| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Kazys Boruta Baltaragio Malunas Arba Kas Dejosi Anuo Metu Paudruves Krašte IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Chapter
6008 XXXVII | nykioje, verkia kūdikis vystykluose. Stovi nusiminęs prie lopšio, 6009 X | atsikvošėjęs Baltaragis šoko vytis skardžiu skrendančią Marcelę. 6010 X | X~ O Baltaragis parsivedė 6011 XI | XI~ Bet trumpa kaip vasaros 6012 XII | XII~ Tą liūdną žiemos vakarą 6013 XIII | XIII~ Pirmą naktį po laidotuvių 6014 XIV | XIV~ Dvylikti metai baigėsi, 6015 XIX | XIX~ Pagaliau Baltaragis, 6016 XL | XL~ Ilga ir paini buvo Uršulės 6017 XLI | XLI~ Nepaprastai iškilmingai 6018 XLII | XLII~ O tą vakarą, saulei 6019 XLIII | XLIII~ Pagaliau po visų klaidžiojimų 6020 XLIV | XLIV~ Oi tas Girdvainis, kokią 6021 XLV | XLV~ Tą naktį pabudo Jurga 6022 XLVI | XLVI~ Prieš pat aušrą išgirdo 6023 XLVII | XLVII~ Baisi audra praūžė tą 6024 XLVIII | XLVIII~ Daug metų praėjo nuo 6025 XV | XV~ Bet kaip čia iš tikrųjų 6026 XVI | XVI~ Taip ar kitaip buvo 6027 XVII | XVII~ Tuo laiku ir Jurgutis, 6028 XVIII | XVIII~ Rudeniop jau buvo, kai 6029 XX | XX~ Tai nelengvas buvo ir 6030 XXI | XXI~ Tuo metu Gaidžgalės 6031 XXII | XXII~ O kamaroje, kai pasirodė 6032 XXIII | XXIII~ Pirmieji gaidžiai pragiedojo, 6033 XXIV | XXIV~ Kaip išvažiavo Girdvainis 6034 XXIX | XXIX~ Po nepavykusio susitikimo 6035 XXV | XXV~ Tą sekmadienį susirinkę 6036 XXVI | XXVI~ O vis dėlto Uršulė šį 6037 XXVII | XXVII~ O Baltaragio malūne 6038 XXVIII | XXVIII~ Pagaliau Anuprui pagailo 6039 XXX | XXX~ Ak, tas Girdvainis! 6040 XXXI | XXXI~ O Girdvainio obuolmušiai, 6041 XXXII | XXXII~ Baltaragio malūne ir 6042 XXXIII | XXXIII~ Vėlai vakarą atėjo susirūpinęs 6043 XXXIV | XXXIV~ Prakeiktas arkliavagis 6044 XXXIX | XXXIX~ Kas gi galėjo manyti, 6045 XXXV | XXXV~ Tuojau po arkliavagio 6046 XXXVI | XXXVI~ Na, ir pradėjo Paudruvės 6047 XXXVII | XXXVII~ Baltaragis vis dar naktimis 6048 XXXVIII| XXXVIII~ Kas čia per nakties 6049 XXXIV | Tuojau atsirado adata su yla, ir vyrai ėmėsi darbo. Jau 6050 II | visų šventųjų užtarimo, o ypatingai skaisčiausios Švendubrės 6051 XVI | Turėjo Pinčukas ir gerų ypatybių, iš kurių Baltaragiui labiausiai 6052 XXXIV | arkliavagio.~ - Ilgai tu čia zaunysi, - šūktelėjo vienas vyras, 6053 III | saulės spindulys, aplinkui zirzė musės, o voras kampe tinklą 6054 XXXIV | išgelbėjimu, tai nėrė kaip zuikis, kurtų vejamas. "Kad tik 6055 XXXV | kad laiku išvažiavo - du zuikiu iš karto nušausiąs: ir valdžiai 6056 III | knarkė išsižiojęs, o musės zujo aplink burną, lyg norėdamos 6057 XLII | uždarytas ragelyje, cypė ir zvimbė kišenėje kaip svirplys.~ - 6058 XXVIII | nepadės, tiktai gaišins ir šaipysis, todėl iš tolo jų vengė 6059 II | kažkokia žievė lyg nuo kadugio šaknies, o sijonas, užsikabinęs 6060 VI | paraudonuodavo nuo ausų ligi plaukų šaknų: esą, nepadoru jaunam vyrui 6061 X | kuri pridengė juos savo šakomis. Linksmas Marcelės juokas 6062 XLIV | sumezgė kilpą, užmetė ant šakos ir pats, ant jos prigludęs, 6063 I | Vos tik privažiuodavo prie šakoto Udruvės ežero, ir patys 6064 XL | Pasiėmusi iš tų kaulelių tokias šakutes su kabliuku ir parėjusi 6065 XIII | nestovėdavo. Slinko žiema su šalčiais ir atodrėkiais, o pro malūno 6066 XII | neaiškus, sudrumstas, miglotas. Šalimais ūžė tartum malūnas ant neramaus 6067 XXXVII | Jurga visa drebėjo, tik ne šaltis ją krėtė. Ji spėliojo ir 6068 XX | obuolmušiai jį nubloškė kaip šapą į liūną ir toliau nulėkė.