Story

  1 1 |              gyvulio pasišaukti, kai jis dingo, lyg kvapas. Šis akivaizdus
  2 1 |            rusų-japonų karo, kuriame jis dalyvavo. Iš viso žygio
  3 1 |            Tačiau, būdamas atsargus, jis nė puse žodžio daugiau nepasiteiravo
  4 1 |             Kas jam rūpėjo sužinoti, jis ir sužinojo, bet ne daugiau:
  5 1 |        paleido. Atsitraukęs žingsnį, jis stuktelėjo pečiu savo žmoną,
  6 1 |         burbulas. Ligonei atsirūgus, jis plyšo, ir išvemti vaistai
  7 1 |              švento natencijai. Gerą jis man ne syk padarė… anukart,
  8 1 |           nei grybai, nei šienas kol jis neišaiškindavo sau, kad
  9 1 |             apsimesdamas išsigandęs, jis pridurdavo:~    - Kur čia
 10 1 |          griostis lentynoje. Išsiėmė jis peilį, pro kiaurą kišenių
 11 1 |                   Kaip takas, kuriuo jis ėjo, kaimiečio mintis buvo
 12 2 |            jam viską ir apsakiau, tė jis mane apraminu ir nuvedi
 13 3 |           pylimu ropojančias karves, jis pakilo stačiu krantu į parugę.~   
 14 3 |           brangios rankos glostymas. Jis išsitiesė žolėje, padėjo
 15 3 |          lygumos... Seniai, atsiminė jis, dar būdamas gimnazistas,
 16 3 |          klausimus. Būdavo, atsiguls jis, trečios klasės kukulis,
 17 3 |                 Kai galva įkaisdavo, jis pakildavo ir bėgdavo, stengdamasis
 18 3 |              jau gimnazijoj būdamas, jis sprendė savo uždavinius
 19 3 |           gelbėjimais. Kaip šiandien jis matė save studentą, bėgiojantį
 20 3 |            vanduo ir duona. Bet koks jis tuomet buvo pasiryžęs, status,
 21 3 |              netikra, menka. Mintyse jis kartojo: "Ir dar tu drebi?!
 22 3 |              sielon. Jam atrodė, kad jis surado kažką seniai pamestą,
 23 3 |             didžiausiam idealui…~    Jis grįžo visai kitas: tiesus,
 24 3 |            baimes, ir, ramindamasis, jis nusprendė: "E, didelis daiktas!
 25 3 |            didelis daiktas! Šiandien jis direktorius, o rytoj...
 26 3 |          kompanijos pusę. Šita drąsa jis daugiausia pats stebėjosi
 27 3 |             slėgė ir kėlė. Paprastai jis pirkdavosi porą dienraščių:
 28 3 |           atrodė linksmas ir meilus. Jis tuojau išlenkė pakištą jam
 29 3 |             Škėma buvo pakeliui, bet jis iššoko daug anksčiau, ir,
 30 3 |          abejojimus.~    Pagaliau ir jis su žmona, veik paskutinieji,
 31 3 |           tylėdami. Žmona ėjo pirma, jis, su lagaminėliu ir meškere,
 32 3 |             atsiliepė moteriškė, kai jis pasivijęs bandė švelniai
 33 3 |         ministerijoje?..~    Sieloje jis smarkiai kovojo. Naktį negalėjo
 34 3 |           atgijo ir pradėjo graužti. Jis net ėmė vaizduotis, kaip
 35 3 |             naują sritį, galvoti, ką jis dirbs rytoj, grįžęs iš mokyklos,
 36 3 |       vaizdai: vos pradėjęs snausti, jis pamatė save be darbo, nešantį
 37 3 |                   Aliut, - nedrąsiai jis pašaukė. - Aliut, ar miegi?~   
 38 3 |              ir nesulaukęs atsakymo, jis grįžo į lovą. Paskum vėl
 39 3 |               netoli raštvedžio buto Jis norėjo raštvedį užklupti,
 40 3 |              vaikščioti, nes iš namų jis išėjo dar nesukilus kiemsargiams.
