| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Kazys Boruta Baltaragio Malunas Arba Kas Dejosi Anuo Metu Paudruves Krašte IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Chapter
5508 XXXV | vidurnaktyje ant pelkių krašto. Ar trukt čia, ir nugramzdins į liekno 5509 XL | temstant, Baltaragiui nematant, truktelėjusi jį su tuo kabliuku už kelnių, 5510 XXI | ruda barzda ir viena koja, trumpesne už kitą.~ Ne kartą ūkininkai 5511 XIV | negu liūne kiurksoti ir trūnyti. Net stebėjosi Pinčukas, 5512 XLV | paprasta, kai iš širdies trykšta.~ Jurga, eidama gulti 5513 XXXV | tiktai žvalgėsi pro langus ir trynė iš džiaugsmo rankas, laukdamas, 5514 XXVIII | tiktai piktą pašaipą.~ Tūlas, net pakelėje sutikęs nelaimingą 5515 IV | nekentė. Visą senmergės tulžį ant jos išliedavo, kai nematydavo 5516 XIV | Pinčukas po girnomis ir tūno drebėdamas, o Baltaragis 5517 XIV | sprukdavo po girnomis ir tūnodavo, bijodamas net sučiaudėti.~ 5518 XIV | tu kol kas po girnomis ir tūnok, o aš eisiu malūno durų 5519 XLVIII | važiuoja lyg vėjo sparnais tuoktis su Girdvainiu. Ir skamba 5520 XX | begaliniuose vingiuose. Tuose kelio vingiuose arkliai 5521 XXIV | netekai.~ - Nors ir dvi turėčiau, nesigailėčiau, - atsakė 5522 XXII | padėjo butelį ant stalo, turėdamas savo išskaičiavimų.- Še, 5523 XLVIII | ne Baltaragis, o aš pats turėjau malūną ant Udruvės ežero 5524 XLVIII | o ne Girdvainis, būčiau turėjęs tuos obuolmušius žirgus 5525 XLV | girdėjusi, nei širdyje kada nors turėjusi.~ Apsitvarkiusi Jurga 5526 XXXI | bajorpalaikis Šešelga gal turės naujai vogtų arklių pamainą.~ 5527 XLI | varpais. - Negi taip ir turėsime ją varyti į pasaulio galą?~ - 5528 XLI | žinojęs, kad tokią bėdą turėsiu, būčiau visai neprasidėjęs. 5529 XXXV | Atsiminė, kad vakar buvo turgus, matyt, daug kas iš Paudruvės 5530 XXVIII | nors ir pasaulio gale, o turime surasti savąją mergą. Ko 5531 XI | esanti ištekėjusi moteris ir turinti surimtėti, vis dar buvo 5532 XXIV | klebonas. - Su piktom dvasiom turite reikalą, tegu jos ir sutuokia 5533 XLII | Visgirda turėjo, dar iš turkų karo buvo parsinešęs, bet 5534 VI | metai, kurie vis labiau tursino ir taip susirietusią senmergę, 5535 XXIII | pavogti iš jo brangiausią turtą, senatvės vienintelę paguodą 5536 II | tiktai prisiminė visas turtingiausias ir gražiausias Paudruvės 5537 XX | alaus statinė, visą savaitę tūtavusi, nesiliovė putoti.~ 5538 XXXVII | apleistoje troboje, baisiai tuščioje ir nykioje, verkia kūdikis 5539 I | ir keikdamiesi grįždavo tuščiomis namo.~ O nuo to laiko, 5540 XLV | sukosi linksma po trobą, tvarkėsi, ruošėsi lyg prieš didelę 5541 XIV | Duos dievas, gal nesugrįš. Tvarkykis troboje, o aš eisiu į malūną.~ 5542 XXXIX | pareiga buvo, klebono uždėta, tvarkyti amžinai besikivirčijančias 5543 XIII | ta viltimi Uršulė pradėjo tvarkytis iš naujo Baltaragio namuose, 5544 XXXVI | akyse, arba rytą atrasdavo tvartuose tarsi pasmaugtus. Ir t.ai 5545 XV | ir su šiaudų gniūžte prie tvenkinio šveitė kažkur išpurvintą 5546 IX | nauja šeimininkė. Negalėjo tvertis viena ta mintimi. Primaniusi - 5547 II | Uršulė staiga apsisuko, tvieskė tokį antausį, kad Pinčukas 5548 XXXVIII| Uršulė nuėjo į bažnyčią, tvirtai pasiryžusi viską padaryti, 5549 XXXVI | arkliavagį bausti? Šešelga mėgino tvirtinti, kad čia buvo tiktai žvalgai, 5550 XL | kalbėjusi, kiek žliumbusi, po tvoras laipiodama. Ar tie burtai 5551 IX | su šermukšnine lazda nuo tvorų nukelti ir numaldyti. Bet 5552 XLII | Pinčukui ant galvos, o paskui tvoti atgalia ranka su šermukšnine 5553 XLVI | džiaugdamasis savo pergale ir tyčiodamasis iš Baltaragio, visai nepastebėjo, 5554 XXXV | sveikas ir netrukdyk manęs. Tyko Baltaragis su sidabro kulka, 5555 XXXVII | Baltaragis vis dar naktimis tykojo Pinčuko, pasislėpęs malūne 5556 XII | per jo skruostus, ir jis tylėdamas rovė sau nuo galvos žilus 5557 I | senis Baltaragis kaip žemė tylėdavo. Jeigu jau kas prisispyręs 5558 XXXV | Šešelga bandė ir kantrumu, ir tylėjimu nusikratyti akiplėšų, bet 5559 VI | atsidusdavo Uršulė ir porą dienų tylesnė būdavo.~ - Tai kad tau 5560 VI | neišėjai? - prikišdavo.~ - Tylėtum ir dievą mylėtum, - atsidusdavo 5561 XXXVII | vykdyti sutartį.~ Buvo tyli mėnesiena.~ Padange plaukė 5562 III | ėmėsi veikti.~ Pirmą tylią dieną, kai nebuvo jokio 5563 XXXII | po Anupro atsilankymo dar tyliau ir nykiau pasidarė. Duktė 5564 XI | krikštynų.~ Baltaragis, su tyliu priekaištu pasižiūrėjęs 5565 XL | Kartą vėl užėjusi tokia ubagė, išsipasakojusi jai ir vis 5566 XL | vis verkianti. Pagailę tai ubagei vargšės, ir ji patamsi jai, 5567 I | burna prakalbėjo Švendubrės ubagyno senmergė davatka Uršulė 5568 X | krosnyje linksmai sužėravo ugnelė. Marcelė, užkaitusi pusryčius, 5569 XXIX | pypkę ir priėjo prie žiburio ugnelės įsižiebti.