Story

  1 1 |        suklypusias, neklusnias kojas. Ji taikėsi eiti takučiu, tarp
  2 1 |       stabtelėjo Patapnojusi vietoje, ji lėtai atsigręžė sveikąja
  3 1 |             senutę taip prislėgė, jog ji grįžo prisirovusi ne rūkštynių,
  4 1 |           išsiruošė išpažinties Dabar ji keliavo namo, mazgely nešdamos
  5 1 |             gerai žinąs kelią arklys, ji buvo pasukus į kalnan vedantį
  6 1 |              Vinco, arba, kaip žmonės jį vadino - Japono ūkį. Vincas
  7 1 |             amžių be bylų išgyvenusi. Ji vylėsi, kad sūnus kada nors
  8 1 |            jei nepasigailės, - žmonės jį sugraudins.~    Štai, jau
  9 1 |               ūkyje, pramani darbuos, ji griebėsi verpti, austi,
 10 1 |           darbai: ratelis, skietai, o ji pati, lyg voras, krebždėdama
 11 1 |           Žilienė, slaugiusi ligonę - Ji dovanos, o Dievas nedovanos.
 12 1 |        surūstėjo, - Pa - pa... - tęsė ji vėl atkritusi į pagalvį,
 13 1 |               vis man… rodžias, - ėmė ji judinti pirštus, - grasina
 14 1 |            smakro gyvaplaukiuose.~    Ji kalbėjo susipainiodama,
 15 1 |           Uogelės skudurus.~    - Kur ji galėjo juos dėti? - buvo
 16 1 |               rytą atsisėdusi lovoje, ji pradėjo:~    - Buvau anadie
 17 1 |              kalta Uogelė.~    Smilko ji lėtai ir ilgai. Kartais
 18 1 |          senutės pusę ir garsiai, kad ji girdėtų, pradėdavo:~    -
 19 1 |           papsėti vanduo ant senutės. Ji kraipė galvą šen, ten, bet
 20 1 |              mėnesių patalo pirmąkart ji ryžosi be kitų pagalbos
 21 1 |                Nematė pro langą dabar ji girdant gyvulių, nueinant
 22 1 |              pro atviras duris pamatė ji aukštoje kiemo žolėje atsisėdusį
 23 2 |               žalią sijoną. Apylinkėj ji žinoma Cukierkos vardu ir
 24 2 |            Jums nepažįstamą Vyturytę. Ji gulėjo lovoje, taip? Papasakokite
 25 2 |                        Pons teisėjau, ji mane pažeidžia! - pertraukia
 26 2 |         žiūriu, - Ona Strakalieni. Kė ji pro mane, aš ka suriksiu:~    -
 27 2 |         biaurybe, padėk lašinius!! Vo ji da smarkiau ka užkūri. Aš
 28 2 |               sak: aš tuo datirsiu, a ji su bamba, a be bambos ta
 29 3 |      atsigulti lygiai taip ir spręsti jį kankinamus klausimus. Būdavo,
 30 3 |          galvoja: erdvė! Gerai, tegul ji tęsiasi milijardų milijardus
 31 3 |            užsimokėjo ir, skaitydamas jį, patraukė į paliktos kompanijos
 32 3 |              tą naująjį jausmą, kuris jį kartu slėgė ir kėlė. Paprastai
 33 3 |             mokytojo smūgio ir laikęs jį pusiau savu žmogumi, paraudo
 34 3 |         girdimai, beveik su ašaromis, ji pakartojo, gnybdama vyrui
 35 3 |              aš nežinau! - truktelėjo ji pečiais, pikta.~    - Išmes!?
