Story

 1 1 |        nuošalų kampą. Namiškiai kol kas, dėl žmonių akių, paslėpę
 2 1 |   galvos nei grybai, nei šienas kol jis neišaiškindavo sau,
 3 4 |      užsispyręs tvirtino:~    - Kol gyvas - nenoriu ant savo
 4 4 |    Ilgai gaudė šuliny verksmas, kol žalsvo dangaus skliaute
 5 5 |         tėvo ir auklėtojo jėga, kol neatbėga iš kambario ar
 6 5 |         ir nemano šaipytis. Bet kol nevėlu, jis bando iš užstalės
 7 5 | pagrąsindamas: - Kad būtum čia, kol grįšiu.~    Paskum trinkteli
 8 7 |      burnos tenkinosi mažuma, o kol senutė pajėgė, mynė ratelį,
 9 8 |      marui pasiautus, laukdami, kol praeis pragariškas tvaikas.
10 8 |  prakaito kiek ilgiau pailsėti, kol susivaikščios kraujas, o
11 8 |     berno balsu sukriokė:~    - Kol kas viee-e-nas! Greit bus
12 9 |       leido draskyti drabužius, kol tesėjo paikojo aistros,
13 10|   špreche nur doič!~    - Doič, kol į kailį negavai! - viršininkas
14 10|   perplukdyti laiveliu, Laukėm, kol sutems. Žmogus jau antrą
15 11|        būdavo karšta, laukdavo, kol bažnyčios skliautas uždengs
16 11|  išlūkuriavo iki vėlybo vakaro. Kol bažnyčios neuždarė, vis
17 12| išvaizdos vyras, kiek palaukęs, kol aš susitvarkysiu, matyt,
18 12|    liesas, augalotas jaunuolis. Kol jie artinosi su visiems
19 12|         ir nebuvo reikalinga. - Kol kas nieko aiškaus negalima
20 12|       antrą ir trečią kartą. .. Kol nesuvaldomas siautulys ir
21 12|        ežerus. Nutariau laukti, kol prasiblaivys.~    Užsukęs
22 12|        į kapines.~    Nelaukęs, kol praeis lietus, gerai nė
23 14|         visą pusvalandį blaškė, kol sulaužė rankų ir krūtinės
24 14|        Ašaros plūdo man gerkle. Kol pasiekiau lovoj sukilusius