Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
Kazys Boruta Baltaragio Malunas Arba Kas Dejosi Anuo Metu Paudruves Krašte IntraText CT - Text |
Tuojau po arkliavagio Raupio žuvimo
karčemninkas Šešelga pamatė, kad nebebus jam daugiau gyvenimo, nes
nebus vogtų arklių, nebebus ir jų uodegų. O iš tų
uodegų Šešelga svarbiausia ir gyveno. Menkas pelnas buvo mužikam
arielką šinkuoti. Ne tiek pragers, kiek triukšmo pridarys. Koks gi
čia, kad ir šunbajoriui, gyvenimas?
O, be to, po tokio negarbingo Raupio nugalabijimo mužikai
visai įsidrąsino ir tokie akiplėšos pasidarė, kad tu,
bajore Šešelga, bėk nors į svieto galą, viską palikęs.
Tiesiog špygom badė ir stačiai į akis juokėsi:
- Na, kaip dabar tau, pan Šešelgevič, sekasi be
arkliavagio? Tur būt, nekaip, kad nosį nuleidai?
Šešelga bandė ir kantrumu, ir tylėjimu nusikratyti
akiplėšų, bet tai nieko negelbėjo, priešingai, Šešelgos
nuolaidumas dar labiau kurstė nedorėlius iš jo tyčiotis.
Tai Šešelga galvojo šiaip, galvojo taip, pagaliau
nusprendė eiti pasitarti su savo bičiuliu Paudruvės pelkių
velniu Pinčuku.
Kelias buvo netolimas. Išėjo prieš vidunaktį, nes
tiktai pačiam vidunaktį galima buvo Pinčuką prisisaukti.
Bet juo arčiau pelkių, juo didesnė baimė ėmė
Šešelgą. Dar išgąstis buvo nepraėjęs po Raupio
nugalabijimo. O Pinčukas, tegu ir prietelius, bet vis dėlto velnias:
ką žinai, žmogus, ko jis gali prasimanyti? Jeigu jau žmonės visiškai
pabiuro, ko gali laukti iš velnių?
Toks šiurpulys ėmė krėsti Šešelgą, o
paskui pradėjo ir kinkos drebėti, kad vos nesugrįžo atgal, kai jau
buvo priėjęs prie pat pelkių. Bet pats save čia
sugėdino, kad bajoras ir bijosi velnio, sukaupė visą
drąsą, tris kartus sušvilpė ir drebančiu balsu
pašaukė:
- Pinčuk, neužtruk, apie kelmą apsisuk ir tuojau
čia pat pribūk!
Šaukė vieną kartą - nieko, šaukė
antrą kartą - tylu, tik krūmai patamsyje čeža, pašaukė
trečią kartą - net plaukai ant galvos po kepure pasišiaušė.
Tik klaikiai nusižvengė kažkas viduryje pelkių, o čia pat nematomas
balsas atsiliepė:
- Ko tau reikia, kad vidurnaktyje iš miego keli?
- Gyvenimo man nebėra, - prašvebleno vis dar
drebėdamas Šešelga, nors ir pažino savo prietelių iš balso. -
Nugalabijo tie chamai Raupį, tikri akiplėšos pasidarė, ką
aš dabar darysiu?
- O kas man darbo? - atsakė vis dar nepatenkintas
Pinčukas. - Sakiau tam girtuokliui, kad nelįstų Girdvainio
obuolmušiam pro pasturgalį, ko lindo?
- Kad nebuvo kitos išeities, - mėgino Šešelga
pateisinti savo draugą.
- Nebuvo, tai ir pražuvo, - abejingai atsakė
Pinčukas. - O tau ko reikia?
- Patark, prieteli, kaip man dabar gyventi? - maldavo
Šešelga. - Špygom mane mužikai užbadys. Padėk man nuo jų apsiginti.
- Et, - supyko visai Pinčukas. - Kaip aš tau
padėsiu? Sukis pats, kaip išmanai. Aš savo bėdų turiu. Be to,
nusilaksčiau per žiemą, Girdvainį beklaidindamas,
norėčiau kiek pailsėti ir išsimiegoti.
- Tai tu šitoks, - įsižeidė Šešelga. Nesulaukta
galva, kad šitaip bajoras žemintųsi prieš nusususį velnią ir dar
nieko nelaimėtų. -Vadinas, apleidi nelaimėje draugą? Na,
gerai, paminėsi.
Tai pasakęs, Šešelga net pats nusigando: iš kur tiek
drąsos atsirado kalbėti su velniu ir dar vidurnaktyje ant pelkių
krašto. Ar trukt čia, ir nugramzdins į liekno dugną. Bet jeigu
jau įžeistas bajoriškas unaras - kas bus, tas bus, bet negali bajoras
nusileisti. Tai ir žėrė Šešelga visą savo apmaudą velniui
tiesiai į akis.