~ - Taigi, - 5570 XX | šeimininkės namininkės, ugnies kūrėjos ir plonų drobių 5571 XLVI | užsirūstino ir nutrenkė jį savo ugnine strėle į pat pragaro gelmes.~ 5572 XXXIII | Taigi kad ir jis dingo kaip ugnyje nuo to laiko, kai pavogė 5573 XXXI | trenktų!..~ Rytas buvo ūkanotas. Kryžkelėje kaip pabaisa 5574 XXXII | O ar tikrai čia pelėda ūkė, ar kas kitas - abejojo. 5575 V | Per tuos obuolmušius visą ūkį apleido, kurį tėvas paliko 5576 XLV | išgąsdino ją nepaprastas pelėdos ūkimas ir tėvas kažką pašovė. Dar 5577 V | pasiimdavo ne liežuvingą ūkininką, bet nuskurdusį kaimo skerdžių 5578 XXIV | klebonas. - Tėvas buvo geras ūkininkas, o tu, girdėjau, didelis 5579 III | Be to, čia bažnyčia ir ūkis, čia kortos, čia sis, čia 5580 XIX | skraidyti ir naktimis pelėdos ūkti, kad jau nežinia ko buvo 5581 II | lakstė aplinkui, cypdamas ir unkzdamas, bet vis dar neatstodamas. 5582 XVI | lįsdavo po girnomis ir unkšdavo iš baimės kaip šunytis, 5583 II | pirtį Pinčukui, kad tas unkštė ir prunkštė, bet negalėjo 5584 XX | pasigirdo kažkoks cypimas, unkštimas čia vienoje ratų pusėje, 5585 XVII | Žilė galvon, velnias uodegon... Juk tu jau senbernis, 5586 VIII | apylinkės uogautojų. Bet ir uogauti ten buvo pavojinga.~ 5587 VIII | sueidavo iš visos apylinkės uogautojų. Bet ir uogauti ten buvo 5588 XI | atsiųsta bobutė.~ - Kas yra, uogele? - palinko ji prie gimdyvės, 5589 VIII | apaugusios krūmokšniais ir uogienojais, kuriuose rudenį prisirpdavo 5590 VIII | rudenį prisirpdavo visokių uogų ir sueidavo iš visos apylinkės 5591 III | pastebėjęs perdaug jau uoliai keliaklupsčiaujančią davatką 5592 XXIII | stalo, atrišdami piršlio ir uošvio liežuvius, ir jie, nors 5593 V | arkliais ir tokiu jaunikiu. O uošvių ir gundyti nereikėjo, nes 5594 VII | juokiasi kaip tie pavasario upeliai, gurgėdami į Udruvės ežerą. 5595 XXXII | vėjais lėkė, su pirmais upeliais skubėjo. Ir kitą vakarą, 5596 XLI | ant Padievyčio sraunaus upelio, kuris skyrė Didžiasalio 5597 VIII | ir prasidėjo Padievyčio upelis, jungęs Udruvės ežerą su 5598 XIII | paukščiukė, o pavasario upelių čiurlenimas primindavo jos 5599 XX | tilteliais per sąsmaukas, upelius, kilo į kalnus, leidosi 5600 III | šlėktomis, tai visai neturėjo ūpo, be to, ir miego labai norėjo.~ 5601 VII | tirpti sniegas ir linksmi upokšniai ėmė putodami rinktis į Udruvės 5602 XXI | iš ten pasigirdo niaurus urzgimas ir tuščia bonka kaukdama 5603 XV | tylėjo, o kitas šaipėsi pro ūsus:~ - Supaisai pusbernio 5604 XLIII | pagavo vėjas, ir gaisras ūžaudamas išsiplėtė ant visos karčemos 5605 XX | išgersim, kad gražią dukrelę užaugino, o paskui gal ir judu burnelę 5606 XIII | prisimeilindama, - juokiasi mažytė... Užauginsiu tau dukterį... Tik pats 5607 XII | Čiūčia-liūlia, našlaitėle... kaip užaugsi, vargdienėle... baltų drobių 5608 XLV | švietė gaisras, o aplinkui ūžavo pavasario vėjai, keldami 5609 XXXV | Šešelga. - Špygom mane mužikai užbadys. Padėk man nuo jų apsiginti.~ - 5610 XII | O aš rytoj, jei spėsiu, užbėgsiu pažiūrėti. Na, tai ir būk 5611 XXXVI | ne tą kanopą, kurios pėdą užbūrė. Tada ne tik visų dantų 5612 XXXV | būčiau savo kumelės pėdas užbūręs? - atsikvošėjo Šešelga. 5613 X | lyg patekusi į išsvajotą, užburtą karalystę. Ar mažai ją masino 5614 XVII | padaryti, sukosi tiktai kaip užburtas aplinkui, žvilgčiodamas 5615 XXXV | pasilenkęs naujos pėdos užburti), ir, pakėlęs galvą, piktai 5616 VII | paleisdavo malūno girnas, kad tos ūždamos nustelbtų piršlių skambalus. 5617 XXI | kur atėjęs, tuojau karčemą uždarysiu.~ - Aš neilgam, Šešelga, - 5618 XLIV | prasimanė ant savo galvos, uždegdamas Gaidžgalės karčemą! Bet 5619 XLVII | galvą, kad karčemą būtų uždegęs Girdvainis, keršydamas už 5620 XVII | Ar pasiutai? Kalvę dar uždegsi! - sustabdė kalvis įsikarščiavusį 5621 XXII | Pinčuką, tai norėjo kiek uždelsti, kad geriau prablaivėtų 5622 XX | kreipėsi į dukterį.~ Jurga uždengė stalą staltiese, padėjo 5623 XXXIX | jų pareiga buvo, klebono uždėta, tvarkyti amžinai besikivirčijančias 5624 XXXVI | pradėjo skaičiuoti, kiek galės uždirbti ir kada galės išpirkti savo 5625 XXXIV | pro kurią jam Pinčukas uždraudė landžioti.~ O ir oda 5626 III | jokių abejonių. Tai parbėgo uždususi ir tiesiai pas kleboną.~ - 5627 XLIII | nustelbė keistą zvimbimą. - Į uždūšines atėjau.~ Nusigandęs Šešelga 5628 XLIII | naktį?~ - Kad bent kas užeitų, - pasigedo Šešelga, neramiai 5629 XL | kamaroje, ir gana. Kartą vėl užėjusi tokia ubagė, išsipasakojusi 5630 XX | jie įkabina, kad net kvapą užėmė nuo smarkaus važiavimo.