~ 6069 XXXII | nuolatos trūko gijos, sprūdo šaudyklė, tarsi iš atgrubusių rankų, 6070 XLVIII | kryžkelėje ir aimanuoja, šaukdama pagalbos. Bet niekas nedrįsta 6071 XXXVIII| ieškojęs po pelkes ir ne tiek šaukęs, kiek šveblenęs ištinusia 6072 XIX | supykęs tarė. - Sauki šauki ir negali prisišaukti.~ - 6073 XLVII | iškėlęs sparnus lyg rankas, šaukiančias pagalbos, o kryžkelėje degė 6074 XLIV | Pinčukas. - Mane išgelbėjo. Aš šaukiau ir cypiau Visgirdos tabokinėje, 6075 II | audringa naktis, į Uršulės šauksmą atsiliepė tiktai pragariškas 6076 II | ją išleisti, ir pradėjo šauktis visų šventųjų užtarimo, 6077 X | linksmai Marcelė kaukštelėjo šaukštu į kaktą užsispoksojusiam 6078 XXXII | pasižiūrėjo vienas į kitą ir šaukštus padėjo ant stalo.~ - 6079 XXXIII | užkištas iš tų laikų dvivamzdis šautuvas.~ Baltaragis tuo tarpu 6080 VI | Pakrikus Baltaragių šeimai, Uršulė perėmė visus namų 6081 XVI | Bet Baltaragis buvo geras šeimininkas, Pinčuko darbu ir elgesiu 6082 XX | iškalbingumas. - O mums reikia šeimininkės namininkės, ugnies kūrėjos 6083 VII | išvažiuodama Marcelė ir atsigręžusi šelmiškai nusijuokė.~ Tas juokas 6084 XXXVII | pūga, stūgauja apie kampus, šėlsta pakriūte ir blaškosi po 6085 XLVIII | pradeda siausti audra ir ima šėlti ežeras, o ežero pakrantėse 6086 XIII | Baltaragis nepasigedo. Baltas šerkšnas krito lauke ant sustingusių 6087 XXXI | pastovėjo valandėlę lyg šermenyse, galvodamas apie gyvenimo 6088 XLI | Bernardas su šermukšnine lazda (šermukšnio visi dievo priešininkai 6089 XLV | Palauk! - šaukė ji šešėliui. - Nepražūk antrą kartą. 6090 XII | Viskas susimaišė vakaro šešėliuose. Ant kalno, lyg pakilęs 6091 V | Girdvainis išdidumą, - o pirmą šeštadienį atvažiuosiu su savo piršliu 6092 XX | kai baigė per jį važiuoti. Šeštas - nudardėjo, kai buvo pravažiavę, 6093 XLIII | nepakartas, bet tik be reikalo šią baimę kentė.~ - Nenori - 6094 XLIII | brūkštelėjęs - uždegė karčemos šiaudinį stogą. Tuo laiku plykstelėjo 6095 XXX | dvikartėje, iškratęs ant manęs šiaudus.~ - Ką tu sakai? - nepatikėjo 6096 XXVII | Kartais jam pasivaidendavo šiauraus vėjo kaukime Girdvainio 6097 XXVI | atgijusios čežėtų, ir plaukai šiaušėsi ant galvos. O aplinkui dundėjo 6098 XXXIX | net plaukai ant galvos ėmė šiauštis, vien tik pagalvojus, kokia 6099 XXXVIII| išspirtus dantis.~ - Tai tu šičia, pan Pinčuk? - prašvokštė, 6100 XXVI | tik priėjo prie jų, kai šie taip suprunkštė ir nusižvengė, 6101 XIX | malūną vakarais pradėjo šikšnosparniai skraidyti ir naktimis pelėdos 6102 XLVIII | skamba tada aplinkiniai šilai kaip vestuvių vargonai, 6103 XLVIII | tilteliu, kūrena ugnį ir šildosi, laukdama, kada pagaliau 6104 XL | primokyta, pirmą pavasario šiltą naktį pririšusi prie karties 6105 XLVI | nėra Jurgos, o patalas dar šiltas. Matyt, ne tik jam pasirodė, 6106 XXIV | Švendubrės kleboną, kuris dar šiltoje lovoje saldžiai miegojo.