XLVIII

    Daug metų praėjo nuo tų visų nepaprastų įvykių, kurie dėjosi anuo metu Paudruvės krašte, bet ligi šiol žmonės pasakoja apie nelaimingą Paudruvės malūnininką Baltaragį, jo gražuolę dukterį Jurgą, išdidų jaunikį Girdvainį ir jo obuolmušius žirgus, kurie vėją pralenkdavę. Bet ne vien tiktai žmonės atsimena.
    Ir man kartais atrodo, tarytum aš pats, o ne Girdvainis, būčiau turėjęs tuos obuolmušius žirgus ir nulėkęs su jais kaip vėjo sparnais pas Baltaragio dukrą piršlybų, o paskui praradęs savo eikliuosius žirgus ir klaidžiojęs, jų ieškodamas, keliais ir kryžkeliais.
    Arba ir vėl, kitą kartą man atrodo, tarsi ne Baltaragis, o aš pats turėjau malūną ant Udruvės ežero kranto ir gražuolę dukterį, kurią be galo mylėdamas ir dėl jos sielvartaudamas, pražilau ir suakmenėjau, jos netekęs. Ak, juk visa tai pasaka, kuri klaidina ir vedžioja, kaip tą Girdvainį nelemtas Pinčukas.
    Bet kartais ir man tas Pinčukas pasivaidena ir atrodo, tarytum jis ne kas kitas būtų, tiktai aš pats, ne kartą buvęs apgautas per savo lengvatikiškumą ir sukdavęs malūno sparnus už vėją. Paskui, pamatęs, kad esu akiplėšiškai išnaudojamas, supykdavau, keršydavau ir juokdavausi, nugalėjęs savo priešininką.
    Bet ar tikrai buvo, ar nebuvo tas Pinčukas, visiškai neaišku. Gal jis Baltaragio pasąmonėje pasivaideno, Uršulės vaizduotėje atgijo ir, prisidengęs Jurgučio šešėliu, klaidino jaunikius ir kaip vaiduoklis persekiojo paklaikusį Girdvainį.
    Pagaliau galas čia žino. Tiktai jis kartais nustelbdavo kalvio Juodvalkio parankinį Jurgutį, susiliedamas su jo šešėliu ir pavirsdamas bene vienu veikėju, kad ir man iš pradžių buvo sunku juos išskirti. Bet atgijęs Jurgutis atkakliai pareikalavo savo teisių ir įsiveržė į knygos puslapius, nors buvo užmirštas padavime, kaip dažnai atsitinka su tikrais didvyriais.
    Gal taip viskas buvo, gal ir nebuvo, tiktai susipynė kaip pasakų raštas ir pavergė širdį savo margumu ir spalvingumu.
    Ak, juk iš žmogaus širdies kalba pasaka, todėl taip ir sužavi.
    O vakaro prieblandoje, kai pats nežinai, ko pasiilgsti, susirenka kaip gyvi visi tie bičiuliai: ne tik Baltaragis su savo dukra ir Girdvainis su obuolmušiais, nelaimingas Jurgutis su klastingu Pinčuko šešėliu, bet ir išmintingasis Anupras, ir vargšė Uršulė, ir nenaudėlis Šešelga, ir arkliavagis Raupys, ir visi kiti, kuriuos prikėliau iš numirusių šios knygos puslapiuose.
    Tada man labai gera su jais visais pabūti, pasikalbėti, tarytum aš pats su savim susitikčiau ar su savo geriausiais, seniai nematytais bičiuliais, su kuriais daug šviesių ir karčių valandų esu išgyvenęs.
    Kokia gi čia tada pasaka? Juk tai pats gyvenimas!
    Ir iš tikrųjų susipina pasaka su tikrove, kaip laimė ir nelaimė žmogaus gyvenime, ir kur čia tada atskirsi, kur pasaka, o kur tikrasis gyvenimas?
    Aš jų ir neskiriu.
    Neskiria ir Paudruvės krašto žmonės su skaidria širdimi ir šviesiomis akimis.
