XVI

    Taip ar kitaip buvo tą nelemtą naktį, tiktai Pinčukas nuo to ryto pasidarė Baltaragio bernas ir ištikimai pratarnavo pas jį beveik septynerius metus.
    Jis su malonumu suko malūno sparnus už vėją, prižiūrėjo girnas ir atlikdavo visus kitus darbus, kuriuos jam pavesdavo Baltaragis. Ir būtų pasidaręs visai geras malūnininkas, kad ne visokios velniškos silpnybės. Bet ko norėti iš velnio, jeigu ir žmonės to gero apsčiai turi, o juk velnias, kaip sako, visų blogybių įkūnijimas.
    Turėjo Pinčukas ir gerų ypatybių, iš kurių Baltaragiui labiausiai patiko, kad buvo sąžiningas, laikėsi savo žodžio ir bijojo moteriškų sijonų. Jau iš tolo pamatęs moterišką sijoną, lįsdavo po girnomis ir unkšdavo iš baimės kaip šunytis, kol Baltaragis jį nuramindavo.
    Kartais Pinčuką apimdavo senasis tinginys ir visiškas abejingumas, bet užtekdavo tiktai išeiti sukti malūno sparnų, ir tuojau prasiblaivydavo. O suktis su malūno sparnais visų labiausiai Pinčukui patikdavo. Tada jis, dairydamasis po plačią apylinkę, liūliuojančius ežerus ir žaliuojančius kalnus, pradėdavo svajoti apie didelį ir gražų gyvenimą ir apie nepaprastus žygius jam pasiekti. Bet kol kas tai buvo tiktai svajonės, kurioms įvykdyti neturėjo nei laiko, nei didelio noro. Tai ir pasidarė Pinčukas visai tuščias svajotojas.
    O metai bėgo po metų, ir Pinčukas vis labiau priprato prie Baltaragio malūno. Savo liūno net prisiminti nenorėjo. Kartais net baimė jį pagaudavo, kur dingtų, jeigu Baltaragis imtų ir išvarytų iš malūno? Kaip tada jis gyventų ir ką darytų? Negi vėl kiurksotų per dienas ir naktis savo liekne ir beprasmiškai snūduriuotų. Apie tai pagalvojus, velniukui net kūnas pagaugom nueidavo. Visai jis pradėjo panėšėti į žmogų su visomis jo silpnybėmis.
    Bet Baltaragis buvo geras šeimininkas, Pinčuko darbu ir elgesiu visiškai patenkintas ir nė nemanė varyti jo iš malūno. Kartais, jeigu ir pagąsdindavo moterišku sijonu (tyčia dėl to laikė malūne suplyšusį Uršulės sijoną, kurį aną kartą atnešė piemens iš pelkių) ar savo dukterimi, baisesne už raganą, bet visa tai darydavo tiktai didesniam paties Pinčuko labui. Pinčukas tai suprato ir buvo net dėkingas Baltaragiui.
    Pagaliau Pinčukas taip priprato prie Baltaragio malūno, kad visiškai pasikeitė ir net savo velnišką prigimtį ėmė prarasti. Net ir išvaizda jo atsimainė: iš juodo pasidarė baltas, kad net pats velnių kunigaikštis nebūtų jo pažinęs, jeigu ne ragiukai kaktoje, kurių vienas taip ir pasiliko Uršulės pusiau išsuktas, o nutriušusi uodega baigė visai išnykti. O kas anksčiau jį liūne pažinojo, būtų ir neįtaręs, kad šitas guvus ir darbštus velniukas - tas pats Paudruvės kimsynų tinginys velnias, kuris visiškai niekam netiko.
    Gal Pinčukas būtų visai pasikeitęs ir visam laikui pasilikęs Baltaragio malūne, jei ne toks atsitikimas. Jau baigėsi septinti metai, - kas iš tikrųjų velniui metai - kaip žmogui viena diena, - kai staiga jam parūpo, kas gi taip linksmai juokiasi, apie malūną bėgiodamas. Vieną kartą. neiškentęs pažiūrėjo pro plyšį ir pamatė nepaprastai gražią merginą, atbėgančią į malūną.
    Mergina pribėgo prie Baltaragio, meiliai apsikabino jo kaklą ir pradėjo kažką kuždėti į ausį, vis kvatodama. Tas juokas buvo toks linksmas, kad net už širdies griebė.
    Pinčukas iš pradžių baisiai nusigando ir norėjo slėptis po girnomis, bet tas linksmas juokas ir šviesios merginos akys sulaikė Pinčuką, ir jis užsižiopsojo.