 36 3 |        atsikratyti įkyrios, jau visai jį užvaldžiusios minties: jei
 37 3 |               grįžęs iš mokyklos, bet jį kamavo tas pats klausimas:
 38 3 |      klausimas: jeigu jau šią savaitę ji pasišauks gimnazijos direktorius
 39 3 |            žmonos kambario duris, kur ji miegojo su vaikais.~    -
 40 3 |   inspektoriaus pėdsakais, jis sutiko jį prie miesto sodo, einantį
 41 3 |       nepažįstamais ponais. Mokytojas jį sugriebė įeinantį į kavinę.~    -
 42 3 |        būtinai, kad užeitumėt ryto... Ji ten mažas vardines ar ką…
 43 3 |         inspektorius gudriai, kiaurai jį peržvelgė, lyg viską suprasdamas.~    -
 44 4 |             gerai išdžiūti, ir tarėsi jį pusryčiukais susivežti.
 45 4 |        pasijuto tikroji šeimininkė, o ji, teisėta žmona - vyro ir
 46 4 |        apsilankė pas kunigą. Skundėsi ji ne savo vyru, bet tėvu,
 47 4 |           tėvui nieko neatsakė. Nieko ji nesakė ir vyrui, kuris uostinėjo
 48 4 |               puolė.~    "Velniai ten jį!" balsu nusikeikė Kriauza
 49 4 |       savininkas, ieškodamas vandens, jį išsikasė slėnio dugne. Jo
 50 4 |               ir tik žinantys atskyrė jį iš tolo. Takų arti nebuvo,
 51 4 |             ir tako nerandi? Tfu, kad jį kur! - priėjo žentas prie
 52 5 |            rankovės atlapo nosinaitę, ji rūpestingai nusivalo ašaras.
 53 5 |               jau garsiau ir pikčiau. Ji net pakelia nuo kėdutės
 54 5 |                      Tuoni! - surinka ji ir trypteli minkštu bačiuku
 55 5 |            valia atsiklaupti, - tėvas jį patupdo smarkiu timptelėjimu,
 56 5 |               prieina Antanėlio mama. Ji mažajam nušluosto ašaras,
 57 5 |             nušluosto ašaras, pakelia jį ir nusiveda pas save į kambarį.~   
 58 5 |           prie motinos, kuri švelniai jį glosto. Čia pat ir Kvintetas
 59 6 |     Apsistojusi ties modernia spinta, ji tartum nusprendė: "aha,
 60 6 |           uošvės bruožų: kivirčų metu ji visuomet kiūtino į savo
 61 6 |               sieloje kilo baimė, bet ji neturėjo ryšių su šiuo vaizdu.
 62 6 |               Klupšas gali bandyti ir jį purvu aptaškyti…~    Tik
 63 6 |             baigė smilkti. Porą kartų jį buvo iškvietę tardyti. Daugelis
 64 6 |             sąžinę ir, žvilgčiodami į jį, kuždėjosi:~    - Nežinau…
 65 6 |              Tijūnėlis ir pajuto, lyg jį būtų ne žodžiais, o varžytynių
 66 6 |              Kuo aš čia kalta?.. - ir ji užsidengė ranka veidą.~   
 67 7 |              Jo amžiaus draugai šaukė jį Vartikliu, nors jo tikras
 68 7 |               Kartais, vasaros laiku, ji nunešdavo į miestą prirankiojusi
 69 7 |           sūnaitį prie savęs ir ruošė jį elgetauti, mokydama poterių.
 70 7 |               Poterį išmokęs, greitai jį iškratydavo iš galvos. Teko
 71 7 |        išskėstais sparnais. Pirmąkart jį pamatęs, Vartiklis be galo
 72 7 |        spiritu sudaužė.~    Vartikliu jį praminė nuo to, kai spindinčiomis
 73 7 |              koją. Žmonės vis mėgdavo jį gundyti:~    - Parodyk,
 74 7 |             apžiojo karvelio snapą ir jį taip pat pagirdė.~    Vartiklio
 75 7 |            atviromis akimis Vartiklis jį palydėjo, šypsodamasis,
 76 8 |          Budzikas, kuriam patiko, kad jį piešė turtingą ir regimai
 77 8 |                Dėde, dėdele, - judino jį bernas.~    Po valandėlės,
 78 9 |           Amerikoniukas tvirtai laikė jį už švarko atlapo ir kita
 79 9 |      pakaruoklio kaklo diržą, susukęs jį kamuoliu įsigrūdo kišenėn
 80 10|            nukrito ant žemės. Pavaręs jį šonan, pakėliau daiktą.
