Story

 1 1 |           vietos.~    - O tu varge mano... Kodėl mane, giltinėle,
 2 2 |        artimą, kas su anuo... Rasi mano motinėli tarp išganytojų
 3 2 |        moterėli i užved, kad čėsas mano motinėlę vaduot iš skaistyklės.
 4 3 |    departamento direktorius!.. Kur mano galva?.. Nepasisveikinau...
 5 3 |       inspektoriau, dėmesio į tuos mano plepalus!.. Kažkaip... pats
 6 7 |        karas?~    - Dievulėliau tu mano, kur tu trankaisi? Pats
 7 9 |                Paršas! Mušt mane?! Mano drabužiai... daviau - galiu
 8 10|       romansai! - pamatęs vargingą mano bendrakeleivį gomuriu atsiliepė
 9 10|         jog ir nepagalvojau...~    Mano juoką užgniaužė netikėtas
10 12|             pradėjo gydytojas, - į mano kabinetą įėjo kokių keturiasdešimt
11 12|       sendino.~    Vyras neieškojo mano akyse atsakymo ar pritarimo,
12 12|    abejojimo, ne vienąkart girdėjo mano amato žmonės, ir po trejų
13 12|             kokį jauną gavau, kaip mano pilnai laimei dabar reikalingas
14 12|        žvilgsniu sekiojo kiekvieną mano judesį, taip nerimo, stengėsi
15 12|           jaučiasi, na, ir kartais mano, kad jau...~    - Atrodo, -
16 12|          savęs nejausdama, pačiupo mano ranką. Man pradėjo įgristi
17 12|     tučtuojau man vėl jos pagailo. Mano žodžiai nesuteikė pacijentei
18 12|           Ji pradėjo berti pagyrus mano asmeniui ir žmonių nuomones
19 12|            ir žmonių nuomones apie mano "laimingą ranką", lyg aš
20 12|                Galite įsivaizduoti mano nusistebėjimą: moteris,
21 12|           juk gali kartą įvykti ir mano praktikoje tas neišvengiamas
22 12|     vyrukas ne visai norėjo tikėti mano išvedžiojimais, nors ir
23 12|      akušerio darbą, vyras išgirdo mano sutartą žodį. Ir tikrai
24 12| palengvėjusia širdimi, - tai retas mano praktikoje atsitikimas."~   
25 12|       archyvuose patikrinęs keletą mano darbui naudingų faktų, ruošiausi
26 12|           Neduok, Dieve, nė man nė mano priešui tokio lobio ant
27 12|           ylos? - pasiteiravau, ir mano gerklėj kietu kaulu sustojo
28 12|            atvilktas, avies kojas. Mano krūtinę suspaudė ilgesys,
29 13|  paaukštytas. O aš ne tokis. Bloga mano širdis… Prieš biedną negaliu,
30 13|      Išsigando, parkrito, apkabino mano kojas. . . Dovanok, sausą
31 14|        metų, lygiai tą pačią dieną mano tėvą, malūno darbininką,
32 14|           įvykis giliai įsibrėžė į mano sąmonę, anksti ją pažadinęs
33 14| prisiartinti prie malūno, ir ilgai mano sapnuos jis dar vaidenosi. ~    *** ~   
34 14|          miršta, neišgyvena, o kad mano nors vieną žemė atimtų,
35 14|           sakydavo:~    - Varge tu mano... Reikėjo tau atsirasti.
36 14|            ant kelių, apgniauždavo mano rankas savo rankomis, pakišdavo
37 14|           savo rankomis, pakišdavo mano galvą po savo smakru ir
38 14|    pokalbius. Nepaisant didžiausio mano smalsumo, sunku buvo įspėti,
39 14|        nežinau, kodėl išsiveržė iš mano gerklės, ir ilgesys, nesuprantama
40 14|           šoko prie manęs. - Eikš, mano žvirbli... Ar susapnavai?
41 14|         krosnies. Nepažįstamojo ir mano akys susitiko. Jis buvo