VII

    Taip Baltaragis butų gal visai nusenęs ir vienišas pasilikęs su savo ūžiančiu malūnu bei niurnančia davatka. Tik vieną pavasarį, kai papūtė švelnus vėjas, pradėjo tirpti sniegas ir linksmi upokšniai ėmė putodami rinktis į Udruvės ežerą, iškeldami ledą, iš antros ežero pusės atvažiavo į malūną jauna išdykėlė Jaudegių Marcelė.
    - Tie mūs vyrai išvažiavo į mišką, sako, kelias galįs pabėgti, - ne pasakė, bet nusijuokė Marcelė. - Tai aš tiesiai per ežerą atvažiavau į malūną. Tegu sau bėga kelias. Aš jo nesivysiu.
    O pati juokiasi kaip tie pavasario upeliai, gurgėdami į Udruvės ežerą. Tas juokas greitai nuskambėjo po visą malūną ir senstantį Baltaragį užkerėjo, nors Marcelė visai to nenorėjo. Ji pirmą kartą buvo malūne, ir šis taip jai patiko, kad šokinėjo kaip paukščiukė po visus malūno aukštus, čiauškėdama ir kvatodama, pešiodama malūnininką už žilstančių plaukų ir prašydama pasupti ant malūno sparnų.
    - Tai bent toli pamatyčiau! - skambėjo kaip sidabrinis varpelis jos juokas, o linksmos akys jau šokinėjo malūno sparnais.
    "Ne mergytė, bet paukščiukas", - pagalvojo Baltaragis, neatsiklausydamas jos linksmų čiauškalų, kurie ėmė nustelbti Baltaragiui net malūno ūžimą ir bundančio ežero šniokštimą.
    Ir pats nepasijuto, kaip, tų čiauškalų besiklausydamas, pradėjo vikriau suktis, tarytum būtų atjaunėjęs pora dešimčių metų. Marcelės grūdus jis greitai sumalė, sukrovė į roges, o kai Marcelė atsisėdo važiuoti, Baltaragiui kažko baisiai pagailo.
    - Kada vėl atvažiuosi? - paklausė, norėdamas sulaikyti Marcelę.
    - Kai kelias pabėgs, - atsakė išvažiuodama Marcelė ir atsigręžusi šelmiškai nusijuokė.
    Tas juokas ar tas atsigręžimas visai iš proto išvedė seną berną. Kur ėjo, ką darė, vis akyse vaidenosi Marcelė, visur girdėjo jos skambantį juoką ir matė gundančią šypseną. O to Juoko buvo pilnas malūnas, pilni pavasariniai laukai, pilnas ežeras. Tas juokas ir šypsena visur persekiojo Baltaragį, ir kartais net atrodė, kad tas linksmas, nerūpestingas jaunystės juokas tyčiojasi iš jo nuplikusios galvos, žilstančių paausių ir tuščios, vienišos senbernystės. Ir juo toliau, juo daugiau Baltaragis jautėsi vienišas, nes suprato, kad veltui praleidęs savo jaunystę, kurios dabar nei su vėjo sparnais nepasivysi.
    Taip praėjo neramus pavasaris, atmurmėjo Udruvės ežero vandenys, sužaliavo, kaip dūmais užsidengė ežero šlaitai ir aplinkiniai kalnai kalneliai, kuriuos, kaip padavimas sako, milžinas, klumpes iškratydamas, supylęs tarpuežerėje, o Baltaragis vis dar negalėjo užmiršti nei to juoko, kuris tebeskambėjo visur, kur tik jis pasisukdavo, nei tos šypsenos, jį užkerėjusios.
    To juoko nenustelbė nė rami vasara, kuri kaip svaiginanti pasaka mėlynavo ežeruose ir žaliavo šiluose. Neišsklaidė tos šypsenos burtų nei šiltos žvaigždėtos naktys, nuskendusios Udruvės ežero skaidriuose vandenyse. To juoko buvo pilna Baltaragio širdis, ir jis slankiojo tylus kaip šešėlis, jo įsiklausydamas ir džiaugdamasis, o kartais taip sielvartaudamas, kad niekur sau vietos nerasdavo.
