Story

  1 1 |           Paskum bobšė prasimanė, kad Uogelė norėjo ją musmirėmis
  2 1 |           Nors senutė ir spyrėsi, kad ne nuo jos išvirtų grybų,
  3 1 |       bylų išgyvenusi. Ji vylėsi, kad sūnus kada nors pasigailės
  4 1 |         grūdais, Japonas išgirdo, kad motina bloga. Blogo reikšmė
  5 1 |           špitolėj šnekučiuojant, kad senė prieš keletą dienų
  6 1 |            Tu man motina ar ne? O kad tu motina, tai kaip aš prieš
  7 1 |      šaukštą padavė, o jai užėjo, kad mes visi prieš ją… Užėjo,
  8 1 |         sūnų kamavo įkyri mintis, kad palikimo neišgraibstytų
  9 1 |     Žilagalvėle atleisk, dovanok, kad širdį uždaviau… piktų liežuvių
 10 1 |          abu išgąsdino.~    - Še, kad nori! - tarė vyras.~    -
 11 1 |          vyras.~    - Kas kaltas, kad ne tu. Durnas sakė, nuo
 12 1 |      karvės, pasakė žmonai:~    - Kad ne ta, galėtum į vidų padėt.
 13 1 |          senutės pusę ir garsiai, kad ji girdėtų, pradėdavo:~    -
 14 1 |           jis neišaiškindavo sau, kad Prancūzijoj siaučia badas
 15 1 |                 Oho-ho! Ar girdi, kad dabar išėjo įstatymas: kas
 16 1 |       įvertė guolin ir pamačiusi, kad anyta neišgali, kvėpčioja
 17 2 |         Vyturytė buvo kaltinamos, kad, sutartinai veikdamos, apgaule
 18 2 |      abejinga ir gal pasitikinti, kad joks smūgis nebus skaudus
 19 2 |          šviest. Dinktelėju many, kad nuo Dievu anoji, vo teip
 20 2 |   Vienąsyk toji moterėli i užved, kad čėsas mano motinėlę vaduot
 21 2 |     abejinga, tartum pasitikinti, kad joks smūgis nebus skaudus
 22 3 |   prarasti.~    Mokytojas pajuto, kad visa, kas brangu, verta
 23 3 |      mokytojo sielon. Jam atrodė, kad jis surado kažką seniai
 24 3 |       inspektorius. - Gal manote, kad demokratija su seimais geriau...~    -
 25 3 |           blogo pasakiau? Žinoma, kad visos tos autoritarinės
 26 3 |     pasileido į kalną. Jis jautė, kad su inspektoriumi jam bus
 27 3 |             prašė, sako, būtinai, kad užeitumėt ryto... Ji ten
 28 4 |        nerado vietos. Jam atrodė, kad rauplėtoji Morta, kurios
 29 4 |           darbas. Žentas suprato, kad senio kosulys ir skundai
 30 4 |          kačiukus. Tuo buvo gera, kad gyvulėliams nereikdavo raišioti
 31 4 |         jau ir tako nerandi? Tfu, kad jį kur! - priėjo žentas
 32 4 |         Ištrauk, galgone!~    - O kad šitaip, tėveli, - ir būk
 33 4 |       Sukišai toms kalėms… Žinau, kad sukišai...~    - Mataušiuk,
 34 5 |         jie stengiasi išsikapoti, kad galėtų pakeist nemalonias
 35 5 |          kėdutės kojas ir atrodo, kad puls vyrą ūmai, iš pasalų,
 36 5 |      malonėjote... gerbiamasis? O kad mes šišia, ponas?.. Ahm…
 37 5 |      antakius. Antanėliui atrodo, kad ir vabalas, išpieštas ant
 38 5 |         neatsako. Neatsako todėl, kad dauginimo lentelę jis jau
 39 5 |           akis, į akis jau kimba? Kad taip, tai - marš!~    Didysis
 40 5 |    timptelėjimu, pagrąsindamas: - Kad būtum čia, kol grįšiu.~   
 41 5 |      pradeda Antanėliui atrodyti, kad jis sėdi klasėje, visi vaikai
 42 6 |            Joms pradėjo atrodyti, kad visi tie daiktai, kuriuos
 43 6 | žingsniuodamas Tijūnėlis, panašu, kad ir aš galėjau... Pasėdėjai
 44 6 |          Vaciukas pakūrė? Panašu, kad Vaciukas: ponai, šeštadienį
 45 6 |      Vienu tarpu jam kniūstelėjo, kad apačioje atsivėrė durys
 46 6 |       lėto kramtyti. Guosdamasis, kad niekas neatėjo ir neateis,
 47 6 |    kambarį ir krimtosi, krimtosi. Kad ir kaip save tramdė, bet
 48 6 |       buvo neramus. Jis būkštavo, kad skęstąs Klupšas gali bandyti
 49 6 |   pareikštų buvo nesunku suvokti, kad įstaigoje jis būdavo šilkinis,
 50 6 |           ir jau nebuvo abejonės, kad Tijūnėlio sąžinė gryna,
 51 6 |           išgriebė... Juk sakote, kad netikrinęs iš jūsų kasą
 52 8 |          vo-vo! Gerai, ai gerai.. Kad tave šimts, kaip gerai!
