Story

  1 1 |         atsistojusį geležinį arklį. Jo motiną dėl skaisčiai raudonų
  2 1 |         vežimo, saujoje žarstydamas jo kviečius. - Juk gražų tarpą
  3 1 |         pakeitusi motinos atžvilgiu jo jausmų. Žmogus girdėjęs
  4 1 |          naujieną pasakei!" kalbėjo jo ištysęs veidas. Tačiau,
  5 1 |             pažįstamiems, bet visas jo dėmesys ir klausa budėjo:
  6 1 |          rudine iki žemės, vyras ir jo moteris. Pametę arkliams,
  7 1 |         greičiau įsiūbavo Japono ir jo moters kantrybę. Kas namuose
  8 1 |          bet greitai vėl sutraškėjo jo žandikauliai:~    - Sulauksi
  9 1 |          Paskum išsiruošia į kaimą. Jo pypkės dūmas apskritais
 10 3 |     raudamas kiauldobilius. Kai tik jo nugara palietė žemę, o akys
 11 3 |           savęs nevarginti tokiais, jo protui neaprėpiamais klausimais.~   
 12 3 |             visa, kas brangu, verta jo gyvenime, buvo įsikūniję
 13 3 |      gyvenime, buvo įsikūniję aname jo jaunystės paveiksle. Ir
 14 3 |     suvokiamus, bet jau pradėjusius jo viduje kilti abejojimus.~   
 15 3 |          neteisybę sakau?… - Tačiau jo balsas jau visai kita gaida
 16 3 |        šnipštels ten… aukščiau apie jo kalbas?… Tas irgi karjeristas!
 17 3 |          progos įlįsti gimnazijon į jo vietą...~    "Na, kvaila!"
 18 3 |        neatsakė.~    Pagaliau greta jo stabtelėjo praeivis ir užkalbino.
 19 3 |      mokytojas namie nerado. Nerado jo ir ministerijoj. Tik apie
 20 4 |    gyvenantį kitame kaime. Vesdamas jo dukterį, rauplėtąją Mortą,
 21 4 |             teisėta žmona - vyro ir jo meilužės tarnaitė.~    Tuo
 22 4 |         bobšių, kurioms taip patiko jo kosulys ir neilgas povestuvinis
 23 4 |           jį išsikasė slėnio dugne. Jo sutręšusių sienojų rentinys
 24 4 |          oro atklydusį riksmą. Visu jo nugarkauliu perėjo šaltis,
 25 4 |  priesvirnio pasiimti kopėčias, kai jo pakinkiai sudrebėjo. Kažkas
 26 4 |              atsakydamas į baisias, jo galvoje užvirusias mintis...~   
 27 5 |           atsigręžti į tą pusę, kur jo laukia dvi akių poros, tik,
 28 5 |        pasakyt? Pamokyt nevalia? Aš jo be reikalo nebaru, būk rami!~   
 29 5 |         viršų į sūnų, piktai palydi jo džiūgaujantį judesį ir,
 30 5 |          netyčia sušveplavęs, ir šį jo ryžtumą patvirtina triskart
 31 5 |             prakaito lašeliai: trys jo rutuliukai galėtų spirtis,
 32 5 |           Antanėlis gauna šokolado. Jo galva priglausta prie motinos,
 33 6 |          reikalų vedėją, perėmęs iš jo ir kasos reikalus. Bet kelios
 34 6 |     stabtelėjo, peržengęs slenkstį. Jo išblyškusiame ir pailgėjusiame
 35 6 |      Tuščias fruchtas!~    Šiandien jo žodžiai pasitvirtino, bet
 36 6 |       nespėjo apsidairyti, kai prie jo kojų uošvė padėjo šlepetes.
 37 7 |           ir mįslingas nerimas.~    Jo amžiaus draugai šaukė jį
 38 7 |            šaukė jį Vartikliu, nors jo tikras vardas buvo Tafilius.
 39 7 |            išsigalvojo atskridusius jo balandžius palesinti spirite
 40 7 |           tarp kubiliukų, neišgirdo jo įeinant.~    - Karas ir
 41 7 |             stogan. Beregint viršum jo šviesiaplaukės galvos suplevėsavo
 42 7 |              nusirito nuo stogo. Iš jo ančio išsprūdo karvelis,
 43 8 |             bildėdamas žemyn.~    Į jo žodžius atsakė skanus atkakliųjų
 44 8 |          Vienas anekdotiškas įvykis jo šykštumą padarė garsų parapijoje.
