XL

    Ilga ir paini buvo Uršulės paskutinė išpažintis iš viso gyvenimo.
    Pradėjo ji nuo pat kūdikystės, kaip augusi primestinuke pas Baltaragius, kur visi ją skriaudę ir tiktai vienas Baltrukas jos gailėjęsis. Taip dievas davęs, kad visi iš malūno iškrikę, o pasilikę tik jiedu su Baltruku. Ir tas Baltrukas vis labiau jai patikdavęs, ir ji labai norėjusi už jo ištekėti, tiktai jis apie tai nė užsiminti nenorėdavęs, tarsi jam visa tai nė galvon neateitų.
    Tai ji tada, vienos ubagės pamokyta, užsiėmusi pirmą kartą burtais. Nuėjusi į pirtį, išprakaitavusi, bet vandeniu nesiplovusi, o sušluosčiusi prakaitą į skarelę, kurią buvo nusipirkusi tam reikalui atlaiduose, ir parsinešusi namo. Paskui iš tos skarelės prakaitą išgręžusi ir supylusi į arbatą Baltrukui, norėdama jį prisivilioti. Bet jis visai negėręs, nors ir užsaldinusi buvo, tik sriūbtelėjęs ir išspiovęs, sakydamas, kad čia kažkokia smarve jį girdanti. Tai nieko ir nepadėjo. Nors moterys ir sakiusios, kad tai tikriausias vaistas.
    Tada ji, kitos ubagės primokyta, pirmą pavasario šiltą naktį pririšusi prie karties linų kuodelį ir išnešusi prie malūno, kad šikšnosparnis į tą kuodelį įsiveltų. Paprastas, rodos, buvo daiktas, o tokia baimė ėmusi, kad net visa drebėjusi, o biaurybė šikšnosparnis neįsivelia ir neįsivelia į kuodelį. Keletą naktų teko vis tą patį daryti. Pagaliau vieną rytą atradusi šikšnosparnį įsipainiojusį į kuodelį. Čiupusi jį su visu kuodeliu ir nubėgusi į mišką, ten padėjusi ant skruzdėlyno ir pasileidusi tekina atgal, užsikimšusi ausis ir neatsigrįždama, nes jeigu būtų atsigrįžusi, tai būtų apakusi, o jeigu būtų išgirdusi šikšnosparnį rėkiant - būtų apkurtusi. Bet nieko nemačiusi, nieko negirdėjusi. Parbėgusi namo be kvapo ir laukusi.
    Po trijų dienų nuėjusi į mišką, radusi ant to skruzdėlyno savo kuodelį su šikšnosparnio kauleliais. Pasiėmusi iš tų kaulelių tokias šakutes su kabliuku ir parėjusi namo. Tą pačią dieną, temstant, Baltaragiui nematant, truktelėjusi jį su tuo kabliuku už kelnių, bet jis atstūmęs ją su atbula ranka ir pasakęs: "Ko čia kabinėjiesi?" Ir nuėjęs neatsigręždamas, o kabliukas taip ir nulūžęs ir nieko nepadėjęs.
    Paskui tas Baltaragis užsigeidęs vesti Marcelę Jaudegytę, o ji, tiek vargo padėjusi ir tiek griekų ant savo sąžinės priėmusi, nežinojusi, ką daryti. Tiesiog širdis plyšusi, tai žliumbusi, užsidariusi kamaroje, ir gana. Kartą vėl užėjusi tokia ubagė, išsipasakojusi jai ir vis verkianti. Pagailę tai ubagei vargšės, ir ji patamsi jai, kai važiuosiąs tas nevidonas su ana į šliūbą, kad išbarstytų jiems kelią smėliu, parsineštu iš kapų, tai nebūsią jiems gyvenimo. Paskui dar liepė pelenus iš židinio išsemti ir jais slenkstį išbarstyti, kad jaunoji neperžengtų, o jeigu peržengs - su grabu kad išneštų. O pačiai Uršulei dar įsakiusi laipioti tvoromis, kol parvažiuosią iš šliūbo, ir kalbėti burtų žodžius. Bet seniai tai buvę, ir tuos burtų žodžius užmiršusi, o ir tada ne tiek juos kalbėjusi, kiek žliumbusi, po tvoras laipiodama. Ar tie burtai padėję, ar taip dievas davęs, nežinanti, tiktai po metų jaunoji Baltaragio žmona pagimdžiusi dukterį ir pasimirusi. Tada ji baisiai nusigandusi ir daugiau jokių burtų nedariusi.