 41 3 |             jam kilstelėjo skrybėlę. Jis neatsakė.~    Pagaliau greta
 42 3 |            atsiminė praleistą dieną. Jis paėmė už alkūnės raštvedį
 43 3 |             Škėma pasileido į kalną. Jis jautė, kad su inspektoriumi
 44 3 |             inspektoriaus pėdsakais, jis sutiko jį prie miesto sodo,
 45 4 |        mirtimi. Tačiau į namus žentų jis neįsileido ir užsispyręs
 46 4 |            išpirkti tėvelytis. Su ja jis veik negyveno kaip vyras
 47 4 |        patraukė namo. Ties upeliuku. jis stabtelėjo: šuo Rudis kažką
 48 4 |            Rudis kažką smarkiai ėmė. Jis lojo gerokai nuo namų, laukuose.~    "
 49 4 |                dingtelėjo žmogui, ir jis sužingsniavo, bet šuo, pajutęs
 50 4 |              prisipildydavo vandens, jis praversdavo markyti linus
 51 4 |                   Kas ten?! - suriko jis, išplėtęs akis į tamsą,
 52 4 |        aukštyn dumblo, bet krisdamas jis užlipino nelaimingajam akis.
 53 4 |          negirdėjo. Mosuodamas šake, jis ginė namo šunį, kuris vis
 54 4 |             su lentgaliais ir kirviu jis nuėjo į daubos pusę, daržinėj
 55 5 |          seno Siemaškos švarko, kada jis dar buvo nuovados viršininkas.
 56 5 |     betrūksta menkos priežasties, ir jis, pykčiu, gėda verdantis,
 57 5 |        atvejais atsitinka, jei laimi jis keletą kartų iš eilės. Pralaimėti
 58 5 |            šaipytis. Bet kol nevėlu, jis bando iš užstalės pasprukti.~    -
 59 5 |         todėl, kad dauginimo lentelę jis jau praėjo pradžios mokykloje
 60 5 |               Pirštą padažęs ašaroje jis pradeda piešti sienų apmušaluose
 61 5 |             Antanėliui atrodyti, kad jis sėdi klasėje, visi vaikai
 62 5 |            vaikai pavirsta šaškėmis, jis nukerta geografijos mokytoją
 63 6 |        sumanymais. Tik eidamas miego jis prisipažino nespėjęs pinigų
 64 6 |         pasirodė buhalterio stuomuo. Jis įėjo ne kaip paprastai,
 65 6 |         rankas iš apsiausto kišenių, jis sumosavo ir suriko:~    -
 66 6 |        staiga atsisėsdamas ant lovos jis savęs paklausė, - nejaugi
 67 6 |            žingsniuoti.~    "O jeigu jis neprisipažins, nebus įrodymų", -
 68 6 |    dingtelėjo Tijūnėliui, ir kažkaip jis pamatė Vaciuką: lūpų kampučiu
 69 6 |           primerkęs nuo tabako dūmų, jis dalijo kortas. Ant dešinės
 70 6 |                 Ametistas! - kalbėjo jis savo svečiams ir iš eilės
 71 6 |       neturėjo ryšių su šiuo vaizdu. Jis atsiminė ir jau šimtąjį
 72 6 |          viską grąžino. Štai, dėl ko jis krimtosi ir negalėjo sau
 73 6 |       laiptais kažkas pradėjo lipti. Jis liovėsi kramtęs ir su kąsniu
 74 6 |           ypač dideliu brangiu žiedu jis per vieną vakarą pavergė
 75 6 | triumfuojančiu žvilgsniu. Tokiu būdu jis dar kartą pasirodė teisus,
 76 6 |        rytojaus dienos buvo neramus. Jis būkštavo, kad skęstąs Klupšas
 77 6 |       sumainė su kuo nors dvasiomis: jis nuščiuvo ir ne tiktai nuščiuvo, -
 78 6 |          galima apyskaitos knygą..." jis, visas sujudęs, atsiliepdavo:~    -
