jį kur devynios, tas
5312 IV     |                   ir atgailą darydama, buvo sutrukdyta, nes smagus Jurgos juokas
5313 XXIV   |                 turite reikalą, tegu jos ir sutuokia judu.~    Mato Girdvainis,
5314 XLII   |             piršlybas. Deja, nors ir, viską sutvarkęs, skubėjo piršlys, bet su
5315 XV     |              kalamašką ir viską puikiausiai sutvarkysiu.~    Bet gal taip buvo,
5316 XIV    |                     apsimesti. Pamatęs tokį sutvėrimą su sijonu, lįsk po girnomis
5317 XX     |                     labiau kažkas po ratais suunkštė ir sucypė, tarsi būtų kas
5318 XLVI   |                ežero pakilo didžiulė audra, suūžė sušniokštė ežeras, griaudamas
5319 XXXVI  |               arklys kad spirs Šešelgai, ir suvarė visus dantis į gerklę.~   
5320 XLV    |                  pavakarieniausime. Tu toks suvargęs, sunykęs, gaila į tave žiūrėti.
5321 XIV    |             parbėgusiai dukteriai, o pro jo suvargusias akis tryško dar lig šiol
5322 XLIV   |                   Pinčuką, kuris, Visgirdos suvarytas į tabokinės ragą, buvo užkištas
5323 XXVI   |             pasitraukti, būtų jį Girdvainis suvažinėjęs ir perniek būtų nuėjęs visas
5324 XX     |                   ir sucypė, tarsi būtų kas suvažinėtas, arkliai dar labiau padūko
5325 XIV    |                        Ko nori reikalauk už suvedžiojimą, bet už pačią jos neimsiu.~   
5326 XXXVI  |                   išplūdę, kam primelavo ir suvedžiojo.~    Išjojus būriui, susirinko
5327 XVIII  |                 kelmas, kad velnių negalima suvedžioti ir apgaudinėti.~    Palaukė
5328 XXIX   |                    keliais, viską sulaužys, suvers, išblaškys ir pražudys,
5329 XIV    |              išsivaduosiąs nuo savo kaltės, suversdamas ant kito galvos, jei pati
5330 XXXIV  |                      nelaukė, kol virvė vėl suverš gerklę, ir spėjo vyrams
5331 XXIX   |                   širdis įžeista. Kaip juos suvesi? Nueis kiekvienas sau.~    -
5332 IV     |                     patinka, kad net širdis suvirpa, kai gražų berną pamatau.
5333 XVIII  |                 kvailas, bet dėlto pagaliau suvokė, kad buvo apgautas, ir įsižeidė.~   
5334 XLIV   |                     liūno, kad to tik kojos suvyburiavo ore ir dingo akivaro mauruose.~   
5335 XX     |                     atsirastų? - paprašė. - Sušilti būtų pravartu po kelionės.~    -
5336 XL     |                     vandeniu nesiplovusi, o sušluosčiusi prakaitą į skarelę, kurią
5337 XLVI   |                pakilo didžiulė audra, suūžė sušniokštė ežeras, griaudamas savo
5338 XVII   |                         Jurgutis dar labiau sušnirpštė pro nosį ir užgulė ant dumplių,
5339 XVII   |                     į kubilą vandens ir tas sušnypšdavo, Jurgutis smagiai nusišnirpšdavo
5340 XXXIX  |               šluotos iš pasimatymo su savo sužadėtiniu velniu.~    - O vakar iš
5341 III    |               neprasižiojusi, tiktai akimis sužaibuodavo), o bažnyčios visus kampus
5342 VII    |                     Udruvės ežero vandenys, sužaliavo, kaip dūmais užsidengė ežero
5343 XLIV   |                     savo obuolmušių, kuo ją sužavės ir kaip išneš į naują gyvenimą?
5344 X      |                   pusryčių nespoksojęs. Dar sužavėsi, - nusijuokė.~    Bet sužavėtas
5345 XLVIII |                 kalba pasaka, todėl taip ir sužavi.~    O vakaro prieblandoje,
5346 XXXVIII|                   išgąsties ir apžiūrėdamas sužeistą kulną. -Dar tu mane paminėsi.
5347 X      |                padėjo, ir krosnyje linksmai sužėravo ugnelė. Marcelė, užkaitusi
5348 XXIX   |                    prieš rytą, kai pirkioje sužibo žiburys, Jurgutis nusigandęs
5349 IV     |                 Uršulė net apsidžiaugė, kai sužinojo, kad jos nemėgiama podukra (