~ " 6107 VII | Neišsklaidė tos šypsenos burtų nei šiltos žvaigždėtos naktys, nuskendusios 6108 VII | mėlynavo ežeruose ir žaliavo šiluose. Neišsklaidė tos šypsenos 6109 XX | į akis. - Anksčiau sukau šimtą mylių aplinkui, o dabar 6110 XLVII | Ar jis pats pasikorė, ar šimtametė pušis neišlaikė jaunikio 6111 XXV | ir pradėjo žvengti kaip šimtas arklių. Aš nubėgau į zakristiją 6112 XXV | Kur dabar juos rasi? Už šimto mylių Raupys jau bus su 6113 XXXIV | norit. Šiandien už dyką šinkuoju.~ - Matai, koks geras! - 6114 XXXV | pelnas buvo mužikam arielką šinkuoti. Ne tiek pragers, kiek triukšmo 6115 XLI | patylomis ją plūsti, kad tu šiokia ir tokia, kad tu galą gautum, 6116 XXIX | ligi valiai paleido savo širdgėlą ir visas mergautines ašaras. 6117 XX | judu burnelę išmesit ir širdimis susiprasit~ - Kažin? - 6118 XXI | jis išjojo į Prūsus.~ Širdo Raupys ir niekino Girdvainio 6119 XXVIII | nelaimė nesužadino žmonių širdyse užuojautos, o tiktai piktą 6120 II | Paudruvės pelkes, baisiai širsdama ir negalėdama išsikapstyti. 6121 II | nepatenkinta ir pikta kaip širšė, vieną rytą auštant sugrįžusi 6122 III | davatkyne tarp piktų kaip širšės rudenį davatkų ir neturėjo 6123 XXXI | Prūsus.~ - Bet kokie buvo šitie arkliai, kad tu žinotum! - 6124 XIX | tave pražudys.~ - Tai šitokie jūs nenaudėliai! - pasakė 6125 XXXV | išsimiegoti.~ - Tai tu šitoks, - įsižeidė Šešelga. Nesulaukta 6126 XXXIX | kryžium apsigyniau. Tiktai šitoms prakeiktoms davatkoms burtus 6127 X | mosuodama šluota ir visas šiukšles ir dulkes šluodama į apačią.~ 6128 X | čia daug svetimų dulkių ir šiukšlių.~ Tai greitai, atsidariusi 6129 XV | apie tai, kas buvo naktį, šiukštu, niekam neprasitark.~ 6130 XI | apmirė iš baimės ir kažkokio šiurpulingo nujautimo.~ - Marcele, 6131 VII | balsais, sukeldamas klaikų šiurpulingumą, bet vis tiek Baltaragiui 6132 XXIX | langai sutirtėjo, nukrėsdami šiurpuliu seną trobą.~ Ak, ta jaunystė!~ 6133 II | nusiėmė nuo kaklo rožančių su škaplieriais ir pradėjo jais šveisti 6134 XVII | sijono liko tik suodinas škurlys ir nemalonūs atsiminimai, 6135 I | malūno kalno apgriuvusį šlaitą, tarytum norėdami jį nugriauti 6136 XXXVII | drobulės, o pro apsnigtus šlaitus ir laukus vingiuoja takelis 6137 XXX | Girdvainis nuėjo toliau per šlapdribą pabiurusiu keliu, vis dar 6138 XLI | koks ten buvo ėjimas!) visa šlapia (mat, kol atgaivino, kai 6139 III | su apylinkės nusususiais šlėktomis, tai visai neturėjo ūpo, 6140 XLIV | prieteliau! - maldavo Šešelga šliauždamas.~ - Kaip aš tave išgelbėsiu? - 6141 XLII | jaunikis: senas kaip kelmas ir šlubas kaip velnias.