 79 6 |              Baumelis…~    Galų gale jis taip įsidainuodavo, sumaišydavo
 80 6 |       nesunku suvokti, kad įstaigoje jis būdavo šilkinis, nors namuose -
 81 6 |             perėmiau netikrinęs.. ir jis netikrinęs priėmė. Pasitikėk,
 82 6 |              Bijoti nevertėjo. Jeigu jis taip pro pirštus žiūrėjo,
 83 6 |      įtikinančiai ir ramiai. - Jeigu jis sėdo dėl šimto tūkstančių,
 84 6 |             vakarą. Jau prieškambary jis paspyrė koja dviratį ir
 85 6 |              Sakei!..~    Burbėdamas jis nusiavė batus ir dar nespėjo
 86 6 |       suminkštino, ir piktą žvilgsnį jis nukreipė į sieną.~    -
 87 6 |      mostelėjo ranka.~    Visą naktį jis vartėsi lovoje, degiojo
 88 7 |             Prie krūtinės prispaudęs jis laikė balandį. Persliuogęs
 89 7 |        danguje bėgantį sustabdydavo, jis pritūpdavo, užversdavo aukštyn
 90 7 |              Vartiklis galvodavo, ko jis ieško žolėje. Galvodavo
 91 7 |              ieško žolėje. Galvodavo jis, kodėl varlė šokuoja, o
 92 7 |            prie pirmos komunijos, ir jis vis nepataikydavo žegnotis. "
 93 7 |      vienintelė mažojo aistra. Laikė jis jų gerą tuziną porų: moliūginių,
 94 7 |           vardų nežinojo. Daugiausia jis brangino vartiklius, mokančius
 95 7 |         kraujų kandžiodamas pirštus, jis sekė padangėje greitai didėjantį
 96 7 |              užmiršęs viską pasauly, jis valandų valandas ištūnodavo
 97 7 |              griovį, vienoje vietoje jis pamatė išsišiepusį, atmerktomis
 98 7 |      pasileido namo. Pasiekęs kiemą, jis sulėtino žingsnius. Stepų
 99 7 |     suprantami žodžiai judino lūpas. Jis greitai pašoko, palikęs
100 7 |         skuduras. Skudurui įsilėkus, jis buvo panašus į ratu skriejantį
101 7 |          smakras sudrėko nuo seilių. Jis nieko daugiau nematė, tik
102 7 |          tavo karveliai vartosi!.. - jis pasišokėjo į orą, išmetęs
103 7 |           nerimaujant Stepų mamytei, jis ten išbuvo iki vakaro, tartum
104 8 |            mažas šelmystes, kuriomis jis metai iš metų papildydavo
105 8 |       išstumdavo retas dosnumas. Jei jis būdavo gerai pardavęs nesveiką
106 8 |            išklojęs pinigą šviesoje, jis ieškodavo Judo kraujo. Pasak
107 8 |         vienų vienas savo lentynoje. Jis buvo pratęs po devintojo
108 8 |              šeimininkas ėmė laukti. Jis girdėjo, kai bernas, prisipylęs
109 8 |             ką darąs!~    Ir nespėjo jis taip pasakyti, kai bernas
110 8 |           pat sąnarių. Atgavęs žadą, jis pasispardė ir, netverdamas
111 8 |            šlunkas. Su dvidešimtuoju jis apmirė. Susyk jo viduriuos
112 8 |              pasirito gerklės pusėn. Jis suprato, kad tai vėlė. Ir
113 8 |              Ar šitą imt? - paklausė jis?~    - Kam mums reik skylėto
114 9 |                Truks-pliš, - pasakęs jis kalviui, - rudenį maišysim
115 9 |             per daug nenustebino, ir jis kalbėjusiems atsakė:~    -
116 9 |          liežuvį už dantų, nes, kiek jis prisiklausė, pagaliau brolis
117 9 |                    Kamaš-čiabat! Jei jis gražiuoju, - tai ir aš.
