XVII

    Tuo laiku ir Jurgutis, ištikimai pratarnavęs pas Juodvalkį už parankinį, iš pusbernio pasidarė senbernis, bet vis toks pat priekvaišis, o paskui ir visai pablūdo.
    Kalvio amato taip ir neišmoko, nes jam visiškai užteko pūsti dumples, klausyti, kaip jos ūžia, žiūrėti, kaip ugnis žėruoja žaizdre ir kibirkštys laksto palube pro aukštinį... O kai kalvis, čiupęs replėmis iš žaizdro įkaitintą geležį, imdavo kalti, pasidėjęs ant priekalo, tada ir jis prisidėdavo, mažu kūjeliu mušdamas į taktą, ir būdavo labai patenkintas. Paskui, kai kalvis, nukalęs daiktą, mesdavo į kubilą vandens ir tas sušnypšdavo, Jurgutis smagiai nusišnirpšdavo per vieną šnirpšlę, o kalvis nusišluostydavo nuo kaktos išrasojusį prakaitą.
    - Ar gerai? - paklausdavo kalvis.
    - Gerai, - pritardavo Jurgutis.
    - Nenori piršliais važiuoti?
    - Nenoriu.
    - Na, tai žiūrėk man! - tardavo kalvis ir prisimerkęs žvilgteldavo į kabančio pasienyje Uršulės sijono suplyšusią pusę. - Nėra bobų be sijonų, o su sijonais žinai kaip atsitinka...
    Tiktai vieni tie nemalonūs atsiminimai Jurgutį kankino, o kalvis dar kaip tyčia liepdavo su ta Uršulės sijono puse apvalyti suodžius kalvėje. Ką darys Jurgutis, šluostydavo, bet per tiek laiko iš Uršulės sijono liko tik suodinas škurlys ir nemalonūs atsiminimai, kurie taip pat pamažu baigė blėsti.
    Gal būtų Jurgutis visai nusenęs ir pasilikęs kalvėje amžinu parankiniu, bet kartą, kalvio pasiųstas į malūną, pamatė Baltaragio dukterį Jurgą, jau gražią paauglę merginą, ir galas žino, kas jam pasidarė. O kai išgirdo jos linksmą juoką, tai visai galvos neteko.
    Sugrįžo į kalvę sumišęs ir suirzęs, šnirpščiojo pro vieną, pro kitą nosies skylutę ir prie dumplių nustovėti negalėjo. Žaizdras čia suliepsnodavo, čia vėl užgesdavo. Pritrūko kantrybės kalvis, laukdamas, kol įkais geležis:
    - Ar tu dumi, ar nedumi? - pašnairavo į Jurgutį.
    - Dumiu, dumiu... - atsakė Jurgutis, šnirpštelėjęs pro abidvi šnirpšles, lyg verkdamas.
    - Kas tau yra? - susidomėjo kalvis.
    Jurgutis dar labiau sušnirpštė pro nosį ir užgulė ant dumplių, nieko neatsakydamas.
    Žaizdras įsiliepsnojo, kad ne tik kibirkštys, bet ir liepsna lėkė pro aukštinį.
    - Ar pasiutai? Kalvę dar uždegsi! - sustabdė kalvis įsikarščiavusį Jurgutį. - Kas čia tau užėjo? Nusišnypšk, ir praeis...
    Jurgutis nusišnypštė ir pats dingo iš kalvės. Kalvis tuo tarpu jo nepasigedo, o Jurgutis slankiojo apie Baltaragio kalną ir malūną, norėdamas dar kartą pamatyti Jurgą ir išgirsti jos linksmą juoką.
    Susitiko Jurgą paežerėje, skraidančią su žuvėdromis, ir užsispoksojo.
    - Kokia tu graži! - tarė susižavėjęs Jurgai. - Visą amžių žiūrėčiau į tave ir neatsižiūrėčiau.
    - Ką tu čia prasimanai, Jurguti? - stabtelėjo prabėgdama Jurga. - Verčiau nusišnypšk, ir bus gerai.
    Jurgutis šį kartą nenusišnypštė, tik atsiduso ir taip graudžiai pasižiūrėjo, kad Jurgai nesmagu pasidarė, ir ji greičiau nuskrido į malūną.
    O Jurgutis dar ilgai žiūrėjo, kur ji nubėgo, ir tik vėlai vakare sugrįžo į kalvę. Patamsyje šnirpšdamas nulindo į savo kampą už žaizdro ir negalėjo užmigti. Vis dūsavo ir šnirpštė, lyg verkdamas. O iš ryto nenorėjo keltis ir dumplių pūsti.
    - Kam tu vežei mane piršliais pas tą raganą Uršulę? - prikišo kalviui. - Tiktai apjuokinai visam amžiui...