~ 5631 X | skambėjo, nustelbdamas vestuvių ūžesį. O apie Baltaragį ji sukosi 5632 XLIII | karčema buvo pilna klaikaus ūžesio. Šešelga išėjo apsidairyti 5633 X | Rūko dūmai, krosnis buvo užgargėjusi, bet ir čia nauja šluota 5634 XVII | čia suliepsnodavo, čia vėl užgesdavo. Pritrūko kantrybės kalvis, 5635 XXV | pavakarės, kai visas žvakes užgesindavo ir pradėdavo šluoti bažnyčią. 5636 XLIV | pirmas spėjo atlėkti ir užgesinti savo degančius gaurus.~ - 5637 XIII | naktis. Spingsulė ant stalo užgeso, bet jos šviesos Baltaragis 5638 XL | Klebonas per mišparus kai užgiedojęs, ji ir pagalvojusi, kad 5639 XI | tikėdamasis atrasti naujai užgimusią laimę.~ Pirkioje pasitiko 5640 XII | Baltaragis krūptelėjo, ir vėl užgriuvo mirtina tyla. Kur Marcelė 5641 XLVIII | Bet kai įsisiaučia audra, užgroja pušynų vargonai, nušvinta 5642 XXXVII | kaip vaiduoklis, ir širdį užguldavo tamsus, beviltiškas rūkas. 5643 XVII | labiau sušnirpštė pro nosį ir užgulė ant dumplių, nieko neatsakydamas.~ 5644 XLII | temstant Visgirda, palikęs ūžiančią karčemą, pasuko keliu į 5645 VII | vienišas pasilikęs su savo ūžiančiu malūnu bei niurnančia davatka. 5646 VIII | buvo apsipratęs su malūno ūžimu, kad kartais, malūnui sustojus, 5647 IX | jos meilę Baltaragiui ir užjautė senmergės nusivylimą. Tiktai, 5648 XL | esanti labai pikta ir ją vis užkabinėjusi. Kitoms - kurioms žolelių 5649 X | sužėravo ugnelė. Marcelė, užkaitusi pusryčius, su šluota išbėgo 5650 XLII | Visgirda patikrinęs, ar gerai užkalta, pakamšė samanų, kad niekas 5651 XLIV | karčema. Pašoko apkvaišęs iš užkampio, bet čia pro lubas lyžtelėjo 5652 XXII | Šešelga, nešk degtinės ir užkandos.~ - Nereikia, - atsakė 5653 XX | atsirado alaus ąsotis ir užkandžiai. Prasidėjo kalba, alaus 5654 XXXI | padarė, nežinodamas, kad užkasa Girdvainio obuolmušius.~ 5655 XLIII | pakvaišėlis ne jo obuolmušius užkasė? Bet Jurgutis nieko nežinojo, 5656 XL | po kojomis rūtų vainiką, užkastą kryžkelėje po kryžiumi, 5657 IX | Gal todėl jos burtai ir užkeikimai perniek nuėjo ir krito ant 5658 IX | Atlikusi visas burtų ir užkeikimų apeigas, kad jaunavedžiams 5659 XLI | kaip knygose parašyta.~ Užkėlė Uršulę ant tilčiuko atramos, 5660 I | svaiginantį gaudesį, kuris užkerėdavo savo paslaptingumu.~ 5661 I | paslaptingumu.~ Ar ne jis buvo užkerėjęs ir paskutinį Paudruvės malūnininką 5662 XXIX | nelaimę ir kas galėtų nuimti užkerėjimą nuo jo galvos: nustelbti 5663 V | nors ten ir kažin kokie užkerėjimai būtų.~ Tuojau išgirdo 5664 V | obuolmušiais išsklaidyti visus užkerėjimus nuo tavo kelio.~ - Tai 5665 VII | pasisukdavo, nei tos šypsenos, jį užkerėjusios.~ To juoko nenustelbė 5666 XXXIX | norėjo visą mūsų davatkyną užkerėti.~ - Kokią velnio nuotaką? - 5667 XXIII | nedrąsus jis buvo ir lyg užkimęs. - Eik už manęs. Skriskim 5668 XLII | Visgirda. - Reiktų taip užkišti, kad daugiau po žmones nesivalkiotų 5669 XV | daugiau, kaip Uršule.~ O užklausta Uršulė, ar ne Juodvalkis 5670 XV | kuo čia dabar tikėti. O užklausti Baltaragis su Jucdvalkiu - 5671 XLV | dukrą į seklyčią, paguldė, užklostė ir sugrįžo atgal į trobą. 5672 XXXIX | tos ir vėl visu būriu ją užklupo, tiktai šį kartą dar piktesnės.~ - 5673 XIV | lindėk nematomas, nes kai užklups, o ypač ta ragana, ir aš 5674 XXIX | ir akis panarinęs, tarsi užkluptas nusikaltimo vietoje.~ - 5675 XXIX | laiko beveik niekas nebuvo užklydęs. Tai kas gi čia dabar atėjo? 5676 XXIX | grįžti į kalvę apsivogus, - užklydo į Baltaragio malūną. Per 5677 XXVIII | nesileido. Jeigu išalkęs ir užklysdavo kur į namus, - savo namus 5678 XLIII | vilties buvo, kad bent kas užklystų tokį vakarą. Nebent koks 5679 XXXIII | iš to pasiutimo? O gal į užkurius kur išėjo, nieko nesakęs? 5680 XIV | Pinčuką, ketinančią abiem užkurti baisią pirtį. Tada Pinčukas 5681 IX | atvažiuodavo, kad priaugančioms užleistų eilę, bet Marcelė, pati 5682 XX | nepermatomas rūkas ir viską užliejo - kelius, ežerus, kalnus, - 5683 XLIV | nei gyvas, nei miręs, buvo užlindęs už statinių ir visas iš 5684 XLVII | neramu pasidarė.~ Tada jis užlipo ant žaizdro ir pro aukštinį 5685 XX | skardžiu, kur net pėsčiam užlipti buvo sunku. Bet to nei Girdvainis, 5686 IV | Baltaragio su Pinčiuku burtų užmačias ir piktus darbus. Tiktai 5687 XXV | išplėšė ją iš tėvo raganiaus užmačių ir velnio nagų. Atsidusau 5688 XIX | matai šitą sijoną? Tuojau užmausiu ant galvos ir atiduosiu 5689 XI | meile pažiūrėjo Baltaragis į užmerktas Marcelės akis. - Kam gi 5690 XI | išbalusi kaip drobė ir užmerkusi savo šviesias akis.~ - 5691 XII | Ji ir grabe atrodė kaip užmigusi nuotaka.~ O Baltaragis, 5692 XXXIII | Maniau, kad jau visai užmiršai taką į mano kalvę. Rengiausi 5693 III | klebonas ir vėl užmigo, visai užmiršdamas ne tik keistą atsitikimą 5694 XIX | ir piausitės, visa kita užmiršdami pasaulyje.~ Bet Pinčukas 5695 VIII | Žmonės būtų jį visai ir užmiršę, jeigu moterys ir piemenys 5696 II | jaunikį su piršliais, tai užmirši visus apžadus.