Story

501 9 |               pat skylėtu švarku, kaip ir namo stogas, jautė kažkokią
502 9 |  susidedančiame iš šių dviejų trobesių ir penketo hektarų žemės, gyveno
503 9 |           nespėjo įdubti, o pamokantis ir patariantis santaikoje gyventi
504 9 |                 storlūpis, tarėsi žemę ir trobesius pats vienas valdysiąs,
505 9 |           stengėsi susitarti su broliu ir už vaišes samdėsi liežuvingus
506 9 |               iš karto sumokėti dalies ir teismuos plėšydami pusiau
507 9 |          Nebuvimas namuose šeimininkės ir moteriškos rankos, darė
508 9 |            šaukštą, kirvį, kas dubenį, ir urgzdami, kovai paruošę
509 9 |             miestelėnams malkas, žvyrą ir prekes. Ką uždirbęs - pragerdavo.
510 9 |         naujiena per daug nenustebino, ir jis kalbėjusiems atsakė:~    -
511 9 |                užsispyrimas, bet kartu ir nerimas. Jie leido spėti,
512 9 |            Adelei Kuncytei, vienturtei ir dargi gražiai. Paliegęs
513 9 |             dairęsis darbštaus, gyvulį ir lauką mylinčio žento, tegul
514 9 |            lauką mylinčio žento, tegul ir pusplikio. Pasak žmonių,
515 9 |           jauniklio suvedimas su Adele ir jos tėvais nutartas per
516 9 |          naujienai vis labiau plintant ir vis naujiems teigimams pasitvirtinant,
517 9 |               Jei jis gražiuoju, - tai ir aš. Atiduosiu kas priguli
518 9 |                iki paskutinio!~    Bet ir po šių žodžių, pasakytų
519 9 |               Jurgis viską savy slepia ir lengvu sparnų mostelėjimu
520 9 |              blizgančias chromo pušnis ir juodą eilutę. Jaunikis,
521 9 |          eilutę. Jaunikis, susiglostęs ir susipucavęs, lengvas, tiesus,
522 9 |          kraštą ilgai lydėjo nueinantį ir, kai šis dingo kelio užsisukime,
523 9 |          nerimą ko greičiausiai matyti ir sužinoti, kokiu pagrindu
524 9 |          patepė ratus, užsklendė duris ir, pasikinkęs kuiną, nutarškėjo
525 9 |                kad tik nepavytų brolio ir tokiu būdu išvengtų nereikalingo
526 9 |                greit išsprūdo iš akių, ir jau po poros va landų arbatinėj
527 9 |               Rimkiukas, zakristijonas ir Pašilio Kuncai su vienturte.
528 9 |          Atsivėrus retkarčiais du rims ir iš ten išeinant ar grįžtant
529 9 |               Kastantui nebuvo žinoma, ir jis tuo pačiu smalsumu lūkuriavo
530 9 |                dalgį, vartydamas vinis ir vis akimi kreiviodamas,
531 9 |         kojomis knaibėsi į senį Kuncą, ir iš to kaip jie sustoję,
532 9 |           derybų mazgas, jei dar visai ir nesuveržtas, tai užmegztas.
533 9 |               sukinėjosi aplink vežimą ir Jurgis reikšmingai laikė
534 9 |      Amerikoniukas sustojo prie Jurgio ir, mažai sulaikydamas į abu
535 9 |       šypsojosi, tarpais darėsi rūstus ir vis žagsėjo. - Papažindyk
536 9 |              Pavydi? Aš ją... iii... - ir jis prisikišęs prie Jurgio
537 9 |         susidūrimas Jurgiui nemalonus, ir jis mandagiai stengėsi jo
538 9 |             Būsimasis uošvis, uošvienė ir jaunoji kvietė Jurgį sėsti,
539 9 |              laikė jį už švarko atlapo ir kita ranka kvietėsi draugus.~    -
540 9 |               rankas nuo švarko atlapų ir stengdamasis pasišokėti
541 9 |            pykčio Amerikoniukas pakilo ir abiejomis rankomis išrovė
542 9 |        grybšniu nuplėšė Jurgio atlapą, ir iš švarko krutinės, lyg
543 9 |            drabužiai... daviau - galiu ir atimti!.. Ka-valie-e-rius
544 9 |                akimis žiūrėjo į priešą ir savo apnuoginimą. Jis nesigynė,
545 9 |               jaunosios gėdos ašaromis ir uošvienės raginimais, lydimas
546 9 |         lydimas kikenimų, paliko žentą ir, kaip Jurgiui kinktelėjo,
547 9 |               lydimas įkyrių žvilgsnių ir pavėluotų užuojautų: "Begėdžiai...
548 9 |                krakmolyta krūtine.~    Ir ūmai jis dingo.~    Dingo,
549 9 |                 spiegiančiu, bet kartu ir smalsiai džiugiu balsu, -
550 9 |                       Kastantas, gerai ir nesupratęs, kas galėjo atsitikti,
551 9 |              kamuoliu įsigrūdo kišenėn ir, kūną paėmęs glėbin, įsivertė
552 9 |              raudonas! - aplipo galvos ir rankos vežimaitį, bet Kastantas
553 9 |            akyse niekas nematė ašaros, ir rankos nedrebėjo, kai paėmė
554 9 |                Išvažiavus iš miestelio ir pasukus per girią, seniai
555 9 |              Žmogus įsigūžo į apykaklę ir dar energingiau ėmė raginti
556 9 |                 tik atkišęs lūpą gaudė ir rijo veidu riedančius lašus.