~ - Tai 6142 XII | Susirinkusios į šermenis moterys šluostėsi skarelių kampais ašaras 6143 XVII | kalvėje. Ką darys Jurgutis, šluostydavo, bet per tiek laiko iš Uršulės 6144 XV | Uršulės atminimui dulkėms šluostyti. O paskui nusiplėšė jo pusę 6145 XXV | užgesindavo ir pradėdavo šluoti bažnyčią. Tiktai tada Uršulė 6146 XXXIX | kumelės ir mane nekaltai šmeižia. Niekada ragana nebuvau 6147 I | gindamiesi nuo visokių šmėklų, kurios juos kiaurą naktį 6148 I | aukščiausio kranto, ir jo sparnai, šmėkščiodami iš tolo pro mėlynas pušų 6149 XXXVII | praeitis, o pro malūno sparnus šmėkščioja Pinčukas kaip vaiduoklis, 6150 XXXVII | surūgusi ir supintijusi, šmėkšteldavo Pinčukas kaip vaiduoklis, 6151 XXXIV | Tiktai temstant pakraigėje šmėstelėjo šikšnosparnis, suspigo ir 6152 XLII | su visa velniška nuogybe šmurkšt ir įlindo į tabokos ragelį, 6153 XXXIV | pasakyti. Kaip vijurkas šmurkštelėjo į stadalą ir ten įlindo 6154 XXXVIII| Pinčukas, kratydamas kanopą, šnairavo į Šešelgą. Dar to kelmo 6155 XXXVII | slankioja paniurusi Uršulė, šnairuodama kaip apvilta praeitis, o 6156 IX | Jurgutis šnirpštelėjo pro vieną šnervę per sieksnį, pro kitą ir 6157 XLII | tabokinę.~ - Matai, - tarė, šniaukšdamas taboką ir apgalvodamas, 6158 XLVI | žvengimas, nustelbdamas šniokščiančią audrą.~ - Jurgele mano, 6159 XLVII | šalį ir dingo kaip žuvėdra šniokščiančiame ežere.~ Pinčukas užšoko 6160 XLV | tarsi mylimojo glėbin į šniokščiančius audroje Udruvės ežero vandenis.~ 6161 XXXI | panarinęs galvą, sunkiai šniokšdamas.~ Pribėgo Visgirda, atpažinęs 6162 XX | tą pusę.~ Arkliai net šniokšdami lėkė, nesuprasi, ar į kalną, 6163 VI | pritardavo Udruvės ežero vandenų šniokštimas. Tas ūžimas tarsi užkerėjo 6164 XV | sieksnį.~ - Na, tai ne šnirpščiok, o pustykis! - sudraudė 6165 XVII | šnirpštelėjęs pro abidvi šnirpšles, lyg verkdamas.~ - Kas 6166 XXI | obuolmušiai... - dar kartą šniurkštelėjęs, lyg verkdamas, tarė Jurgutis. - 6167 XLVII | visai paklaikęs, ilgai šnypštė ir mykė, prisipažino, kad 6168 XXIII | nelėkėme, - tarė Girdvainis, šokdamas stačias ant dugninės (gardis 6169 X | pakilti ir lėkti ar pasileisti šokti su visais vestuvininkais.~ 6170 XL | paveikti. Ar kokį dieglį į šoną įvaryti, ar dar ką padaryti. 6171 XXXI | arklių grobai, plakdami šonais.~ Daug buvo matęs Anupras 6172 XXVI | nusispiovė Šešelga, kad dieglys šonan iš tos išgąsties neįsimestų. 6173 XXXIX | sumazgytą pelę, trečia - po šonu arklio žiaunas, ketvirta - 6174 XXV | paskutinis nevaleiva. Sutinku špitolninką Bernardą, eina jis ankstyvoms 6175 XXXIX | davatkoms parodė pro sijoną špygą.~ - Netiesa, klebonėli, - 6176 XLVI | Rodė jam liežuvį, kaišiojo špygas, baksėjo ragais ir visaip 6177 XXXIX | iš davatkyno ir nutempė - šūkaudami, rėkaudami - į kleboniją.~ 6178 XXXV | pasižiūrėti, kas čia ant jos šūkauja, tiktai pasiūbavo į šonus 6179 XIX | pasidairė ir pradėjo patylomis šūkauti Pinčuką. Bet atsiliepė tiktai 6180 XIX | pakraštyje ir laikas nuo laiko šūkavo. Pagaliau visai pritrūko 6181 V | Kaip iš tikrųjų su tais šulais buvo, nežinia. Jeigu jau 6182 XXXV | liežuvį iškišęs nuo vieno šunadvokačio pas kitą, vis rašydamas 6183 XXXV | pridarys. Koks gi čia, kad ir šunbajoriui, gyvenimas?