- Nepyk, - pagaliau tarė Pinčukas.- Jeigu jau taip
labai nori, gali atsikeršyti už Raupio nugalabijimą. Nuėjęs
į miestą, apskųsk valdžiai, kad mužikai maištą kelia ir
nekaltą žmogų nužudė. Pradės juos tampyti po
kalėjimus, kad net Raupio ims gailėtis. O jeigu dar bus tau maža, tai
rink arklių pėdas, spiauk tris kartus ir tark: "Kad ir jūs
taip nusivarytute, kaip Girdvainio obuolmušiai." Ir kris tie arkliai,
kurių pėdas paspiaudysi. Pražudysi daugiau arklių, negu Raupys
nujojo, ir atkeršysi savo priešininkams. Tiktai nespiauk prieš vėją,
kad sau barzdos neapspiautum. Tada ištiks tave nelaimė. O dabar lik
sveikas ir netrukdyk manęs. Tyko Baltaragis su sidabro kulka, bet nepavyks
jam manęs nušauti. Dar jis nežino, ką aš jam ištaisysiu,- pasakė
Pinčukas, nusižvengė iš seno papratimo ir dingo.
O Šešelga apsidžiaugė, kad galės mužikam
atsikeršyti, ir pats sau tarė:
- Na, dabar parodysiu tiems šunsnukiams, ką aš galiu!
Patenkintas sugrįžo atgal į karčemą ir,
nė ryto nesulaukęs, nutarė tuojau pradėti veikti. Tai
migęs nemigęs su gaidgyste atsikėlė, pasikinkė į
kalamašką pusiau nudvėsusią kumelę ir išvažiavo į
miestą.
Dar buvo ankstyvas rytas, vos pradėjo aušti, o kelias
tolimas. Norėjo anksčiau nuvažiuoti, kad spėtų apeiti
visokią valdžią ir apskųsti neklaužadas mužikus. Su pavydu
prisiminė baudžiavos laikus, nereikėtų dabar belstis pro
tamsą į miestą, pats bizūnu išluptų pusę
valsčiaus, kad metus kitus kasytųsi ir minėtų pono
malonę. O dabar - nieko nepadarysi - priešaušryje niuksėjo ir
badė botkočiu kumelpalaikę, kad ta bent kiek vikriau
judėtų, bet kumelė lyg tyčia, bakstelėjus ją su
botkočiu, sustodavo, tarsi norėdama paklausti, ko tu čia,
durniau, badaisi?
- Kad tave kur giltinė! - neiškentęs keikėsi
Šešelga. - Su tokia gitnara nebent tiktai į peklą smalos važiuoti, o
ne į miestą skubiais reikalais.
Besibarant su kumele, pradėjo švisti, ir Šešelga
pamatė ant kelio daugybę arklių pėdų. Atsiminė,
kad vakar buvo turgus, matyt, daug kas iš Paudruvės buvo važiavęs
į miestą. Šešelga apsidžiaugė, kad laiku išvažiavo - du zuikiu
iš karto nušausiąs: ir valdžiai mužikus apskųsiąs, ir jų
arklius išgaišinsiąs.
Tai Šešelga, išlipęs iš kalamaškos, pradėjo rinkti
arklių pėdas, spiaudyti nusigrįžęs pavėjui ir
kalbėti burtų žodžius. Nevaroma kumelė su kalamaška vis
atsigrįždavo, tarytum stebėdamasi, kodėl jos nebaksi
botkočiu, o kažką renka nuo kelio. Bet Šešelga buvo taip užsiėmęs,
kad ir nepastebėjo, ko čia ta jo kumelė dairosi. Tiktai tada
ją prisiminė, kai atsimušė kakta į sustojusią
kalamašką (mat, buvo pasilenkęs naujos pėdos užburti), ir,
pakėlęs galvą, piktai šūktelėjo:
- Nu, sterva, ar jau nepasivelki?
Bet kumelė net neatsigrįžo pasižiūrėti,
kas čia ant jos šūkauja, tiktai pasiūbavo į šonus ir griuvo
viduryje kelio.
- Nagi čia dabar kas? - nustebo Šešelga. - Ar gaišti
užsimanei?
Kumelė jau būrė su kojomis ir dantis
iššiepė.
- Negi būčiau savo kumelės pėdas
užbūręs? - atsikvošėjo Šešelga. Ėgi žiūri,
paskutinė pėda, kurią spiaudė, kaip tik ir yra jo
bėrosios. - Kad tau kur galas šitaip neapsižiūrėti!
Bet dėl kumelės nenusiminė Šešelga,
priešingai, dargi apsidžiaugė, nes pamatė, kad tikrai Pinčuko
patarti burtai padeda. Tai palikęs bajorišką kalamašką su
nudvėsusia kumele kelio viduryje, nuėjo toliau pėsčias
į miestą, spiaudydamas į kiekvieną arklio pėdą,
kad pagaliau net seilių pritrūko ir burna visiškai išdžiūvo.
Pasiekęs miestą, Šešelga taip pat negaišo.
Lakstė net liežuvį iškišęs nuo vieno šunadvokačio pas
kitą, vis rašydamas skundus ir nešiodamas valdžiai, kad Paudruvės
krašto mužikai pradėjo maištą kelti ir žudyti nekaltus žmones.
Valdžia pasižadėjo atsiųsti visą
baudžiamąjį būrį mužikams numalšinti, ir Šešelga, nors ir
be kumelės ir be kalamaškos, labai patenkintas grįžo atgal į
savo Gaidžgalės karčemą, vis dar pakeliui spiaudydamas į
arklių pėdas ir džiaugdamasis, kad tokia baisi bausmė ištiks
Paudruvės kraštą.
Sugrįžęs į savo karčemą, nieko
daugiau neveikė, tiktai žvalgėsi pro langus ir trynė iš
džiaugsmo rankas, laukdamas, kas čia dabar bus.