    Paskui, kaip visi gerai žiną, tas Baltaragis norėjęs ją išleisti už velnio Pinčuko, bet ji buvo jau padariusi skaistybės apžadus švenčiausiai Švendubrės panelei, tai išsigelbėjusi ir atbėgusi į Švendubrės davatkyną. Čia jokių burtų nedariusi, gyvenusi kaip pridera davatkai, poteriavusi, pasninkavusi ir už savo nusidėjimus atgailą dariusi. Tiktai paskui, kai Baltaragio dukra jau buvo paaugusi, tai, bijodama, kad ir jos tėvas neišleistų už Pinčuko (o jis didesnis esąs už ją burtininkas, tai jau tikras raganius esąs!), prikalbinėjusi tą neišmanėlę daryti skaistybės apžadus, bet ji Uršulę tik išjuokusi ir nieko nedariusi, o Uršulė norėjusi tam kvailam padarui vis tiek padėti ir neleisti, kad tėvas pražudytų jos dūšią. Tai nutykojusi jos rūtų vainiką, nunešusi slaptai ir pakasusi po kryžiumi Paudruvės kryžkelėje, kad negalėtų jaunikiai su piršliais pas ją atvažiuoti ir ji neištekėtų. Ar tai padėjo, ar ne, tikrai nežinanti, bet ilgai niekas negalėdavęs su piršliu nuvažiuoti pas Baltaragio dukterį, tiktai paskui tas Girdvainis su savo obuolmušiais pamynęs po kojomis rūtų vainiką, užkastą kryžkelėje po kryžiumi, nuvažiavęs su piršliu pas Baltaragio dukterį ir auštant atlėkęs užsakų. Bet už tai jį dievas nubaudęs. Praradęs savo arklius.
    Bet čia ji esanti nieko nekalta. Nieko nežinojusi ir nieko nedariusi. Tiktai mačiusi, kaip Pinčukas atnešęs Raupį maiše ir iškratęs prie šventoriaus pastovų, tas pagriebęs arklius ir nulėkęs su jais, o Pinčukas žvengęs, aplinkui lakstydamas ir klaidindamas. Ji net padėti Girdvainiui norėjusi, bet tas išlėkęs kaip akis išdegęs iš zakristijos ir jos nepasiklausęs, o ji būtų jam patarusi, ką daryti ir kaip savo dūšią išganyti, nes arklių vis tiek nesurasi, kai juos pavogė velnias, susidėjęs su arkliavagiu, o už jų dar stovi tėvas raganius.
    O dėl siaučiančio dabar arklių maro ji esanti nieko nekalta ir nieko nežinanti. Čia, tur būt, velnias Pinčukas su karčemninku Šešelga keršija už arkliavagio Raupio nužudymą. Kaip tą kerštą nugalėti, ji nežinanti, nebent tiktai gedulingas mišias užpirkti už arkliavagio dūšią. Tą ir patarusi Paudruvės kaimui padaryti.
    Klebonas krūptelėjo, prisiminęs, kad šiandien kaip tik tas mišias turėjo atlaikyti.
    - Tai tu ir tokiom šventvagystėm užsiimi? - sugriaudėjo neiškentęs klebonas.
    - Ne, klebonėli, aš neužsiimu, - atsakė ramiai Uršulė, - tiktai patariau, bet ar jie taip padarė, ar ne, nieko nežinau.
    Klebonas nutylėjo lyg mietą prarijęs, o Uršulė toliau išpažino savo nuodėmes.