118 9 |             naujų giminių padedamas, jis greitai pasistengs atsiplėšė
119 9 |        pasitvirtino: nubėgęs į kaimą jis parsinešė, persivėręs per
120 9 |            pagrindu baigsis derybos. Jis patepė ratus, užsklendė
121 9 |        dažantis švęstu vandeniu, bet jis greit išsprūdo iš akių,
122 9 |          Kastantui nebuvo žinoma, ir jis tuo pačiu smalsumu lūkuriavo
123 9 |         Pavydi? Aš ją... iii... - ir jis prisikišęs prie Jurgio ausies
124 9 |    susidūrimas Jurgiui nemalonus, ir jis mandagiai stengėsi jo atsikratyti.
125 9 |          priešą ir savo apnuoginimą. Jis nesigynė, leido draskyti
126 9 |      kinktelėjo, paliko amžinai. Tai jis suprato, kai senis Kunka,
127 9 |      krakmolyta krūtine.~    Ir ūmai jis dingo.~    Dingo, bet neilgam.
128 9 |              vartų skersinio Jurgio. Jis mažai paisė šūkaujančių
129 9 |        pradėjo bėgti nuogu kūnu, bet jis nejautė šalčio, tik atkišęs
130 9 |              mintys apie ūkį, į kurį jis dabar grįžo vienintelis,
131 9 |              nei į medžių šnarėjimą. Jis pakreipė galvą ir, paleidęs
132 10|         prisiartinau prie kelmo, kai jis kilstelėjo.~    - Stok!
133 10|               lyg atsiprašymas. Taip jis išsėdėjo gal trejetą valandų,
134 10|        energingo žmogaus vardą. Ypač jis pasižymėdavo kalbomis ir
135 10|           nutukimas atėmė jam balsą: jis kalbėjo tik pakuždomis.
136 10|       medžiagos likučiai. Visą laiką jis atkakliai tylėjo.~    Prasidėjo
137 10|           daug liturgijos bruožų, ir jis juos vadino misijomis. Paprastai
138 10|       viršininkui numarindavo dielę, jis statydavo šaipius klausimus.~    -
139 10|        Žmogaus akys staiga sužvilgo. Jis papliupo žodžiais. Iš pradžių
140 10|      penkiolika auksinių laikrodžių, jis bandė pereiti sieną. Sučiupo.
141 10|             Pabandęs bėgt antrąkart. Jis perėjęs kalnus ir maitinęsis
142 10|        maitinęsis gyvulių išmatomis. Jis buvęs šimte miestų ir rinkęs
143 10|          teisingam! - pridūrė paskum jis atsidusdamas.-Kuo Izraeilio
144 10|           man kažkas ne taip - purtė jis galvą susiraukdamas. - Apsimetėlis
145 10|        bepročių. Jeigu mūs kaimynams jis nereikalingas, tuo labiau
146 10|             Pagaliau šimts žino, kas jis…~    Gerokai nustebome,
147 10|      permirkę nuo lietaus ir tarpais jis kuistėsi juose, lyg užpultas
148 10|          miškais apžėlusį plotą, kad jis galėtų ko giliausiai ir
149 10|             užburtas ratas, iš kurio jis jokiu būdu neįstengė išsikrapštyti.~   
150 10|           lopiniai. Per trumpą laiką jis regimai paseno, ir man atrodė,
151 10|              pats atėjo jo palydėti. Jis buvo geroje nuotaikoje,
152 10|      neišgalįs, leisgyvėmis kojomis, jis brido lyg dumblyne, nematąs
153 10|          matyt, sužadino atmintį, ir jis, nusišypsojęs, pradėjo pasakoti
154 10|       pasakoti anekdotą. Pasakodamas jis išsitraukė iš makšties brauningą,
155 11|              elgeta. Vasarą ar žiemą jis buvo apsirengęs ta pačia
156 11|            iš ilgų rankovių pirštais jis laikė didelių medinių. rutuliukų
157 11|            elgetos vardo, nei iš kur jis, pagaliau, kokia nelaimė
158 11|        nelaimė jį tokį padarė ir kur jis randa guolį. Nesiskundė
159 11|       Nesiskundė graudžiais žodžiais jis praeiviams, nelaikė atkištos
160 11|           lašinių spirgą. Dėkodamas, jis styptelėdavo visu kūnu,
161 11|             ar vietoje duonos pintį, jis vienodai dėkojo ir, pajutęs
162 11|               išsiruošęs pabažnytin, jis nuogąstaudavo, ar besuspės
163 11|          pašildyti akmenį, ant kurio jis sėdi, o atsisėdęs nuolatinėje
164 11|       šešėliu. Nusibodus poteriauti, jis žiūrėdavo į slėnį ir galvodavo,
165 11|              išmalda surinktų pinigų jis atidavė tetulei Elžbietai
166 11|      išminties. Iš kelių varpo dūžių jis išpranašaudavo oro permainas.
