XV

    Bet kaip čia iš tikrųjų buvo, vienas galas žino. Visokių gandų pasklido, ir žmonės visaip spėliojo. Kai kas net buvo linkęs patikėti Uršule: neapsikęsdamas Baltaragis tikrai bandęs išleisti ją už Pinčuko ir naktį išdrėbęs į Paudruvės pelkes.
    O kiti žmonės kraipė galvas ir nenorėjo tikėti senmergės prasimanymais bei kliedėjimais. Visi gerai žinojo, kad Uršulė buvo ligi gyvo kaulo įgrisusi Baltaragiui, kuris jos niekaip atsikratyti negalėjęs, nes buvo lėtas žmogus. Tai kaip jis čia galėjęs su velniu susidėti?
    O jo artimiausias kaimynas, piršlys ir kūmas kalvis Juodvalkis, buvo gudrus žmogus, net senatvėje mėgęs išdaigas ir juoką. Tiktai ras progos, jis bematant prasimanys ir negirdėtų dalykų. O Baltaragis negi tik už jo sąmojį visą laiką būtų jam už dyką malęs? Anksčiau, suprantama, už sėkmingas piršlybas (galas žino, kaip ir išpiršo senam kelmui jauną merginą, tur būt, čia neapsieita be velnio), o dabar už ką gi maltų?
    Gudresni žmonės spėliojo, ar tik ne Juodvalkis viską padarė. Kai Baltaragiui visiškai įgriso Uršulė, persirengęs piršliu ir prisilipdęs iš linų kuodelio barzdą ligi kelių, o už jaunikį pasiėmęs savo pusbernį Jurgutį, gerai jį nušveitęs ir išmaliavojęs, vakare pas Baltaragį į malūną nuvažiavo, ir naktį išdrėbę Uršulę su gelda į pelkes.
    Atsirado ir tokių, kurie buvo girdėję Baltaragio ir Juodvalkio suokalbį, kai nusiminęs Baltaragis buvo užsukęs į kalvę.
    - Daryk, kaimyne, ką nori, - tarė netekęs vilties Baltaragis. - Maliau tau ir malsiu už dyką, tiktai išgelbėk mane nuo Uršulės. Visai gyvenimo per ją nebėra nei man, nei mano dukteriai.
    - Didelio čia daikto, - atsakė nusijuokęs Juodvalkis. - Nori, aš ją ne tik iš tavo malūno iškraustysiu, bet ir už Paudruvės pelkių velnio Pinčuko išleisiu.
    - Kaip tu padarysi? - apsidžiaugė ir suabejojo Baltaragis.
    - Tai jau mano reikalas, - atsakė, gudriai prisimerkęs, Juodvalkis. - O tu, jei man ir toliau už dyką malsi, tai ir padarysiu pirmą subatvakan. Jurguti, ar dar nori piršliais važiuoti?
    - Noriu,- iššoko Jurgutis iš kampo nuo dumplių ir šnirpštelėjo per sieksnį.
    - Na, tai ne šnirpščiok, o pustykis! - sudraudė kalvis Jurgutį. - O tu, - tarė Baltaragiui, - gali ramiai sau eiti namo ir laukti piršlių. Aš baigsiu kaustyti Gaidžgalės karčemninkui Šešelgai bajorišką kalamašką ir viską puikiausiai sutvarkysiu.
    Bet gal taip buvo, gal ir nebuvo. Subatvakarį Juodvalkis tikrai baigė kaustyti Šešelgai bajorišką kalamašką, bet Šešelga iš vakaro jos neatsiėmė. O ir Juodvalkis, rodos, niekur nebuvo išvažiavęs naujos karietos išbandyti. Naktis pasitaikė kaip tik labai tamsi ir su perkūnijomis, o iš ryto buvo didelis rūkas.
    Tiktai Jurgutis, auštant parbėgęs iš kaimo visas dumblinas, prunkštė į saują kaip katinas, bijodamas nusišnirpšti, ir su šiaudų gniūžte prie tvenkinio šveitė kažkur išpurvintą naują kalamašką. Bet kur jis pats išsidumblino (gal kur lindo į svetimą kamarą pas mergas, ir nučiupę bernai dumble išmurdė) ir kur buvo išpurvinta kalamaška, buvo neaišku. Baigiant ją šveisti, atjojo pagiriotas Šešelga ir išsivežė kalamašką, o Jurgutis nulindo kalvėje už žaizdro išsimiegoti.
