IV

    Uršulė gerai žinojo, kad čia Baltaragio ir jo bičiulio Pinčuko klastingi darbai, tiktai negalėjo suprasti, kam tie nauji burtai. Pagaliau suprato ir pati sau per kaktą delnu sudavė:
    - Kokia aš kvaila, nors ir sena davatka. Ne be reikalo ir klebonas ant manęs supyko. Juk tai ne kas kita, kaip tas prakeiktas Baltaragis, nepriveikęs manęs išleisti už Pinčuko, jam savo dukterį prižadėjo, o tas suka jam malūną be vėjo. Kitaip ir būti negali. Mane išgelbėjo skaisčiausi apžadai, o ji, vargšelė, pasmerkta amžinai pražūti. Ir kaip aš to nesupratau iš karto?
    Stebėjosi Uršulė savimi ir kitiems skelbė Baltaragio su Pinčiuku burtų užmačias ir piktus darbus. Tiktai pati nežinojo ir kitiems buvo neaišku, ar džiaugiasi tuo Uršulė, ar piktinasi. Toks džiaugsmas ir pasipiktinimas iš karto buvo ją pagavęs, kai įspėjo tariamą Baltaragio ir Pinčuko sąmokslą.
    O Jurgos Uršulė iš pat mažens nekentė. Visą senmergės tulžį ant jos išliedavo, kai nematydavo Baltaragis.
    Todėl ir senas našlys nebūtų jai likęs skolingas, jeigu net už paties velnio būtų ją išleidęs. Gerai žinojo Uršulė, kodėl jos Baltaragis nekentė ir taip negražiai iš savo namų išgyvendino.
    Tai dabar Uršulė net apsidžiaugė, kai sužinojo, kad jos nemėgiama podukra (taip Uršulė kartais vadindavo Jurgą) turi pražūti.
    - Taip jai ir reikia, - ne kartą pati sau pasakydavo ir gailėdavosi, kad taip plačiai paskleidusi paslaptį. - Velnias motiną pripiršo, velnias ir dukterį pagriebs.
    Bet pagaliau pradėjo Uršulę sąžinė graužti. Norėjo klebonui savo mirštamą neapykantą prisipažinti, bet tas ir iš tolo jos neprisileisdavo. Taip vargšui Bobinui įkyrėjo Uršulės Baltaragis, dėl kurio jis, nors ir nemažai snūduriavo, bet nieko nesugalvojo, ir tarė: tegu prasmenga jis su ta Uršule, tiktai jam galvos nekvaršina.
    O pabudusi Uršulės sąžinė nedavė jai ramybės. Visas jos gyvenimas pasirodė jai esąs baisi nuodėmė (juk nekentė Jurgos tiktai todėl, kad per jos motiną negalėjo ištekėti už Baltaragio), ir ji pasiryžo kilniu darbu išpirkti savo mirštamą nuodėmę. Neblogos širdies moterėlės vis dėlto būta tos Uršulės.
    Taip pasiryžusi, pirmą sekmadienį atsistojo Uršulė bobinčiuje prie durų ir, kai ėjo iš bažnyčios Jurga (tikra begėdė, dar neišėjusi iš bažnyčios, jau svaidė į bernus žvilgsnius ir šaipėsi), timptelėjo ją už sijono ir pakuždėjo:
    - Dukrele, turiu su tavim pasikalbėti.
    Jurga su pašaipa grįžtelėjo pro pečius į Uršulę ir garsiai tarė:
    - O ką aš su tavim, tetule, kalbėsiu? Pinčukas laukia tavo meilių žodžių ir nesulaukia, o aš ir be jų apsieisiu.
    Supyko Uršulė, išgirdusi tokius atšiaurius žodžius, bet ir vėl atsileido, prisiminusi savo mirštamą nuodėmę. Prievarta nusitempė Jurgą į nuošalią vietą prie varpinės ir išdėstė jai visas baisybes, kokios ją ištiks, jeigu nepaklausysianti. Jurga iš pradžių klausėsi nekantraudama, o paskui, springdama juoku, rimtai tarė:
    - Tai ką aš, tetule, turiu daryti, kad nepražūčiau?