557 9 |          šnarėjimą. Jis pakreipė galvą ir, paleidęs arklį žingine,
558 9 |          persisvėrė į pakaruoklio pusę ir išgirdo gilų, sakytum kietai
559 9 |              atkritusius Jurgio žabtus ir drėgna velėna ant kaktos
560 9 |            pasilenkė prie brolio veido ir pajuto iš jo burnos ir šnervių
561 9 |           veido ir pajuto iš jo burnos ir šnervių išeinančio šilto
562 9 |         greitai apkabino brolio kaklą, ir geležiniai pirštai giliai
563 9 |                sunkus, slopus gergesys ir ūmai nuščiuvo.~    Kai vėl
564 9 |            akys jau buvo atsimerkusios ir be jausmo žiūrėjo į vienintelę
565 10|        Apylinkė buvo atvira, be medžių ir krūmų, o tikroji siena ėjo
566 10|              pusėje tenkinosi patruliu ir labai retai pasirodydavo
567 10|                kartų tas pačias mintis ir laukti valandos kada tave
568 10|               Žingsniuodamas iki kelmo ir atgal plačiu metriniu žingsniu,
569 10|           būdelę, išrūkydavau papirosą ir mažumą pailsėdavau. Tą naktį,
570 10|               buvau pradėjęs savo žygį ir tik prisiartinau prie kelmo,
571 10|                 pats nepajutau surikęs ir atgręžiau ginklą.~    Tokiais
572 10|              dumblu. Žmogus buvo senas ir drebėjo.~    Atsivedęs prie
573 10|             nereikalingas vaišingumas, ir jį palikau stovėti lauke.
574 10|             Lietus dar smarkiau įniko, ir sulaikytasis, parblokštas
575 10|              laiko kalendamas dantimis ir dangstydamas savo permirkusio
576 10|        nedidelis vyras, turėjo linksmo ir energingo žmogaus vardą.
577 10|              jis pasižymėdavo kalbomis ir anekdotais, kai būdavo "
578 10|                kelionėj, mažumą sušilo ir nebekaleno dantimis, tačiau
579 10|              kaklą puošė madinga, nors ir nešvari, kieta apykaklė,
580 10|                daug liturgijos bruožų, ir jis juos vadino misijomis.
581 10|          Panašiai kreipėsi viršininkas ir šį kartą, suteikdamas belaisviui
582 10|             peržiūrėjo visus popierius ir jau vokiškai paklausė: -
583 10|           žvilgtelėjo į mane, atsiduso ir rankomis padarė apgailestavimo
584 10|                  pakuždėjo viršininkas ir vienu skruostu šyptelėjo.~   
585 10|          antrąkart. Jis perėjęs kalnus ir maitinęsis gyvulių išmatomis.
586 10|                 Jis buvęs šimte miestų ir rinkęs parašus po dokumentu.
587 10|                vieno žemės galo į kitą ir išvaduos iš baltųjų žmogėdrų
588 10|               baltųjų žmogėdrų tautas. Ir tada gyvens visi kaip lygūs
589 10|                 viršininkas sau rašėsi ir kartkartėmis plunksnakočiu
590 10|           išdžiūvusią, plaukuotą ranką ir paaiškino, kad tai vienintelis
591 10|            Vargas žmogui. Vargas doram ir teisingam! - pridūrė paskum
592 10|      atsidusdamas.-Kuo Izraeilio sūnūs ir dukterys ne žmonės? Kas
593 10|            kalbą, pareiškė viršininkas ir kreipėsi į mane: - Vesk
594 10|             kreipėsi į mane: - Vesk jį ir uždaryk. Tegu iki vakaro
595 10|         žingsniavo po kambarį su bonka ir stikleliu.~    - Vis dėlto
596 10|           beprotis! - tarė viršininkas ir, dar kiek pavaikščiojęs,
597 10|               įrankių sutaisė laikrodį ir taip sutaisė, jog iš jo
598 10|         spyruoklės galą. Laikrodis ėjo ir, galimas daiktas, dar ir
599 10|               ir, galimas daiktas, dar ir šiandien tebeeina. Kalinį
600 10|            tebeeina. Kalinį pamaitinom ir po naujo tardymo, kurio
601 10|                tą patį neaiškių skundų ir grasymų mišinį, nakties
602 10|       viršininkas. - Pakankamai turime ir savų bepročių. Jeigu mūs
603 10|              nereikalingas, tuo labiau ir mes apsieisime be svetimų
604 10|             Kalėjiman? Mūsų kalėjimuos ir taip pilna specialistų,
605 10|              buvo permirkę nuo lietaus ir tarpais jis kuistėsi juose,
606 10|              Žmogų palaikėm iki sutemų ir, nusivarę septynetą kilometrų,
607 10|               jis galėtų ko giliausiai ir toliausiai nukeliauti. Jau
608 10|                neveikė, kaip tik gaudė ir vėl atgal varė niekam nereikalingą
609 10|                 veide klaidžiojo nykus ir šiurpus pamišėlio žvilgsnis,
610 10|       pamišėlio žvilgsnis, o skruostus ir lūpas, iki šiol išblyškusias,
611 10|              laiką jis regimai paseno, ir man atrodė, kad dukart labiau
612 10|                belaisvis kartojo vieną ir tą patį:~    - Aš doras
613 10|               ties ta pačia vieta, kur ir sugavome. Tuo tikslu vienas
614 10|            įprasto "dielės numarinimo" ir riestybės, nešvankūs posakiai
615 10|              debesys. Žmogų prikėliau, ir viršininkas davė įsakymą
616 10|               aš pridūriau:~    - Esti ir blogiau...~    Viršininkui
617 10|               matyt, sužadino atmintį, ir jis, nusišypsojęs, pradėjo
618 10|              patraukė jo istorija, jog ir nepagalvojau...~    Mano
619 10|                į viršų, išskėtė rankas ir krito. Pribėgus mums, žmogus
620 10|          ritosi žemyn slankiumi, ilgas ir juodas.~    - Bet palauk, -
621 11|      apsirengęs ta pačia sunkia miline ir apsiavęs šikšninėmis vyžomis.
