XXII

    O kamaroje, kai pasirodė Pinčukas visa savo velniška nuogybe, Raupys ne tik prasiblaivė, bet ir plaukai pasišiaušė ant jo girtos galvos. Iš tos baimės tiktai žiopt ir žodžio negali ištarti. Pagaliau atsipeikėjo ir tarė:
    - Ar tik ne mano dūšios atėjai? - išsprogino akis nusigandęs.
    - Ne, - atsakė ramiai Pinčukas. - Turiu kitą reikalą. Jei padėsi, galėsi turėti savo dūšią, man jos visai nereikia.
    Tada nusiramino Raupys, pats atsisėdo ir Pinčuką paprašė sėsti.
    - Neturiu laiko, - atsakė Pinčukas. - Labai skubus reikalas.
    Raupiui dar labiau parūpo, koks čia skubus reikalas atvijo Pinčuką, tai norėjo kiek uždelsti, kad geriau prablaivėtų ir neapsiriktų per skubumą.
    - Gal išgersime ir apsvarstysime tą reikalą, - pasiūlė Raupys ir šūktelėjo pro duris: - Šešelga, nešk degtinės ir užkandos.
    - Nereikia, - atsakė Pinčukas. - Aš degtinės, kaip žinai, negeriu. O reikalas toks: pavok man Girdvainio obuolmušius.
    - Tai kad aš galėčiau! - atsiduso Raupys. - Seniai galvoju ir nieko negaliu padaryti.
    - Aš jau sugalvojau, o tu tik padaryk, - pasakė Pinčukas ir kažką pasilenkęs pradėjo kuždėti Raupiui į ausį.
    Šešelga taip ir nenugirdo, ką velnias su arkliavagiu tarėsi. Sutrukdė, kad jį kur devynios, tas kalvio puskvailis Jurgutis su savo pasagomis. O paskui, išvaręs jį į priemenę, vėl puolė prie kamaros durų, spėjo tik nugirsti, kad eina kalba apie kažkokius obuolmušius. Kas čia per galas? Ir Jurgutis kažką burbėjo apie obuolmušius, ir čia dėl jų derasi. Bet Raupys šūktelėjo degtinės, Šešelga atšoko ir vėl prikišo ausį prie durų, tik nieko negalėjo išgirsti, nes Pinčukas kažką pakuždomis kalbėjo.
    - Supranti, - pagaliau Pinčukas garsiai pasakė. - Kai tu nuvažiuosi, aš pradėsiu priešingoje pusėje žvengti ir suklaidinsiu.
    - Labai gerai, - apsidžiaugė Raupys. - O kada mes tai padarysim?
    - Kai važiuos užsakų, - atsakė Pinčukas.
    - Puiku, - pritarė Raupys. - Ir tu man dūšią dar grąžinsi?
    - Grąžinsiu, - sutiko Pinčukas. - Tiktai tu nelįsk su ja pro antrą galą į Girdvainio obuolmušius. Tada pražūsi pats su visa savo dūšia.
    - Durnas aš būčiau pro arklių pasturgalius landžioti? - atsakė Raupys ir buvo toks patenkintas, kaip dar niekada. - Aš, kai tik nučiupsiu juos, tuojau per sieną ir į Prūsus.
    - Tavo reikalas, - atsakė Pinčukas. - Kur norėsi, ten galėsi juos dėti. Tiktai kad jų Girdvainis daugiau nematytų.
    Tada Šešelga, išgirdęs už durų, kad jau baigia susitarti, įėjo su buteliu ir, dėdamasis viską žinąs, paklausė karčemininko godumu:
    - O man kas bus? - nusišiepė Pinčukui ir Raupiui.
    Raupys suprato, kad Šešelga už durų klausėsi jų kalbos, tai supykęs atsakė:
    - Tai, kas paliks nuo arklių.
    - Chamas, - piktai atsikirto Šešelga ir norėjo trinktelėti durimis, bet pergalvojo ir padėjo butelį ant stalo, turėdamas savo išskaičiavimų.- Še, pasilak.
    Bet Šešelga ir šį kartą apsiriko. Raupys įspėjo ir šitą jo mintį, kad nugirdęs nori išgauti jo paslaptį.
    - Ne, - linksmai atsakė tada Raupys, net jo ruda barzda prašviesėjo. - Šį kartą aš nepasilaksiu, tik išsipagiriosiu. Turiu svarbų darbą.
    - Koks tavo darbas? - dar labiau supyko Šešelga. - Arklius vogti!
    - O tavo dar prastesnis, - nenusileido pralinksmėjęs Raupys. - Nuo pavogtų arklių uodegas karpyti.
    - Ar tu sugavai mane, kad sakai? - įsižeidė Šešelga.
    - O tu ar sugavai mane, kad sakai? - atsikirto Raupys.
    - Chamas! - nusikeikė Šešelga.
    - Šunbajoris, - riktelėjo Raupys.
    - Nesipykit, kūmai, - pertarė Pinčukas. - Bus vienam gerai, bus ir kitam neblogai. Pašniaukime verčiau tabokos.
    Bet siekė į liemenę tabokinės - nebėra. Suprato, kad kur nors ant kelio ar prie tiltelio pametė, kai su Girdvainio arkliais ėjo lenktynių.
    - Eisiu tabokinės ieškoti, - tarė Pinčukas ir atsisveikino. - Ligi trečių gaidžių gal dar surasiu.
    Ir išėjo. Raupys liko vienas gerti savo degtinės, kad išsipagiriotų, o Šešelga iš to piktumo nuėjo gulti į priemenę, kur po suolu buvo nugriuvęs girtas Jurgutis ir kietai užmigęs. Bet Šešelga jo nepastebėjo, būtų laukan išmetęs, o dabar atėjęs griuvo į guolį, tik negalėjo užmigti. Buvo įžeistas bajoriškas unaras. Be to, Girdvainio arkliai jam iš galvos neišėjo.
    - To pane, - vartėsi nuo šono ant šono, - tokie arkliai tai jau ne arkliavagiams vogti ir ne chamams turėti. Tokiais arkliais tiktai tikriems bajorams važinėti.
    Bet ir kaip sielojosi Šešelga dėl Girdvainio arklių, nieko negalėjo sugalvoti, kad jie galėtų jam tekti. Pyko ant savęs, kad nenugirdo Pinčuko ir Raupio paslapties, kaip jie pavogs tuos arklius, ketino nueiti ir išduoti viską Girdvainiui, tik bijojo arkliavagio ir velnio keršto, todėl nieko nepadarė ir tylėjo. Pagaliau nusiramino, kad ir jam kas nors teks iš Girdvainio arklių.