~ Supyko 5697 XXXVII | susivaldydamas Baltaragis. - Užmiršk ir išsimiegok. Rytoj, pamatysi, 5698 XXXI | jis mus? Mudu net žvengti užmiršome.~ - Tiesą sakai, - atsiduso 5699 XLVIII | knygos puslapius, nors buvo užmirštas padavime, kaip dažnai atsitinka 5700 XXXII | Girdvainio ieškoti. Viską užmirštų, visko išsižadėtų, kad tik 5701 XXXVI | arklius, jeigu jam gerai užmokėtų.~ Iš pradžių žmonės tiktai 5702 XXXIV | kuolais ir riksmu:~ - Užmušti arkliavagį!~ Raupio ir 5703 II | šimtakvoldį sudraskytą sijoną, užnerti ant kaklo rožančių ir nusivesti 5704 XXXVI | maras. Ar tik ne jie ir užnešė?~ O čia dar prisiminė 5705 II | Gal būt, Uršulė būtų visai užniurkiusi Pinčuką, bet tas, neturėdamas 5706 XX | arba atsilikdavo vežimo užpakalyje. Apsidairė Girdvainis - 5707 XLIII | taip žiauriai stadaloje užpampinę obuolmušio odoje. Bet jam 5708 XXXIX | mišių, kurias vis dėlto užpirko susidėjęs Paudruvės kaimas 5709 XLVII | rytą, atrado kalvės duris užrakintas, kaip iš vakaro buvo palikęs, 5710 XLVII | bet durys iš lauko buvo užrakintos. O audra su perkūnija šniokštė 5711 XXIV | Girdėjau, - atsakė užrašydamas klebonas. - Tėvas buvo geras 5712 XIV | o aš eisiu malūno durų užremti.~ Bematant palindo Pinčukas 5713 XLIV | bet durys iš lauko buvo užremtos, ir jų niekaip negalėjo 5714 XXI | Kaip nežinosiu? - užrietė nosį Šešelga iš to mandrumo, 5715 XXXIX | indelis buvo gerai skudurėliu užrištas. Įtarė Uršulę, kuri rengėsi 5716 XLI | burna, kad nerėktų, mazgotė užrištomis akimis, kad nesužavėtų, 5717 XXVII | pasidarė, tarsi jie būtų užsakę neišvengiamą nelaimę, kurios 5718 XXIV | sutiko klebonas. - Priimsiu užsakus, bet tu dar pagalvok, kol 5719 XL | jis visai negėręs, nors ir užsaldinusi buvo, tik sriūbtelėjęs ir 5720 XII | dvigubai stiprus busi. Užsiauginsi dukrelę, ir bus ji tau visas 5721 XXVII | net tėvui nieko nepasakė, užsidarė seklyčioje ir pravirko taip 5722 XL | plyšusi, tai žliumbusi, užsidariusi kamaroje, ir gana. Kartą 5723 XLVII | pasirodė, lyg kalvio namas būtų užsidegęs. Puolė pro duris, bet durys 5724 XXVIII | bažnyčios, tarsi žemė būtų užsidegusi po jo kojomis: lakstė, puldinėjo 5725 VII | sužaliavo, kaip dūmais užsidengė ežero šlaitai ir aplinkiniai 5726 XXXV | kelio. Bet Šešelga buvo taip užsiėmęs, kad ir nepastebėjo, ko 5727 XL | vienos ubagės pamokyta, užsiėmusi pirmą kartą burtais. Nuėjusi 5728 XL | Paskui tas Baltaragis užsigeidęs vesti Marcelę Jaudegytę, 5729 XL | ir tokiom šventvagystėm užsiimi? - sugriaudėjo neiškentęs 5730 II | kadugio šaknies, o sijonas, užsikabinęs už krūmo, ten ir liko. Ką 5731 XXX | klaidindamas), Girdvainis užsikimšo ausis, kad nieko negirdėtų, 5732 XL | pasileidusi tekina atgal, užsikimšusi ausis ir neatsigrįždama, 5733 VIII | tarė patenkintas Pinčukas, užsikišdamas plunksną už kepeliušo, o 5734 XX | rūtelę atkiš?~ - Patys užsikišote, patys atsikiškite, - atsakė 5735 XXIX | nuraminti, bet Jurga tylėjo, užsikniaubusi ant palangės, tik jos pečiai 5736 XXV | tarsi iš Jurgos išdidumu užsikrėtusi, tylėjo, tiktai kartas nuo 5737 XXXIII | Baltaragis tuo tarpu užsikūrė žaizdrą ir ėmė kaitinti 5738 XIX | sudulkėjusio Uršulės sijono pusę, užsilikusią dar nuo anų laikų, išėjo 5739 XXXIII | pašiūrę ieškoti šautuvo, užsilikusio dar iš sukilimo metų, kada 5740 XXXV | nustebo Šešelga. - Ar gaišti užsimanei?~ Kumelė jau būrė su 5741 IX | greitai pasiėmė ryšulėlį ir, užsimaukusi skarelę ant akių, pasileido 5742 XXXII | bet ir visoje troboje, užsimetusi skarą ant pečių, išbėgdavo 5743 III | parapijoje, apie kurį jam, tada užsimiegojusiam, Uršulė negalėjo viską ligi 5744 VI | to malūno laikė glušu), užsimindavo, kad žmonės kartais nei 5745 III | užkalbino.~ Tas klebono užsiminimas pasodino Uršulę kaip ant 5746 III | kortos, čia sis, čia tas, ir užsimiršo klebonas, kad toks nepaprastas 5747 XLI | zakristijonas Benjaminas, užsimojęs su arklio uodega.~ - 5748 III | paaiškėjo lyg ant delno, ir ji užsimojo vėl iš eilės klebonui apsakyti, 5749 II | sijonas už ragų užsikabino ir užsimovė ant galvos. Nusigandęs Pinčukas 5750 XLIV | jei nori, į akivarą ir užsirauk.~ - Pasigailėk, - prišliaužęs 5751 II | malūne ir duris iš vidaus užsiremti. Būtų jam kliuvę ne mažiau, 5752 XLVI | iš jo sielvarto, baisiai užsirūstino ir nutrenkė jį savo ugnine 5753 II | Uršulė, nes buvo amžinai užsirūstinusi ant piršlių, kad nė karto 5754 II | sijono (laimė, devynis buvo užsisegusi), tiktai baisiai įtūžusi, 5755 XVII | skraidančią su žuvėdromis, ir užsispoksojo.~ - Kokia tu graži! - 5756 X | kaukštelėjo šaukštu į kaktą užsispoksojusiam Baltaragiui.~ Baltaragis 5757 XIX | negausi.~ Bet ir Pinčukas užsispyrė:~ - Neduosi, - sako, - 5758 XXIV | pagaliau nugalėjo klebono užsispyrimą.