VIII

    Antroje skardžio pusėje, kur stovėjo Baltaragio malūnas, buvo Paudruvės pelkės, kurių mauruose baigėsi Udruvės ežeras ir prasidėjo Padievyčio upelis, jungęs Udruvės ežerą su Dungvietų ir kitais ežerais.
    Tai buvo klampios, neišbrendamos, nors ir nedidelės pelkės, apaugusios krūmokšniais ir uogienojais, kuriuose rudenį prisirpdavo visokių uogų ir sueidavo iš visos apylinkės uogautojų. Bet ir uogauti ten buvo pavojinga.
    Pelkės buvo klastingos net tose vietose, kur pasitaikydavo nedidelės pievos, žemės paviršius supdavosi, tarsi pieva plauktų ant vandens. O kartais, atsistojęs ant iškilesnio kupsto, nugarmi į liūną, ir gerai, jeigu spėsi kokio krūmo nusitverti, išsigelbėsi, kitaip - sveikas dingęs. Mauras nutrauks į dugną ir nei ženklo nepaliks, kur būsi prasmegęs.
    Tose pelkėse, kaip pasakojo, gyvenęs toks nusmurgęs velniukas, kurį Pinčuko vardu vadino. Jam suversdavo visas tas nelaimes, kurios ištikdavo liekne žmones ir gyvulius. Bet tai netiesa. Pinčukas buvo toks netikęs velnias ir dar toks tinginys, kad niekam nepadarydavo nei bloga, nei gera. Toks jau buvo nevykėlis, kad nieku, net pačiu savimi, nesidomėjo, tik amžinai snūduriuodavo, klausydamasis Baltaragio malūno ūžimo.
    Žmonės būtų jį visai ir užmiršę, jeigu moterys ir piemenys laikas nuo laiko jo neužeitų, snaudžiančio liekne. Moterys, žinai, nusigąsdavo kad ir snaudžiančio velnio ir pabėgdavo, o drąsesnieji piemenys ne tik prikeldavo Pinčuką, bet ir pavaikydavo po pelkes iš vieno guolio į kitą. Tada supykęs Pinčukas nulįsdavo kur nors į nuošalesnį liekną ir snausdavo per dienas ir naktis. Kai snausti nusibosdavo, kartais pasvajodavo, kad gal ir neblogai butų, jeigu turėtų pačią. Vis dviese smagiau būtų. Bet kur ją gausi? Jokia laumė ar ragana neis už tokio nusmurgusio velniuko, o šiaip kokią moterišką negi suviliosi į pelkes? Tai ir teko Pinčukui tiktai sapnais pasitenkinti.
    Jeigu ne tie sapnai, tai baisiai nuobodus būtų buvęs Pinčuko gyvenimas. Toks jau nuobodus, kad žmogus jo vietoje imtum ir pasikartum, bet kaip velniui, dar tokiam netikusiam, ir toks gyvenimas buvo geras. Jis priprato prie savo sapnų ir prie Baltaragio malūno nuolatinio ūžimo, kurio klausydavo snūduriuodamas, ir jam visiškai to pakako. Jeigu nėra pačios, tai ir nereikia. Ir maža rūpesčio buvo Pinčukui, nebent tiktai kartais, beklausant Baltaragio malūno ūžimo, parūpdavo.
    - Ką jis ten mala? - pagalvodavo, bet čia pat ir vėl užsnūsdavo. - Didelio čia daikto, kad malūnas mala. Tegu sau mala.
    Taip ir neprisirengė Pinčukas nueiti pažiūrėti, ką Baltaragio malūnas mala. Ir gal būtų niekada nenuėjęs ir dabar sau kiurksotų Paudruvės pelkėse. Bet ar žinai žmogus savo nelaimę, jeigu jos nė pats velnias nežino?
    Pinčukas taip buvo apsipratęs su malūno ūžimu, kad kartais, malūnui sustojus, jam neramu pasidarydavo, tiesiog kažko stigdavo ir jis imdavo nerimauti. Ir kai Baltaragis, sužavėtas Marcelės juoko, vis dažniau užmiršdavo malūną ir nutildavo jo nuolatinis ūžimas, Pinčukui buvo labai nuobodu ir baisiai neramu.
    - Kodėl jis nemala? - vis daugiau susirūpindavo Pinčukas, nes be malūno ūžimo negalėjo nei snausti, nei apie pačią svajoti.
    Tada nebesikęsdamas pagaliau atsikėlė iš savo apsamanojusio guolio, priderančiai už krūmo apsitaisė, kaip žmonėse tinka pasirodyti, ir nuėjo vieną pavakarę Baltaragio aplankyti. Tą rado ant malūno slenksčio sėdinti ir žiūrintį į antrą ežero pusę.
    - Labas vakaras, kaimyne, - pasisveikino Pinčukas ir atsistojo priešais.
    Baltaragis buvo taip užsisvajojęs ar savo sielvarte nugrimzdęs, kad visai nepamatė, kaip kažkas pas jį atėjo. Tiktai išgirdęs balsą, pakėlė akis, manydamas, kad vėl kuris nors kaimynas atėjęs bartis, kad grūdų per ilgai nesumaląs, ogi žiūri - stovi prieš jį toks striukas bukas ponaičiukas, kaip vokietukas, su kepeliušuku ant galvos ir dar su užkišta gaidžio plunksnele.