5350 IX     |                  palaukti.~    O ir Uršulė, sužinojusi apie piršlybas, trinksėjo
5351 XVIII  |                   joks jaunikis su piršliu. Sužinos jis, senas kelmas, kad velnių
5352 III    |                    klebonas. - Jei ką naujo sužinosi, pasakyk man.~    Bet Uršulė,
5353 XLIII  |                     pasagas, kurios baisiai sužvangėjo ir nustelbė keistą zvimbimą. -
5354 XXVIII |                     nes čia pat, bekalbant, sužvengdavo kurioje nors pusėje, o jis
5355 XXVII  |               pavasario audra, toje audroje sužvengs obuolmušiai žirgai ir atlėks
5356 XXV    |                     Jurga viena grįžo namo. Sužvengus arkliams ir išbėgus jaunikiui
5357 IV     |                 neišėjusi iš bažnyčios, jau svaidė į bernus žvilgsnius ir šaipėsi),
5358 II     |              ausimis karpo ir akimis žaibus svaido. Piršlys ir sako:~    -
5359 XVII   |                     liepsnotų, o jo širdis, svaidydama kibirkštis. Ir kalvis, rodos,
5360 XLVIII |                 Pinčukas jau nesnūduriuoja, svajodamas apie pačią, bet su pavasario
5361 XVI    |                   apie tokią snūduriuodamas svajodavo ir sapnuodavo. Argi ji tikrai
5362 XXXI   |                 paskutinių jėgų.~    - O aš svajojau! - sustojo pirmasis arklys. -
5363 II     |          malūnininke, apie ką seniai veltui svajojo), atsitiko nuodėmė - netyčia
5364 V      |                     toks, kaip mergautinėse svajonėse vaidenosi. Argi jis ir būtų
5365 XVI    |             pasidarė Pinčukas visai tuščias svajotojas.~    O metai bėgo po metų,
5366 XXXV   |                      O iš tų uodegų Šešelga svarbiausia ir gyveno. Menkas pelnas
5367 XL     |                  kojomis dar išsitiesė pati svarbiausioji tos velniavos kaltininkė.
5368 XXXVIII|                     Pinčukui teko patvoryje svarstyti ir laukti. Dar protamsiais
5369 XLIII  |                  nujautė, kad šis vėlyvasis svečias ne prieš gera atėjo. Todėl
5370 XXI    |                   šalį, kaip nepageidaujamo svečio sulaukęs, ir burbtelėjo
5371 XXXVIII|                   ir žemai nusilenkė:~    - Sveika gyva, - tarė. - Ko mums
5372 XLI    |                 kitas vėles, sukalbėdavo po sveikamariją ir už nekaltos mergelės
5373 XLI    |                   ubagų eilės ir, kalbėdami sveikamarijas už kitas vėles, sukalbėdavo
5374 XX     |                     tik čia suradome. Tai į sveikatą, svotai!~    Išgėrė Visgirda
5375 XXI    |                 nors vagystės ir nemaža jam sveikatos atsiėjo. Jis gėrė degtinę
5376 XXIX   |                    žinia ateini? - paklausė sveikindamas.~    - Pagalbos ieškodamas, -
5377 II     |                  Baltaragis. - Seniai mielų svetelių laukiame.~    Nusivedė tada
5378 X      |                     malūnui, pabudo Marcelė svetimoje seklyčioje, nesusivokdama,
5379 XXVIII |                varnom į dausas lėkti.~    - Svieteli tu mano margas! - nustebo
5380 XXXV   |                  bajore Šešelga, bėk nors į svieto galą, viską palikęs. Tiesiog
5381 XLIV   |                     išversti, o jau liepsna svilino akis.~    Tuo metu su baisiu
5382 XXVI   |                      kaip čia atsitiko, kad svirduliuodamas nuėjo į Gaidžgalės karčemą
5383 XLIII  |                   karčemoje kažkokį neaiškų svirpimą zvimbimą, sklindantį lauke
5384 XXXVI  |              tvartuose tarsi pasmaugtus. Ir t.ai vis patys geriausieji
5385 XXXVIII|          pasivaidino ryto miglose?), nutarė t.ą pat dieną atsiskaityti su
5386 XLII   |                 Matai, - tarė, šniaukšdamas taboką ir apgalvodamas, kaip čia
5387 XLIV   |                 šaukiau ir cypiau Visgirdos tabokinėje, užkištas į sąsparą, o tu
5388 III    |                  būtų nebūtų gandų, kuriais tačiau niekas nenorėjo tikėti.
5389 XIX    |                  pasivyti, pasiūlyti jei ne taiką, tai bent aukso kalnus už
