Story

 1 1 |          tik tu gyvenk, būk. Tu man motina ar ne? O kad tu motina,
 2 1 |   liežuvių pasiklausiau... Nėra man ramybės nei gyvuly, nei
 3 1 |    kosulio, - antroji diena vis man… rodžias, - ėmė ji judinti
 4 1 |        trioba... myliotos pilas man jos balsas…~    Senutės
 5 1 |     švento natencijai. Gerą jis man ne syk padarė… anukart,
 6 1 |        Sakau, jau duos Dievulis man paskutinę valandą sūnelį
 7 2 |         tė vis gražiausiai toji man apsakinėja, lygum iš knygų.
 8 2 |         gana. Kitąsyk jinai sak man: ,,Susilaukiau žinios...
 9 3 |        O aš neveidmainiausiu... Man antsnukio neuždės! Gal neteisybę
10 3 |        tuščio žodžio kartais... Man ten išsprūdo... pats nežinau,
11 4 |   dukters, šūktelėjo:~    - Jūs man kelio nerodykite, aš pats
12 4 |       Dievą nemeluosiu: neilgai man gyvent... Tavo, viskas tavo.
13 5 |  sudunda ir perkūnija:~    - Tu man... nesišaipyk čia!~    Antanėlis
14 5 |          Penkis kart penki? Na? Man čia nemurmėk, atsakyk ką
15 6 |   tartum nusprendė: "aha, dabar man viskas aišku", ir atsisveikino.~   
16 8 |          Kitaip, vaikine, būtum man naginę supiaustęs!~    Tėvuko
17 8 |         prireiko, taip prireiko man.. ~*** ~    Pirtis ūžė.
18 8 |       atsakė.~    - Neišeik, tu man patrin... - ir tėvukas,
19 10|      Žmogus, kurio ūgis vis dar man atrodė nuostabiai aukštas,
20 10|        o kaimynystė su įtartinu man atrodė nereikalingas vaišingumas,
21 10|         jo lupų prasiveržė keli man nesuprantamos kalbos žodžiai,
22 10|      stikleliu.~    - Vis dėlto man kažkas ne taip - purtė jis
23 10|    laiką jis regimai paseno, ir man atrodė, kad dukart labiau
24 12|  anksčiau įsėdusius, keleivius. Man pasirodžius, jie aptilo,
25 12|      nes tai buvo panašu. Sūnus man ir atrodė reikalingas pagalbos.
26 12|         elgesys. Po to klausimo man nieko nebeliko, kaip pakartoti
27 12| nejausdama, pačiupo mano ranką. Man pradėjo įgristi šis pigus
28 12|    beveik piktai, bet tučtuojau man vėl jos pagailo. Mano žodžiai
29 12|         galvos linktelėjimu, ir man tuomet atrodė, jog nesusilaikysiu
30 12|       brangiojo vaisiaus.~    - Man gal ne dabar... aš, tur
31 12|        kur, vargšas, visą laiką man esant su ligone, neramiai
32 12|    virsti tikru pamišimu. Atėjo man į galvą prašmatni mintis:
33 12|    gatvėje.~    - Daktare, gėda man prieš tamsta... - užkalbino
34 12|       jis pakartojo. - Neseniai man teko susidurti su tokia
35 12|         Krekerio sonata"!~    - Man rodos, ponas daktare, ji
36 12| nepertoliausia nuo šios vietos. Man pasakojo, kad su savo galybe
37 12|  didinti liūdesį ir skurdą.~    Man besižvalgant, kitame gatvės
38 12|    piaustyti dešros, šūktelėjęs man:~    - A, va, Kostę gabena!~   
39 12|       perims. Neduok, Dieve, nė man nė mano priešui tokio lobio
40 12|         pristato.~    - Bet jūs man nepasakėte, už ką jį suėmė? -
41 12| meliodijų, o jis susyk kad duos man į kaktą delnu, kad suriks: -
42 13|   kirtau! Savo įstatymą, girdi, man bėda užrašė. Šiaudus nuo
43 13|       iš ko. Taip ir verkia jis man. Graudu pasidarė: ant kūno
44 13|        belangę padėt, tik kokia man iš to nauda? Naudos jokios.
45 13|         Kitąsyk, dar jaunystėj, man toks galvotas elgeta mislį
46 13|    žilus antakius. - šią gadynę man tarnystos jokios nėra. Visokių
47 14|         pareikšti, tais laikais man atrodė tikra jo gudrybė,
48 14|         ratų stipinai. Tokia ji man nepaprastai patiko ir buvo
49 14|         taip... tu vienas O kur man dėtis su tais?! Neišmaitinsiu...
50 14|      nieko, o po kiek laiko jie man bus kartūs.~    - O taip
51 14|      dėl savęs aš... ne griekas man rūpi, tik tos penkios burnos...~   
52 14|       čia - penki. Girdi, sunku man bus pakelt. Ant galo išgėrėm
53 14|        rūtas atsiminei? Verčiau man už tai krapštyk merikonišką…~    "
54 14|   valdydamos, pasakė:~    - Tik man jų gaila... Kai pagalvoju,
55 14|  laiminga būtų, kad nepadaugėtų man tų ašarų… ~*** ~    Vieną
56 14|       akių įdubėmis, niekad dar man nematytas. Jo stambios,
57 14|  pasileidau atgal. Ašaros plūdo man gerkle. Kol pasiekiau lovoj