~ - Girdėjau, - atsakė 5759 XXXII | neapykanta, atlaidumas ir užsispyrimas, nuolankumas ir išdidumas, 5760 XXVIII | Anupras su visu savo senų metų užsispyrimu pasiryžo surasti tą pagalbą.~ 5761 XXXII | atsirėmusi ant rankų, sustingdavo užsisvajodama ir pati nežinodavo, ką begalvojo.~ 5762 VIII | Baltaragis buvo taip užsisvajojęs ar savo sielvarte nugrimzdęs, 5763 XXIII | kažkur pametė) ir Jurgą užsitraukdamas.~ - Dabar laikytis! - 5764 XLVIII | arkliavagio Raupio dūšia, užsiūta arklio odoje ir negalinti 5765 XXXIV | arklio odą, kurioje buvo užsiūtas nelaimingas arkliavagis 5766 XXXIV | nugalabijimo, todėl nutarė užsiūti arkliavagį su jo dūšia arklio 5767 XLIII | paėmė butelį ir išgėrė vienu užsivertimu. Paskui trenkė butelį į 5768 XVI | sulaikė Pinčuką, ir jis užsižiopsojo.~ Paskui, pasislėpęs 5769 XXIX | pelėda ar šikšnosparnis užskrido ant žiburio ir suspigo.~ 5770 VIII | pagalvodavo, bet čia pat ir vėl užsnūsdavo. - Didelio čia daikto, kad 5771 XXVII | paslaptį, bet žodžiai patys užspringdavo, ir jis visas sugniuždavo 5772 XLVI | nespėjęs nė žioptelti. Taip ir užspringo ant amžių amžinųjų su savo 5773 XXXII | kitą kartą ir nutyla lyg užspringusios, nes audėja pati su savimi 5774 XXXVII | obuolmušiai, o jo nyki praeitis užstoja dukteriai kelią į ateitį 5775 XLI | galvos? Bet Didžiasalio vyrai užstojo kelią iš priešakio ir neleidžia:~ - 5776 XLI | beviltiškai klausė vyrų, užstojusių kelią.~ - O kas mums 5777 XV | nusiminęs Baltaragis buvo užsukęs į kalvę.~ - Daryk, kaimyne, 5778 XXXIX | atsikeršydama davatkoms, užtaisė burtus, ketindama apleisti 5779 XXXIII | pagaliau tarė kalvis, užtaisęs abu vamzdžius kulkomis, - 5780 XXXIX | prakeiktoms davatkoms burtus užtaisiau, kad joms liežuviai supūtų, 5781 XL | Tai ji atsilygindama ir užtaisiusi joms burtus, bet visai nekaltus. 5782 XXXIII | gal čia ir reikia šautuvo, užtaisyto sidabrine kulka... Kitaip 5783 XXXVII | Uršulės sijono su šautuvu, užtaisytu sidabro kulkom.~ Bet 5784 II | pradėjo šauktis visų šventųjų užtarimo, o ypatingai skaisčiausios 5785 XII | ir nesitikėdamas sulaukti užtekančios saulės. Baisi nykuma jį 5786 XVI | visiškas abejingumas, bet užtekdavo tiktai išeiti sukti malūno 5787 XII | kaip naktis praeis, ir vėl užtekės saulė.~ Baltaragis pasižiūrėjo 5788 XL | o jam viso to per akis užtenka. Tai persižegnojęs klebonas 5789 XLV | vakarienę, lyg svečių laukdama, užtiesė stalą balta staltiese ir, 5790 XXIX | įsižiebti.~ - Taigi, - tarė, užtraukdamas dūmą. - Nieko nepadarysi, 5791 XXXVI | nugalabintojus, kam tokią nelaimę užtraukę.~ Bet tie, kurie dalyvavo 5792 I | apaugusių pušynais, ir slėnių, užtrauktų pelkių maurais. Baltaragio 5793 XLI | kad ji ir ant arklių marą užtraukusi), bet negalėjo nei sustoti, 5794 XXI | koja iš vidaus duris ir užtrenkė, o paskui šūktelėjo: - Atnešk 5795 XXIX | Jurgą beviltiškai nuspengė užtrenktos seklyčios durys ir langai 5796 XXVI | su savo poteriais nebūtų užtrukęs priimti užsakų. Niekais 5797 XIX | eik gulti. Gal aš kiek užtruksiu.~ Ir nuėjo. Jurga palydėjo 5798 VIII | palaukti, kad tik malūnas ūžtų.~ Baltaragis pažiūrėjo 5799 XLIV | pasinaudojo Pinčukas. Jis užuolankomis, pakalnėmis užbėgo Girdvainiui 5800 XXIII | sūnų kaip ąžuolą, senatvės užuovėją ir paramą.~ Pagaliau 5801 XXIII | pabudo piršlys, snaudęs užustalėje, ir pažiūrėjo, pramerkęs 5802 IX | pavakarę, pasikinkęs arklį, užvažiavo į Paudruvės kaimą pas pirmą 5803 XLI | pamokė, nors į sprandą reiktų užvažiuoti už tokį mokslą, bet čia 5804 XXXVI | arkliai pradėdavo kriokti ir užversdavo kojas. Nenoromis pradėjo 5805 XXXI | viduryje kelio ir kojas užvertė, o antras sustojo, panarinęs 5806 XII | gedulo giesmės, ir kaimynai, užvožę grabe Marcelę, rengėsi išnešti 5807 XXXVII | pakriūte ir blaškosi po užšalusį ežerą. Ak, tai ne pūga, 5808 XLVII | šniokščiančiame ežere.~ Pinčukas užšoko ant malūno sparno, pradėjo 5809 XII | patamsyje apsigraibydamas ir užžiebdamas žiburį - spingsulę viršum 5810 XXV | zakristijonas pirmąsias žvakes užžiebdavo, ligi pavakarės, kai visas 5811 V | V~ O tuo metu už septynių 5812 XX | tik vežimo nesudaužys ir vadelės atlaikys. Ir Girdvainiui, 5813 XXXVIII| ją šaukia ir dar bičiule vadina? Kažkoks nepažįstamas ubagas. 5814 XXXV | ir dar nieko nelaimėtų. -Vadinas, apleidi nelaimėje draugą? 5815 IV | podukra (taip Uršulė kartais vadindavo Jurgą) turi pražūti.~ - 5816 VIII | velniukas, kurį Pinčuko vardu vadino. Jam suversdavo visas tas 5817 II | gyveno ir Pinčuko vardu vadinosi.~ Kaip ten buvo - nesuprasi, 5818 XXI | bernapalaikis, ir tiesiai Šešelga jį vadins! Nesulaukta galva, dar ką 5819 XXXIV | mietais.