| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Kazys Boruta Baltaragio Malunas Arba Kas Dejosi Anuo Metu Paudruves Krašte IntraText CT - Text |
Pagaliau Anuprui pagailo Girdvainio,
ir jis išėjo ieškoti jo kry˛kelėse. Obuolmušių vis tiek
nesurasi, reikia gelbėti bent tai, ką dar galima išgelbėti,
būtent, patį Girdvainį, kuris visai galvos neteko per tuos savo
arklius.
Nuo to ryto, kai išbėgo jis iš ba˛nyčios, tarsi
˛emė būtų u˛sidegusi po jo kojomis: lakstė, puldinėjo
į visas puses, visur girdėdamas savo obuolmušių ˛vengimą ir
niekur jų nesurasdamas. Ir kur tu juos surasi, jeigu Raupys, kai
pačiupo juos, taip ir nudūmė tiesiai į Prūsus, niekur
nesustodamas nei atsikvėpdamas.
Girdvainis taip pat ne kartą buvo nuėjęs ligi
Prūsų ir atgal sugrį˛ęs, visur klausinėdamas, ar kas
nematė jo arklių, bet ˛monės tiktai pečiais traukė -
nei matė, nei girdėjo. O kai Girdvainis pradėdavo smulkiai
pasakoti, kaip atrodę jo arkliai - viesulai buvę, o ne arkliai - tada
˛monės įtariamai ˛vilgteldavo į Girdvainį ir
nusigrį˛ę pirštu sau į kaktą pabarbendavo. "Matyt, ne
visi namie tam ˛mogui", - pagalvodavo ir atstodavo.
Bet Girdvainis ilgiau vienoje vietoje neu˛trukdavo, net ir
klausinėdamas apie savo arklius, nes čia pat, bekalbant, su˛vengdavo
kurioje nors pusėje, o jis krūptelėjęs įsiklausydavo
ir nudro˛davo, nieko nesakęs, tiesiai per laukus ten, kur tas ˛vengimas
pasigirsdavo. Tai kur čia nepaabejosi, kad tam ˛mogui galvoje negerai, o
ne pavogtų arklių reikalas?
Niekas kitas negirdėjo Girdvainio obuolmušių
˛vengiant, tiktai jis vienas, nes ir ˛vengė iš tikrųjų tiktai jo
ausyse ir mintyse. Todėl ir sukosi lyg u˛kerėtas u˛burtame rate,
nerasdamas išeities.
Anupras tikėjosi, kad jam gal pasiseks perkalbėti
Girdvainį; atsukti jo susuktą galvą ir sugrą˛inti pagaliau
į namus, o gal ir pas nuotaką, kuri laukia jo ir nesulaukia.
Ba˛nyčioje jau seniai praėjo u˛sakai, smailindami
piktus ˛monių lie˛uvius ir skleisdami visokias paskalas. Girdvainio
nelaimė nesu˛adino ˛monių širdyse u˛uojautos, o tiktai piktą
pašaipą.
Tūlas, net pakelėje sutikęs nelaimingą
jaunikį, neiškęsdavęs ir tiesiai į akis
pasityčiodavęs:
- Tai vis dar ieškai savo arklių? - neva
paklausdavęs. - O tavo jaunoji, girdėjau, tavęs nesulaukdama,
jau su kitu rengiasi vestuves kelti.
- Tegu sau kelia! - iš prad˛ių atsakydavo Girdvainis, o
paskui, kai suprato, kad iš jo tyčiojasi, piktai dėbteldavo akimis ir
nueidavo savo keliais, nieko neatsakęs.
Ir Girdvainis juo toliau, juo daugiau atšiauresnis ir
niauresnis darėsi. Parblokštas savo nelaimės, neatrado ˛monėse
nei širdies, nei supratimo, nei u˛uojautos, o tiktai piktą pašaipą ir
pasityčiojimą, todėl nuo visų nusigrį˛o ir į
kiekvieną ˛iūrėjo su nepasitikėjimu, tarytum visi
˛monės būtų sutartinai pavogę jo arklius ir jį
išvarę klaid˛ioti keliais ir šunkeliais.