 81 10|               Atsivedęs prie būdelės, jį iškračiau, Be kelių popiergalių
 82 10|         nereikalingas vaišingumas, ir jį palikau stovėti lauke. Nepaleisdamas
 83 10|              Rytą, sulaukęs pamainos, jį nusivariau į bažnytkaimį,
 84 10|            minkštame skruoste. - Duok jį čia! Kur sučiupai?~    Papasakojau,
 85 10|             po dokumentu. Tie parašai jį įgalioję suburt armiją,
 86 10|       drambliuką. Paskum, spustelėjęs jį smarkiau, paklausė:~    -
 87 10|               kreipėsi į mane: - Vesk jį ir uždaryk. Tegu iki vakaro
 88 10|             nustebome, kai kitą dieną jį vėl sulaikė mūsų pusėje,
 89 10|      pasieniečiai. Atvestą į miestelį jį pasveikino viršininkas:~    -
 90 10|            nukeliauti. Jau kitą naktį jį sugavo policija mūsų žemėje.~   
 91 10|               visokius valkatas. Gint jį atgal! - niršo viršininkas,
 92 10|                      Septintąjį kartą jį nutarėm pervaryti ties ta
 93 10|          tikslu vienas iš mūsų turėjo jį perplukdyti laiveliu, Laukėm,
 94 10|     išsitraukė iš makšties brauningą, jį užtaisė, tačiau mane taip
 95 11|               pagaliau, kokia nelaimė jį tokį padarė ir kur jis randa
 96 11|               gailestinguosius, kurie jį maitino duona, nenusisekusiu
 97 11|           senis matė savo likimą, nes jį papenėti buvo kasdieniškas
 98 11|           bažnyčios skliautas uždengs jį vėsiu šešėliu. Nusibodus
 99 11|           minčių pasaulį ir imdavo už jį samprotauti: "Nei ėdęs,
100 11|             elgeta ilgai bodėjo. Ypač jį slėgė mintis, kad ožka neturi
101 11|           pievose.~    Jo amatas buvo jį išmokęs retos išminties.
102 11|      pasakodavo tetulei Elžbietai, ir ji tikėjo.~    Nemažas malonumas
103 11|             juto, kaip svaigus miegas jį šliejo prie mūro sienos.
104 11|            daiktą prisistūmė lazda ir jį pakėlė. Tai buvo geros,
105 11|          elgetą, kurį laiką žiūrėjo į jį ir, atsiėmęs daiktą, maloniu
106 11|              Ilgabarzdis žmogus paėmė jį už parankės, pakėlė ir nejučiomis
107 11|               šviesos, kuri sklido iš jį vedusio barzdotojo kaktos,
108 11|               vienu pirštu kilstelėjo jį oran. Ir pastatė elgetą
109 12|           gyvenimo beprasmiškumu. Čia ji sakėsi niekas pasauly jiems
110 12|           trumpai laimingi, - bet vėl ji gesdavusi.~    Pilnos, krūtiningos
111 12|        rausdamas ir blykšdamas... Juo ji ilgiau kalbėjo, juo karščiau
112 12|       apčiuopiamai davė suprasti, jog ji negali turėti vaikų. Ji
113 12|               ji negali turėti vaikų. Ji daug jų aplankė, tačiau
114 12|              vienas neatsakė. Ir taip ji vaikščiojo nuo vieno pas
115 12|             vyrą išeiti į laukiamąjį. Ji atsivedė vyrą, gal būt,
116 12|             Pagaliau, šimtas žino, ko ji jį atsivedė!? Kaip ir toliau
117 12|          Pagaliau, šimtas žino, ko ji jį atsivedė!? Kaip ir toliau