    "Iš kur toks atsirado? - nustebo Baltaragis ir pats sau pagalvojo. - Ar tiktai ne malūno pirkti atėjo?"
    Tai dar kartą peržvelgė nuo kojų iki galvos nematytą svečią. "Kaip tik pirklys!"-pagalvojo, o paskui, kad nereikėtų tuščiai burnos aušinti, tuojau pasakė:
    - Ne, aš malūno neparduodu.
    - Man visai nereikia tavo malūno, - abejingai truktelėjo pečiais Pinčukas, - tiktai jo ūžimo. Kodėl tu nemali?
    - Man visai nerūpi malimas, - burbtelėjo Baltaragis, norėdamas greičiau atsikratyti įkyraus pribuvėlio, ir vėl nusigręžė į ežero pusę.
    - Tai kas gi tau rūpi? - atsirėmė ant lazdelės Pinčukas, pasirengdamas ilgai kalbai.
    Baltaragis nieko neatsakė, tiktai pakilo nuo slenksčio girnapusės, ant kurios sėdėjo. Anoje ežero pusėje nuskambėjo ar tik jam pasigirdo piršlių skambalai.
    Pinčukas taip pat pakilo ir žiūri į tą pusę.
    - Suprantu, - sako. - Ar ne vesti tiktai norėtum?
    - O iš kur tu žinai? - nustebo Baltaragis ir atsigręžė į svečią.
    - Ko čia nežinosi? - truktelėjo pečiais Pinčukas.- Aš ir pats galvoju, kad būtų laikas vesti. Bet aš galiu dar palaukti, kad tik malūnas ūžtų.
    Baltaragis pažiūrėjo į ponaičiuką, ko čia jam reikia, ir pamatė, kad tas ne toks, kaip visi žmonės, bet tiktai su viena skylute nosyje.
    - Tai kas gi toks esi? - nustebęs paklausė Baltaragis, spėdamas ir bijodamas įspėti.
    - Argi nepažįsti? - nustebo ir Pinčukas. - Kaimynas. Čia pat pakalnės pelkėse gyvenu, Pinčukas.
    Nusiėmė ponaičiukas kepeliušuką ir nusilenkė. Baltaragis pamatė du ragiukus, iššokusius kaktoje, ir jokių abejonių neliko.
    - Tai tikrai toks esi? - vis dar netikėdamas, paklausė Baltaragis.
    - Kaip matai, - nusišiepė Pinčukas. - Ir galiu kaip kaimynas padėti.
    - Kuo gi tu man galėtum padėti? - dar labiau nustebo Baltaragis.
    - Kad ir vesti tą, kurią nori, - atsakė visai rimtai Pinčukas.
    - Tai padėk! - nejučiomis išsprūdo Baltaragiui.
    - Bet ką tu man už tai duosi? - mandriai pakreipė galvą Pinčukas.
    - Ko tiktai nori. Imk nors malūną, o priedo senmergę Uršulę,- daug negalvodamas, atsakė Baltaragis.
    - Man to nereikia, - papurtė galvą Pinčukas. O paskui kiek pagalvojo ir pridėjo: - Jeigu tu man atiduotum tą, ko neturi, bet ką turėsi, kai vesi, tai padėčiau.
    - Mielai, - sutiko Baltaragis, nieko bloga negalvodamas.
    - Tai gerai, - atsakė Pinčukas ir ištraukė kažkokį popierių iš rankovės. - Pasirašysim sutartį.
    - Kam čia ta sutartis? - suabejojo Baltaragis. - Sutarsim kaip kaimynai.
    - Kaimynai tai kaimynai, - pertarė Pinčukas, - o kad neužmirštume, ką sutarėme, pasirašysime.
    - Kam to reikia? -vis dar abejoja Baltaragis. - Kaimyno žodis brangesnis už auksą.
    - Žodis žodžiu, - nesutiko Pinčukas, - o kas parašyta - kirviu neiškirsi! -išsitraukė plunksną iš kepeliušuko, pasidėjo popierių ant kelio ir parašė sutartį, paskui atkišo plunksną Baltaragiui. - Bakstelk į mažąjį pirščiuką ir pasirašyk.
    Baltaragis dar paabejojo, ar imti plunksną, bet tuo metu anoje ežero pusėje suskambėjo piršlių skambalai. Baltaragis krūptelėjęs paėmė Pinčuko atkištą plunksną, bakstelėjo į pirštą ir pasirašė.
    - Tai po dvylikos metų ateisiu pasiimti, kas man priklauso pagal sutartį, - tarė patenkintas Pinčukas, užsikišdamas plunksną už kepeliušo, o popierių į užantį.- Taigi laiko negaišk, kinkyk arklį, pasiimk piršlį ir važiuok pas tą, kurios nori. Po trijų savaičių bus vestuvės.
    Tai pasakęs, Pinčukas čia buvo, čia dingo, o apstulbęs Baltaragis liko vienas kiemo viduryje.
    - Ar tiktai nesapnuoju? - pats savęs paklausė ir pasitrynė akis.
    Anoje ežero pusėje nuskambėjo piršlių skambalai. Bet atgal. Matyt, nieko nelaimėję.