Story

 1 1 |    atsistojusį geležinį arklį. Jo motiną dėl skaisčiai raudonų skruostų
 2 1 |          užrašė sodybą, ją, tikrą motiną, išginė, nė lazdos nuo šunų
 3 1 |     grūdais, Japonas išgirdo, kad motina bloga. Blogo reikšmė šiuo
 4 1 |        tik tu gyvenk, būk. Tu man motina ar ne? O kad tu motina,
 5 1 |        man motina ar ne? O kad tu motina, tai kaip aš prieš tave?
 6 1 |        senutę leliojo, kaip tikrą motiną, nuo kojų iki galvos ją
 7 1 |         ir dovanotieji drabužiai. Motina vėl gulėjo savo atsivežtiniuose
 8 1 |        sūnaus ir marčios viltims, motina neužsibaigė: priešpiečiais
 9 2 |         kai tu drįsai šitei tikra motiną užmiršt. Sak, mačiau, kai
10 5 |           didžiojo pati, o mažojo motina ir dar šuo Kvintetas. Tuomet
11 5 |      Tuoni, ar nesiliausi! - sako motina, padėdama ant kelių romaną -
12 6 | Pasilikusios namuose žmona ir jos motina nesumetė, ką atsakyti. Baigusi
13 6 |         sužiurusios viena į kitą. Motina ir duktė labiausiai už viską
14 6 |      virtuvę. Paskum ją nusekė ir motina.~    "Vadinasi, galvojo
15 6 |        meiliausiu" Tijūnėlienė su motina buvo apšaukusios Klupšą,
16 12|         keliais naujais dantimis. Motina tvirtina, kad berniukas
17 12|     ginasi, kad iš nosies - gryna motina.~    Laimingą moteriškę
18 14|        niekas manimi nesidžiaugė. Motina nusprendė, kad jai ir kūdikiui
19 14|       neišgyvens. Aš išgyvenau ir motina pasižadėjo, kad tai jos
20 14|         reikalaudami savo teisių. Motina, nuolatos sunki, pati apie
21 14|         tėvą, visą kruviną, ilgai motina laike savo glėbyje ir jos
22 14|           kambaryje dvelkė vašku. Motina daugiau nevaitojo. Ji tupėjo
23 14|        žole subujojusių kapų.~    Motiną, kuriai pasidarė bloga ir
24 14|         artimiausias kelias namo. Motina, lyg kas būtų jai į širdį
25 14|           Kitą rytą po laidotuvių motina atsikėlė švintant, pašildė
26 14|       Kiekvienas stengėmės vakare motiną sutikti su kuo didžiausiu
27 14|          vėjas, sustingo žemė, ir motina vis dažniau ėmė neišeiti
28 14|  palįsčiau po ledu... - kalbėdavo motina.~    - Ką jau, šitai, ana,
29 14|        sumažėtų, - sielvartaudavo motina. Kai tik ilgiau ji neišeidavo
30 14|    pareikalaut ko nors skanesnio, motina užsidegdavo, ir nepajusdavome,
31 14|              Šalčiams prasidėjus, motina vėl kasryt dingdavo iš namų.
32 14|       mūsų skarmalus.~    Jei tik motina kokią dieną pasilikdavo
33 14|        nors tokio papasakoti, kuo motina stebėdavosi.~    Tik nuo
34 14|           nuo kurio laiko dėdė su motina pradėjo vesti kažkokius
35 14|         slenkstį peržengus, štai, motina, ko anksčiau nebūdavo, tuojau
36 14|         būt gerai? - pasiteirauja motina, dar arčiau prisislinkdama
37 14|    daugiau sakė? - vis klausinėja motina.~    - Ką jis daugiau sakys!
38 14|          Mekaniku? - lyg nustemba motina.~    - Na, va, dabar, nežinojai?!
39 14|         je...~    Išeinant dėdei, motina jį išlydėdavo glostydama
40 14|        jau eik, meluoji! - pašoko motina, paleidusi iš rankų nebaigtą
41 14|         bus taip, - einu!~    Bet motina jau neklausė dėdės. Ji palengvėle
42 14|         ramybės.~    Susarmatyta, motina liovėsi krūpčioti, išsišluostė
43 14|       kartą jau negrąžinamai, nes motina, atiduodama jį, pridūrė:~    -
44 14|         greta vienas kito, sėdint motiną ir nepažįstamą vyrą. Juodu
45 14|        kaip nors gyvensime...~    Motina dar arčiau glustelėjo prie
46 14|        Kas, kas, mažyti? - pakilo motina ir su glėbiu šoko prie manęs. -
47 14|      stumdama mane artyn paragino motina. - Čia tavo tėtė... Geras