622 11|          kryželis iš lėto kilo aukštyn ir, pralindęs pro rankos gerklę,
623 11|             Raudonos, vėjo išgairintos ir dulkių išėstos elgetos akys
624 11|           kokia nelaimė jį tokį padarė ir kur jis randa guolį. Nesiskundė
625 11|                nelaikė atkištos rankos ir nerodė savo žaizdų. Pakantrumas
626 11|               savo žaizdų. Pakantrumas ir tyla buvo didžiausios jo
627 11|            priglausdamas prie krūtinės ir aukštu, vaikiškai skardžiu
628 11|            karalyst…~    Besišaipančių ir mėgstančių pajuokti, kurių
629 11|             pintį, jis vienodai dėkojo ir, pajutęs apgaulę, nerodė
630 11|          Elgeta čia pat prie bažnyčios ir užkandžiaudavo. Ta valanda
631 11|            būriu nusileisdavo į aikštę ir įsidrąsinę, skersiodami
632 11|            rūpestis.~    Turėjo elgeta ir kitų rūpesčių bei vilčių,
633 11|      poteriauti, jis žiūrėdavo į slėnį ir galvodavo, krutindamas lūpas.
634 11|               į gyvulio minčių pasaulį ir imdavo už jį samprotauti: "
635 11|         parduos odai nusilupti... Tiek ir užgyvenau!"~    Prieš porą
636 11|           elgeta galvodavo apie ožkelę ir laukdavo vakaro, kada galės
637 11|                 kad ožka neturi sielos ir negali nueiti į dangų. Senis
638 11|                gerų arklių, vieną katę ir retai protingą šunį, vedžiojusį
639 11|               šunį, vedžiojusį akląjį, ir taip pat širdyje apgailestavo
640 11|              juos negalinčius šokinėti ir džiūgauti rojaus pievose.~   
641 11|          pasakodavo tetulei Elžbietai, ir ji tikėjo.~    Nemažas malonumas
642 11|               giesmininkų pora, diedas ir jo boba, vadinami Drebuliniais,
643 11|                 vadinami Drebuliniais, ir daug kitų klajojaničų pasauly
644 11|          apdalina, kur pikčiausi šunes ir kuriuose kraštuose elgetos
645 11|         atlaidų: ponas Gricius, storas ir turtingas žmogus, prieš
646 11|           įduodavo jam palaikyti lazdą ir dviejų dukterų skėčius.
647 11|        atsilygindavo sunkiu sidabriniu ir žmonių spūstyje garsiai
648 11|                mane į dvarą skerdžium, ir būtų geriau!~    Elgeta,
649 11|                darąs, bet iš puikybės. Ir dar taip, kad visi žmonės
650 11|                kad visi žmonės girdėtų ir matytų Ne toki ponai su
651 11|             Elžbietos gudrumų neklausė ir galvojo, kad būtų geriau,
652 11|            nesiryžo.~    Šaltis didėjo ir aštriai smelkėsi į jo kaulus.
653 11|            kristi sniegas vis tirščiau ir sunkiau slėgė jo drabužį...
654 11|         apsiausto kišenės didelę skarą ir, į jos kampą nušnypštęs
655 11|                daiktą prisistūmė lazda ir jį pakėlė. Tai buvo geros,
656 11|              širdis pradžiugo radiniu, ir, kai tik žmogus vėl išėjo
657 11|               jis sumostagavo kapšiumi ir suriko:~    - Rasi paties
658 11|                kurį laiką žiūrėjo į jį ir, atsiėmęs daiktą, maloniu
659 11|           paėmė jį už parankės, pakėlė ir nejučiomis įsivedė į bažnyčią.~   
660 11|               barzdotojo kaktos, veido ir delnų. Ir pamatė elgeta
661 11|                kaktos, veido ir delnų. Ir pamatė elgeta nuostabų daiktą:
662 11|          spinduliuojančio ateivio pusę ir suklupo. Atsiklaupė ir Izidoriaus
663 11|            pusę ir suklupo. Atsiklaupė ir Izidoriaus jaučiai. Pažvelgė
664 11|         Pažvelgė elgeta sau po kojomis ir pamatė, kad jis žingsniuoja
665 11|             angelų sparnais, švelniais ir minkštučiais. Spinduliuojantis
666 11|               šv. Pranciškaus statulą, ir vienu pirštu kilstelėjo
667 11|             pirštu kilstelėjo jį oran. Ir pastatė elgetą nišoje, tarp
668 11|           nišoje, tarp šventųjų, Petro ir Povilo. Pajuto elgeta, kaip
669 11|          elgeta, kaip jo kojos, rankos ir galva darosi iš gipso, o
670 11|                tetulės Elžbietos ožką, ir širdy užkaito. Nespėjo žodžio
671 11|             ožka. Dabar jis įsidrąsino ir kreipėsi:~    - Viešpatie,
672 11|          paauksuotum, agi daugiau niek ir nenorėč!..~    Nusišypsojo
673 11|              perėjo kuždesys bažnyčią, ir bematant, lyg du saulės
674 12|               raudona, pilna moteriškė ir kokių dvidešimties metų,
675 12|             tai buvo panašu. Sūnus man ir atrodė reikalingas pagalbos.