 53 8 |       krosnies akmenų, tai buvo, "kad dūšias kentančias atsimintumėm".~   
 54 8 |       visi žinom. Iš kur tu juos, kad ne iš nelabojo gauni? Bene
 55 8 |          Budzikas, kuriam patiko, kad jį piešė turtingą ir regimai
 56 8 |                 Baikis, vyručiai! Kad šiais laikais ir iš tų dūšių
 57 8 |         kiša, atpigo kaip lepsės, kad ir velniam nėr kur dėt.
 58 8 |    riktelėjo:~    - Dėkok Dievui, kad dar basas... Kitaip, vaikine,
 59 8 |         rankomis.~    - Lengviau, kad tu ištintum! - sugargė tėvukas,
 60 8 |      patraukė per Budziko nugarą, kad jam net į pakaušį akys iššoko
 61 8 |       dešimto ypo tėvukas pajuto, kad ties nugarkauliu trūko jo
 62 8 |       gerklės pusėn. Jis suprato, kad tai vėlė. Ir tikrai, lyg
 63 9 |        slegiančią ramybę. Atrodė, kad šią valandą namuose, ant
 64 9 |      vyresnis brolis prisiklausė, kad Jurgis jau kuris laikas
 65 9 |         nerimas. Jie leido spėti, kad brolis jokiu būdu neįves
 66 9 |           kryptimi, saugodamasis, kad tik nepavytų brolio ir tokiu
 67 9 |      landų arbatinėj buvo žinoma, kad atskirame karbary geria
 68 9 |     papirosus, galima buvo spėti, kad derybų mazgas, jei dar visai
 69 9 |         visko buvo galima matyti, kad šis susidūrimas Jurgiui
 70 9 |       paisė šūkaujančių patarėjų, kad reikia judinti negyvėlį,
 71 10|        vietose retai atsitikdavo, kad į mūsų rankas pakliūtų bėglys
 72 10|     plaukuotą ranką ir paaiškino, kad tai vienintelis atminimas
 73 10|         Tą patį vakarą sužinojau, kad mūsų kalinys be ypatingų
 74 10|           miškais apžėlusį plotą, kad jis galėtų ko giliausiai
 75 10|    regimai paseno, ir man atrodė, kad dukart labiau pražilo. Visą
 76 11|     bodėjo. Ypač jį slėgė mintis, kad ožka neturi sielos ir negali
 77 11|          važiuotu. Nuostabiausia, kad berankis pats vienas pasikinkąs
 78 11|       krūtinės, atsakydavo:~    - Kad jau niek nebpajėgiu...~   
 79 11|          Tetulė Elžbieta aiškino, kad Gricius ne iš dosnumo tai
 80 11|         iš puikybės. Ir dar taip, kad visi žmonės girdėtų ir matytų
 81 11|      gudrumų neklausė ir galvojo, kad būtų geriau, jei daugis
 82 11|          tau. Kuo beatsilyginsiu, kad nieko neturiu?~    Elgeta
 83 11|         sau po kojomis ir pamatė, kad jis žingsniuoja nebe grindimis,
 84 11|        kreipėsi:~    - Viešpatie, kad ragelius jai paauksuotum,
 85 12|      šypsodamasis, jis atsiprašė, kad jo pasakojimas nebus literatūriškas.