118 12|               išdrožti teisybę, kokia ji nebūtų. Ir vėl, gal būt,
119 12|            nepageidaujamą, sprendimą, ji prisipažino, kad paskutiniu
120 12|           akyse sublizgėjo ašaros, ir ji, pati savęs nejausdama,
121 12|              pacijentei jokio efekto. Ji pradėjo berti pagyrus mano
122 12|             jo apsimestine laime. Kas jį pastūmėjo vesti šitą dukart
123 12|            atrodė šios rūšies ligonė. Ji mane sutiko su atlaidžia,
124 12|         girdėti kūdikio verksmo aidą. Ji ne tik kalbėjo, bet stačiai
125 12|            šiurpūs šauksmai. Kartoju: ji buvo ligonė visa to žodžio
126 12|       gyvenime glamonėjusi tik kates, ji, lyg pernokusi slyva, vieną
127 12|        gražiausias berniukas. Greitai jį sutiko atiduoti auginti,
128 12|          nereikėjo laukti nė minutės: ji staiga pajuto skausmą, jos
129 12|              jos veidą išrašė kančia, ji pradėjo blaškytis, laužytis.
130 12|          pradėjo blaškytis, laužytis. Ji šaukė taip, jog gatvėje
131 12|          mažojo verksmą, ūmai nutilo. Ji įsiklausė. Valandėlei, sakytum,
132 12|             pavergė jos širdį. Paskum ji su laimingos motinos išdidumu
133 12|   nusikamavusias rankas. Supratom, ką ji norėjo priglausti prie širdies.~   
134 12|           jaunuoliškus ūsus, mažasis, jį pasivydamas, giriasi jau
135 12|           prieš tamsta... - užkalbino ji.~    - Kodėl? - paklausiau
136 12|     neišskyrus nė manęs.~    Priešais jį sėdėjęs storulis paklausė:~    -
137 12|           paklausė:~    - Ir iki šiol ji tiki, kad tai jos kūdikis?~    -
138 12|              iš mokyklos suolo, kurio ji nemėgo, ir tiek protinga,
139 12|        įvesdint žmoną visuomenėn, kur ji lygiu pasisekimu skina sau
140 12|               džiaugiasi sieloje, kai ji, visų jų atsikračius, pasijunta
141 12|        laiminga tik su juo vienu.~    Ji turi retą moterims bruožą:
142 12|         pabuvojęs jo namuose, muzikas jį paskatina susirūpinti nepaprastai
143 12|        dovanos. Ir nugalėta, įkalbėta ji sutinka.~    Tris dienas
144 12| apsiašarojusią.~    - Negaliu, - sako ji, puldama jo glėbin, - daugiau
145 12|            pasirodė tokia didelė, jog ji buvo pasiryžusi mesti dainavimą
146 12|         pasistengia nuraminti ją, bet ji, griežta dorovės klausimuose,
147 12|             tų dažnų kelionių, kurias ji paskutiniu metu vykdė sostinėn,
148 12|         koncertų.~    Žiemą gimdydama ji mirė, palikusi sveiką, tvirtą
149 12|            dėkingumą ar pagarbą vyrui ji palaikė meile?~    Kasdien
150 12|        įvesdint žmoną visuomenėn, kur ji staigiu pasisekimu skynė
151 12|         gudriausiu ir pikčiausiu būdu jį apgaudinėjusi su tuo pačiu
152 12|             norėjo, kad antroji žmona jį tikrai mylėtų, bet elgtųsi
153 12|          visus balius, kada ir su kuo ji šoko, kada ir kas ją lydėjo.