Tada jis pradėjo neapkęsti visų ˛monių
ir ˛iūrėti į juos kaip į vagių bendrininkus. Dabar jau
neklausinėdavęs, ar kas nematė jo arklių, o jeigu kas
jį paklausdavęs net su u˛uojauta, jis piktai atšaudavęs:
- O kas tau darbo? - ir nueidavęs kaip baidyklė.
Jis dabar gerai ˛inojo, kad ˛monės nieko jam
nepadės, tiktai gaišins ir šaipysis, todėl iš tolo jų vengė
ir į jokias kalbas nesileido. Jeigu išalkęs ir u˛klysdavo kur į
namus, - savo namus visiškai u˛miršo, tarsi jų būtų ir
neturėjęs, - tai valgęs nevalgęs tuojau išeidavo, nei
ačiū nepasakęs. Kur jis nakvodavo, nuo speigo, darganos
pasislėpdavo, ˛monės ir ne˛inojo. Jį galima buvo sutikti visada
- dieną ar naktį - kur nors pakelėje einantį, su savim
ka˛in ką kalbantį ir nieko nematantį. Negalėdamas su
˛monėmis apie savo nelaimę kalbėti, pats su savim
kalbėjosi, pats klausdamas ir pats atsakydamas, tarytum ne vienas ˛mogus
būtų, bet du iš karto.
Tai ir Anuprui, su juo susitikus, nelengva buvo
susikalbėti. Pamatė jį Anupras keliu nuo Girninkų ateinantį.
Sustojo, ˛iūri ir pa˛inti negali. Į ką ˛mogus pavirtęs! Ne
˛mogus jau, bet tik ˛mogaus šešėlis. Būtų praėjęs pro
šalį nei Anupro nepastebėjęs. Kur toks arklius suras! Tokiam
tiktai su varnom į dausas lėkti.
- Svieteli tu mano margas! - nustebo Anupras. - Eina pro
šalį ir net nepasi˛iūri.
- O ko aš į tave ˛iūrėsiu? - atsakė
neatsigrę˛damas Girdvainis.
- Argi jau manęs nepa˛įsti? - paklausė
Anupras.
- O kas tu toks? - grį˛telėjo Girdvainis, piktai
˛vilgteldamas į Anuprą.
- Tai dabar ir gana! - ne tiek stebėjosi, kiek
Girdvainio gailėjosi Anupras, - Tave, vyruti, tai tikrai sunku bepa˛inti.
O aš - koks buvau, toks ir esu. Argi jau Anupro neatsimeni?
- Atsimenu, - liūdnai atsakė Girdvainis,
ka˛ką galvodamas. Paskui, kiek patylėjęs, lyg apgailestaudamas,
pridėjo: - Kam mes tada va˛iavome, Anuprai, pas tą prakeiktą
mergą?
- Kaip tai kam? - nesuprato iš karto Anupras. - Ogi pats
sakei, kad su tokiais arkliais nors ir pasaulio gale, o turime surasti
savąją mergą. Ko gi nori - suradome.
- Kas iš to, kad suradome, o arklius praradome, -
atsakė Girdvainis, ka˛kur į tolumą ˛iūrėdamas.
- Matyt, taip jau lemta buvo, - ˛iūrėdamas į
Girdvainį, pertarė Anupras. - Ką dabar padarysi? Arba arkliai,
arba merga, O dėl tokios šaunios merginos net ir tavo obuolmušių
negaila. Antros tokios visame pasaulyje nesurasi.
- Bet tokių ir antrų arklių, - pertarė
Girdvainis.
- Kas tiesa, tai tiesa, - pritarė Anupras. - Bet vis dėlto ˛mogus
tai ne arklys. Negi dabar dėl arklių iš pasaulio kraustysiesi?
- Kad man niekas daugiau pasaulyje nebemiela, - atsakė
Girdvainis.
