XXIV

    Kaip išvažiavo Girdvainis su Jurga užsakų, taip ir nulėkė tiesiai į Švendubrę, nesustodami nei prieš kalną, nei prieš tiltą. Pirmuosius tiltelius pralėkė ir nepastebėjo, ar sveiki jie buvo, ar sugriuvę, o pamatęs pastaruosius, Girdvainis net nustebo: visiškai buvo sveiki, tarsi vakar būtų nesugriovęs.
    Kaip čia atsitiko, neturėjo laiko pagalvoti. Šuoliais lėkė obuolmušiai, širdis iš džiaugsmo smarkiai plakė, o jis akių nuo Jurgos nenuleido, stipriai ją laikė apkabinęs dešiniąja ranka per liemenį.
    Nepamatė, kaip nulėkė į Švendubrę ir sustojo ties šventoriumi prie klebonijos vartų. Nusižvengė žirgai ir prižadino Švendubrės kleboną, kuris dar šiltoje lovoje saldžiai miegojo.
    "Kas gi čia dabar taip anksti atvažiavo? - pagalvojo pro miegus Bonifacas Bobinas. - Ar ne koks šunbajoris baigti vinto?"
    Bet saldus miegas taip ir lipdė akis, ir klebonas apsivertė ant kito šono.
    "Tegu sau važiuoja nors ir į pragarą su velniais baigti", - pagalvojo ir vėl užmigo.
    O Girdvainis pastatė arklius prie šventoriaus tvoros, paėmė Jurgą už rankos, ir nuėjo susikabinę į tuščią bažnyčią. Sustojo prie altoriaus ir laukia, kada klebonas pasirodys.
    Bet pasirodė tiktai zakristijonas Benjaminas, ilgas kaip žardis. Girdvainis truktelėjo jį už skverno, kai tas ėjo pro šalį, klūpčiodamas prieš didįjį altorių, ir sako:
    - Prikelk kleboną! Turiu labai skubų reikalą.
    Zakristijonas pažiūrėjo į jaunikį su nuotaka ir suprato, koks čia gali būti reikalas, tad abejingai atsakė:
    - Spėsi. Nedega.
    - Ką tu žinai, gal man dega? - pyktelėjo tada Girdvainis ir įspaudė rublinę zakristijonui į delną. Tada bažnyčios tarnas iš karto atlyžo ir sako:
    - Tuojau. Tik dulkes nuo altoriaus nušluostysiu ir nueisiu.
    Nuėjo zakristijonas ir sugrįžo, bet klebonas dar negreitai pasirodė. Jaunavedžiai laukė valandą, kitą, kol atėjo užsimiegojęs klebonas ir pašaukė juos į zakristiją.
    - Ko reikia? - piktai paklausė.
    Girdvainis, nei pagarbinęs, nei rankos klebonui pabučiavęs, tiesiai ir pasakė:
    - Duok, klebone, tuojau šliūbą arba po trijų savaičių.
    Pažiūrėjo tada nepatenkintas klebonas, paskutinis miegas nuo blakstienų nulakstė, peržegnojo tokį smarkų jaunikį ir atgal žengė:
    - Užkerėtas esi, - sako, - ar ką jau? Tegu kerai pirma praeis, o jau paskui apie šliūbą kalbėk.
    - Nepraeis, - nusišypsojo Girdvainis. - Visam gyvenimui esu užkerėtas.
    - Neduosiu tau šliūbo ir nepriimsiu. užsakų, - atsakė klebonas. - Su piktom dvasiom turite reikalą, tegu jos ir sutuokia judu.
    Mato Girdvainis, kad nieko neišeis, nesusikalbės su klebonu, todėl, negaišdamas laiko, išsitraukė dešimtrublinę iš kišenės ir padėjo ant stalo.
    Klebonas pažiūrėjo į dešimtrublinę, nusižiovavo ir sako:
    - Na, ką čia dabar su jumis darysi? Kalbėkite poterius, ar ką jau?
    Atkalbėjo tada poterius, klebonas lotyniškai, pamažu, žiovaudamas. Girdvainis su Jurga - lietuviškai, skubindami, praleisdami, vienas į kitą žvilgčiodami.
    Po poterių subarė klebonas jaunuosius ir vėl sako:
    - Stonan moterystės stojate, o poterių nemokate. Negaliu priimti užsakų.
    "Per maža", - pagalvojo Girdvainis ir dar vieną dešimtrublę ant stalo padėjo.
    Klebonas pašnairavo į naują dešimtrublę ir sako:
    - Kuo tu pavarde ir vardu ir iš kur tu?
    - Girdvainis Jurgis iš Daugnorių kaimo, - atsakė Girdvainis patenkintas, kad pagaliau nugalėjo klebono užsispyrimą.
    - Girdėjau, - atsakė užrašydamas klebonas. - Tėvas buvo geras ūkininkas, o tu, girdėjau, didelis palaidūnas. Turi pasitaisyti, stojęs į moterystės stoną.
    - Pasitaisysiu, - prižadėjo Girdvainis.
    - O nuotaka iš kur? - paklausė klebonas.
    - Iš Paudruvės kaimo, - atsakė už nuotaką Girdvainis.- Malūnininko Baltaragio duktė Jurga.
    - Pala? - nustojo rašęs klebonas. - Kokio Baltaragio? Ar ne to raganiaus, kuris čia vieną davatką norėjo už velnio išleisti?
    - To paties, - linksmai atsakė Jurga.
    - Na, taip aš ir maniau, - nuleido rankas klebonas. - Apraganiavo tave, neišmanėli, o tu ir galvos netekai.
    - Nors ir dvi turėčiau, nesigailėčiau, - atsakė Girdvainis.
    - Matau, matau, - sutiko klebonas. - Priimsiu užsakus, bet tu dar pagalvok, kol dar laiko yra.
    - Neturiu ko galvoti, - atsakė Girdvainis ir žvilgtelėjo į Jurgą. - Ar ne taip?
    Jurga atsakė šypsena.
    Tuo metu pasigirdo skardus arklių žvengimas, kad net bažnyčios stiklai sutirtėjo. Krūptelėjo Girdvainis ir įsiklausė.
    Pro zakristijos duris staiga įpuolė tokia supintijusi moterėlė ir, vos atgaudama kvapą, sušuko:
    - Arklius pavogė! Arklius pavogė!
    Tai buvo Uršulė.
    - Kokius arklius? - nesuprato klebonas.
    Girdvainis lyg įgeltas šoko iš vietos ir išbėgo pro duris.
    Lauke arkliai dar garsiau žvengė. Tiktai Girdvainis negalėjo suprasti, kurioje pusėje žvengia. Į kurią pusę tiktai atsisuks, ten ir žvengimas pasigirsta.
    Bėgo į vieną pusę, į kitą, ir vis priešingoje pusėje žvengė obuolmušiai. Apsisuko Girdvainiui galva besisukinėjant, ir jis nubėgo tiesiai per laukus, palikęs savo nuotaką ir viską užmiršęs pasaulyje.
    O arkliai vis dar žvengė.