~ - Laikykit vagį! - plyšo nuo riksmo laukai, 5820 XXVIII | ir žiūrėti į juos kaip į vagių bendrininkus. Dabar jau 5821 XXXIV | kad ir jo nenuplumpintų už vagystę.~ Bet jo niekas ir nepastebėjo. 5822 XXI | to graužėsi Raupys, nors vagystės ir nemaža jam sveikatos 5823 XLIII | Negi Raupio dūšia vaidentųsi? - susivokė Šešelga ir dar 5824 XXX | nebepanašus, bet greičiau į vaiduoklį, atėjusį iš kito pasaulio 5825 XXXVII | čia vėl iškyla praeities vaiduokliai-nusivylusi Uršulė su savo paskalomis 5826 XXX | bernas pačioje metų gražumoje vaiduokliu, pakelėse ir kryžkelėse 5827 XXX | obuolmušius, ir praslankioti kaip vaiduokliui kryžkelėse, belaukiant ir 5828 XXXVII | džiaugsmo ir nustelbia praeities vaiduoklius. Dingsta iš namų Uršulė, 5829 XIII | pastovėjo prie lopšio, kol vaikas užmigo, ir išėjo susimąstęs 5830 XVIII | neišgalvosi.~ - Dėkok dievui, vaike, - sako piršlys, - ar tam 5831 II | nė per žingsnį neatstojo. Vaikėsi klupdama po pelkes, šventino 5832 XX | gali pasakyti, negi savo vaikui laimės pavydės. Glaudžias 5833 XXIX | mandro jaunikio, kuris, vaikydamasis vėją laukuose, gali visai 5834 VI | užmiršęs.~ Baltaragis dar vaikystėje negalėdavęs atsiklausyti 5835 XXXII | pakrantės ir pakriūtės, nuo pat vaikystės išbėginėti, nepaguodė Jurgos 5836 II | kalbos, tiktai savo darė. Vaikščiojo toks paslaptingas, su klastinga 5837 VII | pagalbos. Bet kur tu rasi vaistą ar pagalbą nuo tokios ligos?~ 5838 XL | sakiusios, kad tai tikriausias vaistas.~ Tada ji, kitos ubagės 5839 VII | pas kaimynus, ieškodama vaistų ir pagalbos. Bet kur tu 5840 XLVIII | pasąmonėje pasivaideno, Uršulės vaizduotėje atgijo ir, prisidengęs Jurgučio 5841 XLV | Jurga paruošė iškilmingą vakarienę, lyg svečių laukdama, užtiesė 5842 XLV | tikrųjų seniai jau buvo taip vakarieniavęs. O Jurga, atsisėdusi šalia 5843 XLVI | priemenės durys.~ Ak, ta vakarykštė laimė! Kokia ji buvo apgaulinga.~ 5844 I | nuo to laiko, kai vienas valakininko sūnus prarado Paudruvės 5845 XXXI | Susirūpinęs Visgirda pastovėjo valandėlę lyg šermenyse, galvodamas 5846 XLVIII | kuriais daug šviesių ir karčių valandų esu išgyvenęs.~ Kokia 5847 XXVIII | būtų ir neturėjęs, - tai valgęs nevalgęs tuojau išeidavo, 5848 XLV | tiek pati valgė, kiek jį valgydino ir žiūrėjo į jį pilnomis 5849 XXIX | pabėgo į seklyčią ir ten ligi valiai paleido savo širdgėlą ir 5850 XXIX | Reikia tik gerų norų ir valios.~ - Nežinau, ką čia, 5851 XLII | kuris nuo pernai pablūdęs valkiojosi pakelėmis, matyt, koją išsinarinęs 5852 XXXV | pats bizūnu išluptų pusę valsčiaus, kad metus kitus kasytųsi 5853 XI | kaip šmėkla ant pakriūtės. Valstiečiai, atvažiavę į malūną ir radę 5854 XI | priekaištu pasižiūrėjęs į valstiečius ir su meile į išbalusią 5855 XXXIII | tarė kalvis, užtaisęs abu vamzdžius kulkomis, - gerai taikyk, 5856 XXV | padangėje tarsi didelis vanagas didelę vištą neštų. Tiesiog 5857 XL | pirtį, išprakaitavusi, bet vandeniu nesiplovusi, o sušluosčiusi 5858 VI | pritardavo Udruvės ežero vandenų šniokštimas. Tas ūžimas 5859 VII | Udruvės ežero skaidriuose vandenyse. To juoko buvo pilna Baltaragio 5860 XXX | merginą ir pats į baisų vargą įpuolė.~ Matyt, nebus 5861 XII | našlaitėle... kaip užaugsi, vargdienėle... baltų drobių audėjėle...~ 5862 XII | nepermatomas rūkas.~ - Vargeli tu mano! - tarė bobutė, 5863 XLV | prašvitusias akis.~ - Ak tu mano varguolėle, gražuolėle! - ne mažiau 5864 XXXIV | nepastebėjo, kada užpampino vargšą arkliavagį, o kas su jo 5865 XXXIX | Paudruvės krašte, teks atsakyti vargšei Uršulei, kuri čia buvo tikrai 5866 IV | skaisčiausi apžadai, o ji, vargšelė, pasmerkta amžinai pražūti. 5867 XXVIII | suras! Tokiam tiktai su varnom į dausas lėkti.~ - Svieteli 5868 XXXVI | nepagalvojo, kad dūšią iš kūno varo.~ Bet ką dabar darysi? 5869 XLVII | tiktai nežmoniškos jėgos varomas, pasileido bėgti pro lietų 5870 XLI | po didžiausio skambinimo varpais. - Negi taip ir turėsime 5871 XVIII | sparnus, išgirdo tolumoje varpelį. Tas varpelis, iš pradžių 5872 XXV | atsakęs, o paskui nuėjęs į varpinę ir nieko daugiau nematęs, 5873 XXV | Kai kas mėgino paklausti varpininką Bernardą, ar tiesą Uršulė 5874 XXVI | galvos ir savo spinduliais varstė širdį kaip kalavijais. Iš 5875 XXII | neišėjo.~ - To pane, - vartėsi nuo šono ant šono, - tokie 5876 XXXI | pabiurusiu keliu, negailestingai varydamas arklius.~ Prie karčemos 5877 XLI | Tiktai žinia apie raganos varymą greičiau sklido per kaimus, 5878 XLI | ji baisi, koks baisus jos varymas. Tai vieniems net pagailo, 5879 XXXVI | girdys ir jų dūšias į pragarą varys?~ - Na, jau gerai, - 5880 XXXIX | davatkėlė, vardu Leokadija, kuri varžėsi dėl pirmenybių davatkyne 5881 XI | prie Marcelės lovos degė vaškinė žvakė. Krūptelėjęs Baltaragis 5882 XII | krūtinės ir gale galvos užžiebė vaško žvakes. Spragsėdamos žvakės 5883 XXX | tavo obuolmušius, kai tu važiavai piršliais pas Baltaragio 5884 XX | kvapą užėmė nuo smarkaus važiavimo.