XLIII

    Pagaliau po visų klaidžiojimų keliais ir šunkeliais sugrįžo į savo kraštą Girdvainis. Obuolmušiai ausyse jau nebežvengė. Buvo baisiai tylu ir tuščia. Tarytum visas pasaulis būtų staiga ištuštėjęs.
    Po susitikimo kryžkelėje su Pinčuku jau nebesitikėjo surasti savo obuolmušių. Su jais tarytum viską buvo praradęs. Po klajonių sugrįžęs namo, pasijuto kaip po gaisro - nežinojo, nei ką pradėti, nei ką daryti.
    Nesikęsdamas užėjo pas Visgirdą pasitarti, bet jo namie nerado, tai pats vienas patraukė į Paudruvės kraštą aplankyti Baltaragius ir atsiprašyti, kad taip ilgai užtruko, savo obuolmušių beieškodamas.
    Pakeliui sutiko keistą pavargėlį su pasagomis. Ar tik ne jį buvo sutikęs prieš aušrą kryžkelėje, kai pasivaideno naktį Pinčukas? Taip, tai buvo vargšas Jurgutis, po visų išgąsčių vis dar nežinąs, kur dėtis su tomis svetimomis pasagomis.
    - Iš kur gavai tas pasagas? - užklausė Girdvainis.
    Jurgutis šnirpšdamas prisipažino, kaip nuėjęs į Gaidžgalės karčemą atsiimti pragertų pasagų, ketindamas atidirbti, bet Šešelga jam pasiūlęs užkasti dvėselienas ir nusilupti nuo jų kanopų pasagas, su kuriomis dabar jis neturįs kur dėtis ir negalįs sugrįžti namo, nes visur baisūs dalykai darosi.
    Girdvainis klausydamas krūptelėjo. Ar tik šitas pakvaišėlis ne jo obuolmušius užkasė? Bet Jurgutis nieko nežinojo, tik atkišo nelemtas pasagas, kurias Girdvainis atpažino ir pasiėmė atminimui.
    Jurgutis apsidžiaugė, atsikratęs svetimų pasagų, kurios kaip prisvilę degino jo rankas, ir nuėjo tiesiai į kalvę su gryna sąžine, kad už viską atkentėjo ir padarė, ką galėjo, savo nusikaltimams išpirkti.
    O Girdvainis, pasiėmęs savo obuolmušių pasagas, nuėjo į Gaidžgalės karčemą. Kažkur jis prasilenkė su Visgirda, - ėjo tiesiai laukais, trumpindamas kelią, - ir nesužinojo, kas ten vakar karčemoje atsitiko.
    Temstant Šešelga išgirdo karčemoje ne karčemoje kažkokį neaiškų svirpimą zvimbimą, sklindantį lauke ir per visą karčemą, ir krūptelėjo nusigandęs.
    - Koks gi čia dabar galas? - neramiai apsižvalgė, nesuprasdamas, kas čia ir iš kur zvimbia. Visa karčema buvo pilna klaikaus ūžesio. Šešelga išėjo apsidairyti į lauką. Gal ten kas darosi?
    Bet lauke tiktai kraupiai geso saulėleidis, pasruvęs tarp juodų debesų. Ant Udruvės ežero kranto stovėjo Baltaragio malūnas, tarsi rankas iškėlęs, Atrodė, lyg prieš naktį telkiasi audra.
    Susirūpinęs Šešelga grįžo į karčemą, o ten vis dar tas zvimbimas nesiliovė. Užžiebė žiburį, apžiūrėjo visus pašalius, bet neaiškus garsas sklido iš visų kampų, tarsi visa karčema būtų kažkokio prakeikimo apsėsta.
    - Negi Raupio dūšia vaidentųsi? - susivokė Šešelga ir dar labiau nusigando.
    Pasidarė baisiai nyku ir neramu. Spruktų pats iš karčemos, bet kur dėsies naktį?
    - Kad bent kas užeitų, - pasigedo Šešelga, neramiai žvilgčiodamas į duris ir pats vos neišbėgdamas.
    Maža vilties buvo, kad bent kas užklystų tokį vakarą. Nebent koks pakeleivis. Bet kas čia keliaus tokiu metu? O iš kaimo niekas akių nerodė po Raupio nupampinimo. Dabar pradės dar ir jis vaidentis! Visai nebebus gyvenimo.
    Šešelga buvo bebėgąs ieškoti Pinčuko (ir tas kažkodėl seniai nesirodo) patarimo, kai pro duris įėjo kažkoks nepažįstamas vyras, matyt, iš toli atkeliavęs.
    Tai buvo Girdvainis. Bet jo nepažino Šešelga, o jis net labo vakaro jam nepalinkėjo, tiktai apsidairė karčemoje, lyg keisto zvimbimo nustebintas, ir atsisėdo niaurus kaip naktis į pačią kertę už stalo.
    Visa laimė, Šešelga iš karto nepažino Girdvainio, nes niekada nebuvo jo matęs, tai neprasmego iš tos baimės kiaurai žemę su visa savo karčema. Tiktai nujautė, kad šis vėlyvasis svečias ne prieš gera atėjo. Todėl stebėjo nusigandusiomis akimis kiekvieną jo judesį ir stengėsi įspėti, kas per vienas jis būtų.