676 12|                galima arčiau savo kėdę ir švelniai paklausiau:~    -
677 12|              tikra lūkesio, nusivylimo ir abejonių golgota. Jie norėjo
678 12|             svajojo jam atiduoti meilę ir turtą… bet Apvaizda juos
679 12|         pojūčius, neryškiai nušvisdavo ir vėl temdavo, raukšlėdavosi,
680 12|          nepatogiai jautėsi, rausdamas ir blykšdamas... Juo ji ilgiau
681 12|            aiškiai nė vienas neatsakė. Ir taip ji vaikščiojo nuo vieno
682 12|                kuriame matei maldavimą ir viltį, priekaištus ir baimę,
683 12|        maldavimą ir viltį, priekaištus ir baimę, paklausė:~    - Pone
684 12|             girdėjo mano amato žmonės, ir po trejų bevaisių metų aš
685 12|           gydytojai jai nedavė griežto ir aiškaus atsakymo, tuo labiau
686 12|               ko ji jį atsivedė!? Kaip ir toliau pamatysit, vyras
687 12|              teisybę, kokia ji nebūtų. Ir vėl, gal būt, norėdama išblaškyti
688 12|             visai kitaip jaučiasi, na, ir kartais mano, kad jau...~    -
689 12|                 ilgai tylėjęs pradėjau ir pajutau norą meluoti, -
690 12|       begėdiškiau įsimelavau, nors tai ir nebuvo reikalinga. - Kol
691 12|               akyse sublizgėjo ašaros, ir ji, pati savęs nejausdama,
692 12|            berti pagyrus mano asmeniui ir žmonių nuomones apie mano "
693 12|           keletą tų stiprinančių, nors ir melagingų žodžių.~    Moteris
694 12|       sužinojęs iš jos naujieną, grįžo ir netvirtais žingsniais prisiartino
695 12|          dukart už save vyresnę moterį ir kantriai vaidinti jos komedijoje?~   
696 12|               kartą savo ašarų, pinigų ir daugiau nepasirodys. Tamstos!
697 12|               bruzdesį, piktus žodžius ir pamačiau, nors tempiamą
698 12|          bevaikį. Jis buvo išgąsdintas ir kažką neaiškiai mėmliojo.~    -
699 12|         savaitę mačiau visai nepanašią ir norėjau jai pasakyti, jog
700 12|        patvirtino galvos linktelėjimu, ir man tuomet atrodė, jog nesusilaikysiu
701 12|         abejoti: juk gali kartą įvykti ir mano praktikoje tas neišvengiamas
702 12|           ligoniška kambario nuotaika. Ir iš viso nebuvo galima abejoti:
703 12|             vos įregima laimės šypsena ir, tarytum, jos žvilgsnis
704 12|              bendros sumos prijungsime ir daktaro šypseną... Gimdančioji
705 12|              Moteris kalbėjo, kalbėjo, ir jos balse galėjai girdėti
706 12|          kalbėjo, bet stačiai kentėjo, ir tą kalbą trukdė staigūs,
707 12|                buvo vėlu sakyti tiesą, ir aš kiek galima nuolaidžiau
708 12|             atvejais gana ilgai trunka ir t. t. Apgautas tėvelis,
709 12|                kviečia, vėl turiu eiti ir vėl "gimdymą" nutęsti kelioms
710 12|                 Iki to laiko sužinojau ir gimdytojos biografiją. Tai
711 12|             prie cento, ilgai gavėjusi ir savo gyvenime glamonėjusi
712 12|              atvirai išdėsčiau reikalą ir patariau ko greičiausiai
713 12|              mano išvedžiojimais, nors ir nesipriešino sumanymui.~   
714 12|               našlaičių globos įstaigų ir galų gale suradom vieną
715 12|              kad tai pats sveikiausias ir gražiausias berniukas. Greitai
716 12|             atiduoti auginti, o vėliau ir įsūnyti. Su kūdikiu mes
717 12|               apie tai nieko nežinojo, ir jos vyras, aklai klausydamas
718 12|           užmigo ant naujo tėvo rankų, ir aš įėjau pas ligonę. Po
719 12|        pranešiau, kad laikas jau atėjo ir reikia tikėtis kiekvieną
720 12|             išgirdo mano sutartą žodį. Ir tikrai greitai jis pasiskubino
721 12|                jau ties durimis pabudo ir be jokių ceremonijų paleido
722 12|           priglausti prie širdies.~    Ir štai, antri metai esu šios
723 12|             šeimos draugas. Sūnus auga ir tuo tarpu, kai tėvukas tik
724 12|       Gydytojas baigė savo pasakojimą, ir visi linksmai nusikvatojo,
725 12|               storulis paklausė:~    - Ir iki šiol ji tiki, kad tai
726 12|               pasidėjo jas greta savęs ir ėmė narplioti batų raiščius. -
727 12|        istorija, nesiskubinau užrišti. Ir neapsirikau.~    - Įsivaizduokit
728 12|          vedėjui mirus, užima po stalą ir ne jaunas, be pelningų apskaičiavimų,
729 12|           galimybės, jis griebia jauną ir gražią. Jis renkasi jaunystę
730 12|           gražią. Jis renkasi jaunystę ir grožį lyg kerštui savo paties
731 12|                naudos kainą. Taip buvo ir su mūs valdininku. Tokia
732 12|             mūs valdininku. Tokia buvo ir jo žmona, laiku pastebėta,
733 12|                suolo, kurio ji nemėgo, ir tiek protinga, jog laiku
734 12|        Įsivaizduokite sau, žmogus veda ir pasijunta laimingas. Trumpu
735 12|         protingą, sumanią, kilnią, bet ir visa siela jam atsidavusią.
736 12|          dievobaimingumu, karšta malda ir dažna išpažintimi. Dorybes
737 12|                 tvarkyti namų ūkį, na, ir mitoki, beveik kasdien nauji.