~ O čia dar, pravažiuojant 5885 XXXI | pats prasikeikiau, su jais važinėdamas, ir juos prakeikiau. Gerai 5886 V | Pas visas merginas važinėji,- pasakė, tiesiai į akis 5887 XX | pasakė. - Kaip pas visas važinėjome, taip ir pas šitą nuvažiuosime. 5888 I | kvatodavo. Vienas po kito važiuodavo jaunikiai su piršliais į 5889 XXIII | seklyčioje ir sako:~ - Važiuojam užsakų!~ Tada pabudo 5890 XXII | tai padarysim?~ - Kai važiuos užsakų, - atsakė Pinčukas.~ - 5891 IX | prie kalvio pristojo, kada važiuosią piršliais.~ - Kaip važiuosim, - 5892 XL | ir ji patamsi jai, kai važiuosiąs tas nevidonas su ana į šliūbą, 5893 XX | geriau būtų, kad su karieta važiuotume.~ - Nesirūpink, - numojo 5894 XXIX | savo keliais, kur širdis ją veda.~ Atsiduso Baltaragis, 5895 II | išėjo iš seklyčios, kaip vedė ją už rankos piršlys žilabarzdis, 5896 XXIX | savo obuolmušius ir, monų vedžiojamas, klaidžioja keliais ir šunkeliais. 5897 XXXVI | obuolmušiam, aš negaliu jo daugiau vedžioti, ir jis grįžta. Jeigu su 5898 XLVIII | ir pavirsdamas bene vienu veikėju, kad ir man iš pradžių buvo 5899 XVIII | vieno su velniu Pinčuku veikia, tai nieko ir nedarė. Pakvailios 5900 XLIV | išvestas Pinčukas. - Ką aš veiksiu su tokiu apsvilusiu, bedančiu 5901 XIX | balų paukščiais, kurie ten veisėsi. Paskui ir paukščiai aptilo. 5902 III | pasakojimą. - Matyt, velnio veislė suka ten lizdą.~ - Tikriausiai, - 5903 XLVI | debesis lėkė pažeme lyg vejama mėnulio delčia, viską suprato 5904 XXXII | nelaimę išverkdavo paežerės vėjams, ir jie blaškydavo po pakrantes 5905 IV | neapykantą (kuo ji kalta, jei ta vėjavaikė nepaklausė?), ir pradėjo 5906 I | skardžio stovėjo Baltaragio vėjinis malūnas. Nuo neatmenamų 5907 XXVII | praėjo ruduo, darganotas, vėjuotas, atėjo žiema, sukdama vėpūtinius 5908 VII | gyvas rengtųsi lįsti po velėna.~ Tada Uršulė visai rimtai 5909 XLI | kalbėdami sveikamarijas už kitas vėles, sukalbėdavo po sveikamariją 5910 XXXI | arkliais nebent tiktai pragare velniam jodinėti, o ne javus vežioti 5911 IV | kvatojusi, surimtėjo, tiktai velniukai akyse lakstė.~ - Ar gali 5912 XVI | snūduriuotų. Apie tai pagalvojus, velniukui net kūnas pagaugom nueidavo. 5913 XLVI | bet ir dukters.~ Iš to velniško smagumo Pinčukas, prisiminęs 5914 XVI | malūnininkas, kad ne visokios velniškos silpnybės. Bet ko norėti 5915 XXXIX | davatkyne ir kokių raganiškų bei velniškų dalykų matę ir prityrę iš 5916 IV | dukrele, tiktai bus per vėlu. Tėvas išleis tave už Pinčuko, 5917 XLIII | Tiktai nujautė, kad šis vėlyvasis svečias ne prieš gera atėjo. 5918 XLV | stalo abudu užtruko ligi vėlyvų išvakarių, negalėdami atsiskirti 5919 XXVI | nuėjo Jurgutis per laukus, vengdamas kelio ir tako, niekam nieko 5920 XXVII | nesisuko. Iš pradžių žmonės, vengdami nelaimingos vietos, patys 5921 XXX | priepuolį turėsi.~ Pradėjo vengti žmonės naktimis važinėti, 5922 XXVII | vėjuotas, atėjo žiema, sukdama vėpūtinius apie malūną ir girgždindama 5923 XXXI | Pirmą kartą, kai patekome į vergovę, važiuojame gimtuoju vieškeliu. 5924 XXXI | Neišvaduos mūs Girdvainis iš vergovės. Krisiu, privažiavęs Gaidžgalę.~ - 5925 XXVIII | laukiančią nesulaukiančią, verkiančią ir keikiančią, bet vis negalinčią 5926 XL | išsipasakojusi jai ir vis verkianti. Pagailę tai ubagei vargšės, 5927 XII | mažos našlaitėlės graudus verksmas. Tada krūptelėjo Baltaragis 5928 XXXIX | ilgas ir liesas kaip kartis, verksmingu balsu ir išsišokusiomis 5929 XI | neišgirdo jos žodžių ir kūdikio verksmo, tiktai pats neteko žado 5930 XXXVIII| susiimdamas už burnos, lyg verkti pasirengdamas. - Aš visur 5931 XXVI | kaip jūra liūliavo rūkas, versdamasis gurulais. Prie malūno stovėjo 5932 XVIII | gerai dar, kad vadelių versdamiesi nepaleido, sustabdė arklius, 5933 XXXVI | dešimtrublę. Bet geras arklys vertesnis už pinigus! O Šešelga jau 5934 XXI | net pragare juos menkai vertino: už vieną grašį galima buvo 5935 XLV | Apačioje šniokštė ežeras, verždamasis iš savo krantų. O vėjas 5936 XLVIII | sukyla Udruvės ežeras, veržiasi iš savo krantų, griauna 5937 XXXIX | išsišokusiomis kaktoje akimis.- Ir veskime pas kleboną. Tegu jis nutars, 5938 XXXIX | Nesipriešino ir Uršulė.~ - Veskite, - sako, - klebonui kaip 5939 X | pasileisti šokti su visais vestuvininkais.~ O Baltaragio ir pažinti 5940 XXXI | Raupys javų pirkliams, kurie veždavo javus iš Lietuvos į Prūsus.~ 5941 XVII | dumplių pūsti.~ - Kam tu vežei mane piršliais pas tą raganą 5942 XXXI | atsigręžė jis su priekaištu į vežiką.~ O tas suniuręs nulipo 5943 XXXI | darbo kuinais.~ Žiaurūs vežikai negailestingai varė arklius 5944 XXXI | pat sustojo.