5390 XLII   |                  Visgirda ir arčiau priėjo, taikydamasis užmesti sukryžiuotas kilpas-rezgines
5391 XXXIII |                 vamzdžius kulkomis, - gerai taikyk, tik nepataikyk mano Jurgučiui. (
5392 XIX    |           nusikvatojo.~    - Tai ką, nenori taikytis? - visiškai supyko Baltaragis.~    -
5393 I      |                     žmonėse sklido kalbos), taisąs visokius burtus ir pinkles,
5394 XLII   |            prityrimą, sekiojo jį pėdomis ir taisė ant jo takų kilpas, kad
5395 XXXIII |              perkaldavo dalgius į kardus ir taisydavo kitus ginklus. Kažkur pastogėje
5396 XI     |                  džiaugsmo... Malk pyragus, taisyk alų ir lauk krikštynų.~   
5397 XXXIII |                      kad jau visai užmiršai taką į mano kalvę. Rengiausi
5398 XXXVII |                 šlaitus ir laukus vingiuoja takelis vis tolyn ir tolyn, kur
5399 XXVI   |                  laukus, vengdamas kelio ir tako, niekam nieko nepasakęs,
5400 XVII   |                     mažu kūjeliu mušdamas į taktą, ir būdavo labai patenkintas.
5401 XLII   |                     pėdomis ir taisė ant jo takų kilpas, kad jis pagaliau
5402 XIV    |                    ir neatėjo Baltaragiui į talką.~    Bet per anksti Pinčukas
5403 XXXVIII|                  Nieko neišeis, koks iš jos talkininkas? Buvo beklibikščiuojąs į
5404 XXXVIII|              įsigijęs Uršulę talkininke (be talkininkų, žuvus Raupiui ir Šešelgai
5405 I      |            Baltaragį, kuris vienišas gyveno tame malūne su savo vienturte
5406 XIX    |                     uodegas, kad visą amžių tampysitės ir piausitės, visa kita
5407 I      |                šviesiausią dieną paversdavo tamsiausia naktimi, o patys arkliai,
5408 XII    |                     Nykūs šešėliai prigludo tamsiuose pakampiuose kaip beviltiškas
5409 XLVIII |                   vėl nugramzdina į pragaro tamsybes.~    Kiek toliau nuo malūno
5410 V      |                 juos saugoti kaip savo akį, tardamas - kol eržilai obuoliuoti
5411 IX     |                  pas nuotaką. Tai ir dabar, tariantis Juodvalkiui su Baltaragiu
5412 XXI    |                   ką velnias su arkliavagiu tariasi.~    Bet nepasisekė nugirsti.
5413 XXXI   |                      lupynos! Ar jau stipti tariatės?~    Botagas sušvilpė, sukruvindamas
5414 XXXIII |                kalną, o tau į pakalnę. Vis, tariau, neiškęsi ir pats ateisi.~    -
5415 XLI    |                     kojų nusivarė bažnyčios tarnai, o ir ta ragana Uršulė nepasivelka.
5416 XXXIX  |                  davatkų su abiem bažnyčios tarnais, stumdami priešakyje surištą
5417 XXIV   |                     į delną. Tada bažnyčios tarnas iš karto atlyžo ir sako:~    -
5418 XIV    |                 berną ir kuo ištikimiausiai tarnausiu.~    - Gerai, - sutiko ir
5419 XXI    |             Nebajoriškas reikalas pas chamą tarnauti.~    - Ne, Šešelga, ne Baltaragis
5420 II     |                     kuriuose nuo senų laikų tarnavo, ir apsigyveno Švendubrės
5421 XLI    |                Supyko klebonas už tokį savo tarnų kvailumą ir išvijo abudu
5422 XLI    |                 abudu draugus iš bažnytinės tarnybos. Tie prisidėjo prie ubagų
5423 VII    |               klumpes iškratydamas, supylęs tarpuežerėje, o Baltaragis vis dar negalėjo
5424 XVIII  |                 atkakliausius paklaidindavo tarpuežerių pelkėse arba nuo skardžio
5425 XLVII  |                 obuolmušius. Jį patį atrado tarpukalnėje į Baltaragio malūną po nugriuvusia
5426 XVIII  |               klausydamas tolstančios bėdos tarškėjimo. - Nesulauksi, Baltaragi,
5427 XLV    |              tikrųjų būtų pasveikusi. Kokia tat laimė būtų! Ir tėvo sunykusiose
5428 XXXIV  |                    odos, bet čia jam kažkas taukštelėjo su kuolu į kaktą, kad jis