 86 12|         literatūriškas. Supratau, kad tai gydytojas.~    - Vieną
 87 12|          pirmųjų žodžių suvokiau, kad jie prašys tik patarimo.
 88 12|         lyg bijodama, perspėdama, kad aš neatimčiau tų kelių jos
 89 12|     vilties grūdelių. Buvo aišku, kad jai daugelis gydytojų apčiuopiamai
 90 12|         vieno pas kitą, tikėdama, kad jos negalavimas - gydytojų
 91 12|        sprendimą, ji prisipažino, kad paskutiniu laiku joje įvykusios
 92 12|    jaučiasi, na, ir kartais mano, kad jau...~    - Atrodo, - ilgai
 93 12|       kūdikį. Aiškių ženklų nėra, kad iš jūsų būtų atimta ta galia… -
 94 12|         kažkodėl tvirtai tikėjau, kad isteriška moteris pagaliau
 95 12|        savaitės, nežiūrint į tai, kad aš buvau įsileidęs vieną
 96 12|          paklausiau, tikėdamasis, kad vyrukas atsiims savo neprotingus
 97 12|          kaip laikytis, įtikinau, kad artimiausiu laiku pavojaus
 98 12|                Grįždamas jaučiau, kad iš šios istorijos lengvai
 99 12|        kelioms dienoms. Supratau, kad moters liguistas įsivaizdavimas
100 12|      greičiausiai veikti. Atrodė, kad vyrukas ne visai norėjo
101 12|           Įstaigos vedėja tikino, kad tai pats sveikiausias ir
102 12|       trijų sienų nuo gimdančios, kad jo verksmas per anksti nepasiektų
103 12|        apžiūrėjimo jai pranešiau, kad laikas jau atėjo ir reikia
104 12|        dantimis. Motina tvirtina, kad berniukas visai panašus
105 12|           tėvas kaisdamas ginasi, kad iš nosies - gryna motina.~   
106 12|     paklausiau nutirpęs, pamanęs, kad jai paaiškėjo apgaulė.~    -
107 12|              Ir iki šiol ji tiki, kad tai jos kūdikis?~    - Šventai,
108 12|     įsitikinimas, pasidaręs mada, kad vesti protinga tik tuomet,
109 12|        pasisekimą, tai tik todėl, kad abi pusės žino naudos kainą.
110 12|           jos paveikslų. Kalbėjo, kad nelaimingasis ties paveikslais
111 12|       kažkokį nekrofagą: sukuždo, kad valdininkas mirusią tebelaiko
112 12|        laime valdininkas tikrino, kad ne tik veidu, šypsena, bet
113 12|          mieste nuo jo. Apsimesk, kad suskaudo dantį ar kitaip
114 12|       suskaudo dantį ar kitaip ir kad tau reikia pas dantistę...
115 12|         muziku. Kas galėjo spėti, kad visos jos ašaros, juokas,
116 12|              Likimas taip norėjo, kad antroji žmona jį tikrai
117 12|          valandėlės nepasėdėdavo, kad fantastiškiausi vaizdai
118 12|      gražią dieną būtų įrodžiusi, kad jis kvailiausiu būdu išsigando
119 12|                Negalima pasakyti, kad moteris visai nepastebėjo
120 12|          ji tikėjo jo žodžiais... kad jis truputį negaluoja.~   
121 12|          Nebuvo dienos, valandos, kad vyras galėtų nors akimirkai
122 12|        lygsvaros žmogus, įtikėjęs kad ji išsidavė, ir kietais
123 12|        visus reikalingus bruožus, kad ją pavadintume miesčioniška, -
124 12|        šios vietos. Man pasakojo, kad su savo galybe ežerų, salų,
125 12|         būrys. Iš pradžių maniau, kad tai lydi numirėlį, bet greitai
126 12|         Pons, tur būt, iš toliau, kad nežinote. Oje, koks jis
127 12|        juo pasidarė. Dabar šneka, kad jo gyvo nepaleis, o namus
128 12|        Oje, ne, ponas! Kas už tą! Kad jis dvi pačias nukėglino.