    - Nagi pats norėjai! - pašnairavo kalvis.
    - Maža ko norėjau! - prikišo Jurgutis. - Tai dabar nuvežk piršliais pas Baltaragio Jurgą.
    - Matai, ko įsigeidė! - nustebo kalvis. - Žilė galvon, velnias uodegon... Juk tu jau senbernis, o ji dar mergaitė...
    - O kai Baltaragis senbernis buvo, išpiršai jam Marcelę, - prikišo Jurgutis.
    - Maža kas buvo, antrą kartą to nebus, - griežtai atsakė kalvis ir ėmėsi darbo. - Pūstelk dumples!
    - Na, kad nebus, tai nebus, - nusišnypštė nepatenkintas Jurgutis ir stojo prie dumplių. Bet ne tiek dūmė, kiek kažką galvojo. O paskui, kur buvęs, kur nebuvęs, vis dažniau dingdavo iš kalvės ir sukdavosi apie Baltaragio malūną,
    Pagaliau kalvis, pritrūkęs kantrybės, nuėjo į malūną ieškoti Jurgučio, kuris amžinai ten slankiodavo kaip užkerėtas.
    - Na, kaimyne, - prikišo Baltaragiui, - nebuvo taip derėtasi, kad mano gizelį viliotum.
    Baltaragis tiktai nustebo:
    - O kas jį vilioja? - atsakė, patraukdamas pečiais. - Man jo visai nereikia. Dar tik miltus prišnypš, amžinai šnirpščiodamas.
    O Jurgutis kaip tik buvo viršuje prie girnų, norėdamas padėti Baltaragiui pakelti maišus. Bet, nugirdęs kalvį su malūnininku besišaipant, įsižeidė ir, numetęs miltų maišą į šalį, spruko iš malūno.
    - Palauk, palauk, pasikalbėsim, kur tave dėti? - bandė jį sulaikyti kalvis. - Nuo kalvės atitrūkai ir malūne netinki. Ar tik nenori kur piršliais važiuoti?
    Jurgutis nieko neatsakė, tik pašnairavo su priekaištu į kalvį ir nuėjo paežere, baisiai nusiminęs. Eitų kur akys mato, toliau nuo savo nelaimės, bet negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo malūno, kur aplinkui skraidė Jurga kaip žuvėdra, pavergusi jo širdį ir visas mintis.
    Bet, negalėdamas nieko sugalvoti ir padaryti, sukosi tiktai kaip užburtas aplinkui, žvilgčiodamas iš tolo į malūno sparnus ir dūsaudamas. O sutikęs Jurgą, spoksodavo į ją kaip apuokėlis, negalėdamas žodžio ištarti. Jurgai sunku buvo pakelti beviltišką Jurgučio žvilgsnį, ir ji vengdavo su juo susitikti.
    Nusiminęs Jurgutis grįždavo į kalvę, bet ir ten negalėjo nusiraminti. Pūsdamas dumples, jausdavo - tarsi ne žaizdras liepsnotų, o jo širdis, svaidydama kibirkštis. Ir kalvis, rodos, ne į priekalą kūju daužytų, bet į jo galvą. Jurgutis neištverdavo ir vėl sprukdavo iš kalvės į paežerę.
    - Visai pablūdo! - susirūpindavo kalvis. - Bet ką čia padarysi? Pakvailios, ir praeis, kad tik nenusiskandintų.
    Jurgutis gal būtų seniai nusiskandinęs, bet ežero gelmės negalėjo jo širdies atvėsinti. Jis klajojo paežerėmis ir ieškojo progos dar kartą pamatyti Jurgą, o paskui nors eiti į pasaulio galą. Bet niekur nėjo, tik sukosi užburtame rate, bijodamas prarasti iš akių Jurgą, norėdamas ją bent iš tolo pamatyti.
    O subatvakariais, kai pasigirsdavo paežerės keleliais piršlių skambalai, Jurgutis visai neturėdavo kur dėtis, Sprukdavo iš kalvės ir bėgiodavo kaip pakvaišęs, nežinodamas, ko stvertis, ir tik vieno bijodamas, kad piršliai su jaunikiais neatvažiuotų į malūną ir neišvežtų Jurgos, kurios nematydamas, negalėtų gyventi kaip be saulės. O ji ir už saulę jam buvo skaistesnė.
    Tada Jurgutis iš sielvarto prasimanė tokių dalykų, kokių net neįtartum, kad jis sugebėtų atlikti. Bet čia jis veikė ne vienas, turėjo ir antrininką, kuris taip pat dėl Jurgos iš proto kraustėsi. Bet kaip jie nesusitiko ir vienas kito nepastebėjo, galas juos žino. Tur būt, vienas antro - kaip savo šešėlio.