~ Sustojus vežimui, pabudo snaudęs vežikas 5945 XXXI | sunkiai prikrautus javų vežimus ir prarado visą savo eiklumą, 5946 XXXI | žiemą Girdvainio obuolmušiai vežiojo biauriais, išmaltais keliais 5947 XXXI | velniam jodinėti, o ne javus vežioti į Prūsus.~ - Bet kokie 5948 IX | sieksnį ir prikibo:~ - Vežk ir mane, - pasisiūlė. - 5949 VI | VI~ O vis dėlto ne visai 5950 XXXIV | kuolu į kaktą, kad jis tik viauktelėjo ir atgal įsmuko į odą.~ 5951 XLVI | stovintį vienplaukį kiemo vidury. Nušoko nuo mėnulio rago 5952 XV | galas juos žino. Jurgutis vienaip, Uršulė kitaip pasakojo. 5953 XXXVII | širdį suspaudžia ateinančios vienatvės liūdesys, bet kartu ir džiaugsmas, 5954 XLI | baisus jos varymas. Tai vieniems net pagailo, o kiti nusispiovė, 5955 VII | žilstančių paausių ir tuščios, vienišos senbernystės. Ir juo toliau, 5956 XXIX | žiūrėdamas į Baltaragį, ant kurio vienplaukės galvos vėjas taršė visai 5957 IX | dviejų jaunamarčių per daug vienuose namuose, o man į kalvę marčios 5958 XXXVIII| Bažnytkaimis dar miegojo. Vienur kitur šunes lojo, gaidžiai 5959 XXXVII | malūnas, o sparnai kaip per viesulą ėmė kaukti. Pabudo nusigandęs 5960 XXXVII | Pagalvojo, kad ištikęs viesulas, ir puolė stabdyti malūną, 5961 II | ir karieta nulėkė kaip viesulo pagauta. Nusigando ir apsidžiaugė 5962 XL | O Uršulė, atlikusi viešą išpažintį, mušėsi į krūtinę 5963 XLI | ir nuėjo. Kai išvarė į vieškelį, liko tiktai palydovai ir 5964 XIV | parbėgusi priešpiečiais iš viešnagės pas senelius, neberado pikčiurnos 5965 VII | VII~ Taip Baltaragis butų 5966 VIII | VIII~ Antroje skardžio pusėje, 5967 XXV | suklaidino, kad jis, užuot vijęsis arklius keliais, išbėgo 5968 XXIII | pasakė, o rankos kaip pelkių vijokliai apsisuko apie berno kaklą, 5969 XXXIV | nereikėjo pasakyti. Kaip vijurkas šmurkštelėjo į stadalą ir 5970 XXXVII | Seniai taip reikėjo, - tarė, vikriai įšokdamas į malūną.~ - 5971 XVIII | visą velnišką galybę ir vikrumą.~ Ir Jurgutis tą rudenį 5972 IX | kur tiek daug širdies ir vilčių buvo sudėta. Tiktai Baltaragiui 5973 X | rankomis, čia vėl ištrūkdama ir viliodama, kad Baltaragio širdis iš 5974 I | visaip dovijo ir klaidino, viliodamos į liūno eketes, o paskui, 5975 XVII | nustebo:~ - O kas jį vilioja? - atsakė, patraukdamas 5976 XVII | derėtasi, kad mano gizelį viliotum. ~ Baltaragis tiktai 5977 XXXIII | pagaliau turėjo nušvisti nauja viltim, atsiradusia Baltaragio 5978 XXXVII | apsnigtus šlaitus ir laukus vingiuoja takelis vis tolyn ir tolyn, 5979 XLI | niekur skenduolės neradę, - vinguriuodamas vanduo kažin kur nunešė 5980 XXIV | ne koks šunbajoris baigti vinto?"~ Bet saldus miegas 5981 XXXI | drumstėsi pavasario ūkana, virsdama rūko gurulais ir paslėpdama 5982 XI | ant gonkų ir pamatė gervių virtinę, skrendančią per ežerą. 5983 XVII | O Jurgutis kaip tik buvo viršuje prie girnų, norėdamas padėti 5984 XLVII | Baltaragio akmenį taip ir paliko viršukalnėje, nes ką gi su akmeniu darysi?~ 5985 II | nelaukdama, nors ir likusi be viršutinio šimtakvoldžio sijono (laimė, 5986 XXVIII | obuolmušių negaila. Antros tokios visame pasaulyje nesurasi.~ - 5987 XVI | apimdavo senasis tinginys ir visiškas abejingumas, bet užtekdavo 5988 XLII | staiga užsidegė Pinčukas, viskam pasiryžęs, kad tik pavyktų 5989 XXXII | ne tik staklėse, bet ir visoje troboje, užsimetusi skarą 5990 XXXV | nuvažiuoti, kad spėtų apeiti visokią valdžią ir apskųsti neklaužadas 5991 XXVIII | liežuvius ir skleisdami visokias paskalas. Girdvainio nelaimė 5992 XXV | Baltaragio malūną seniai visokie gandai sklido. Tai nenuostabu, 5993 XXXIV | turiu alaus ir degtinės, ir visokio kitokio gėrimo, prašau, 5994 XVI | geras malūnininkas, kad ne visokios velniškos silpnybės. Bet 5995 XXXIII | pasikišo šautuvą po skvernu, vogčiomis įsėlino į malūną, kad niekas 5996 XXI | nebuvo kada, tad, paėmęs vogtas nevogtas pasagas, davė puskvortį 5997 VIII | bukas ponaičiukas, kaip vokietukas, su kepeliušuku ant galvos 5998 XXVI | čia, girtuokli, po suolais voliojiesi! - suriko ant Jurgučio ir 5999 III | aplinkui zirzė musės, o voras kampe tinklą spendė. Ant 6000 X | dabar pastebėjo, kokiais voratinkliais jie apraizgyti ir kiek čia 6001 X | laiptais žemyn visus malūno voratinklius ir susigulėjusius dulkių 6002 XXVI | nubloškė į liūną, iš kur jis vos-ne-vos išsikapstė.~ O paskui 6003 XXXVII | sąskaitas ir priversti jį vykdyti sutartį.~ Buvo tyli mėnesiena.~ 6004 XXI | kamaros durų skylutės, kur vyko velnio ir arkliavagio kažkokios 6005 XXXVII | kodėl tokie keisti dalykai vyksta Paudruvės krašte ir sukasi 6006 XXXIV | nepramanytų jam bėdos su kaimo vyrais. Geriau jau, - Šešelga linkėjo, - 6007 VI | šaknų: esą, nepadoru jaunam vyrui su mergina vienoje pastogėje