    O Girdvainis, atsisėdęs už stalo, tarytum visai nepastebėjo Šešelgos, tiktai apsidairė, lyg nustebintas keisto zvimbimo, o paskui iš paniūrų žvilgtelėjo į karčemninką ir - tarsi jam, tarsi ne jam - tarė:
    - Duok degtinės! - trenkė į stalą pasagas, kurios baisiai sužvangėjo ir nustelbė keistą zvimbimą. - Į uždūšines atėjau.
    Nusigandęs Šešelga pašoko iš vietos ir tuojau atnešė butelį geriausios degtinės. Pastatė ant stalo prieš Girdvainį ir žemai nusilenkė kaip prieš poną.
    - Labai prašau. Gal dar ko malonėsite?
    Girdvainis nieko neatsakė ir net nepažiūrėjo į karčemninką, paėmė butelį ir išgėrė vienu užsivertimu. Paskui trenkė butelį į grindis. Šešelga kaip stovėjo, taip ir atsisėdo ant žemės. O Girdvainis lyg niekur nieko vėl tarė:
    - Dar duok, biaurybe!
    "Kas čia dabar per žmogus?" - spoksojo Šešelga į Girdvainį, negalėdamas atsikelti nuo žemės ir nulaikyti danties ant danties. Tokio jis kaip gyvas nebuvo matęs, nors ir nemaža visokių žmonių - ir ponų, ir mužikų, ir kitokių - praėjo pro jo karčemą. Bet nespėjo Girdvainis antrą kartą žvilgtelėti, kai Šešelga jau atnešė antrą butelį. Girdvainis išgėrė jį kaip pirmą ir trečio paprašė.
    Tik tada Šešelga atsigodo ir suprato.
    "Ar tik ne Girdvainis bus?" - pats sau pagalvojo, stingdamas iš baimės.
    Tai atnešęs trečią butelį - nei gyvas, nei miręs, - Šešelga pradėjo teisintis, kad jis nieko nekaltas, kad tai velnio Pinčuko, kuris pas Baltaragį bernavo, ir arkliavagio Raupio darbas. O jis iš to jokios naudos neturėjo, tik priepuolį gavęs, kai Raupį taip žiauriai stadaloje užpampinę obuolmušio odoje. Bet jam taip ir reikėję, kad nevogtų gerų arklių. O ir Pinčukui tas gražumu neapsieis, nes jis čia buvo didžiausias kaltininkas.
    Šešelga, visas drebėdamas, išpasakojo, ką jis žinojo ir ko nežinojo. Girdvainis, nors ir klausė viena ausim Šešelgos kalbos, bet visai ja nesidomėjo ir nieko negirdėjo. Jis buvo paskendęs savo mintyse, kurios nieko bendro su Šešelgos plepalais neturėjo. O tos mintys slėgė kaip akmenų kalnas. Tai išgėrė trečią butelį ir pakilo nuo stalo, savęs nepakeldamas, baisiai niaurus ir girtas. Piktomis dėbtelėjo į besiteisinantį Šešelgą, kad tas visiškai apmirė ir neteko žado.
    - Pasirink, - tarė, - po kuriuo balkiu nori kaboti. Apmokėsiu sąskaitą.
    Šešelga, neištaręs nė žodžio, kaip stovėjo, taip ir susmuko vietoje, o paskui atsipeikėjęs keturpėsčias nulindo už alaus statinių ir nesavu balsu pradėjo spiegti, lyg jau būtų kariamas.
    Maža vilties šį kartą turėjo Šešelga, kad liks nepakartas, bet tik be reikalo šią baimę kentė.
    - Nenori - nereikia! - abejingai tarė, patraukęs pečiais, Girdvainis. Paskui spyrė koja į duris ir išėjo, palikdamas karčemoje sukeltą siaubą.
    Lauke šniokštė pavasario vėjas. Girdvainis lyg išsipagiriodamas apsidairė aplinkui, pamatė prie karčemos pamestą kaimo vyrų kuolą, su kuriuo pampino Raupį, paėmė jį ir užrėmė karčemos duris iš lauko.
    Paskui, užėjęs už kampo, pasižiūrėjo, iš kurios pusės vėjas pučia, pasigraibė kišenėse, atrado degtukų ir brūkštelėjęs - uždegė karčemos šiaudinį stogą. Tuo laiku plykstelėjo žaibas ir nušvietė visą padangę.
    Girdvainis apsidairė aplinkui lyg nustebęs, palaukė, kol liepsna apėmė visą stogą, ir nuėjo gaisro atošvaistėse tiesiai per kalnus Baltaragio malūno link.
    Prasidėjo audra su perkūnijomis ir griaustiniais. Žaibai draskėsi po visą padangę. O liepsną pagavo vėjas, ir gaisras ūžaudamas išsiplėtė ant visos karčemos su stadala, plačiai apšviesdamas Paudruvės kraštą.