129 12|         ir trečią nukėglinęs, tik kad jam pamaišė.~    - Kaip
130 12|            O kaip jis abi mylėjo, kad būt matę! Ant rankų nešiojo.
131 12|          matę! Ant rankų nešiojo. Kad būdavo eina, vis po ranka...
132 12|         nieks taip ir neatsimena, kad kada buvo. Ir vis dėl žmonių
133 12|           Nieks nebūt ir žinojęs, kad ne jo paties liežuvis. Sykį
134 12|           galvą krato ir giriasi, kad jeigu panorėtų - bažnyčią
135 12|         čiūčia liūlia, gražiuoju, kad žmonės matytų tave mylint.
136 12|       girdi, ir paleisk tu žinią, kad pati serga. Tada, girdi,
137 12|         jo meliodijų, o jis susyk kad duos man į kaktą delnu,
138 12|           duos man į kaktą delnu, kad suriks: - A, jau tu velnią
139 12|         kąsnis.~    - Gal dėl to, kad jeigu būt kas iškilę, žiūrėkite,
140 12| vaizduotės melui, gal būt, dėlto, kad jos prašoko bet kokį rašytojo
141 13|        kaip ir pavasaris. . . Tik kad dieniukę kitą lytaus ir
142 13|            lyg duodamas suprasti, kad ne tai jam rūpi ir ne tuo
143 13|     gadynę reik iš vilkų mokytis, kad duoną turėtum, matai...~   
144 13|  pažvelgęs į tolį sako eigulis. - Kad nori išsilaikyt tokioje
145 13|        šuo, matai, nereikalingas, kad nekanda. Kąsk, į gerklę
146 13|      vadales į kitą ranką. Matyt, kad sielvartas jį verčia išsipasakoti. -
147 13|      tamysta. Prieinu, - žmogelis kad tašo, kad tašo beržiuką.
148 13|     Prieinu, - žmogelis kad tašo, kad tašo beržiuką. Strykt, kai
149 13|            sakau, įstatymą žinai, kad čia ne valia? Išsigando,
150 13|         paėmė dėl gyvasties savo? Kad ponas turi šimteriopai daugiau
151 13|     vagies paimsi. Dėl to išeina, kad tikri vagys karietose važinėja...~   
152 13|          Je, je. Neįtikome ponui, kad ne pikti… Zanas eina užsimąstęs,
153 13|      vandenų... Iš visur atleido, kad ne piktas. Dėl to valdžiai
154 13|           vietoj. Daktaras rokuo, kad iš dešimt tūkstančių jeigu
155 13|     pasitaiko...~    Zanui rodos, kad ir jis kažkuo kaltas prieš
156 13|         kaltas prieš dėdę Simaną, kad kalti ir tie namai ir žmonės,
157 13|     plotuos.~    Ir Zanui atrodo, kad dėdė Simanas keliauja į
158 14|    nesidžiaugė. Motina nusprendė, kad jai ir kūdikiui bus geriau,
159 14|   išgyvenau ir motina pasižadėjo, kad tai jos paskutinis, nors
160 14|       kūdikystės sapnų. Atsimenu, kad tėvą, visą kruviną, ilgai
161 14|         jos tarp savęs kalbėjosi, kad negalima atskirti kur veidas,
162 14|        ištraukėm - dar krutėjo. O kad būt padejavęs, ar aiktelėjęs -
163 14|       Neišmaitinsiu... jau matau, kad neišmaitinsiu.. Kitusyk
164 14|                Turtingi bėdavoja, kad jų miršta, neišgyvena, o
165 14|          jų miršta, neišgyvena, o kad mano nors vieną žemė atimtų,
166 14|         iš motinos, nusprendusios kad tai turį palikti vienam
167 14|          ir taip. Girdi, bijau... kad nors du ar trys būtų, o
168 14|    sveikas! Dieve duok, Motiejau, kad tik tavo ranka laiminga
169 14|         tavo ranka laiminga būtų, kad nepadaugėtų man tų ašarų… ~*** ~