167 11|            nusviro ant kelių, rodos, jis pamatė įėjusį pro šventoriaus
168 11|              vėl išėjo iš bažnyčios, jis sumostagavo kapšiumi ir
169 11|            po kojomis ir pamatė, kad jis žingsniuoja nebe grindimis,
170 11|          šalies atsirado ožka. Dabar jis įsidrąsino ir kreipėsi:~    -
171 12|     Užsidėjęs akinius, šypsodamasis, jis atsiprašė, kad jo pasakojimas
172 12|     prisiartino prie manęs. Gal būt, jis norėjo ko paklausti ar jautėsi
173 12|             tik norite, - sumikčiojo jis.~    Mandagiai sakant, aš
174 12|        įsiveržiantį tą patį bevaikį. Jis buvo išgąsdintas ir kažką
175 12|            savo neprotingus žodžius. Jis patvirtino galvos linktelėjimu,
176 12|         gyveno tas baugias valandas. Jis mane pasitiko prieangyje,
177 12|              žodį. Ir tikrai greitai jis pasiskubino su kūdikiu,
178 12|       kleboniška. Atidaręs lagaminą, jis išsiėmė šlepetes, pasidėjo
179 12|               Pasitaiko, - dar kartą jis pakartojo. - Neseniai man
180 12|           tos "išlaikymo" galimybės, jis griebia jauną ir gražią.
181 12|             griebia jauną ir gražią. Jis renkasi jaunystę ir grožį
182 12|            kai kurių moters dorybių, jis dar labiau apsidžiaugia,
183 12|             Pats būdamas netikintis, jis žavisi jos dievobaimingumu,
184 12|            žaisti aklu pasitikėjimu. Jis jai pristato vis naujus
185 12|                daugiau negaliu… Koks jis nedoras!.. Begėdis!~   
186 12|        muziko nedorybės priežasties, jis išgirsta tokią naujieną,
187 12|          pamišo. Iš grasymų daktarui jis puolė į visišką neviltį,
188 12|       mirusios atminimą, kambariuose jis paliko, kaip stovėję, visus
189 12|         lipšnios tvarkos. Rytą kėlęs jis neberasdavo iš vakaro padėtų
190 12|        šlepečių. Pietauti pavėlavęs, jis sriuobdavo ataušusį viralą.