~ O, be to, 6184 XXXVIII| surišti jį su Uršule kaip šunį su kate už uodegų, kad jie 6185 XIX | tikrųjų surišti kaip katę su šuniu už uodegų ir paleisti abudu, 6186 XXI | karčemininkui tiko kaip šuniui penkta koja, dabar net ir 6187 V | paukščiais, vieškeliu ar šunkeliu, žiūrint kur merga į akį 6188 I | pasukdavo iš tiesaus kelio į šunkelius ir dievai žino kur nuveždavo, 6189 XXI | reikalu.~ - Koks ten šuns pan ir su kokiu reikalu? 6190 XXXV | Na, dabar parodysiu tiems šunsnukiams, ką aš galiu!~ Patenkintas 6191 XVI | unkšdavo iš baimės kaip šunytis, kol Baltaragis jį nuramindavo.~ 6192 XXIX | palangės ir nurūko su vėjo šuorais į pakalnę.~ Prieš rytą 6193 XXXVII | trenkė pavymui dar antrą šūvį dėl tikrumo, bet sidabro 6194 XXXVII | pasižiūrėjo pro langelį, kai šūvių dūmai išnyko, ir pamatė 6195 XXI | tiktai vieni skudurai likę: švarkelis - sumintas, purvinas, kelnės - 6196 XXXVIII| ir ne tiek šaukęs, kiek šveblenęs ištinusia burna pro išspirtus 6197 XV | šiaudų gniūžte prie tvenkinio šveitė kažkur išpurvintą naują 6198 VII | vieną pavasarį, kai papūtė švelnus vėjas, pradėjo tirpti sniegas 6199 XL | padariusi skaistybės apžadus švenčiausiai Švendubrės panelei, tai 6200 XLI | jos nereikia, - atsiliepė švendubriškiai.~ - Kurgi ta ragana? - 6201 XLV | ruošėsi lyg prieš didelę šventę. Nei žodžiu neužsiminė apie 6202 II | Vaikėsi klupdama po pelkes, šventino rožančiumi ir visaip garbino, 6203 XXV | kurie kuždasi ir drumsčia šventoje vietoje maldingumo rimtį.~ 6204 XXV | anksčiau niekada nedarydavo. Šventomis dienomis prakiurksodavo 6205 XXIV | Švendubrę ir sustojo ties šventoriumi prie klebonijos vartų. Nusižvengė 6206 II | ir pradėjo šauktis visų šventųjų užtarimo, o ypatingai skaisčiausios 6207 XL | Tai tu ir tokiom šventvagystėm užsiimi? - sugriaudėjo neiškentęs 6208 XXXIII | patį vidurnaktį, mėnuliui šviečiant, padėjo atlydinti dvi sidabro 6209 XLVII | padangę. Pro jų akinančias šviesas buvo matyti ant kalno Baltaragio 6210 XXXVII | pavasario pragiedruliais šviesėja padangė, sukasi malūno sparnai 6211 XIV | pritvinkusi audra, ir diena šviesesnė pasidarė.~ 6212 XXXVII | kuris bus už jo gražesnis ir šviesesnis.~ Apsiraminęs Baltaragis 6213 XI | drobė ir užmerkusi savo šviesias akis.~ - Tokia dievo 6214 X | pagražėjusi, kad net akyse šviesiau pasidarė.~ - Oi, tu mano 6215 I | kildavo iš ežero rūkas, kuris šviesiausią dieną paversdavo tamsiausia 6216 XX | skaidrus kaip ežero vanduo, Šviesioje prieblandoje stovi suglaudęs 6217 XLVIII | bičiuliais, su kuriais daug šviesių ir karčių valandų esu išgyvenęs.~ 6218 XXXIII | jos lemia giedrą dieną ir šviesų pavasarį? Bet ir jomis nepasitikėdamas, 6219 XLV | tarsi būtų prasidėjęs naujas šviesus ir laimingas gyvenimas. - 6220 XLV | Jurga. - Labanakt, tu mano šviesusis mėnuli su išsisklaidžiusiais 6221 X | savo gyvenime.~ - Srėbk, šviežiena! - linksmai Marcelė kaukštelėjo 6222 XI | sparnus slinko rudens debesys, švilpė vėjai, maišėsi dargana. 6223 XX | buvo, tai šoko į vežimą, švilptelėjo ir išdundėjo.