738 12|              pilnėja jaunavedžių laimė ir viena, rodos, gali jie viens
739 12|                stalų, staliukų, kilimų ir pagalvėlių muziejumi. Nedelsia
740 12|        pasisekimu skina sau simpanijas ir žadina slaptą naujų draugių
741 12|            Keli nauji pažįstami, vyrui ir moteriškei pasirodę įdomūs,
742 12|             intrigų, laikosi atsargiai ir santūriai, visiems lygiai
743 12|           kukli, nekalta iki smulkmenų ir valdininkas gali tik žaisti
744 12|                jai pristato vis naujus ir naujus draugus ir džiaugiasi
745 12|               naujus ir naujus draugus ir džiaugiasi sieloje, kai
746 12|              Susipažinęs su valdininku ir kelis kartus pabuvojęs jo
747 12|         virtuvės jokios Dievo dovanos. Ir nugalėta, įkalbėta ji sutinka.~   
748 12|             kurios vis labiau lyginasi ir tempiasi, ir muziko susižavėjimui
749 12|           labiau lyginasi ir tempiasi, ir muziko susižavėjimui nėr
750 12|             pasiryžusi mesti dainavimą ir nubėgus įspėti kleboną,
751 12|            valdininko juokas, o paskui ir bučiniai užbaigia sceną,
752 12|        klausimuose, darosi nesukalbama ir iki pat muziko išvažiavimo
753 12|         chormeisteris grįžta sostinėn, ir jo pėdsakas išnyksta iš
754 12|              iš lėto pamėgto dainavimo ir tų dažnų kelionių, kurias
755 12|            apžiūrėjo sostinės daktarai ir, pasitenkinę trumpu konsilijumu,
756 12|               į visišką neviltį, ramią ir ilgą. Niekas jo nematė viešumoje,
757 12|            stovėję, visus jos daiktus, ir fotografui užsakė padidinti
758 12|           galvos buvo linkusios tikėti ir šia legenda.~    Kūdikis
759 12|             Sunkiai aptariamas kančias ir sielvartą jame pakeitė nykus
760 12|             netekęs ne tik žmonos, bet ir tų mažų, jaukių paslaugų,
761 12|        sumažintų skausmą. Jis nebeteko ir patarėjo, su kuriuo įprato
762 12|          svarstyti, ar verta pirkti tą ir tą, ar gerai jis pasielgs,
763 12|         stipriai spėjo įaugti į šeimą. Ir buvo lyg be savęs.~    Viskam
764 12|              delčią pakeičia pilnatis. Ir mūsų valdininkas, mažumą
765 12|              Ieškantis, sako, suranda. Ir įsivaizduokit sau, antrą
766 12|          žalsvai vandeningomis akimis, ir miestelio damos iš karto
767 12|                tik veidu, šypsena, bet ir būdu iki smulkmenų naujoji
768 12|              panaši į pirmąją. Jis net ir dabar negalįs atsipeikėti
769 12|           velione.~    Nedaug reikėjo, ir naujoji būtų išstūmus iš
770 12|          klausdavo: kuri jų originalas ir kuri pamėgdžiojimas? Trumpu
771 12|               sumanią, šeimynišką, bet ir visa siela jam atsidavusią.
772 12|              mezgime, kulinarijoje, na ir kitoki, kasdien beveik nauji,
773 12|          neturtingos šeimos, kur adata ir žirklės daugeliui jos narių
774 12|          šeimininke visų tų mažų niekų ir baldų, lyg kūdikis, pirmąkart
775 12|              patekęs žaislų krautuvėn. Ir nežinia, dėkingumą ar pagarbą
776 12|           laimė. Tik viena valdininkas ir galėjo sau prikišti: kodėl
777 12|        pasisekimu skynė sau simpatijas ir žadino slaptą draugių pavydą.
778 12|        neseniai prarastą jaukų židinį. Ir taip pora laimingų metų
779 12|         statyti po šitos pasakos tašką ir pavadinti ją nuobodžia.
780 12|        koklines krosnis, klojo parketą ir keitė sienų apmušalus. Nuplėšdami
781 12|               nepasijuto išėjęs į sodą ir dar nepasiekęs suolelio,
782 12|           guolį, kurį lietė Tavo kūnas ir pagalvį, kur ilsėjosi Tavo
783 12|               suskaudo dantį ar kitaip ir kad tau reikia pas dantistę...
784 12|      kasdieniškomis muziko nedorybėmis ir kurios ištikimybe nebuvo
785 12|          akimirką, pasirodo gudriausiu ir pikčiausiu būdu jį apgaudinėjusi
786 12|        velionės atmintį, bet sunaikino ir tikėjimą bet kokia ištikimybe.~   
787 12|                į kankinančias abejones ir įtarinėjimus. Kartą apgautas,
788 12|             vyras ėmė akylai ją sekti. Ir greitai jos visi gerieji
789 12|         pažįstamus, visus balius, kada ir su kuo ji šoko, kada ir
790 12|                ir su kuo ji šoko, kada ir kas ją lydėjo. Apsilankančių
791 12|               tą naująjį suokalbininką ir klaidžiojo nuo veido prie
792 12|            pusiaukely, skubėdavo atgal ir vidurnaktį įsiverždavo į
793 12|                fantastiškiausi vaizdai ir svetimoteriavimo scenos
794 12|        nepradėtų plūst jam į smegenis. Ir nelaimingajai peržengus
795 12|                slenkstį, jis pašokdavo ir sekdavo ją.~    Moteris
796 12|             įtarinėjimo. Geriau įgudus ir žinanti meną tramdyti vyrus
797 12|             nukreipti nepavojinga vaga ir vieną gražią dieną būtų
798 12|           tikro vyro atšalimo, staigių ir ryškių permainų jo elgesy
799 12|              ryškių permainų jo elgesy ir būde. Ji pastebėjo, bet
800 12|             pastebėjo, bet nesugadinta ir dar kartą naivi, ji tikėjo
801 12|              nekantriau vyras siautėjo ir puldinėjo, juo mažiau vyko
802 12|                pragariško pavydo ugnį, ir dabar jau kiekvienas jo
803 12|             kitą klaikesni, jį žadino, ir pabudęs jis grabinėjo, ieškojo,
804 12|              abejonės. Jo klausa, kaip ir regėjimas, paskutiniu laiku
805 12|           neseniai buvo išėjusi kieman ir įtartinai užtruko. Vyras
806 12|        įtartinai užtruko. Vyras pakilo ir katino šuoliu, vienmarškinis,
807 12|            pačiu laiku ji tekina įbėgo ir patamsy užgriuvo ant vyro.
