XXXVIII

    Kas čia per nakties monai? Ar tik ne pavasario mėnesiena su praplaukiančiais debesėliais juos krečia?
    Gal ir taip. Kas čia žino?
    Pašautas Pinčukas nuklibikšavo į pelkes, keikdamas Baltaragį, ir atsisėdo ant pirmo kelmelio.
    - Palauk - tarė, atsipeikėdamas iš tos išgąsties ir apžiūrėdamas sužeistą kulną. -Dar tu mane paminėsi. Pražūsi su visu malūnu.
    Pinčukas galvojo apie baisų kerštą. O tuo tarpu, nesikęsdamas iš skausmo, bandė iškrapštyti iš kulnies sidabro kulką. Bet juo daugiau krapštė, tuo giliau kulka lindo, ir taip gėlė kaulus, kad vos galėjo pakęsti, dantis sukandęs.
    Čia jį ir atrado ant kelmo Šešelga, visą naktį veltui ieškojęs po pelkes ir ne tiek šaukęs, kiek šveblenęs ištinusia burna pro išspirtus dantis.
    - Tai tu šičia, pan Pinčuk? - prašvokštė, susiimdamas už burnos, lyg verkti pasirengdamas. - Aš visur ieškau tavęs ir nerandu. O kokia baisi nelaimė mane ištiko.
    - Eik sau po galais su savo nelaime,- atkirto piktai Pinčukas pro sukąstus dantis.
    - Kas atsitiko? - nusigando Šešelga.
    - Nieko, - piktai atsakė Pinčukas. - Iškrapštyk man kulką iš kulnies.
    - Kas tave pašovė? - susirūpino Šešelga ir pasilenkė prie pašautos kulnies.
    Pinčukas nieko neatsakė, tik atkišo savo kanopą. Bet ir Šešelga krapštė krapštė sidabro kulką ir negalėjo iškrapštyti. Neiškentęs skausmo, Pinčukas jį tiktai kanopa nuspyrė į šalį.
    - Ko spardaisi kaip arklys? - supyko Šešelga, atsidūręs ties liūno pakraščiu. - Verčiau man dantis sudėtum.
    - Kaip aš tau juos sudėsiu, jei manęs neklausei ir išbarstei? - atšovė Pinčukas, kratydamas iš skausmo kanopą, kad jam net pačiam dantys barškėjo.
    O Šešelga be dantų, tiktai susiėmęs žandą, kur Pinčukas įspyrė, taip pat nesitvėrė iš skausmo ir nežinojo, ką daryli. Tokio nedėkingumo iš savo prieteliaus nesitikėjo ir keikė jį savo širdyje visais prakeiksmais. Bet ką čia vienu keiksmu padarysi?
    O ir Pinčukas, kratydamas kanopą, šnairavo į Šešelgą. Dar to kelmo čia trūko, kad jis kur prasmegtų! Pinčukas įsiuto ant visos žmonių giminės ir, jeigu būtų primanęs, būtų ją visą į pragarą nugramzdinęs kartu su bedančiu Šešelga.
    Tik apmaudas apmaudu, piktumas piktumu, o kažką reikia daryti. Bet ką galėjo padaryti vienas be dantų, o kitas pašautas į kulnį? Pašnairavo vienas į kitą su beviltišku kartėliu ir išsiskyrė. Pinčukas, grieždamas dantimis, nuklibikšavo į savo liūną, ketindamas pats vienas viską apgalvoti, kaip atsikeršyti, o Šešelga, visai nusiminęs, pardūlino į savo karčemą, nes ir kam keršyti nežinojo.
    Tiktai prieš rytą Pinčukas apsiramino ir sugalvojo kerštą. Baltaragis buvo prižadėjęs surišti jį su Uršule kaip šunį su kate už uodegų, kad jie tarp savęs amžinai piautųsi ir kitus paliktų ramybėje. Bet pažadėjo ir neištesėjo.
    O ką, jeigu jis taip padarytų, surištų Baltaragį su Uršule (didesnio keršto ir būti negalėtų!), o jis tada, įsigijęs Uršulę talkininke (be talkininkų, žuvus Raupiui ir Šešelgai netekus dantų, pasijuto kaip be rankų), tikrai laimėtų Jurgą.
    Taip sumetęs, Pinčukas nutarė dar kartą išbandyti savo laimę ir atsikeršyti Baltaragiui. Daug negalvojęs, skauda neskauda koją, tiktai pakratęs kanopą, persirengė kaip pakeleivingas elgeta ir išlėkė į Švendubrę su Uršule susitikti.
    O jau aušo rytas. Rūkas sklaidėsi ir plaukė. Bažnytkaimis dar miegojo. Vienur kitur šunes lojo, gaidžiai giedojo. Tie neprieteliai kiek baugino Pinčuka, bet jis apsiramino ir save drąsino: ką čia gaidžiai, juk su Uršule, sena davatka ir savo priešininke, teks susitikti ir susitarti.
    Prisėdo Pinčukas prie šventoriaus tvoros, laukdamas ir viską iš naujo apsvarstydamas. Kaip čia atsitiko, kad Baltaragis jį apgavo? Gal todėl, kad jis nei Uršulės, nei Jurgos nebuvo matęs. O dabar jis vieną ir kitą gerai pažįsta ir neklysta.
    Neilgai Pinčukui teko patvoryje svarstyti ir laukti. Dar protamsiais Uršulė, apsigaubusi juoda skarele ir varstydama pirštais rožančių, pati pirmoji ėjo į bažnyčią. Pinčukas, nors įsidrąsinęs, prisišliejo prie tvoros kaip šešėlis. Uršulė jo ir nepastebėjo.
