XX

    Tai nelengvas buvo ir Girdvainiui kelias pas Baltaragio dukterį Jurgą, nors ir su obuolmušiais žirgais. Visą savaitę jis laukė, nesulaukdamas subatvakario, o paskui - pavakarės, kad galėtų važiuoti su savo piršliu Anupru.
    Pagaliau atėjo ta laiminga valanda. Išvedė iš stonios nenustovinčius vietoje obuolmušius ir norėjo kinkyti šį kartą ne į mėšlavežį, bet į karietą, gražiai apkaustytą ir nudažytą, dar tėvų tėvo paliktą, tik Anupras pertarė:
    - Kam reikia? - pasakė. - Kaip pas visas važinėjome, taip ir pas šitą nuvažiuosime. Ne į kokį dvarą, o į malūną važiuojame.
    - Bet vis dėlto, dėde, - paabejojo Girdvainis, - gal šį kartą geriau būtų, kad su karieta važiuotume.
    - Nesirūpink, - numojo ranka Anupras. - Nesvarbu, kuo važiuosime, kad tik nuvažiuotume.
    - O kodėl nenuvažiuotume? - nustebo Girdvainis.
    - Girdėjai, ką žmonės kalba? - atsakė susirūpinęs Anupras.
    - Paskalos ir pasakos, - su panieka numojo Girdvainis.
    - Pamatysime, - atsakė Anupras, vis labiau susirūpindamas, tarsi į tolimą ir pavojingą žygį išsirengdamas.
    Bet piršlio pertartas Girdvainis vis dėlto pakinkė obuolmušius į tą patį mėšlavežį, su kuriuo pas kitas merginas važinėjo. Tiktai šį kartą jaunikis neturėjo tos drąsos ir ryžtingumo, kaip anais kartais, o ir piršlys buvo ne tik susirūpinęs, bet ir kažkoks paslaptingas.
    Prieš išvažiuodamas, Visgirda apėjo vežimą ir arklius, kažką po nosimi murmėdamas, lyg burtus darydamas, o paskui persižegnojo ir jaunikį peržegnojo.
    - Sėsk, - tarė pagaliau. - Su pono dievo pagalba gal ir nuvažiuosime.
    Keistas pasirodė Girdvainiui Anupro pnetaringumas, bet - supaisysi seną žmogų? O Girdvainiui ir taip nekantru buvo, tai šoko į vežimą, švilptelėjo ir išdundėjo.
    Pakilo obuolmušiai kaip viesulai ir taip lėkė, kaip dar niekada - kalnas ar klonis - vos kojom žemę siekdami. Anupras tramdė Girdvainį, kad nepervarytų arklių, nes kelias tolimas - septynios mylios, prireiks dar eiklumo, bet Girdvainis tiktai patraukė pečiais: negirdėtas daiktas, kad jo obuolmušiams pritrūktų eiklumo! - ir leido juos visu smarkumu. Nepasijuto, kaip pralėkė tolimą kelią ir atsidūrė Paudruvės krašte. Tarp kalnų tyvuliavo ežerai ežeriukai, kelias išsisukinėjo pro ežerų alkūnes, ėjo tilteliais per sąsmaukas, upelius, kilo į kalnus, leidosi į pakalnę ir painiojosi begaliniuose vingiuose. Tuose kelio vingiuose arkliai staiga pradėjo prunkšti, ausimis karpyti, akimis žaibuoti ir taip lėkti, kad net Girdvainis pradėjo stabdyti savo obuolmušius.
    - Nieko, - tada pertarė jį Anupras. - Dabar tegu lekia, kiek tik gali.
    Girdvainis pažiūrėjo nustebęs į Anuprą ir nieko neatsakė. Tiktai keista jam pasirodė, kad Anupras nestabdo arklių, nors kitais kartais ir smarkios risčios vengdavo.
    O arkliai vis smarkiau šuoliais ėjo. Atrodė, šį kartą nevažiuos, bet lėkte nulėks, jeigu tik vežimo nesudaužys ir vadelės atlaikys. Ir Girdvainiui, nors ir norėjo kuo greičiau nuvažiuoti pas Baltaragį, pasirodė įtartinas tas arklių nepaprastas eiklumas ir Anupro rimtas susikaupimas, ir kažkokie paslaptingi ženklai, kuriuos jie aplinkui darė.
    "Negi iš tikro būtų kelias užkerėtas?" - pats sau pagalvojo Girdvainis ir dar smarkiau paleido arklius, kiek tik jie įkabina, kad net kvapą užėmė nuo smarkaus važiavimo.
    O čia dar, pravažiuojant pro Paudruvės kalvę, iššoko iš griovio kažkoks pakvaišėlis ir metėsi prie arklių, lyg norėdamas juos sulaikyti ar pats galą gauti, bet įsismarkavę obuolmušiai jį nubloškė kaip šapą į liūną ir toliau nulėkė.