 45 8 |         garsų parapijoje. Kažkuomet jo bernas, šienaudamas pievoje,
 46 8 |            kurių daugiausia kentėjo jo žmona, kantri ir šventa
 47 8 |        ieškodavo Judo kraujo. Pasak jo, viename iš trisdešimties
 48 8 |           apatinių kelnių, suminėjo jo vardą, dar kitas klausinėjosi
 49 8 |           Budziką trindavo visuomet jo bernas, gerai žinąs, kur
 50 8 |          kaklą, ir prisilenkęs prie jo ausies, storu, visai ne
 51 8 |   karviakojis jau sėdėjo raitas ant jo ir taip slėgė, jog nebuvo
 52 8 |          kad ties nugarkauliu trūko jo oda, o po penkiolikto -
 53 8 |     dvidešimtuoju jis apmirė. Susyk jo viduriuos kažkas dunkstelėjo,
 54 8 |              ir praplėšė akis. Prie jo atsiklaupęs, muiluota galva,
 55 9 |             Duosis matyt!~    Tuose jo žodžiuose buvo reikšmingas
 56 9 |           ir jis mandagiai stengėsi jo atsikratyti. Būsimasis uošvis,
 57 9 |           senis Kunka, nepaisydamas jo įsikibusios į drobiną rankos,
 58 9 |             bet Kastantas neklausė. Jo akyse niekas nematė ašaros,
 59 9 |             veidu riedančius lašus. Jo piktai blyksinčios akys
 60 9 |           brolio veido ir pajuto iš jo burnos ir šnervių išeinančio
 61 10|       išaugo stambi būtybė. Laimei, jo nebandyta priešintis ar
 62 10|             pora išsigandusių akių. Jo lengvi, vasariški drabužiai
 63 10|              patižusioje žemėje. Iš jo lupų prasiveržė keli man
 64 10|      gąsdino kiekvieną pakliuvusį į jo rankas.~    - A, muzikantas!
 65 10|           nei ginklu, nei kumštimi. Jo tardymai turėdavo daug liturgijos
 66 10|      kaukolės formos peleninės, ant jo stalo stovėdavo didelis
 67 10|            vienintelis atminimas iš jo anūkės, pasilikusios ten...
 68 10|           pataiso! Matysim, koks iš jo laikrodininkas!~    Tą patį
 69 10|             ir taip sutaisė, jog iš jo vidurių, kaip nereikalingą,
 70 10|      Laikrodininkas nieko neatsakė. Jo akys žiūrėjo, tartum nieko
 71 10| laikrodininkas jau negalėjo paeiti. Jo kojos pasidarė sunkios,
 72 10|              Viršininkas pats atėjo jo palydėti. Jis buvo geroje
 73 10|          nešvankūs posakiai biro iš jo su dusliai gargiančiu juoku.~   
 74 10|            lėtai judėjom paskum. Iš jo kalbos taip išėjo, jog aš
 75 10|           tačiau mane taip patraukė jo istorija, jog ir nepagalvojau...~   
 76 10|          užgniaužė netikėtas šūvis. Jo aidui šniokštelėjus naktyje,
 77 11|            ir tyla buvo didžiausios jo dorybės, pavergiančios gailestinguosius,
 78 11|            supykęs. Ilgainiui nieks jo nekliudė, dargi laikė reikalinga
 79 11|          papenėti buvo kasdieniškas jo rūpestis.~    Turėjo elgeta
 80 11|         kurios su kaupu užpildydavo jo dieną. Šaltą rytmetį, išsiruošęs
 81 11|       džiūgauti rojaus pievose.~    Jo amatas buvo jį išmokęs retos
 82 11|           Antano atlaidų, kada prie jo atsisėsdavo laibas, aukštas,
 83 11|         giesmininkų pora, diedas ir jo boba, vadinami Drebuliniais,
 84 11|        didėjo ir aštriai smelkėsi į jo kaulus. Pradėjęs kristi
 85 11|           tirščiau ir sunkiau slėgė jo drabužį... Vos tapsnodamas
 86 11|           mūro sienos. Tuo metu kai jo galva nusviro ant kelių,
 87 11|             Šiltas dvelkimas perėmė jo visą kūną: bažnyčia prisipildė
 88 11|         Povilo. Pajuto elgeta, kaip jo kojos, rankos ir galva darosi
 89 11|     apivaros - varinės. Žilabarzdis jo paklausė:~    - O ko, tėvai,
 90 11|          Rokas su šunimi, laižančiu jo kojos kelią. Atsiminė elgeta
 91 11|            žodžio ištarti, kai prie jo šalies atsirado ožka. Dabar
 92 12|    šypsodamasis, jis atsiprašė, kad jo pasakojimas nebus literatūriškas.