    Nušvito tada visos raukšlelės Uršulės veide, vien tik pagalvojus, kad jau išpirkusi savo didžiąją nuodėmę ir Jurgą išgelbėjusi.
    - Daryk, mergele, skaistybės apžadus, - pasakė nudžiugusi Uršulė. - Susižieduok su Juozapu skaisčiausiu, tiktai tada galėsi būti išgelbėta.
    - Ir įstok į davatkyną, - pridėjo Jurga, sprogdama nuo vos sulaikomo juoko.
    - Gali ir į davatkyną, - rimtai pritarė Uršulė, o Jurga neišlaikė ir nusikvatojo.
    - Negaliu, tetule, - atsakė. - Man bernai taip patinka, kad net širdis suvirpa, kai gražų berną pamatau. Neišturėsiu nė vienos dienos davatkyne. Daryk ką nori, tetule, tiktai ne davatkynas.
    Atsiduso tada Uršulė, mato - nieko neišeis, bet vis dėlto paskutinės vilties dar neprarado ir pagraudeno:
    - Gailėsies, dukrele, tiktai bus per vėlu. Tėvas išleis tave už Pinčuko, tada amžinai pražūsi.
    Jurga tarsi nusigando, tarsi suprato, nustojo kvatojusi, surimtėjo, tiktai velniukai akyse lakstė.
    - Ar gali taip būti, tetule? - paklausė.
    - Juk mane norėjo už jo išleisti, pati žinai! - Uršulė liūdnai pamaksėjo galva kaip nuvarytas arklys.
    - Ar tu matei tą Pinčuką?-vėl rimtai paklausė Jurga.
    - O kaipgi. Vienoje karietoje užsakų važiavau, - rimtai atsakė Uršulė.
    - Ir nenuvažiavai?
    - Nenuvažiavau, - atsiduso Uršulė. - Skaistybės apžadai išgelbėjo.
    - Dabar tai suprantu, tetule, - visiškai rimtai pritarė Jurga, - kas vakarais Paudruvės pelkėse dūsauja, kad net graudu darosi. Tai jis, vargšas, vis tavęs laukia ir nesulaukia. Pasigailėtum, tetule, ir eitum kartą už jo nesiožiavusi. Juk taip ar kitaip, o jo sužadėtinė esi.
    - Ką tu kalbi, dukrele? - nesuprato Uršulė, rimtai su ja kalba ar į akis juokiasi.
    - Tokius pat niekus, kaip ir tu, - atsakė Jurga ir nuėjo kvatodama.
    Atsiduso Uršulė, norėjo dar pagraudenti, bet tiktai su piktu priekaištu akyse palydėjo Jurgą, nieko daugiau nepasakiusi, nors ir baisiai niežėjo liežuvį.
    - Pražuvo amžinai, - paskui su apmaudu tarė pati sau ir išsitraukė rožančių, kad nusiramintų.
    Nuėjo į bažnyčią, varstydama rožančių ir galvodama jau ne apie Jurgą, bet apie tai, ar išpirko savo mirštamą nuodėmę, ar neišpirko. Pagaliau nusiramino, kad su kaupu išlygino viso savo gyvenimo nuodėmingą neapykantą (kuo ji kalta, jei ta vėjavaikė nepaklausė?), ir pradėjo kalbėti atgailos rožančių. Bet, ir atgailą darydama, buvo sutrukdyta, nes smagus Jurgos juokas atskrido nuo šventoriaus net į bažnyčią. Tai Jurga tyčiojosi iš senos davatkos ir erzino jaunikius.
    - Štai kur tikra velnio nuotaka, o ne aš! - graudžiai pagalvojo Uršulė, kalbėdama rožančių ir visai užmiršdama, kad daro naują nuodėmę.