808 12|               vyro. Jos paprasčiausias ir natūraliausias tokiu atveju
809 12|           atveju lengvas krūptelėjimas ir riksmas ją pražudė.~    -
810 12|              įtikėjęs kad ji išsidavė, ir kietais nagais įsikabino
811 12|                žnyplėmis. Vieną, antrą ir trečią kartą. .. Kol nesuvaldomas
812 12|             Kol nesuvaldomas siautulys ir pamišimas atėmė jėgas. Niekas
813 12|               gyvybe už Ievos nuodėmes ir už savo nesumeluotas dorybes.~   
814 12|                     Pasakotojas baigė, ir traukinio bendrakeleiviai
815 12|               bet greitai vėl atsisėdo ir paklausė:~    - Kaip? Iš
816 12|              visų kitų nelaimių...~    Ir netrukus jis pridūrė:~    -
817 12|           mokslininko tipas. - Pinigas ir išskaičiavimas, godumas
818 12|                išskaičiavimas, godumas ir pavydas, baimė ir egoizmas -
819 12|              godumas ir pavydas, baimė ir egoizmas - Štai aistros,
820 12|             laikraščių kriminalistikos ir anekdotų skyrius... Ir tie
821 12| kriminalistikos ir anekdotų skyrius... Ir tie vedybų farsai! Tik pasižiūrėkime
822 12|           rusena viskas, tik ne meilė! Ir kaip tie židiniai sulipdyti,
823 12|             sulipdyti, kokiais ryšiais ir kokiu pagrindu susiriša
824 12|          žmogui, likusį atsikando pats ir ėmė pasakoti:~    - Šią
825 12|          nesvarstęs, pasisamdęs vežiką ir anksti rytą kėlęs, pusryčiams
826 12|          užstojo vaizdinguosius kalnus ir tarpais atsiskleidusias
827 12|        traktoriun, pasiprašiau arbatos ir ėmiau dairytis pro langą
828 12|            miestuko gatvę. Buvo tuščia ir nyku, kaip esti nyku tuose
829 12|              paskirtį: didinti liūdesį ir skurdą.~    Man besižvalgant,
830 12|         apsirikęs: nebuvo matyt grabo, ir priešaky moterų, vyrų, daugybės
831 12|            buvo kažkas rimta, sustingę ir rūstu. Namų durys, langai,
832 12|               patys namai atrodė tušti ir išmirę.~    Traktyriaus
833 12|            langą, ties kuriuo sėdėjau, ir mūsų akys susitiko. Suimtojo
834 12|           baimę, o kartu piktą grasymą ir nenoromis nuo jo atsigręžiau.~   
835 12|                 pasisuko už bažnyčios, ir dingo.~    - Nebėr dabar
836 12|                 Vakar jį suėmė Gurklių ir mūs policija ir dabar vėliakos
837 12|                Gurklių ir mūs policija ir dabar vėliakos atgal pristato.~    -
838 12|               Vieną po kitos. Gal būtų ir trečią nukėglinęs, tik kad
839 12|                užužėrių, rauplėta buvo ir kurtinė. Per triūbelę jis
840 12|            metų, po krūtine ylą suvarė ir palaidojo. Paskum antrą
841 12|                didelio dvaro ją paėmė. Ir šitąją nukėglino, vis su
842 12|               iŠ Kauno vežė, o antrąją ir dar puikiau: grabą su glazumentais
843 12|              litą davė. Čia nieks taip ir neatsimena, kad kada buvo.
844 12|             neatsimena, kad kada buvo. Ir vis dėl žmonių akių, žiūrėkite,
845 12|                kiek, matociklą pardavė ir užsidėjo arbatinę… Paskum
846 12|                kažin kas jam nesisekė, ir gana. Tada, žiūrėkite, metė
847 12|            Tada, žiūrėkite, metė viską ir susipiršo su ta rauplėta
848 12|            sako, žalvočius, o ant galo ir kvailas… Nieks nebūt ir
849 12|                ir kvailas… Nieks nebūt ir žinojęs, kad ne jo paties
850 12|               jį šimtinės pasiskolint, ir girtą rado. Sėdi išsikerplėšinęs,
851 12|              dešimt lyterių pasistatęs ir dainuoja sau vienas. Dainuoja,
852 12|           Dainuoja, girdi, galvą krato ir giriasi, kad jeigu panorėtų -
853 12|          panorėtų - bažnyčią nugriautų ir kitą, su dešimčia bokštų
854 12|           bokštų pastatytų. Pasisodino ir tą kalvį už stalo ir kažikaip
855 12|        Pasisodino ir tą kalvį už stalo ir kažikaip ten išėjo, tik
856 12|              prašėsi. Kostė Bankierius ir suriko ant jo: ko čia zyzi,
857 12|                uodas? Vesk seną karvę, ir bus pinigų!. . Kalvis iš
858 12|               minčių pilnas, Kostė jam ir paaiškino... Atradai niekam
859 12|            tikusią, girdi, su kraičiu, ir vesk. Apsivedei - tu su
860 12|          mylint. Po kiek laiko, girdi, ir paleisk tu žinią, kad pati
861 12|                 tu jai ylą po krūtimi, ir priimk, Dieve po dešinei..
862 12|                   Paskum ieškok kitos, ir kitą su yla.~    Kalvis,
863 12|              yla.~    Kalvis, sako, aš ir tuokart nieko blogo nepagalvojau.
864 12|                  Po to kalviui neišėjo ir neišėjo iš galvos tas pasakymas
865 12|              Kalba pasiekė tos bajorės ir tos rauplėtosios gimines.
866 12|              Tie davė žinią kur reikia ir pareikalavo jas atkast.