    O rudenį, kai antroje ežero pusėje pradėjo skambėti piršlių skambalai, Baltaragis visiškai neteko ramybės. Naktį negalėdavo užmigti, dieną prasiblaivyti, užmiršo net savo malūną, kuris dabar stovėjo suglaudęs sparnus, kaip šmėkla, nors buvo pats malimo metas.
    Malūnininkas, nors kartais ir baramas ūkininkų už malimo gaišinimą (to anksčiau niekada nebūdavo), sėdėdavo per dienas ant malūno slenksčio ir žiūrėdavo, akis įsmeigęs, į kitą ežero krantą. O pavakare, kai pradėdavo skambėti piršlių skambalai ir sukti į Jaudegių kiemą, neišturėdavo Baltaragis net ant malūno slenksčio, pakildavo ir bėgiodavo nuo malūno prie ežero, nuo ežero prie malūno, tarsi norėdamas nusiskandinti ar dar kažką pasidaryti.
    O kartais nesusivaldydamas paleisdavo malūno girnas, kad tos ūždamos nustelbtų piršlių skambalus. Malūnas net kaukdavo visais balsais, sukeldamas klaikų šiurpulingumą, bet vis tiek Baltaragiui nenustelbdavo piršlių varpelių. Malūno ūžime susiliedavo tie skambalai ir tas juokas, kuris nuo ankstyvo pavasario jį persekiojo, ir jis nežinodavo, ką bedaryti. Tada, sustabdęs malūną, raudavo Baltaragis žilstančius plaukus ir keikdavo savo senbernystę.
    Nuvažiuoti pačiam su piršliu į Jaudegių kiemą, nors ir ne kartą buvo kilusi tokia pagunda, Baltaragis nedrįso ir pagalvoti. Kas gi leis savo dukterį už kvaišo senbernio malūnininko, jau nekalbant apie tai, kad ir pati duktė iš tolo pabėgtų nuo tokio pasivėlavusio jaunikio. Tiktai juokais prapliups visa apylinkė, kad akių neturėsi kur dėti. Ir Baltaragis iš to sielvarto nebežinojo, ar jam pasikarti ant malūno sparnų, ar nusiskandinti Udruvės ežere. Viena aišku buvo, kad toliau jis nebegalės taip gyventi, kaip gyveno, o gal ir iš viso nebegyvens.
    Tai matydama, net senmergė Uršulė visa širdimi Baltaragiu susirūpino, liovėsi jį barusi ir gąsdinusi, kad pamesianti, o kartais net skarelės kampu ašarą nusišluostydavo ir su užuojauta klausdavo:
    - Kas tau yra, Baltruk?.. Gal tu sergi, gal tau ką skauda?.. Pasakyk, lengviau bus, aš čia visokių žolelių turiu, išvirinsiu... Gal padės...
    - Eik tu sau... - atstumdavo Baltaragis su apmaudu Uršulės rūpesčius ir užsidarydavo malūne.
    Bet ir užsidaręs malūne, neturėjo kur dėtis. Per dienas tylėjo kaip žemė, priblokštas savo sielvarto ir kasdien vis daugiau pajuosdamas, tarytum gyvas rengtųsi lįsti po velėna.
    Tada Uršulė visai rimtai susirūpino, kad tikrai malūnas bus susukęs Baltaragiui galvą ir visas smegenis, ir ji pradėjo bėgioti pas kaimynus, ieškodama vaistų ir pagalbos. Bet kur tu rasi vaistą ar pagalbą nuo tokios ligos?
    Baltaragio nelaimei, juo susirūpino ne tik Uršulė, bet ir vienas kaimynas, kurio niekas geru žodžiu neminėjo.
    Tai buvo Pinčiukas.