191 12|      prisilietimu sumažintų skausmą. Jis nebeteko ir patarėjo, su
192 12|            pirkti tą ir tą, ar gerai jis pasielgs, neatsakęs į šį
193 12|              į šį laišką.. Tik dabar jis pasijuto, kaip stipriai
194 12|          visuomenėj. Piršliaujančius jis nuramino pažadais našliauti
195 12|            naujoji panaši į pirmąją. Jis net ir dabar negalįs atsipeikėti
196 12|          senosios paveikslą. Tarpais jis net savęs klausdavo: kuri
197 12|            kai kurių moters dorybių, jis dar labiau apsidžiaugė,
198 12|         apgavystės bausmės išvengus, jis už kažin ką pasauly nenorėjo
199 12|             grimasomis. Savo atminty jis stengėsi perkratyti visus
200 12|          namuose draugų žvilgsniuose jis stengėsi atrasti tą naująjį
201 12|             palikęs įstaigoje darbą, jis bėgdavo namo, dairydavosi
202 12|             krautuvę ar pas drauges, jis valandėlės nepasėdėdavo,
203 12|        peržengus savo namų slenkstį, jis pašokdavo ir sekdavo ją.~   
204 12|            dieną būtų įrodžiusi, kad jis kvailiausiu būdu išsigando
205 12|            tikėjo jo žodžiais... kad jis truputį negaluoja.~    Juo
206 12|          pamišimo būties. Miegodamas jis taip pat neturėjo ramybės,
207 12|     klaikesni, jį žadino, ir pabudęs jis grabinėjo, ieškojo, slankiojo.~   
208 12|       kuždėjosi. Sulaikęs kvėpavimą, jis pasiklausė. Taip, tai nebuvo
209 12|          nelaimių...~    Ir netrukus jis pridūrė:~    - Antra "Krekerio
210 12|                  Už ką jį suėmė? Kas jis toks? - paklausiau.~    -
211 12|              kad nežinote. Oje, koks jis buvo didžiūnas! Iš procentų
212 12|           žmonių atsiranda! Ištrūkęs jis buvo iš kalinio. Visą mėnesį
213 12|            ne, ponas! Kas už tą! Kad jis dvi pačias nukėglino. Vieną
214 12|             ir kurtinė. Per triūbelę jis su ja kalbėdavosi. Nepagyveno
215 12|              kalbėdavosi. Nepagyveno jis su ja metų, po krūtine ylą
216 12|        nukėglino, vis su yla. O kaip jis abi mylėjo, kad būt matę!
217 12|         vienos atsikratė, žiūrėkite, jis gali jau už kitos griebtis.
218 12|            galvą... pasipelnyti. Kai jis čia iš kitų kraštų atsikėlė,
219 12|   nusijuokiau sau iš jo meliodijų, o jis susyk kad duos man į kaktą
220 12|       pasakymas apie ylą. Neiškentęs jis prasitarė vienam, antram.
221 12|           ten susigalvos ieškot? Jau jis tokią fantazija turėjo pons, -
222 13|         eigulis. Pasikinkęs virvute, jis tempia pas kum save nedideles
223 13|             gyva siena stovi miškas. Jis ošia nykiai, baugiai, sakytum,
224 13|              kirvis. Nežinia tik kuo jis džiaugiasi: dėde Simanu
225 13|             virvės jam tempti važtą. Jis gyvom, nesočiom akim šmėkšlinėja
226 13|            Taip.. taipos! - priduria jis po valandėlės, atsidusdamas,
227 13|       darbininko veidas apsiniaukia, jis atsigręžia į roges, vėl
228 13|            nėr iš ko. Taip ir verkia jis man. Graudu pasidarė: ant
229 13|          negu jam priguli, tai iš ko jis turi? Kitąsyk, dar jaunystėj,
230 13|                  Zanui rodos, kad ir jis kažkuo kaltas prieš dėdę
231 13|            stūksantis medis. Galvoja jis ir jaučia kažką savy kylantį,
232 13|             toli. Jo karvė, rogės ir jis pats susilieja į vieną tamsų
233 14|             kūdikiui bus geriau, jei jis neišgyvens. Aš išgyvenau
234 14|           galva, o netrukus ir visas jis išsikabino, sviedęs kastuvą.
235 14|        malūno, ir ilgai mano sapnuos jis dar vaidenosi. ~    *** ~   
236 14|            baksnodamas aklas elgeta. Jis visuomet lazda baksnodavo
237 14|             paukščiai ir žvėrys!~    Jis nešiojo tėvo kailinius,
238 14|          dėdės.~    - Na, taip, ana, jis nieko. Taip tai visomis
239 14|          klausinėja motina.~    - Ką jis daugiau sakys! Šią nedėlią
240 14|        matoro, kur kulia, - mekaniku jis.~    - Mekaniku? - lyg nustemba
241 14|              dažnėjo. Po kelių dienų jis vėl atkrypavo įšilęs, raudonas,
242 14|  neatgręždamas žvilgsnio nuo ugnies, jis atsiliepė:~    - Susitvarkysime,
243 14| Nepažįstamojo ir mano akys susitiko. Jis buvo rauplėtas, negražus.~    -