5429 V      |                  prunkštelėjo Jurgai:~    - Tavasis atvažiavo!~    - Koks? -
5430 XXXIII |                 mano Jurgučiui. (Kalvis dar tebegalvojo, kad Jurgutis, gyvas ar
5431 XXI    |            Girdvainio arklių kanopos ausyse tebekaukšėjo!), kiek apsiramino ir įėjo
5432 XIII   |                  širdimi, nes ji vis dar jį tebemylėjo sena neužgesusia aistra,
5433 VII    |                užmiršti nei to juoko, kuris tebeskambėjo visur, kur tik jis pasisukdavo,
5434 XXXII  |                        maldavo. - Kas bus - tebūnie!~    Tėvas su gailesčiu
5435 XXXVI  |                            Ką jūs, vyrai? - teisinosi nusigandęs Šešelga. - Kur
5436 XLIII  |                    miręs, - Šešelga pradėjo teisintis, kad jis nieko nekaltas,
5437 XLVIII |                  atkakliai pareikalavo savo teisių ir įsiveržė į knygos puslapius,
5438 XLI    |              tiltelio atlošą ir spiaudosi į tekantį vandenį, o Bernardas atsisėdo
5439 IX     |                    visų purtėsi ir nenorėjo tekėti. Tai dabar visus nemažai
5440 XXVIII |                 pašoko, įsiklausė ir beveik tekinas pasileido bėgti keliu, tarsi
5441 XXII   |               sugalvoti, kad jie galėtų jam tekti. Pyko ant savęs, kad nenugirdo
5442 XLIV   |                     viršum kurių visa audra telkėsi, kryžiavosi žaibai ir griaudėjo
5443 XLIII  |                     Atrodė, lyg prieš naktį telkiasi audra.~    Susirūpinęs Šešelga
5444 XLI    |                  ragana Uršulė nepasivelka. Tempk, jeigu nori, nieko kito
5445 XXXIV  |                  paistai? - supyko vyrai. - Tempkit jį, arkliavagių patrijarką,
5446 II     |                 Pirmą subatvakarį, pradėjus temti, pasigirdo piršlių skambalai.
5447 XLIV   |               neturiu laiko ilgiau su tavim terilotis! - Pagriebė už sprando besikeliantį
5448 I      |                gyvenimas.~    O dukrai maža terūpėjo, ko tėvas nušvinta ar pražyla,
5449 XXXII  |                  būtų pasirodęs, Jurga būtų tesėjusi Anuprui duotą žodį ir ištekėjusi
5450 XII    |                   kas mirė - amžiną atilsį, tesilsi ramybėje.~    Pagaliau,
5451 IX     |                    Jis ir bus mano.~    Bet tėvams buvo maža rūpesčio - žvaigždelės
5452 XX     |               žiūrėdamas į jaunuosius. - Su tėveliu išgersim, kad gražią dukrelę
5453 XLIV   |                     besikeliantį Šešelgą ir tėškė į vidurį liūno, kad to tik
5454 I      |                     išsigandę, pasukdavo iš tiesaus kelio į šunkelius ir dievai
5455 IX     |                    Juozapą Juodvalkį, žmogų tiesų ir protingą, ir paprašė,
5456 XXI    |                 unaras, kuris karčemininkui tiko kaip šuniui penkta koja,
5457 XXXV   |                Nugalabijo tie chamai Raupį, tikri akiplėšos pasidarė, ką aš
5458 XXXIII |                    sidabro kulką atlieti... Tikriau kad būtų...~    - Tai tu
5459 III    |                veislė suka ten lizdą.~    - Tikriausiai, - patvirtino Uršulė.~    -
5460 XL     |               moterys ir sakiusios, kad tai tikriausias vaistas.~    Tada ji, kitos
5461 XXII   |                     Tokiais arkliais tiktai tikriems bajorams važinėti.~    Bet
5462 XXXIX  |                  lovų ir palovių ir pradėjo tikrinti, ar ta velnio nuotaka nenorėjo
5463 XLVIII |                  tikrųjų susipina pasaka su tikrove, kaip laimė ir nelaimė žmogaus
5464 XXXVII |                  pavymui dar antrą šūvį dėl tikrumo, bet sidabro kulka į kažką
5465 I      |                nuveždavo, ar ežero sąsmaukų tilčiukai, - o jų buvo ne vienas,
5466 XLI    |             parašyta.~    Užkėlė Uršulę ant tilčiuko atramos, ta nespėjo nei
5467 XX     |         išsisukinėjo pro ežerų alkūnes, ėjo tilteliais per sąsmaukas, upelius,