    Paskui, pasislėpęs už sąsparos, Pinčukas nugirdo, kaip mergina pasakojo Baltaragiui:
    - Nežinau, tėveli, ketina ir pas mane piršliai atvažiuoti, bet aš ištaisysiu tokias piršlybas, kad antrą kartą niekas ir užsiminti apie jas nenorės.
    - Ak tu, mano išdykėle! - atsakė susirūpinęs Baltaragis. - Argi šitaip merginos daro? Atvažiuos piršliais jaunikis, kuris tau patiks, ir išvažiuosi, mane vieną palikusi.
    - Niekados, - purtėsi mergina. - Nors ir pats karalaitis su auksine karieta.
    Paskui mergina, apsikabinus Baltaragį, nuėjo į trobą, o Pinčukas nusekė akimis ir susirūpino, kas ji galėtų būti. Nenorėjo tikėti, kad tai būtų ta pati Baltaragio duktė, piktesnė už raganą, kuri jam vos akių neišdraskė ir vieną ragą išsuko. O jeigu ne duktė, tai kas ji būtų?
    Taip parūpo Pinčukui ta mįslė, kad jis laužė galvą (visai jis galvoti buvo atpratęs, anksčiau, snūduriuodamas pelkėse, o paskui sukdamas Baltaragio malūną) ir negalėjo nieko suprasti. Tur būt, dar ir todėl, kad kiekvieną kartą, kai pasirodydavo mergina kieme ar malūne, jis visiškai sukvailėdavo ir, viską užmiršęs, ryte rydavo ją akimis, nieko negalėdamas galvoti. Tokia graži jam buvo, kad atsižiūrėti negalėjo. Kaip tik apie tokią snūduriuodamas svajodavo ir sapnuodavo. Argi ji tikrai tokia būtų?
    Meilė į velniuko širdį įsimetė, ar ką jau, kad jis net sublogo, sekiodamas merginą akimis ir spręsdamas neįspėjamą mįslę. Baltaragis, to visai nežinodamas, susirūpino, ar kartais jo bernas nesusirgęs, kad toks liūdnas pasidaręs ir sunykęs. Gal savo liūno ar pragaro pasiilgęs.
    - Nenusimink, - kartą paguodė. - Jau baigiasi septinti metai, galėsi eiti, kur norėsi.
    - Niekur aš neisiu iš tavo malūno, - atsakė nuliūdęs velniukas. - Amžinai čia pasiliksiu.
    - Kaip nori, - patraukė pečiais, nieko neįtardamas, Baltaragis. - Būk, jeigu patinka.
    O kitą kartą pats Pinčukas nei iš šio, nei iš to užkalbino Baltaragį:
    - Kas ta mergina, kuri čia po kiemą bėgioja?
    - Kokia mergina? - suprato Baltaragis, bet dėjosi nesuprantąs, nežinodamas, kas velniui parūpo.
    - Nagi ta, kuri taip linksmai juokiasi ir kažko laukia, - paaiškino Pinčukas.
    - Ak šita! - apsiniaukė supratęs Baltaragis ir norėjo pagąsdinti Pinčuką, kad ji esanti dar baisesnė, negu anoji, kurią leido už jo, bet pažiūrėjo į Pinčuką ir pagailo jo, toks jis sunykęs buvo. Tai ir pasakė tik tiek:
    - Taip sau pakeleivinga. Laukia savųjų atvažiuojant su skambalais. Kai jie atvažiuos, tai ji išvažiuos. Gali nebijoti.
    Bet Pinčukas neatstojo.
    - O kas tie savieji?
    - Ar aš žinau? - atsakė nepatenkintas Baltaragis. - Bet tu įkyrus daraisi. Pasuk verčiau malūno sparnus: nėra vėjo, malti reikia.
    Pirmą kartą Pinčukas nenoromis suko malūno sparnus, visą laiką galvodamas, ką čia nuo jo malūnininkas slepia. Pasuks, pasuks ir sustoja susimąstęs. Pagaliau Baltaragiui pritrūko kantrybės, ir jis iškišo galvą pro langelį:
    - Ar tu suki, ar nesuki? - šuktelėjo.
    - Suku, suku, - piktai atsakė Pinčukas ir liežuvį kyštelėjo.
    Deja, Baltaragis, užimtas darbu, nepamatė, kad jo bernas pasidarė toks įžūlus ir nemandagus.
    Bet Pinčukas šį kartą turėjo pagrindo.