    Taip lekiant arkliams, staiga pasigirdo kažkoks cypimas, unkštimas čia vienoje ratų pusėje, čia kitoje arba atsilikdavo vežimo užpakalyje. Apsidairė Girdvainis - nieko nematyti, tiktai Anupras vis kažkokius ženklus daro. O kai pasuko pro Aklojo ežero alkūnę, tas cypimas nuzvimbė tiesiai per liūną ežero sąsmaukos link, kur buvo tiltelis.
    Įsilėkę arkliai nespėjo priešakinėmis kojomis tiltelio atsispirti, tiltelis - triokšt ir griuvo, bet įsismarkavę arkliai peršoko per griūvantį tiltelį, pernešdami oru ir vežimą.
    Tada dar labiau kažkas po ratais suunkštė ir sucypė, tarsi būtų kas suvažinėtas, arkliai dar labiau padūko ir taip lėkė, kad Girdvainis nespėjo nė atsigręžti pažiūrėti, kas čia atsitiko.
    Neatsigręžė nė Anupras, tiktai atgalia ranka kažkokį ženklą padarė ir Girdvainiui pasakė:
    - Nesidairyk atgal. Dar tiktai vieną tiltelį pravažiavome, o jų septyni. Lėk tiesiai, nieko nežiūrėdamas.
    Girdvainis, net ir norėdamas, būtų kitaip negalėjęs, nes arkliai taip įšėlo, kad buvo nesulaikomi. Bematant privažiavo antrą tiltelį - tas pats atsitiko. Tiktai šį kartą arkliai spėjo ant tilto kojomis atsistoti. Trečią tiltą ligi pusės įvažiavo, kai jis griuvo. Ketvirto net nepastebėjo, kaip pralėkė. Penktas subyrėjo, kai baigė per jį važiuoti. Šeštas - nudardėjo, kai buvo pravažiavę, o septintą ir patys nežino, ar jį pravažiavo, ar jis kur dingo.
    Jau buvo matyti ant kalno Baltaragio malūnas, kai staiga iš Paudruvės pelkių pakilo nepermatomas rūkas ir viską užliejo - kelius, ežerus, kalnus, - nors durk į akį, nieko nematyti. Visa laimė, kad Girdvainis spėjo pastebėti Baltaragio malūno kryptį ir paleido arklius tiesiai į tą pusę.
    Arkliai net šniokšdami lėkė, nesuprasi, ar į kalną, ar į pakalnę. Taip visiškai tamsu ir akla buvo. O paskui ratus jau ne cypė, bet tiesiog kažkas kriokte kriokė, vydamasis ir neatgaudamas kvapo. Ir juo smarkiau lėkė arkliai, juo daugiau atsiliko tas uždusęs kriokimas.
    Pagaliau arkliai patys sustojo ir taip sužvengė, kad rūkas staiga išsisklaidė, ir Girdvainis pamatė, kad atvažiavo į Baltaragio kiemą, tiktai ne keliu, bet nuo ežero pusės stačiausiu skardžiu, kur net pėsčiam užlipti buvo sunku. Bet to nei Girdvainis, nei Anupras nepastebėjo, tiktai Baltaragis nuo malūno slenksčio pamatė ir todėl nesiryžo prieiti prie atvažiavusiųjų, nes buvo neaišku, kas jie tokie, jei užlėkė prieš tokį kalno statumą.
    O Girdvainis su Anupru, atvažiavę į Baltaragio malūno kiemą, dairėsi aplinkui ir stebėjosi: važiavo pro nepermatomą rūką, o čia giedriausias vakaras, skaidrus kaip ežero vanduo, Šviesioje prieblandoje stovi suglaudęs sparnus malūnas, lyg užsnūdęs, o viršum jo spindi vakarinė žvaigždė. Tiktai apačioje garuoja Udruvės ežeras, ir rūkas skleidžiasi pievose ir pelkėse.
    Taip buvo tylu, tarytum nė gyvos dvasios aplinkui nebūtų, ir sustoję Girdvainis su Anupru žiūrėjo vienas į kitą, girdėdami tiktai savo kvėpavimą ir nuvarytų arklių šniokštimą.
    - Matai, ir atvažiavome su dievo pagalba, - pagaliau tarė Anupras ir ėmė dairytis, ar nepamatys ko pagaliau.
    Išgirdęs dievą minint, pakilo nuo malūno slenksčio Baltaragis ir priėjo prie atvažiavusiųjų.
    - Labas vakaras, - pasakė. - Ar iš toli keliaujate?
    - Taip, iš toli, kad iš čia ir nuo kalno nepamatysi, - atsakė Anupras. - Bet važiavome važiavome ir paklydome. Tiktai jūsų malūnas išgelbėjo. Ar priimsite pakeleivius kiek pailsėti ir atsikvėpti?
    - Labai prašome, - nusilenkė Baltaragis, ir jo balti plaukai prieblandoje nušvito.
    Girdvainis, pasisveikinęs su Baltaragiu, vis dar žvalgėsi aplinkui, ar nepamatys tos, dėl kurios atvažiavo. Nuklydo akys į seklyčios langus, bet ten mirguliavo tiktai paskutinės saulėleidžio atšvaistės.