5468 XXIV   |                     prieš tiltą. Pirmuosius tiltelius pralėkė ir nepastebėjo,
5469 XX     |                   tiesiai atlėkiau ir visus tiltus pakeliui nugrioviau.~    -
5470 IV     |                     žvilgsnius ir šaipėsi), timptelėjo ją už sijono ir pakuždėjo:~    -
5471 VIII   |                     apsitaisė, kaip žmonėse tinka pasirodyti, ir nuėjo vieną
5472 III    |           priderančiai išklausyti Uršulę ir tinkamai įvertinti jos nutikimą,
5473 III    |                  zirzė musės, o voras kampe tinklą spendė. Ant stalo mėtėsi
5474 VII    |               papūtė švelnus vėjas, pradėjo tirpti sniegas ir linksmi upokšniai
5475 III    |             klebonas knarkė, kad net langai tirtėjo.~    - Tegul bus pagarbintas...-
5476 XXXI   |            paslėpdama karčemą. Visgirda pro tirštą rūką viską pamatė ir suprato.
5477 XL     |                  atlaikyti.~    - Tai tu ir tokiom šventvagystėm užsiimi? -
5478 I      |                     kiti, nenorėdami tikėti tokiomis paskalomis, tvirtino, kad
5479 II     |                  malūno viršutinį langelį į tolstančią Uršulę. - Matyt, nė velnias
5480 XVIII  |             pagrasino Pinčukas, klausydamas tolstančios bėdos tarškėjimo. - Nesulauksi,
5481 XXVIII |                 atsakė Girdvainis, kažkur į tolumą žiūrėdamas.~    - Matyt,
5482 XLIII  |                   dar nežinąs, kur dėtis su tomis svetimomis pasagomis.~    -
5483 XL     |                 savo paskalomis piktintų, o toms, kurioms numirėlio dantis
5484 XX     |                kojom žemę siekdami. Anupras tramdė Girdvainį, kad nepervarytų
5485 XIV    |              smarkiau, Baltaragiui teko net tramdyti savo berną, kad perdaug
5486 VI     |           pažiūrėdavo Baltaragis, ko ji čia trankosi, o kartais, net nežvilgtelėjęs
5487 II     |                    nusikeikė ir tarė:~    - Trauk tave devynios, tokią raganą!
5488 XLIV   |                  Kaip aš tave išgelbėsiu? - traukėsi atbulas Pinčukas. - Lįsk,
5489 XXXVII |                    tai Marcelė važiuoja per traškantį ledą. Dvelktelia gaivus
5490 XLIII  |                     išgėrė jį kaip pirmą ir trečio paprašė.~    Tik tada Šešelga
5491 XXII   |                     ir atsisveikino. - Ligi trečių gaidžių gal dar surasiu.~   
5492 XX     |                   užtruko subatvakaris ligi trečiųjų gaidžių, nes kalbos buvo
5493 XLI    |                  stebuklas? Juk gyvą raganą trėmė iš miestelio!~    Pagaliau,
5494 XLVIII |                   krūva, kiekvieną pavasarį trenkia perkūnas.~    Tai velnias
5495 XXXI   |                   kur perkūnas giedrą dieną trenktų!..~    Rytas buvo ūkanotas.
5496 III    |                   iš šio, nei iš to supyko, treptelėjo koja, kad net grindys sudrebėjo,
5497 XXVII  |                  galva.~    Praėjo antri ir treti užsakai, duktė vis verkė
5498 XXIII  |                     mergina.~    Tiktai kai tretieji gaidžiai pragydo ir Girdvainis
5499 XXXI   |                  sekė lyg kranklys Šešelga, trindamas rankas.~    Visgirda stabtelėjo
5500 IX     |                  sužinojusi apie piršlybas, trinksėjo iš piktumo durimis ir, visa
5501 XXII   |                 atsikirto Šešelga ir norėjo trinktelėti durimis, bet pergalvojo
5502 X      |          smilkstančias pušynų viršūnes.~    Triukšmingai ūžė ant kalno vestuvės,
5503 XXXV   |             šinkuoti. Ne tiek pragers, kiek triukšmo pridarys. Koks gi čia, kad
5504 XXVI   |          Atsipeikėjo tiktai paryčiu, kai su triukšmu įgriuvo pro duris Pinčukas.
5505 XXXVI  |                    Ko čia dabar mane nuolat trukdai?~    - Gerai, - prižadėjo
5506 III    |               davatkyno bus kuri atėjusi jo trukdyti, tad rūsčiai susiraukė ir
5507 XIX    |                    Pinčuką. - Tik tau kažko trūksta. Išlėkei tada nežinia ko,