XIV

    Dvylikti metai baigėsi, o Baltaragis vis dar negalėjo nusiraminti, nerasdamas išeities iš užburto rato. Per dienas žiūrėdavo į savo dukterį, tarytum atsižiūrėti negalėdamas, ir vis liūdnesnis darėsi. To liūdesio neišsklaidydavo nė juokas dukters, kuri kas metai vis gražėjo ir linksmėjo, tuo dar labiau graudindama tėvą.
    Baltaragis dėl to liūdesio ir gailesčio vis labiau nyko. Ir juo blogiau, kad savo sielvartu su nieku negalėjo pasidalinti. Pats vienas graužėsi ir krimtosi, kol pavirto žmogaus šešėliu, ant kurio galvos vėjas taršė žilus plaukus, tarytum rudenį ant medžių paskutinius pageltusius lapus.
    Kur ėjo, ką darė, vis iš galvos jam neišėjo tas pažadas Pinčukui, už kurį su džiaugsmu būtų priėmęs amžinas kančias, kad tiktai išgelbėtų vienintelę savo našlystės paguodą - dukterį Jurgą. O duktė ir nežinojo, kad tėvas sielvartauja, nes kitokio, kaip susirūpinusio ir susikrimtusio, ji niekada jo nematė. Tik jautė jo begalinę meilę, ir to jai visiškai pakako, kad augtų linksma ir laiminga.
    O Baltaragis per tuos rūpesčius ir susigraužimą viską pasaulyje - be dukters - užmiršo ir apleido. Net malūno neprižiūrėjo, ir vėjai baigė jį kedenti. Viena Uršulė viskuo rūpinosi. Ji pasidarė tiesiog pavydulinga šeimininkė, plūdo Baltaragį už jo nerūpestingumą, o matydama, kad Baltaragis visai nepaiso nei jos, nei plūdimų, keikdavosi, pritrukusi kantrybės, net susiriesdama, kad pas tokį glušą, kuris pirma buvo galvą praradęs dėl malūno, paskui dėl pačios, o dabar dėl dukters (kam dievas tokiam ir galvą davė?), ji nebegalinti ilgiau gyventi. Eitų primaniusi, kur akys mato, nors už paties velnio pagaliau, nes, su tokiu kelmu gyvendama, vis tiek prasikeiksi ir į pragarą be jokios kaltės pateksi amžių amžiams.
    Taip Uršulei besiplėšant, staiga Baltaragis nusijuokė ir kažko pralinksmėjo. Nustebusi Uršulė žioptelėjo ir žado neteko. Kuo jis čia apsidžiaugė? Ar tik visai nepakvaišo? Tai, pati persižegnojusi ir jį peržegnojusi, nuėjo į šalį, kalbėdama rožančių ir atgailodama už padarytas nuodėmes.
    O Baltaragiui tada kaip tik šovė į galvą: kodėl jis negalėtų apgauti Pinčuko, kuris jį apgavo, ir vietoje dukters išleisti už velnio tą ligi gyvo kaulo įgrisusią senmergę, davatką Uršulę? Juo labiau kad ji pati to nori. Tai ir tegu sau eina nuo jo vargšės galvos. Ko čia pavydėti laimės? Tiktai nesitikėjo iš karto apgauti velnią ir davatką, tai lūkuriavo nerimaudamas, o čia ir dvylikti metai suėjo.
    Bet ir tada Baltaragis vargu ar ką būtų padaręs, svyruodamas ir abejodamas, ar išsivaduosiąs nuo savo kaltės, suversdamas ant kito galvos, jei pati Uršulė būtų nepadėjusi. Išvakarėse, lyg nujausdama, ji visai padūko, trankėsi po trobą, daužėsi kieme, nerasdama sau vietos, o ir kitiems nuo jos nebuvo kur dėtis. Duktė neapsikęsdama pabėgo pas senelius už ežero, o Baltaragis pasislėpė malūne, pritrūkęs kantrybės ir galutinai pasiryžęs atsikratyti Uršulės.