    - Statykite arklius, ir eisime į vidų, - girdi lyg per sapną Girdvainis Baltaragio balsą, o akių negali nuo seklyčios langų atitraukti, kur pagaliau sumirgėjo kaip vakarinė žvaigždė žiburėlis.
    Krūptelėjęs Girdvainis greitai numetė ant vežimo išverstus kailinius, pastatė arklius prie malūno, ir visi nuėjo į seklyčią. Ten juos sutiko Jurga su šluota rankoje, lyg išvaryti ketindama.
    - Ar laukei, mergele, svečių? - užkalbino ją Visgirda.
    - Kokių? - nusijuokė Jurga.
    - Tų pačių, - atsakė Visgirda, pašnairuodamas į šluotą.
    - O aš maniau, - tarė sumišusi Jurga, slėpdama šluotą, - kad suksite septynias mylias aplinkui ir toliau nuvažiuosite. Ar tik nesuklydote?
    - Ne, - atsakė Girdvainis, žiūrėdamas Jurgai tiesiai į akis. - Anksčiau sukau šimtą mylių aplinkui, o dabar tiesiai atlėkiau ir visus tiltus pakeliui nugrioviau.
    - Tai ką dabar darysi? - nusijuokė Jurga. - Kaip atgal sugrįši?
    - Naujus pastatysiu, - atsikirto Girdvainis nenusileisdamas.
    - Pamatysim,- abejojo Jurga.- O kur savo išverstus kailinius padėjai?
    - Kur padėjau, ten atrasiu, - sumišo Girdvainis.
    - O gal pragėrei? - pašiepė Jurga. - Ir obuolmušius pridėsi?
    - Ne, - atsikirto Girdvainis, atgaudamas išdidumą, - pirma galvą prarasiu, negu obuolmušių neteksiu.
    - O gal obuolmušių neteksi ir galvą prarasi? - neatstojo Jurga, bet akyse pašaipos žiburėliai vis labiau nyko, ir šluota pati nejučiomis nusirito į pasuolę.
    Besikertant Jurgai su Girdvainiu, Baltaragis pakvietė svečius už stalo.
    - Ačiū, - atsakė Anupras ir išsitraukė iš kišenės butelį, rūta užkištą, ir skarelę. Patiesė skarelę ant stalo ir butelį padėjo. - Gal taurelė atsirastų? - paprašė. - Sušilti būtų pravartu po kelionės.
    - Gal ir atsiras, - atsakė Baltaragis .- Paieškok, Jurgele, - kreipėsi į dukterį.
    Jurga uždengė stalą staltiese, padėjo taurelę ir duonos su druska.
    - Prašom, - pasakė ir pati nusigrįžo.
    - Palauk, mergele, - nepaleido Anupras, - o kas mums rūtelę atkiš?
    - Patys užsikišote, patys atsikiškite, - atsakė Jurga, žvilgteldama į tėvą, lyg nesiryždama.
    Tėvas pritardamas liūdnai nusišypsojo. Pro langą šmėkštelėjo lyg šikšnosparnis, lyg Jurgutis žvilgtelėjo savo beviltiškomis akimis. Jurga krūptelėjo ir pasižiūrėjo į Girdvainį -susitiko akimis ir panarino galvą, o ranka pati atkišo butelį su rūta. Apsidžiaugęs Girdvainis paėmė rūtą ir užkišo Jurgai už kasų.
    - Na, tai ir gerai, - tarė Anupras, žiūrėdamas į jaunuosius. - Su tėveliu išgersim, kad gražią dukrelę užaugino, o paskui gal ir judu burnelę išmesit ir širdimis susiprasit
    - Kažin? - suabejojo Jurga ir nuraudo kaip aguona, žvilgtelėjusi į Girdvainį. - Kaip tėvelis pasakys, taip ir bus.
    - O ką tėvelis gali pasakyti, negi savo vaikui laimės pavydės. Glaudžias širdis prie širdies kaip žiedas prie žiedo, - lankstė Anupras liežuvį, kad net Girdvainis stebėjosi, iš kur jo toks iškalbingumas. - O mums reikia šeimininkės namininkės, ugnies kūrėjos ir plonų drobių audėjos. Visur tokios ieškojome ir tik čia suradome. Tai į sveikatą, svotai!
    Išgėrė Visgirda su Baltaragiu, išgėrė ir Girdvainis su Jurga, ir visi susėdo už stalo. Dar piršlio bonka nesibaigė, atsirado alaus ąsotis ir užkandžiai. Prasidėjo kalba, alaus putos paraginama.
    Anupras apsakinėjo Baltaragiui sunkią kelionę į jo malūną. Baltaragis klausėsi ir šypsojosi lyg netikėdamas, o jaunieji iš viso negirdėjo, ką seniai kalba, nes jie tarp savęs akimis kalbėjo. O ta kalba daug ką jiems sakė, nes jie pasijuto, kad surado vienas antrą ir eis drauge per visą gyvenimą.
    Tai ir užtruko subatvakaris ligi trečiųjų gaidžių, nes kalbos buvo apstu ir alaus nestigo. Kamaroje alaus statinė, visą savaitę tūtavusi, nesiliovė putoti.