    Bet ir miegodamas visą laiką prunkštė ir šnirpštė, o pabudęs dieve gink nebenorėjo nei piršliais važinėti, nei vesti.
    - Tai gerai, - tarė jam kalvis, - tik žiūrėk man, niekam neprasitark, kas naktį buvo, nes tada reiks tau vesti Uršulę ir su ja gyventi.
    - Ne, - atsakė pasipurtydamas Jurgutis, - geriau visą gyvenimą dumples pūsiu ir retkarčiais nusišnypšiu pro vieną nosies skylutę per sieksnį.
    - Na, šitą tai gali daryti, - sutiko kalvis. - O apie tai, kas buvo naktį, šiukštu, niekam neprasitark.
    Bet kur tau pusbernis iškęs nepasigyręs tokia išdaiga! Dar tą pačią pavakarę apibėgo pusę kaimo ir, raitydamasis iš juoko, šnirpščiodamas ir prunkšdamas į saują, pasakojo, kaip sutemus vakare nuvažiavęs su kalviu Juodvalkiu piršliais pas Baltaragio Uršulę naująja Šešelgos kalamaška, o paskui naktį, griaudžiant perkūnijai, išvertę ją su kiaura gelda į Paudruvės pelkes. Ten ir jam gerai kliuvę, netyčia įsipainiojus į šimtakvoldį Uršulės sijoną, bet laimingai ištrūkęs, o Uršulę vesti pats velnias Pinčukas pasišovęs. Kaip iš tos bėdos Uršulė išsikapstė, Jurgutis nežinojo, tik girdėjo, kad ji tą pat rytą prakeikė Baltaragio malūną ir pabėgo į Švendubrės davatkyną.
    Bet Jurgutis ne tiek pasakojo, kiek prunkštė į saują kaip katinas ir šnirpščiojo per sieksnį pro vieną ir kitą šnirpšlę, tai nieko tikro negalima buvo suprasti ir viską teko laikyti pusbernio, ir dar priekvailio, sapaliojimais. Ir juo patikėjo ne daugiau, kaip Uršule.
    O užklausta Uršulė, ar ne Juodvalkis su Jurgučiu buvo pas ją atvažiavęs piršliais ir išdrėbęs su gelda į pelkes, piktinosi ir žegnojosi:
    - Ar aš akla, ar ką? Pati savo akimis mačiau. Koks ten Jurgutis? Ar aš to kvaišos nepažįstu?.. Su ragais buvo! Tikras Pinčukas!
    Jurgutis, pamatęs Uršulę, sprukdavo prunkšdamas į šalį, kad nepakliūtų į jos rankas ir nereiktų vesti. Kaip tą naktį buvo - galas juos žino. Jurgutis vienaip, Uršulė kitaip pasakojo. Viskas susipainiojo, ir nežinia buvo, kuo čia dabar tikėti. O užklausti Baltaragis su Jucdvalkiu - vienas tylėjo, o kitas šaipėsi pro ūsus:
    - Supaisai pusbernio ir senmergės kliedėjimų?.. Gal jiems prisisapnavo?
    Sapnas sapnu, o kitą dieną Paudruvės pelkėse, prie pat didžiosios akivaros, piemens atrado kiaurą geldą ir ant kadugio sudraskytą Uršulės šimtakvoldį sijoną. Geldą paliko (ką veiksi su kiauru daiktu), o sijoną atnešė Baltaragiui. Jis ir pakabino jį malūne Uršulės atminimui dulkėms šluostyti. O paskui nusiplėšė jo pusę Juodvalkis ir parsinešė į savo kalvę: ir suodžiams pavalyti, ir Jurgučiui atgrasinti, kad daugiau nekvailiotų ir neįsigeistų piršliais važinėti.
    Taip ar kitaip čia buvo, tiktai apie Baltaragio malūną ėmė sklisti nepaprasti gandai, o paskui ir galas žino, kas ten dėjosi.