XLII

    O tą vakarą, saulei leidžiantis, kai susirėmę vyrai ant Padievyčio tiltelio nuskandino vargšę Uršulę, keliu Paudruvės pelkių link ėjo Visgirda su šermukšnine lazda, kilpomis ir rezginėmis po pažastimi.
    Jis seniai įtarė, kad visų tų nelaimių tikrasis kaltininkas bus ne kas kitas, tiktai Paudruvės pelkių velnias Pinčukas, kuris, matyt, visai pablūdo ir nesiliauja eibes daręs. Reikia jį kartą pričiupti ir sutramdyti, kad daugiau nesivaidentų.
    Tad Visgirda, sutelkęs visą savo išmintį ir prityrimą, sekiojo jį pėdomis ir taisė ant jo takų kilpas, kad jis pagaliau įkliūtų, bet Pinčukas kaip padūkęs lakstė visur aplinkui, o Visgirda niekaip jo negalėjo sugauti.
    Tiktai tą vakarą, eidamas pro Gaidžgalės karčemą, - rengėsi ir ten užtaisyti jam kilpas, - pamatė ant kryžkelės ubagą ne ubagą ar šiaip kokį pavargėlį pakeleivį, atšlubuojantį ir su lazdele pasiramsčiuojantį. Iš pradžių Visgirda pagalvojo, ar tik nebus kalvio Juodvalkio parankinis Jurgutis, kuris nuo pernai pablūdęs valkiojosi pakelėmis, matyt, koją išsinarinęs ir pagaliau grįžtąs namo. Bet, arčiau priėjęs, pamatė, ar nebus tiktai ubagu apsimetęs tas nelabasis, kurio seniai ieško.
    - Ar iš toli keliauji? - užklausė Visgirda nepažįstamąjį.
    - Iš toli ir iš arti, - atsakė tas, stabteldamas ir viena kulnim žemės nesiekdamas.- O pats kur eini?
    - Nagi čia pat į pelkes kiškių gaudyti, - atsakė Visgirda, atpažindamas Pinčuką, kurio niekada nebuvo matęs, tik daug apie jį girdėjęs.
    Pinčukas irgi atpažino Visgirdą, tik nežinojo jo minčių ir ketinimų. Pagalvojo, gal tikrai senis skerdžius medžioja kiškius, neturėdamas ko veikti. Ir staiga šovė jam į galvą gera mintis.
    - Nori, - sako, - aš tau visus kiškius sugaudysiu ir tave auksu apipilsiu?
    - Už ką gi taip? - nustebo Visgirda ir arčiau priėjo, taikydamasis užmesti sukryžiuotas kilpas-rezgines Pinčukui ant galvos, o paskui tvoti atgalia ranka su šermukšnine lazda, kad iš jo derva pasilietų.
    Bet Pinčukas, pajutęs pavojų, kiek atsitraukė šlubčiodamas ir išsiėmė iš liemenės tabokinę.
    - Matai, - tarė, šniaukšdamas taboką ir apgalvodamas, kaip čia geriau susitarus. -Tu gudrus, ir aš ne kvailas. Kam mums pyktis? Galime gražumu susitarti. Kaip žinai, Girdvainio obuolmušiai žuvę, ir jis pats iš proto išėjęs. Nuvežk mane už jį piršliais pas Baltaragio dukterį Jurgą, tai aš tave aukso kalnais apipilsiu.
    - Kodėl ne, - sutiko Visgirda, norėdamas Pinčuką arčiau prisivilioti, - galiu nuvežti... Tik koks iš tavęs jaunikis: senas kaip kelmas ir šlubas kaip velnias.
    - Tai tiesa, - atsiduso Pinčukas.- O ar negalėtum manęs atjauninti ir pataisyti koją?
    - Galėčiau, - pritarė susidomėjęs Visgirda, - tik nežinau, ar tu galėsi?
    - Aš viską galiu! - staiga užsidegė Pinčukas, viskam pasiryžęs, kad tik pavyktų piršlybos.
    Tada nusišypsojęs Visgirda išsiėmė iš kišenės savo tabokinės ragelį ir ištraukė kamštį.
    - Ta va, - tarė, - jei galėtum įlįsti į mano tabokinės ragelį, tai išlįstum iš jo sveikas ir jaunas.
    - Gerai, - sutiko apsidžiaugęs Pinčukas, čia pat pasimuistė, skarmalai kaip rūkas nukrito, o jis pats su visa velniška nuogybe šmurkšt ir įlindo į tabokos ragelį, tik uodegos galiukas liko.
    Visgirda, nieko nelaukdamas, kakšt ir užkalė ragelį, kamščiu prispausdamas uodegos galą, o paskui padarė kryžminį ženklą, kad velnias neišlįstų, dar kilpomis apraizgė ir, lyg niekur nieko, ramiai įsidėjo į kišenę.
    Tą stebuklingą tabokinę seniai Visgirda turėjo, dar iš turkų karo buvo parsinešęs, bet jos galybe tik vieną kartą galėjo pasinaudoti, Tai vis atidėliojo, nenorėdamas gyvą padarą, nors ir didžiausią priešininką, į ją įgrūsti, o dabar apsidžiaugė, kad taip lengvai įvarė nenaudėlį velnią ir amžinai užkalė. Patenkintas nuėjo Gaidžgalės karčemos link, galvodamas, kad dabar visos bėdos pasibaigė ir bus galima viską pataisyti. Tik Pinčukas, uždarytas ragelyje, cypė ir zvimbė kišenėje kaip svirplys.
    - Kur čia dėti tą biaurybę? - nesikęsdamas svarstė Visgirda. - Reiktų taip užkišti, kad daugiau po žmones nesivalkiotų ir eibių nedarytų.
    Priėjęs Gaidžgalės karčemą, stabtelėjo ir pasižiūrėjo. Prie kampo sąsparos pastebėjo plyšį. Apsidairė aplinkui, ar kas nemato. Tuščia kieme, o karčemoje, rodos, nė gyvos dvasios. Tai pasistiepė ir įkišo cypiantį ragelį į tą plyšį. Paskui dar giliau pagrūdo ir pleištu užkalė.
    - Na, čia galėsi per amžius cypti ir karčemoje vaidentis, - tarė Visgirda, baigęs darbą. - Niekas tavęs čia nesuras, o ir tu niekam blogo negalėsi padaryti, nebent tik girtuoklius baidysi.
    Dar kartą Visgirda patikrinęs, ar gerai užkalta, pakamšė samanų, kad niekas nepastebėtų, - ir nuėjo sau, o zvimbimas nuspengė visais karčemos pasieniais, susiliedamas į kažkokį neaiškų ir šiurpulingą ūžimą.
    Visai temstant Visgirda, palikęs ūžiančią karčemą, pasuko keliu į savo kaimą, tikėdamasis surasti Girdvainį, gauti kur nors kitus obuolmušius ir pagaliau baigti pradėtas piršlybas. Deja, nors ir, viską sutvarkęs, skubėjo piršlys, bet su jaunikiu prasilenkė.