    Temstant atvažiavo piršliai su juodbėriais žirgais ir aukso karieta. Uršulė apkvaišo iš netikėtos laimės, o Baltaragis iškišo ją tada Pinčukui ir atsiėmė pažadų raštą.
    Naktis buvo audringa, su žaibais ir perkūnijomis, kad galėjo net malūną nutrenkti nuo pakriūtės, bet Baltaragis, išleidęs jaunavedžius ir sudeginęs apgaulingą raštą, buvo toks laimingas, kaip dar niekada savo gyvenime. Tarsi didžiausias akmuo būtų nusiritęs nuo jo krūtinės, kuris jį slėgė ištisus dvylika metų.
    Kitą dieną Jurga, parbėgusi priešpiečiais iš viešnagės pas senelius, neberado pikčiurnos Uršulės ir tėvo nebepažino - toks jis buvo atsimainęs ir pralinksmėjęs.
    - Gyvensim dabar mudu vienu du be vargo, rūpesčių ir amžinų barnių... Uršulė į davatkyną išėjo... - pasakė jis parbėgusiai dukteriai, o pro jo suvargusias akis tryško dar lig šiol nematytas džiaugsmas.
    - Kodėl? - nustebo Jurga.
    - Supaisysi senos davatkos! - numojo Baltaragis. - Pati prarūgo ir visus namus praraugino. Duos dievas, gal nesugrįš. Tvarkykis troboje, o aš eisiu į malūną.
    Kas buvo naktį, Jurga nežinojo, patikėjo, kad tėvas taip apsidžiaugė Uršulės nusikratęs. Tai ir pati ne mažiau nudžiugo, nes ta niurzga senmergė jai visą jaunystę buvo apkartinusi ir tėvo namus pragaru pavertusi. Atrodė, kad su pereitos nakties žaibais ir perkūnijomis praėjo visos nelaimės. Diena buvo giedra, be jokio debesėlio.
    O dar tą patį rytą auštant pamatė Baltaragis atbėgant iš pelkių Pinčuką ir labai nusiminė, kad nieko iš jo pastangų neišėjo. Bet greitai susigriebė. Velniukas atrodė toks nelaimingas, išpurvintas, suniurkytas, aplamdytas, ir net vienas ragas nusuktas, kad Baltaragis, nors ir nusigandęs, tuojau suprato, kad ne jis, o velnias jo rankose.
    - Kas yra? - paklausė pralinksmėjęs Baltaragis. - Šaunios vestuvės, matyt, buvo, kad net jaunikiui kliuvo.
    - Kokios ten vestuvės? - numykė visai nusiminęs Pinčukas. - Nepriėjome dar ligi vestuvių, o aš vos gyvas likau. Nenoriu daugiau pačios. Pasiimk atgal tą savo dukterį.
    Suprato Baltaragis, kad smarkiai velniui nuo Uršulės kliuvo, ir pagalvojo, kad reiktų dar smarkiau jį prigriebti, kad jis nedrįstų prie jo kabinėtis, jeigu kartais ir suprastų apgaulę.
    - Ne, taip nebus, - atsakė Pinčukui. - Suvedžiojai mano dukterį, kur dabar aš ją dėsiu? Turi imti ją už pačią.
    - Ne, jokiu būdu, - net atbulas atšoko Pinčukas. - Ko nori reikalauk už suvedžiojimą, bet už pačią jos neimsiu.
    Pagalvojo kiek Baltaragis ir tarė:
    - Ką čia dabar su tavim darysi? Jeigu sutiktum būti pas mane septynerius metus už berną, sukti malūno sparnus už vėją ir visus kitus darbus dirbti, kuriuos įsakysiu, tai gal atleisčiau tave nuo pareigos vesti mano dukterį.
    Pinčukas tik apsidžiaugė:
    - Gerai, - sako. - Būsiu pas tave septynerius metus už berną ir kuo ištikimiausiai tarnausiu.
    - Gerai, - sutiko ir Baltaragis. - Paskui galėsi eiti sau kitos pačios ieškoti.