~ Pakilo 6224 XXXII | pavasariniai vėjai jau pradėjo švilpti apie pakraiges ir pro apleisto 6225 XI | visa pakeliantį žvilgsnį su švintančia pro skausmus šypsena. Tada 6226 XXX | su Baltaragio Jurga vos švintant lėkei užsakų? - atsiliepė 6227 XXXV | Besibarant su kumele, pradėjo švisti, ir Šešelga pamatė ant kelio 6228 XIII | malūno sparnus vis dažniau švysteldavo pavasario prošvaistės. Pušynų 6229 XXXVII | išgirsta ir atgyja. Pro debesis švysteli saulė, ir pro jos spindulius 6230 XLV | darbų ilsinčią ir pro sapną šypsančią. Pažiūrėjo į miegančią dukrą, 6231 XI | žiūrėdamas į jos akis, liūdnai šypsančias pro skausmą su giedra motinos 6232 XIII | Nustebo ir Uršulė, pamačiusi šypsantį Baltaragį su kūdikiu ant 6233 XIII | pasitaisė skarelę ir, pati šypscdama, priėjo prie laimingo tėvo.~ - 6234 XI | palinko ji prie gimdyvės, šypsodama visomis veido raukšlėmis 6235 V | atsakė Jurga, ir jos akys šyptelėjo. - Jei išsklaidysi, gal 6236 XXIX | užtat pats pakliuvo į velnio žabangas, prarado savo obuolmušius 6237 XXXI | abejonių, kad čia nelabojo žabangos, kurias reikia nugalėti, 6238 III | bene Pinčuko pasiilgusi ir žadanti sugrįžti? Uršulė tik peržegnodavo 6239 IX | pasisiūlė. - Juk seniai žadėjai su manim piršliais kur nors 6240 V | vaidenosi. Argi jis ir būtų žadėtas?~ Jurga grįžtelėjo pro 6241 III | išpasakoti, tik bijojo kleboną žadinti. Pagaliau knarkdamas klebonas 6242 XLVII | spėliojo, ar tik čia nebus žaibo nutrenktas ir suanglėjęs 6243 XX | ausimis karpyti, akimis žaibuoti ir taip lėkti, kad net Girdvainis 6244 XXXIII | Baltaragis tuo tarpu užsikūrė žaizdrą ir ėmė kaitinti kauše sidabrinį 6245 XXXVII | ir jo padūmavę krantai su žaliuojančiais pušynais. Čia jo tėvų tėvai 6246 XVI | liūliuojančius ežerus ir žaliuojančius kalnus, pradėdavo svajoti 6247 XIII | Pušynų viršūnės žvalgėsi pro žalsvą ūką, ir nuo jų sklisdavo 6248 XXXVIII| dievo motina. Juk ji pagundų žaltį nugalėjo ir pamynė po kojomis.~ 6249 XXXVIII| be dantų, tiktai susiėmęs žandą, kur Pinčukas įspyrė, taip 6250 XXI | mėlynės ir guzai, o kairiajame žande taip ir stovėjo įspausta 6251 XXIV | zakristijonas Benjaminas, ilgas kaip žardis. Girdvainis truktelėjo jį 6252 II | pakinkius. Tas raitėsi kaip ant žarijų, lakstė po liekną kaip akis 6253 XII | malūnas, o saulėleidžio žaroje aplinkui ežerą smilko kaip 6254 XXXVIII| šventorių, vis dar pro tvorą žegnodama ir mosuodama rožančiumi.~ 6255 XV | gelda į pelkes, piktinosi ir žegnojosi:~ - Ar aš akla, ar ką? 6256 XXXVIII| Pinčukas, pabėgęs nuo Uršulės žegnonių ir Švendubrės varpų, parlėkė 6257 XXXVIII| greitai susigriebė, ėmė žegnotis ir rožančiumi mosuoti Pinčuko 6258 XLVI | ir taip nusiminęs, tarsi žemėn įsmukęs. Dabar jis viską 6259 II | sako tas žilabarzdis ir dar žemiau lenkiasi. - Ar priimsite 6260 XLIV | atsikelti. Ko jis čia taip žeminsis prieš nusususį velnią, kuris 6261 XXXV | galva, kad šitaip bajoras žemintųsi prieš nusususį velnią ir 6262 X | Marcelė, šluodama laiptais žemyn visus malūno voratinklius 6263 XX | ir kažkokie paslaptingi ženklai, kuriuos jie aplinkui darė.~ " 6264 XX | tiktai Anupras vis kažkokius ženklus daro. O kai pasuko pro Aklojo 6265 IX | malūnininko buizos. Bet tu, ženteli, jau nepyk, pasogos negausi. 