XLVI

    Prieš pat aušrą išgirdo Baltaragis skardų eržilų žvengimą ir pabudo. Pagalvojo, negi Girdvainis būtų suradęs savo obuolmušius ir atvažiavęs. Nežinojo Baltaragis, niekur neišeidamas iš malūno ir tik savo sielvartu gyvendamas, kad Girdvainio obuolmušiai jau buvo žuvę ties Gaidžgalės karčema.
    "Ar nesapnuoju?" - jis dar paabejojo, bet čia pat vėl išgirdo, kaip trinktelėjo priemenės durys, ir suprato, kad Jurga išbėgusi pasitikti savo jaunikio. Tada jis nudžiugęs atsikėlė ir, užsimetęs kailinius ant pečių, išbėgo į kiemą.
    Vos išėjęs pro duris, pamatė - lyg Jurgos šešėlis šmėkštelėjo ant ežero pakriūtės ir dingo, o paskui pasigirdo dar skardesnis eržilų žvengimas, nustelbdamas šniokščiančią audrą.
    - Jurgele mano, kur tu? - nusigandęs šuktelėjo Baltaragis ir nubėgo prie ežero pakriūtės, kur pamatė lyg Jurgos šešėlį.
    Bet tenai nieko nebuvo. Pro šalį šmėkštelėjo tarsi nusigandęs Jurgutis, bet ir šis dingo po malūno sparnais.
    O žemai pakalnėje šniokštė sukilęs ežeras, ir kraupioje mėnesienoje skardeno nejaukus eržilų žvengimas. Visai toks pat, kaip tada, kai Girdvainis buvo atvažiavęs piršlybų.
    - Kas čia dabar galėtų būti? - stebėjosi Baltaragis ir dairėsi aplinkui.
    Bet nieko nebuvo matyti. Nei Jurgos, nei Girdvainio, nei jo obuolmušių žirgų. Negi būtų spėję išvažiuoti, jam nei žodžio nepasakę? Bet iš kur tada tas žvengimas?
    Nieko nesuprasdamas, Baltaragis žvalgėsi aplinkui stingstančia širdimi. Antroje ežero pusėje švietė gaisro pašvaistė. Tai degė Gaidžgalės karčema. Bet gaisras ilgiau nepatraukė Baltaragio dėmesio. Jis, visas susikaupęs, klausėsi nesuprantamo žvengimo, nujausdamas nelaimę.
    Su drebančia širdimi puolė atgal į trobą, įbėgo į seklyčią - taip ir yra, kaip nujautė: nėra Jurgos, o patalas dar šiltas. Matyt, ne tik jam pasirodė, bet ji tikrai išbėgo, kai trinktelėjo priemenės durys.
    Ak, ta vakarykštė laimė! Kokia ji buvo apgaulinga.
    Kaip pamišęs išbėgo Baltaragis atgal į kiemą, dairosi aplinkui ir nieko nesupranta. Tiktai žvilgtelėjęs į tą pusę, kur pro audros debesis lėkė pažeme lyg vejama mėnulio delčia, viską suprato ir apmirė vietoje.
    Ant mėnulio rago sėdėjo velnias, - Baltaragis gerai jį pažino, tai buvo jo bernas Pinčukas, - iš nepaprasto džiaugsmo kabaldavo arklio kanopomis ir žvengė visa gerkle, net susiriesdamas.
    "Tai nelabasis džiaugiasi savo darbais", - pagalvojo Baltaragis ir visai nusiminė, supratęs, kad ištikusi baisi nelaimė.
    O Pinčukas irgi pamatė Baltaragį, stovintį vienplaukį kiemo vidury. Nušoko nuo mėnulio rago tiesiai ant malūno sparno ir taip sužvengė, kad net malūnas visas sudrebėjo, o Baltaragis išbalo kaip drobė.
    - Cha-cha, i-cha-cha! - žvengė Pinčukas visa gerkle tiesiai Baltaragiui į akis.-Norėjai mane apgauti, netekai ne tik žento, bet ir dukters.
    Iš to velniško smagumo Pinčukas, prisiminęs senus laikus, pradėjo sukti malūno sparnus. Tuščias malūnas ūžė visais garsais, susimaišydamas su velnio žvengimu ir audros staugimu.
    Baltaragis stovėjo vietoje, nesujudėdamas ir taip nusiminęs, tarsi žemėn įsmukęs. Dabar jis viską suprato.
    - Jurgele mano, dukrele mano, - kartojo stingstančios Baltaragio lūpos, - tai aš tave pražudžiau.
    O Pinčukas, sukdamas malūno sparnus, taip įsismagino, kad, visai nesivaržydamas, tyčiojosi iš savo buvusio šeimininko. Rodė jam liežuvį, kaišiojo špygas, baksėjo ragais ir visaip kitaip šaipėsi kaip įmanydamas.
    Malūnas ūžė net kaukdamas, nustelbdamas Pinčuko pastangas, o po sparnais šokinėjo lyg Jurgučio šešėlis, stengdamasis nučiupti nenaudėlį už ragų. Bet Pinčukas jo, kaip savo šešėlio, visai nepastebėjo.
    Baltaragis, pritrenktas nepakeliamos nelaimės, nepaisė, kas darosi prie malūno, ir nieko nepastebėjo. Jis iš to skausmo visas sustingo ir tarsi suakmenėjo.
    Tada nuo įsisiautusio ežero pakilo didžiulė audra, suūžė sušniokštė ežeras, griaudamas savo krantus, dangus kryžiumi sužaibavo ir trenkė perkūnija tiesiai į Baltaragio malūną.
    Tai senelis Perkūnas, išvažiavęs tą pavasarį su savo ratais pasivažinėti po plačią padangę, pirmą kartą nepataikė Pinčukui po pušimi, kai jis užmetė nelaimingam jaunikiui kilpą, o dabai vėl pamatė, kaip tas nelemtas velnias, nelaimėse paskandinęs tėvą, dar tyčiojasi iš jo sielvarto, baisiai užsirūstino ir nutrenkė jį savo ugnine strėle į pat pragaro gelmes.
    O įsismaginęs Pinčukas, džiaugdamasis savo pergale ir tyčiodamasis iš Baltaragio, visai nepastebėjo, kaip atsirado padangėje jo nenumaldomas priešas. Pro griaustinį jam pasirodė, tarsi Girdvainis iš ežero būtų pakilęs su savo baltakarčiais obuolmušiais ir tiesiai lėktų prieš kalną. Pinčukas krūptelėjo ir sustingo.
    Tada jį nučiupo už rago Jurgutis.
    Bet nespėjo Pinčukas ištrūkti, kai tiesiai jam į tarpukaktę trenkė žaibas. Viskas staiga susimaišė, tiktai akyse sužaibavo, kai jis krito nuo malūno sparno ir prasmego kiaurai žemę, nespėjęs nė žioptelti. Taip ir užspringo ant amžių amžinųjų su savo nelemtu žvengimu.