    Dar ir dabar, pasakoja, Paudruvės krašte kiekvieną pavasarį, kai sušniokščia pirma pavasario audra, sukyla Udruvės ežeras, veržiasi iš savo krantų, griauna tą skardį, kur stovėjo Baltaragio malūnas, ir pradeda tada tenai dėtis nepaprasti ir nuostabūs dalykai.
    Tada įsisiautusiame ežere iškyla ant bangų neapsakomai graži laumė, nelaiminga malūnininko duktė Jurga, verkia ir juokiasi, šaukia savo jaunikį ir neprisišaukia.
    O tuo metu kai kas matė ir net pakelėje sutiko išdidų ir niaurų jaunikį Girdvainį, kuris vis dar ieškojo ir negalėjo surasti pavogtų savo obuolmušių.
    Tada dar labiau pradeda siausti audra ir ima šėlti ežeras, o ežero pakrantėse ir aplinkiniuos kalnuose pradeda žvengti eržilai, ir jų žvengimas nustelbia pavasario audros šniokštimą.
    Tada pakyla dar didesnė audra ir dar garsiau pradeda žvengti nematomi žirgai, susimaišo žemė su dangumi - tai Jurga tada važiuoja lyg vėjo sparnais tuoktis su Girdvainiu. Ir skamba tada aplinkiniai šilai kaip vestuvių vargonai, ir juokiasi audra kaip laiminga nuotaka.
    Tuo pačiu metu kitose vietose įvyksta kitų nuostabių reiškinių.
    Ties ta kryžkele, kur buvo Gaidžgalės karčema, pasivaideno arkliavagio Raupio dūšia, užsiūta arklio odoje ir negalinti iš jos ištrūkti. Tai daužosi kryžkelėje ir aimanuoja, šaukdama pagalbos. Bet niekas nedrįsta prie jos prieiti ir išvaduoti iš odos.
    O po Padievyčio tilteliu žmonės yra matę supančiotą raganą, kūrenančią ugnį ir prašančią išrišimo. Bet tai ne ragana, tiktai vargšė Uršulė, negavusi savo nuodėmių išrišimo, atgailauja po tuo tilteliu, kūrena ugnį ir šildosi, laukdama, kada pagaliau atkentės už savo burtus ir gaus išrišimą.
    Paudruvės pelkėse, kurios vis dar tokios pat klampios ir klastingos, tinginys velnias Pinčukas jau nesnūduriuoja, svajodamas apie pačią, bet su pavasario maurais iškyla karčemninko Šešelgos dvasia ir skundžiasi, koks čia gali būti gyvenimas dumblyne. Bet jo skundo lig šiol niekas neišgirdo ir tų pelkių nenusausino.
    O į tą skardį, kur buvo Baltaragio malūnas, o dabar tiktai akmenų krūva, kiekvieną pavasarį trenkia perkūnas.
    Tai velnias Pinčukas, per metus prasirausęs iš žemės gelmių, nori ištrūkti iš pragaro, bet vos tiktai iškiša ragą iš po žemės, kai atbėgęs Jurgutis nučiumpa jį už to rago ir perkūnas, trenkęs jam į tarpukaktę, vėl nugramzdina į pragaro tamsybes.
    Kiek toliau nuo malūno akmenų krūvos stovi pusiau į žemę įsmukęs akmuo, labai panašus į suakmenėjusį žmogų. Tai nelaimingas malūnininkas Baltaragis, iš savo sielvarto sustingęs ir amžinai pavirtęs akmenimi. Tiktai tą naktį, kai sušniokščia audra, prieš aušrą atgyja Baltaragio akmuo ir per jo veidus nurieda stambios akmeninės ašaros.
    Bet kai įsisiaučia audra, užgroja pušynų vargonai, nušvinta Baltaragio akmuo ir vėl sustingsta. Iš ežero gelmių pakyla baltakarčiai obuolmušiai žirgai, ir lekia su jais kaip vėjo sparnais jaunikis su nuotaka.
    Aušra vis plačiau semia dangų, audra nurimsta, ir viskas išnyksta. Tiktai skaidrus Udruvės ežeras tarp pušynų mirguliuoja kaip pasaka.