6266 XLVI | apgauti, netekai ne tik žento, bet ir dukters.~ Iš 6267 XXXV | bajoras nusileisti. Tai ir žėrė Šešelga visą savo apmaudą 6268 XXX | su jo paklaikusiomis ir žėrinčiomis patamsyje akimis, kai jis 6269 XVII | ūžia, žiūrėti, kaip ugnis žėruoja žaizdre ir kibirkštys laksto 6270 XXXIX | trečia - po šonu arklio žiaunas, ketvirta - nežinia kokio 6271 XL | toks daiktas, kaip arklio žiaunos, turėtų ką nors paveikti. 6272 XL | turėtų atsitikti nuo arklių žiaunų, ji ir pati nežinanti, tiktai 6273 XXXI | tikrais darbo kuinais.~ Žiaurūs vežikai negailestingai varė 6274 XX | Jurga, bet akyse pašaipos žiburėliai vis labiau nyko, ir šluota 6275 XXIX | Taip pat tamsu buvo. Jokio žiburėlio nesimatė. Net žvaigždės 6276 XXIX | rytą, kai pirkioje sužibo žiburys, Jurgutis nusigandęs pašoko 6277 X | krosnies ir užkūrė pirmą kartą židinį. Rūko dūmai, krosnis buvo 6278 IX | pelenus, kad jaunamartei židinys neliepsnotų ir jos nešildytų, 6279 X | apynėlis, atsiskleisdama visais žiedais. Skraidė su juo po kiemą 6280 XX | širdis prie širdies kaip žiedas prie žiedo, - lankstė Anupras 6281 XX | širdies kaip žiedas prie žiedo, - lankstė Anupras liežuvį, 6282 XXXIX | davatkyno kažkas žybtelėjęs žiežirbomis ir dingęs kamine. Tada jis 6283 IX | toliau dumples, kad net žiežirbos tryško iš žaizdro ir skraidė 6284 XVII | įsigeidė! - nustebo kalvis. - Žilė galvon, velnias uodegon... 6285 XVIII | kaip jį nugalėti, ir vėl žilo ir linko iš didelio rūpesčio, 6286 XXVII | kaip akmens krito ant jo žilos galvos, bet jis nežinojo, 6287 VII | malūną, raudavo Baltaragis žilstančius plaukus ir keikdavo savo 6288 I | susirūpindamas, kad net žilų plaukų vainikas apie nuplikusią 6289 XL | Paskui, kaip visi gerai žiną, tas Baltaragis norėjęs 6290 XXII | buteliu ir, dėdamasis viską žinąs, paklausė karčemininko godumu:~ - 6291 I | išdaiga, o jos kiekviename žingsnyje juokėsi aštuoniolika nerūpestingų 6292 XXVI | nežinojo. Jai pritarti ir jos žinias bei išmintį papildyti būtų 6293 XXV | nepaprastus įvykius, dalijosi žiniomis bei gandais ir nieko negalėjo 6294 XXXVI | Pinčuko, ir be arkliavagio, žinodamas tokias paslaptis, kaip apsargdinti 6295 XXXII | Girdvainio, kad tik būtų žinojusi, kur jį surasti. Bet čia 6296 I | Pinčukas, visiems gerai žinomas ir artimiausias Baltaragio 6297 XXXIX | ragana.~ - O iš kur jūs žinote, kad ji ragana? - paklausė 6298 XLI | būtute apsišvietę, tai ir žinotute, kaip reikia raganas išbandyti. 6299 XLI | palydovai ir vienas kitas žioplys, kuriam dar neatsibodo. 6300 II | atvažiavę.~ Bet tuo metu, kai žiopsojo nustebusi Uršulė ir džiaugėsi, 6301 XXII | galvos. Iš tos baimės tiktai žiopt ir žodžio negali ištarti. 6302 XLVI | kiaurai žemę, nespėjęs nė žioptelti. Taip ir užspringo ant amžių 6303 XXIV | klebonas lotyniškai, pamažu, žiovaudamas. Girdvainis su Jurga - lietuviškai, 6304 XVII | susižavėjęs Jurgai. - Visą amžių žiūrėčiau į tave ir neatsižiūrėčiau.~ - 6305 XXVIII | nepasižiūri.~ - O ko aš į tave žiūrėsiu? - atsakė neatsigręždamas 6306 V | vieškeliu ar šunkeliu, žiūrint kur merga į akį kritusi 6307 VIII | malūno slenksčio sėdinti ir žiūrintį į antrą ežero pusę.