867 12|           nieko neįsileido. Atkasė jas ir sako taip, lyg vakar pašarvotos:
868 12|           liežuvį, nusispiovė kraujais ir suriko: - Ko jūs norite
869 12|             būčiau vedęs trečią, jauną ir gražią Būčiau ją mylėjęs...~    -
870 12|         prireikė ylos? - pasiteiravau, ir mano gerklėj kietu kaulu
871 12|            pons, - atsakė smuklininkas ir pakilo atnešt arbatos.~   
872 12|            Gatvė dabar vėl buvo tuščia ir dar nykesnė. Vietomis jau
873 12|               Lizdeikių reginių, sėdau ir išvažiavau. ~*** ~    Pasakotojas,
874 12|                     Pasakotojas, gyvai ir sultingai perdavęs smuklininko
875 12|      smuklininko kalbą, nutilo. Tylėjo ir kiti. Netrukus visi sugulė.
876 12|             vagono lubose ryškėjančius ir nykstančius mažų stotelių
877 13|            sniegas pajuodęs, sužliugęs ir, galbūt, paskutinis. Telkšą
878 13|          paskutinis. Telkšą grioviuose ir po ledu šnarą vandenys kalba
879 13|      išsivadavęs pakyla žolės stagaras ir linksmai sušvilpia vėjuje. ~   
880 13|                sniegu, prasiskleidžia, ir iš jų išlenda kokių dvidešimt
881 13|       kailiniukai, atšokę kelnių lopai ir ant pečių užverstas kirvis.
882 13|           pasmaukdamas nuo akių kepurę ir pirštine nubraukdamas įšilusią
883 13|                 pro nosį, dėdė Simanas ir, timptelėjęs roges, juda
884 13|    suplaišėjusiame, lyg ižas, danguje, ir sako:~    - Jau kaip ir
885 13|                ir sako:~    - Jau kaip ir pavasaris. . . Tik kad dieniukę
886 13|               kad dieniukę kitą lytaus ir nueis viskas!~    - Hm, -
887 13|               apsidairydamas, be noro, ir vėl greitai panarindamas
888 13|          suprasti, kad ne tai jam rūpi ir ne tuo jo mintys užimtos.~   
889 13|         skardena plačia vaga upokšnis, ir vėl pakyla kalnan. Miško
890 13|              pono naudą gindamas, tada ir būsi geras, dar paaukštytas.
891 13|                 Simanas kilsteli galvą ir akimis paieško.~    - Netikęs
892 13|        griebsiu jam už apykaklės, taip ir pasiliko saujoj pusė… Ir
893 13|               ir pasiliko saujoj pusė… Ir bėga. O senesnis už mane!
894 13|             prasimanyt nėr iš ko. Taip ir verkia jis man. Graudu pasidarė:
895 13|             vieni skarmalai. Atidaviau ir tą beržiuką ir kirvį, -
896 13|               Atidaviau ir tą beržiuką ir kirvį, - bala jį! Ir paleidau.
897 13|          beržiuką ir kirvį, - bala jį! Ir paleidau. Ne su vienu taip. .
898 13|           sugaus vagį, apkals, destis, ir kitas bijos. O kokie čia
899 13|            šimteriopai daugiau už kitą ir daugiau negu jam priguli,
900 13|                 į blizgančius palocius ir ką tu paimsi - iš vagies
901 13|                ištraukia kažką saujoje ir, sugrudęs burnon, priduria:~    -
902 13|           padvelkia svilinamos kiaulės ir šiaudų kvapas. Už jos vėl
903 13|              gaidys, lyg aukštai, ore, ir kažkur dar toliau jam atkartoja
904 13|               nėra. Visokių jų turėjau ir nepabuvau. Prie arešto namų
905 13|          arešto namų už sargą stovėjau ir dešimtininku ir prie valdiškų
906 13|               stovėjau ir dešimtininku ir prie valdiškų vandenų...
907 13|                       Zanui rodos, kad ir jis kažkuo kaltas prieš
908 13|           prieš dėdę Simaną, kad kalti ir tie namai ir žmonės, sustoję
909 13|                 kad kalti ir tie namai ir žmonės, sustoję aplink ugnį,
910 13|            sustoję aplink ugnį, kieme, ir net pakely stūksantis medis.
911 13|          stūksantis medis. Galvoja jis ir jaučia kažką savy kylantį,
912 13|              su Simanu, parodyt jam... ir negali.~    - Tai aš jau
913 13|           Zanas, mostelėdamas dešinėn, ir sustoja. - Tuomtarp, dėde!~    -
914 13|              jau toli. Jo karvė, rogės ir jis pats susilieja į vieną
915 13|             pažyra sniego plotuos.~    Ir Zanui atrodo, kad dėdė Simanas
916 14|             Kai aš atsiradau, menkutis ir silpnas, niekas manimi nesidžiaugė.
917 14|              Motina nusprendė, kad jai ir kūdikiui bus geriau, jei
918 14|               neišgyvens. Aš išgyvenau ir motina pasižadėjo, kad tai
919 14|            sakiusi po trečio, o paskum ir po ketvirto.~    Pradedant
920 14|                  Pradedant vyresniuoju ir baigiant manimi, visi broliai
921 14|       varžydamiesi dėl motinos krūties ir klikiais balsais reikalaudami
922 14|          negyvą. Jį pagriebė šeštarnės ir visą pusvalandį blaškė,
923 14|              blaškė, kol sulaužė rankų ir krūtinės kaulus.~    Tas
924 14|              motina laike savo glėbyje ir jos verksmas, panašus į
925 14|              įneštą tėvą, išsislapstė, ir jų alpulingas raudojimas
926 14|            kaimynų, o tarp jų atsirado ir dėdė Motiejus, su viena
927 14|           kuris mėgdavo uostyti tabaką ir už ausų kilnoti vaikus,
928 14|         drobulės kraštą, pasižiūrėdavo ir vėl atsitraukdavo. Paskum
929 14|          kakariekū", stovėjo prie durų ir, baugiai mirkčiodamas, abiejomis
930 14|          baltutė, gražiai susišukavusi ir lingavo galvą, tartum migdydamosi.~   
931 14|               rytą tėvą įdėjo į grabą, ir keli vyrai, jį pakėlę, išnešė
932 14|           kankinio vainiką, varguolis, ir lengva jam, - atsiduso moteriškė, -
933 14|           Motiejus timptelėjo vadžias, ir vežimaitis pasijudino.~   
934 14|                kurio kyšojo tik drėgni ir žvilgą nuo ryto rasos namų
935 14|                 Saulė kilo vis aukštyn ir aukštyn. Daugelis palydinčių
936 14|        įraudusi vyro galva, o netrukus ir visas jis išsikabino, sviedęs
937 14|                maldą, pašlakstė duobę, ir grabas, palaikomas rankšluosčių,
938 14|              dėdė Motiejus privedė mus ir pamokė, kaip reikia atsisveikinti
939 14|          niekad daugiau nesugrįš. Kaip ir broliai, aš paėmiau smėlio
940 14|               kastuvus, kurie vis pylė ir pylė į duobę. Kai ji prisipildė,
941 14|              duobę. Kai ji prisipildė, ir dargi viršum jos išaugo
942 14|          prispaudžiau prie to kauburio ir savo delne sušildytą smėlio
943 14|                tarp apleistų, įdubusių ir sodria žole subujojusių
944 14|          Motiną, kuriai pasidarė bloga ir kaimynės buvo nusivedusios
945 14|               veidą, atsisėdo į vežimą ir pasiėmė mane ant kelių.