154 12|           permainų jo elgesy ir būde. Ji pastebėjo, bet nesugadinta
155 12|       nesugadinta ir dar kartą naivi, ji tikėjo jo žodžiais... kad
156 12|             vienas už kitą klaikesni, jį žadino, ir pabudęs jis grabinėjo,
157 12|     prieškambary.~    Tuo pačiu laiku ji tekina įbėgo ir patamsy
158 12|        lygsvaros žmogus, įtikėjęs kad ji išsidavė, ir kietais nagais
159 12|               įsikabino jai į gerklę. Ji ištrūko, nesuprasdama, kas
160 12|            nei maldavimai...~    Taip ji užmokėjo gyvybe už Ievos
161 12|                      Kaip? Iš tikrųjų ji neturėjo jokio meilužio?~    -
162 12|          Vidurnaktį atvežta ligoninėn ji dar kalbėjo. Visa tai buvo
163 12|             Man rodos, ponas daktare, ji turi visus reikalingus bruožus,
164 12|             vieno kąsnio.~    - Už ką jį suėmė? Kas jis toks? - paklausiau.~    -
165 12|                Kostė Bankierius, kaip jį čia vadino. Pons, tur būt,
166 12|           dasikast iki kalvio, katras jį įdavė. Vakar jį suėmė Gurklių
167 12|                katras jį įdavė. Vakar jį suėmė Gurklių ir mūs policija
168 12|             jūs man nepasakėte, už ką jį suėmė? - nekantriai pertraukiau
169 12|             Sykį mūs kalvis nuėjo pas jį šimtinės pasiskolint, ir
170 13|         kalnan. Miško ošimo negirdėt, jį užgožia vandens klegesys.~    -
171 13|          ranką. Matyt, kad sielvartas jį verčia išsipasakoti. - Anuosyk
172 13|             beržiuką ir kirvį, - bala jį! Ir paleidau. Ne su vienu
173 13|            debesų prasiveržusi saulė. Ji sutviska kaitria liepsna
174 14|             paskutinis, nors panašiai ji buvo sakiusi po trečio,
175 14|        miltuoti vyrai parnešė negyvą. Jį pagriebė šeštarnės ir visą
176 14|             Motina daugiau nevaitojo. Ji tupėjo asloje, prie pašarvotojo
177 14|               į grabą, ir keli vyrai, jį pakėlę, išnešė į dėdės Motiejaus
178 14|             pylė ir pylė į duobę. Kai ji prisipildė, ir dargi viršum
179 14|          pasulpsčiusi, skarutės kampu ji nusivalė veidą, atsisėdo
180 14|         pavalgydinti, ir išėjo. Grįžo ji tik vėlai naktį, šlapia
181 14|         žagarų glėbiu. Paskum kasdien ji taip kėlėsi ir ėjo ravėt
182 14|             kaip ratų stipinai. Tokia ji man nepaprastai patiko ir
183 14|        didžiausiu dorybių glėbiu, nes ji būdavo duosnesnė tiems,
184 14| sielvartaudavo motina. Kai tik ilgiau ji neišeidavo skalbti, nešioti
185 14|          išblaškiusių mus pasieniais, ji tuojau pat atsileisdavo.
186 14|            Glostydama mane, paprastai ji sakydavo:~    - Varge tu
187 14|          tokiomis atlydžio valandomis ji sodindavosi mane, kaip jauniausią,
188 14|           imdavo dainuoti. Dainuodavo ji su ypatingu liūdesiu balse,
189 14|              pasikeisdavo, darydavosi ji kažkokia nepažįstama, ir
190 14|               nebūdavo, tuojau sodina jį šiltesnėje vietoje, duoda
191 14|                Išeinant dėdei, motina jį išlydėdavo glostydama ranką
192 14|       nebaigtą lupti bulvę. Valandėlę ji taip stovėjo atviru, šviečiančiu
193 14|            motina jau neklausė dėdės. Ji palengvėle atsisėdo, galva,
194 14|                nes motina, atiduodama jį, pridūrė:~    - Turėk sveikas!
195 14|             žvirbli... Ar susapnavai? Ji tuojau, lyg nesusitupėjusį