Story

 1 1 |             savo darže, prie kelio, ją užkalbino:~    - Tetulyt,
 2 1 |           nepastebėjusi, kas galėtų ją šaukti, pakraipė galvą ir
 3 1 |       Antrąkart paskutiniu laiku su ja įvyksta keisti, verčią susirūpinti
 4 1 |               išnyksta. Greičiausia ją kviečiasi artimųjų vėlės.
 5 1 |             mirdamas užrašė sodybą, ją, tikrą motiną, išginė, nė
 6 1 |        prasimanė, kad Uogelė norėjo ją musmirėmis nunuodyti. Nors
 7 1 |         kurį marti yščiuje nešiojo, ją tąsė, bet nieko negelbėjo.
 8 1 |           sūnumi, ir buvo tik proga ja atsikratyti.~    Uogelė,
 9 1 |        Sūnus ir marti, rodos, visai ją užmiršo. Tik gal žmonių
10 1 |           užėjo, kad mes visi prieš ją… Užėjo, užvirė, ir gana.
11 1 |        neįdavė kunigui, gal nesunku ją bus atkalbėti. ~*** ~   
12 1 |           luobą, ranką ir nevikriai ją vėl paleido. Atsitraukęs
13 1 |             ties ligone, apkabinusi ją per kelius.~    - Prašyk! -
14 1 |         motiną, nuo kojų iki galvos ją aprengę naujais drabužiais.
15 1 |         pats pasilikai. Rokuokis su ja! Aš jos brudo nevalysiu! -
16 1 |              lyg šakaliais. Sučiupo ją sausas kosulys. Ilgai tampėsi
17 1 |            ir sugriuvo asloje. Rado ją taip pasikėtojusią marti,
18 1 |          prie giedančios ir pradėjo ją matuoti. Uogelės raukšlėta
19 3 |            pasivijęs bandė švelniai ją paimti už rankos.~    -
20 4 |       turėjo išpirkti tėvelytis. Su ja jis veik negyveno kaip vyras
21 5 |          savo šaškę ir, šokinėdamas ja per priešo rutuliukus, paliesdamas
22 6 |            naujieną ir kelis kartus ją pakartojusi, kaimynė, su
23 6 |         sakytum tyrinėdamas, iš kur ją būtų geriau pulti. - Tfu,
24 6 |             išėjo į virtuvę. Paskum ją nusekė ir motina.~    "Vadinasi,
25 6 |         knygą, delnu pliaukštelėjęs ją, pridurdavo:~    - Prašau
26 8 |        pūslę.~    Vienas raguotasis ją sugriebė ir suspaudė saujoje.
27 8 |             iš eilės grybštelėdamas ją nagais.~    - Greit dvylikta,
28 8 |         nušutintą senio nugarą, lyg ją būtų kas lupte lupęs.~
29 9 |            žagsėjo. - Papažindyk su ja... Pavydi? Aš ją... iii... -
30 9 |      Papažindyk su ja... Pavydi? Aš ją... iii... - ir jis prisikišęs
31 11|          Drebulienės vyrą mirusį, o ją į kompaniją susidėjusią
32 12|        nevilties raukšlėmis, kurios ją dar labiau sendino.~   
33 12|          kiek galima nuolaidžiau su ja derėjausi:~    - Reikia,
34 12|       Visomis galimomis priemonėmis ją paguodžiau, patariau, dėl
35 12|             vieną dieną nupuolė pas ją gyvenusio jaunuolio glėbin.
36 12| apsidžiaugia, kai po vedybų atranda ją ne tik protingą, sumanią,
37 12|         Vyras pasistengia nuraminti ją, bet ji, griežta dorovės
38 12|            miestelio damos iš karto ją rado nepaprastai panašią
39 12|         atsipeikėti kaip, pirmąkart ją pamatęs, krūptelėjo, tartum
40 12|   apsidžiaugė, kai po vedybų atrado ją ne tik sumanią, šeimynišką,
41 12|          pasakos tašką ir pavadinti ją nuobodžia. Tačiau, reikėjo
42 12|         užnuodytas vyras ėmė akylai ją sekti. Ir greitai jos visi
43 12|            kuo ji šoko, kada ir kas ją lydėjo. Apsilankančių namuose
44 12|            pradėjęs kelionę mesdavo ją pusiaukely, skubėdavo atgal
45 12|            jis pašokdavo ir sekdavo ją.~    Moteris buvo tokia
46 12|            krūptelėjimas ir riksmas ją pražudė.~    - A, prakeikta!! -
47 12|            reikalingus bruožus, kad ją pavadintume miesčioniška, -
48 12|        kurtinė. Per triūbelę jis su ja kalbėdavosi. Nepagyveno
49 12|      kalbėdavosi. Nepagyveno jis su ja metų, po krūtine ylą suvarė
50 12|          atsivežė. Iš didelio dvaro ją paėmė. Ir šitąją nukėglino,
51 12|             vesk. Apsivedei - tu su ja čiūčia liūlia, gražiuoju,
52 12|              jauną ir gražią Būčiau ją mylėjęs...~    - Įdomu,
53 13|          permainą. Saulės nematyti. Ją kloja skysti, plaišūs debesys,
54 13|           pa siekia kelio aukštumą, ją ūmai užlieja skaisti, iš
55 14|      įsibrėžė į mano sąmonę, anksti ją pažadinęs iš kūdikystės
56 14|             malkas. Nekartą iš tolo ją mačiau bėgančią į laivą
57 14|         miltais blėstos pliurzės, - ja viena beveik ir matinomės, -
58 14|             baksnodavo ir mosuodavo ja prieš save, patvoriais ieškodamas
59 14|           vidurnakčiais pabusdavau, ją matydavau pasilenkusią prie