946 14|                dabar, juk, ana, va, ot ir ką tu žmogus .. reik ramintis,
947 14|               žmogus .. reik ramintis, ir gana…~    Gausus ir nieko
948 14|          ramintis, ir gana…~    Gausus ir nieko nepasakąs dėdės žodingumas,
949 14|             mūs vežimas pasuko dešinėn ir ėmė kopti kalnan. Šią liūdną
950 14|             pralinksminti ilgesne, bet ir vargingesne kelione pro
951 14|            sužiurom į baltą, putojantį ir ūžiantį vandenį. Brolių
952 14|             pirmąkart būtų kažką baisų ir nepaprastą sutikę. Miltais
953 14|              prisiartinti prie malūno, ir ilgai mano sapnuos jis dar
954 14|       neišdrįso pirmauti, kelti balsą, ir net dėdė mūsų nekilnojo
955 14|             visų mums teikiamos globos ir garbės.~    Kitą rytą po
956 14|         vyriausiam broliui nurodė, kuo ir kaip mus pavalgydinti, ir
957 14|              ir kaip mus pavalgydinti, ir išėjo. Grįžo ji tik vėlai
958 14|          Paskum kasdien ji taip kėlėsi ir ėjo ravėt daržų, nešt turtingesniems
959 14|              ji man nepaprastai patiko ir buvo graži.~    Vasarą mes
960 14|         visuomet būdavo kas nors šilta ir skanu. Kiekvienas stengėmės
961 14|           šaltas vėjas, sustingo žemė, ir motina vis dažniau ėmė neišeiti
962 14|                  rodos, paimčiau visus ir palįsčiau po ledu... - kalbėdavo
963 14|           vandens, - darydavosi pikta, ir nė vienas mūsų neišvengdavo
964 14|            pliurzės, - ja viena beveik ir matinomės, - arba įkyriau
965 14|         skanesnio, motina užsidegdavo, ir nepajusdavome, kai mūsų
966 14|        žnyplėse.~    - Turit po nosimi ir ėskite! Išgrusiu ubagais,
967 14|              mano galvą po savo smakru ir supdamos imdavo dainuoti.
968 14|               ji kažkokia nepažįstama, ir tada jos bijodavau.~   
969 14|              mes užsisklęsdavome duris ir, prisišlieję vienas prie
970 14|              visuomet lazda baksnodavo ir mosuodavo ja prieš save,
971 14|                bus?! Išstips paukščiai ir žvėrys!~    Jis nešiojo
972 14|         nešiojo tėvo kailinius, kepurę ir sekmadieniais skolindavo
973 14|                geltonos dėžutės tabako ir išsičiaudėjęs, senis visuomet
974 14|        pusryčių ar vakarienės likučius ir, pritūpusi greta, visa sužiurusi
975 14|               Šliomkę išgersim butelį, ir ant tikrųjų: ne, tai - ne,
976 14|            išlydėdavo glostydama ranką ir maldaudavo:~    -- Aš tau
977 14|           slaptažodžiavimas, numykimas ir mums, mažiems, nesuprantami
978 14|         kažkaip styptelėjęs visu kūnu, ir patenkinta, gudri šypsena
979 14|             nustebusi, tartum sumišusi ir staiga užsidengė priejuoste
980 14|                gi tau. Ilgai mislijo - ir šiaip ir taip. Girdi, bijau...
981 14|               Ilgai mislijo - ir šiaip ir taip. Girdi, bijau... kad
982 14|            pakirsta, nusviro ant kelių ir ėmė krūpčioti.~    - Na,
983 14|               akis, susitvarkė plaukus ir, šliurpčiodama nosimi, valdydamos,
984 14|            taip, nepamyluos… Tegul bus ir auksinis, o tos meilės jie
985 14|                Išeidamas dėdė išsinešė ir skustuvą, šį kartą jau negrąžinamai,
986 14|             vienas kito, sėdint motiną ir nepažįstamą vyrą. Juodu
987 14|          Susitvarkysime, susidurstysim ir kaip nors gyvensime...~   
988 14|             išsiveržė iš mano gerklės, ir ilgesys, nesuprantama gėda,
989 14|                mažyti? - pakilo motina ir su glėbiu šoko prie manęs. -
990 14|                krosnies. Nepažįstamojo ir mano akys susitiko. Jis
991 14|           išsivadavau iš motinos rankų ir pasileidau atgal. Ašaros
992 14|             pasiekiau lovoj sukilusius ir taip pat sužiurusius brolius,
993 14|             jaučiausi mažas, apleistas ir vienų vienas pasaulyje.~   
994 14|            vienų vienas pasaulyje.~    Ir kažkodėl šiandien aš tai