- Nukalbėjai dabar, ir gana! - subarė jį
Anupras. - Aš senas, o ir tai, kai pasi˛iūriu - viskas mano akį
traukia, viskas širdį d˛iugina, net tas pakelės akmenėlis.
Prisėskime ant jo, pakalbėsime, gal ir susitarsime.
Anupras prisėdo ant akmens, o Girdvainis
˛iūrėjo lyg abejodamas, lyg nepasitikėdamas.
- Sėsk, - dar kartą pasakė Anupras. - Ko
čia dabar dairaisi?
Girdvainis lyg nenoromis prisėdo ant akmens kraštelio.
Taip kurį laiką abudu ir sėdėjo tylėdami. Anupras
˛iūrėjo į Girdvainį, ir jam taip graudu pasidarė, kad
jis net ˛od˛ių pritrūko paguosti ar nuraminti, o Girdvainis,
sukandęs dantis, tylėjo ir ˛iūrėjo į ˛emę po savo
kojomis.
- Tai va, - pagaliau tarė Anupras, o ką pasakyti
norėjo, ir pats ne˛inojo. Tik pasi˛iūrėjo į Girdvainio
sunykusį veidą ir susitiko su jo degančiomis akimis. Girdvainis
irgi pasi˛iūrėjo į Anuprą, lyg ka˛ką išgirsti norėdamas.
Bet Anupras pasi˛iūrėjęs tik tiek pasakė: - U˛teks tau klaid˛ioti.
Eisime namo, o paskui ir pas ją nuva˛iuosime. Ji vis dar tavęs
laukia.
- Kas iš to, kad ji manęs laukia, - liūdnai
atsakė Girdvainis. - Kol nesurasiu savo obuolmušių, tol
negalėsiu pas ją nuva˛iuoti. Kaip aš be jų nuva˛iuosiu? -
ne˛moniškas sielvartas, susimaišęs su begaliniu ilgesiu, praskambėjo
jo balse. - Kaip jai į akis pa˛iūrėsiu? Ir ką pasakysiu?
Nespėjo Anupras ˛od˛io pertarti, kai Girdvainis staiga
pašoko, įsiklausė ir beveik tekinas pasileido bėgti keliu, tarsi
ka˛ką vydamasis.
Ak, tai jis vėl nusivijo tariamą savo
obuolmušių ˛vengimą!
Nustebęs Anupras nespėjo nei jo sulaikyti, nei
pašaukti. Šauk nešaukęs, vis tiek neprišauksi. Bet Anupras nė
nemėgino jo prisišaukti ir sulaikyti. Pats savo akimis pamatė, kad
Girdvainį ištiko daug didesnė nelaimė, negu obuolmušių
pra˛uvimas. Pakilęs nuo akmens, nuėjo, pama˛ėle galvodamas, argi
jau nebėra tokioje nelaimėje pagalbos? Ir Anupras su visu savo
senų metų u˛sispyrimu pasiry˛o surasti tą pagalbą.
O Girdvainis toliau nuklydo ne˛inomais keliais ir
šunkeliais, visų vėjų blaškomas, nes tų vėjų
suokime jis išgirsdavo savo obuolmušių ˛vengimą ir viską
pasaulyje u˛miršdavo. Net ir tą, kurios per septynias mylias aplinkui
ieškojo, o suradęs dėl savo arklių pametė, paliko
laukiančią nesulaukiančią, verkiančią ir
keikiančią, bet vis negalinčią išsi˛adėti savo
jaunikio, kuris savo obuolmušiais patraukė jos širdį ir
išsklaidė burtus nuo jos kelio. Bet negalėjo ir Girdvainis be tų
savo obuolmušių nuva˛iuoti pas savo nuotaką, nors visa širdimi buvo
jos pasiilgęs.
Kada gi tu, Girdvaini, sugausi savo obuoliuotuosius, kada
nulėksi su jais kaip su vėjo sparnais pas savo nuotaką?