    - Ne, - pasipurtė velniukas. - Niekada daugiau neieškosiu jokios pačios. Ir pagalvoti apie tai nenoriu.
    - Kaip žinai, - patraukė pečiais Baltaragis, - tavo reikalas. O dabar, matai, jau išaušo. Metas pradėti darbą.
    - Ką liepsi daryti? - sukruto velniukas, tarsi naktį būtų buvęs visai nenukamuotas.
    - Daug malimo turiu, - atsakė Baltaragis, - o nėra vėjo. Pasuk malūno sparnus už vėją.
    - Gerai, - sutiko Pinčukas ir čia pat užlėkė ant malūno sparnų kaip vėjas.
    Malūnas tuojau pradėjo suktis, ir juo toliau, juo smarkiau, Baltaragiui teko net tramdyti savo berną, kad perdaug spartus nebūtų. O Pinčukui taip patiko suktis ant malūno sparnų, kad net užmiršo pereitos nakties visas nuoskaudas, ir iš viso jam daug smagiau buvo, negu liūne kiurksoti ir trūnyti. Net stebėjosi Pinčukas, kaip jis anksčiau to nesuprato ir neatėjo Baltaragiui į talką.
    Bet per anksti Pinčukas apsidžiaugė. Pradėjus dienoti, pamatė pareinančią iš pelkių Uršulę ir nesavu balsu keikiančią Baltaragį ir jį, Pinčuką, ketinančią abiem užkurti baisią pirtį. Tada Pinčukas nusigando, kad iš tos baimės pats nepasijuto, kaip šoko nuo sparno tiesiai pro langiuką į malūną ir, visas drebėdamas, susmuko prie Baltaragio kojų.
    - Kas atsitiko? - nustebo Baltaragis.
    - Gelbėk, tavo duktė pareina, - gailiai sucypė velniukas.
    - Ką tu sakai? - krūptelėjo Baltaragis nusigandęs ir pasižiūrėjo pro langiuką.
    Nagi iš tikrųjų pareina pūškuodama Uršulė iš pelkių, visa dumblina ir baisiai įsiutusi.
    - Na, vyruti, dabar ne juokai. Matyt, gerai tu ją įpykinai. Gali abiem kliūti. Lįsk tu kol kas po girnomis ir tūnok, o aš eisiu malūno durų užremti.
    Bematant palindo Pinčukas po girnomis ir tūno drebėdamas, o Baltaragis nuėjo, užrėmė iš vidaus duris ir žiūri pro plyšiuką, kas čia bus. Parėjo Uršulė, pasiautėjo, buvo pribėgusi prie malūno, bet į vidų negalėjo įsiveržti (Baltaragis jau nusigando, ar ne per silpna durų sklendė), o paskui staiga apsisukusi išbėgo iš namų su ryšulėliu, vis atsigrįždama, grūmodama supintijusia kumštimi ir keikdama.
    O kai Uršulė jau taip toli nubėgo, kad buvo nebematyti ir negirdėti jos keiksmų, Baltaragis atsiduso ir tarė Pinčukui:
    - Lįsk iš po girnų. Šį kartą pagriaudėjo ir praėjo. Bet tu būk atsargus! Moterys, kaip ir jūs, velniai, gali viskuo apsimesti. Pamatęs tokį sutvėrimą su sijonu, lįsk po girnomis ir lindėk nematomas, nes kai užklups, o ypač ta ragana, ir aš neišgelbėsiu.
    Pinčukas, vis dar drebėdamas, išlindo iš po girnų visas miltuotas ir klausė Baltaragio pamokymo kaip tikro savo tėvo, nepraleisdamas nė vieno žodžio. Paskui šventai to laikėsi: kai tik pamatydavo moterį, tuojau sprukdavo po girnomis ir tūnodavo, bijodamas net sučiaudėti.
    Tokios baimės jam, vargšui, įvarė Uršulė. O Baltaragis šį kartą buvo visiškai Uršule patenkintas ir net jai dėkingas. Nugriaudėjo kaip pritvinkusi audra, ir diena šviesesnė pasidarė.