    Vakar, tiesa, prie šventoriaus anksti rytą buvo susitikusi Pinčuką, apsimetusį ubagu, bet nuo pagundų šventu kryžium atsikračiusi, ir jis pabėgęs, varpų vejamas, o davatkos ją apšmeižusios. Tai ji atsilygindama ir užtaisiusi joms burtus, bet visai nekaltus. Nenaudėlei Leokadijai įmetusi sudžiūvusią rupūžę į medų, kad ir ji kaip ta rupūžė sudžiūtų, nes esanti labai pikta ir ją vis užkabinėjusi. Kitoms - kurioms žolelių galvūgalyje padėjusi, kad galvas skaudėtų ir mažiau liežuviais maltų, o dar kitoms - kur kojūgalyje sumazgytą pelę, kad kojas susuktų, mažiau po žmones landžiotų ir juos savo paskalomis piktintų, o toms, kurioms numirėlio dantis įkišusi, kad ir joms dantys išbyrėtų, o kas turėtų atsitikti nuo arklių žiaunų, ji ir pati nežinanti, tiktai mananti, kad toks daiktas, kaip arklio žiaunos, turėtų ką nors paveikti. Ar kokį dieglį į šoną įvaryti, ar dar ką padaryti. Bet, matyt, ir burtai nieko joms nepadėję, visos sveikos kaip kumelės ir nori dar ją pražudyti.
    O ji pati su velniais jokių reikalų neturėjusi (be to karto, kai Baltaragis ją norėjęs išleisti už Pinčuko) ir ragana nebuvusi, niekada neskraidžiusi pro kaminą ant šluotos ir nežinanti, kaip tai padaryti. Begėdiškai meluojanti cypdavatkė Elžbieta, be to, ji iš viso pusiau akla ir neprimatanti, o špitolninkas Bernardas, tas begėdis, baltakę laka, tai nežinia, kas jam pagiriomis akyse pasirodęs ant davatkyno stogo ties kaminu.
    Dar vieną baisų nusidėjimą papildžiusi bažnyčioje, bet prieš savo norą. Tai buvo tą sekmadienį, kai Girdvainio obuolmušius pavogė. Klebonas per mišparus kai užgiedojęs, ji ir pagalvojusi, kad nusižvengęs nelyginant Girdvainio drigantas. Gailėjusis ir mušusis į krūtinę, bet nieko nepadėjo, ir kai tik klebonas giedodavęs mišparus, ji vis tą patį pagalvodavusi. Todėl, kad išvengtų nusidėjimo, ji ir neidavusi į mišparus.
    - Tai tiesa, - pritarė visos davatkos ir du vyrai - Bernardas su Benjaminu, - ji niekada neidavo į bažnyčią per iškilmingus mišparus.
    O Uršulė, atlikusi viešą išpažintį, mušėsi į krūtinę ir prižadėjo niekada nenusidėti, jokiais burtais neužsiimti, skaistybėje gyventi, susitaikyti su Baltaragiu, jo dukterį nuo velnio išgelbėti ir pati visą amžių atgailoti.
    - Skirkite, klebonėli, nors ir sunkiausią atgailą, tik duokite išrišimą, - sukniubo Uršulė prie klebono kojų ir taip smarkiai sudavė į savo seną, sudžiūvusią nusidėjėlės krūtinę, kad net visų aplinkui stovinčių krūtinėse atsiliepė duslus garsas. Taip tylu pasidarė, kad girdėjo vienas kito kvėpavimą.
    - Negausi išrišimo, - pagaliau tarė pasipiktinęs klebonas. - Seniau tokias raganas degindavo. Dabar, gaila, nėra tokio įstatymo. Tai pakūtavok viena, žmonių atstumta ir nuo bažnyčios atskirta.
    Uršulė, išgirdusi tokį sprendimą, puolė bučiuoti klebono kojas, prašydama pasigailėti, visa pamėlynavo, čia pat apalpo ir išsitiesė ant žemės, neatgaudama kvapo. Bet tai nė kiek nesugraudino klebono širdies. Per daug jam buvo įgrisusi visa ta velniava, kuri jo parapijoje dėjosi. O čia po kojomis dar išsitiesė pati svarbiausioji tos velniavos kaltininkė. Ne veltui ji patarė kaimui ir už arkliavagį užpirkti mišias, kurių dabar klebonas neatlaikys ir neduos išrišimo nei gyviems, nei mirusiems, kurie su velniu susidėjo. Tegu patys žinosi, o jam viso to per akis užtenka. Tai persižegnojęs klebonas nuėjo kaip Pilotas, griežtai įsakęs zakristijonui Benjaminui ir špitolninkui Bernardui:
    - Išveskite ją už mano parapijos ribų, duokite gerai į padalkas ir paleiskite į visus keturis vėjus.