~ - 6308 XXXIX | maždaug, kaip nutriušusios žiurkės uodega. Neilgai teko davatkoms 6309 IX | tvoromis laipiojant ir žliumbiant, bet per daug nesistebėjo, 6310 XXX | netikėdamas, kad su gyvu žmogumi kalbėtų. O ir tas čia buvo, 6311 XXVIII | nematantį. Negalėdamas su žmonėmis apie savo nelaimę kalbėti, 6312 XXIX | patikėjo nepatikėjo tėvo žodžiais, bet apsiramino, susigėdusi 6313 XXXIX | atrado galvūgalyje kažkokių žolių ryšulėlį, kita kojūgalyje - 6314 XXXV | pradėjo maištą kelti ir žudyti nekaltus žmones.~ Valdžia 6315 III | visą laiką rengėsi pradėti žūtbūtinę kovą su burtais ir prietarais ( 6316 XLIV | tai viską praradai ir pats žuvai.~ 6317 XVII | paežerėje, skraidančią su žuvėdromis, ir užsispoksojo.~ - 6318 XXXIII | kad Jurgutis, gyvas ar žuvęs, turi suktis apie Baltaragio 6319 XXXV | Tuojau po arkliavagio Raupio žuvimo karčemninkas Šešelga pamatė, 6320 X | galvą, - o aš tavo aušrinė žvaigždelė... Visas mūsų gyvenimas 6321 XII | kalbėjosi su mirgančiomis žvaigždėmis ir amžinybe. Baltaragis 6322 VII | šypsenos burtų nei šiltos žvaigždėtos naktys, nuskendusios Udruvės 6323 XI | ir mirguliavo šviesiomis žvaigždutėmis. Dangus buvo apniukęs, išblėsęs, 6324 XXVI | naktis mirguliavo begalybe žvaigždžių, bet jos visos, rodos, krito 6325 XI | Marcelės lovos degė vaškinė žvakė. Krūptelėjęs Baltaragis 6326 XXXVI | tvirtinti, kad čia buvo tiktai žvalgai, o atjos visa kariuomenė 6327 XXXVII | su parako dūmais, švietė žvarbi pavasario mėnesiena su praplaukiančiais 6328 XXVII | siautėjo žiemos pūga, ir žvarbūs vėjai kaukė aplink seklyčios 6329 XXXVII | juos sukti, kvatodamas ir žvengdamas.~ Sutraškėjo, subraškėjo 6330 V | obuolmušių žirgų, kurie žvengdami sustojo prie šventoriaus. 6331 XL | nulėkęs su jais, o Pinčukas žvengęs, aplinkui lakstydamas ir 6332 XLVI | susikaupęs, klausėsi nesuprantamo žvengimo, nujausdamas nelaimę.~ 6333 XXV | kartas nuo karto piktai žvilgčiodama į tuos, kurie kuždasi ir 6334 XXIV | praleisdami, vienas į kitą žvilgčiodami.~ Po poterių subarė klebonas 6335 XXIII | į kitą pažiūrėti, tiktai žvilgčiojo paslapčiomis, bijodami pasakyti 6336 XXIII | ir pasiilgę. Tarytum tie žvilgsniai, kurie daugiau negu žodžiai 6337 I | linksmų akių gundančiais žvilgsniais ne vieną jaunikį buvo išvedusi 6338 IV | bažnyčios, jau svaidė į bernus žvilgsnius ir šaipėsi), timptelėjo 6339 XX | atsikiškite, - atsakė Jurga, žvilgteldama į tėvą, lyg nesiryždama.~ 6340 XXVIII | grįžtelėjo Girdvainis, piktai žvilgteldamas į Anuprą.~ - Tai dabar 6341 XLIII | nespėjo Girdvainis antrą kartą žvilgtelėti, kai Šešelga jau atnešė 6342 XXXVII | Pinčukas nušoko nuo sparno ir žvilgterėjo pro langelį.~ - Seniai 6343 VI | Uršulę.~ Uršulė piktai žybteldavo akimis ir, nusigrįžusi į 6344 XXXIX | viršum davatkyno kažkas žybtelėjęs žiežirbomis ir dingęs kamine. 6345 X | Susitiko kieme prie žydinčios obels, kuri pridengė juos 6346 XVI | gyvenimą ir apie nepaprastus žygius jam pasiekti. Bet kol kas 6347 XLVII | kas net apdegusių ragiukų žymes kaktoje pastebėjo.~ Bet