    Tiktai praėjus Uršulei, jis atsiplėšė nuo šventoriaus tvoros ir klibikšuodamas pasivijo Uršulę.
    - Palauk, bičiule! - šūktelėjo. - Mums reikia pasitarti.
    Uršulė stabtelėjo, nepertraukdama kalbėti rožančių, tiktai atsigręždama ir dėbteldama piktomis akimis - kas čia ją šaukia ir dar bičiule vadina? Kažkoks nepažįstamas ubagas. Ar tik nepablūdęs kalvio Juodvalkio gizelis Jurgutis? Ko jam reikia? Uršulė visai supyko ir pertraukė kalbėjusi rožančių.
    O Pinčukas, sukaupęs visą drąsą, priklibikšavo tuo metu prie Uršulės ir žemai nusilenkė:
    - Sveika gyva, - tarė. - Ko mums pyktis, bičiule? Juk tave ir mane Baltaragis apgavo. Galima susitaikyti ir bendrai atgauti, kas mums priklauso: tau - Baltaragis, o man - Jurga.
    - Palauk, palauk, - tarė nusigandusi Uršulė.- O kas gi pats esi?
    Dėl atsargumo Uršulė porą žingsnių atbula pasitraukė. Koks jau čia ubagas ir koks Jurgutis pakvaišėlis? Visai nepanašu. Negi būtų tas pats nelabasis?
    Pinčukas dar kartą žemai nusilenkė ir žengė arčiau žingsnį.
    - Argi nepažįsti senų bičiulių? - paklausė. - Juk tai aš tas pats, su kuriuo susipykai per nesusipratimą ir Baltaragio apgavimą... Bet aš visai nepykstu, tik gera tau linkiu.
    - Atstok, piktoji dvasia! - nusigandusi Uršulė pažino Pinčuką ir persižegnojo, stverdama už rožančiaus ir atbula toliau pasitraukdama.
    - Nesižegnok! - pasitraukė atbulas ir Pinčukas. - Aš nieko blogo tau nepadarysiu... Nori, suteiksiu tau tokią galybę, kad savo burtais galėsi padaryti, ką norėsi... Prisiviliosi Baltaragį ir visiems savo priešininkams atsikeršysi.
    Uršulė stabtelėjo susidomėjusi, bet vėl greitai susigriebė, ėmė žegnotis ir rožančiumi mosuoti Pinčuko link tarsi nuo įkyrios musės.
    Pinčukas pritrūko kantrybės.
    - Kvaila tu boba! - tarė supykęs. - Jei manęs neklausysi, nieko nelaimėsi. Tik pati per savo burtus pražūsi.
    Bet Uršulė jau nebeklausė jo. Atbula pasitraukė į šventorių, vis dar pro tvorą žegnodama ir mosuodama rožančiumi.
    Pinčukas net nusispiovė iš apmaudo, kad su ta kvaila boba prasidėjo. Nieko neišeis, koks iš jos talkininkas? Buvo beklibikščiuojąs į šalį, bet čia varpai suskambino ir jų garsai trenkė kaip su kūju per galvą. Pinčukas, nebaigęs derybų su Uršule, pasileido bėgti.
    O Uršulė, atsidūrusi už šventoriaus tvoros ir kiek atsipeikėjusi iš baimės, kaip tik buvo linkusi su juo pakalbėti. O ką, jeigu su jo pagalba būtų galima pasiekti seną svajonę, kuri savo aistra išdegino jai visą širdį? Bet ir Pinčukas, kažko išsigandęs, nulėkė, o jai liko tik senas apmaudas.
    - Palauk, kur bėgi? - šūktelėjo, pasilenkusi per tvorą, bet Pinčukas neatsigrįžo.
    Jį nuvijo varpų garsai.
    O pro šalį ėjo kitos davatkos ir pamatė Uršulę su kažkokiu nubėgančiu ubagu kalbantis.
    - Kokį čia ubagą velnio nuotako. pristojo? - susidomėjo.- Ar tik ištekėti nesirengia? Bet, matyt, jaunikis pabėgo.
    Prunkšdamos į saujas, davatkos nuėjo į bažnyčią. Uršulė, pasislėpusi už tvoros, visa tai matė ir girdėjo. Baisus apmaudas ją apėmė.
    - Na, palaukit, tarė ji, sugniauždama rožančių supintijusiame kumštyje ir grasindama. - Bus jums velnio nuotaka! Paminėsit! Pirmiausia jums atkeršysiu, o paskui su Baltruku susitaikysiu... Gal susitarsime ir bendrai nugalėsime visus priešininkus.
    Taip apsisprendusi, Uršulė nuėjo į bažnyčią, tvirtai pasiryžusi viską padaryti, kaip žadėjo, ir karštai pasimelsti, kad jai šį kartą ir paskutinį suteiktų pagalbą stebuklingoji Švendubrės dievo motina. Juk ji pagundų žaltį nugalėjo ir pamynė po kojomis.
    O tas pagundų žaltys Pinčukas, pabėgęs nuo Uršulės žegnonių ir Švendubrės varpų, parlėkė į Paudruvės pelkes ir su apmaudu galvojo, kad pasikarščiavęs ir be reikalo pristojęs prie Uršulės, senos savo priešininkės. Kokia iš jos gali būti talkininkė? Tiktai supainioti gali ir taip painius reikalus. Tai nutarė ja pirma proga atsikratyti.
    O Uršulė, visai nepaisydama Pinčuko (ar tikrai jis pasivaidino ryto miglose?), nutarė t.ą pat dieną atsiskaityti su davatkyno priešininkėm, o paskui susitaikyti su Baltaragiu ir gražiai gyventi.
    Bet ir Uršulė, nors sparti moterėlė, visko nesuspėjo padaryti.