 93 12|           jaunuolio vaišingumu, bet jo apsimestine laime. Kas jį
 94 12|           nesusilaikysiu neišstūmęs jo pro duris.~    Atsisakyti
 95 12|           sienų nuo gimdančios, kad jo verksmas per anksti nepasiektų
 96 12|              atsagstydamas liemenę. Jo balse buvo kažkas rimta,
 97 12|           valdininku. Tokia buvo ir jo žmona, laiku pastebėta,
 98 12|           ir kelis kartus pabuvojęs jo namuose, muzikas jį paskatina
 99 12|             talentui, sutinka duoti jo poniai keletą solfedžio
100 12|         Negaliu, - sako ji, puldama jo glėbin, - daugiau negaliu…
101 12|             koks nuodėmingas žmogus jo bažnyčioje gieda Šventas
102 12|         išvažiavimo pasilieka šalta jo atžvilgiu. Rudenį chormeisteris
103 12|   chormeisteris grįžta sostinėn, ir jo pėdsakas išnyksta iš šių
104 12|            gaidų lapų su romansais, jo padovanotų savo mokinei.~   
105 12|       gimdančios budėjusio daktaro. Jo reikalavimu mirusią apžiūrėjo
106 12|      neviltį, ramią ir ilgą. Niekas jo nematė viešumoje, o jei
107 12|          popierio lapukai suvirpėjo jo rankose, galvoje aptemo.
108 12|           drauge, ištrūk mieste nuo jo. Apsimesk, kad suskaudo
109 12|            Sakoma, auksą pažįsti iš jo žėrėjimo, sąžiningumą iš
110 12|           paskolos, gyvulio jėgą iš jo naštos, o moters - nėr kaip
111 12|             šypsenos prie šypsenos. Jo įsivaizdavimas pasiekė tokią
112 12|          staigių ir ryškių permainų jo elgesy ir būde. Ji pastebėjo,
113 12|          dar kartą naivi, ji tikėjo jo žodžiais... kad jis truputį
114 12|             ir dabar jau kiekvienas jo liguistos vaizduotės gamintas
115 12|             nebuvo jokios abejonės. Jo klausa, kaip ir regėjimas,
116 12|           vyras, petingas, aukštas. Jo galingas, palenktas sprandas
117 12|            grasymą ir nenoromis nuo jo atsigręžiau.~    Būrys dundėdamas
118 12|        antram - felčeris. Katrie iš jo skolino, vis dvigubus vekselius
119 12|          pasidarė. Dabar šneka, kad jo gyvo nepaleis, o namus valdžia
120 12|              darė. Apsimetimas toks jo buvo...~    - Kodėl gi jas
121 12|            nebūt ir žinojęs, kad ne jo paties liežuvis. Sykį mūs
122 12|            Bankierius ir suriko ant jo: ko čia zyzi, girdi, lyg
123 12|           Kostę, nusijuokiau sau iš jo meliodijų, o jis susyk kad
124 13|           nykiai, baugiai, sakytum, jo tankmėj kažin kas vaitotų.~    -
125 13|           dvidešimt metų berniokas. Jo apskritas, raudonas veidas
126 13|             šypsosi, tartum šypsosi jo prasivėpę kailiniukai, atšokę
127 13|           ne tai jam rūpi ir ne tuo jo mintys užimtos.~    Abu
128 13|       atsigręžia. Eigulis jau toli. Jo karvė, rogės ir jis pats
129 14|           su tais pipirais dabar be jo, tai motinai?~    Mes, vaikai,
130 14|            laikais man atrodė tikra jo gudrybė, suprantama tik
131 14|            sekmadieniais skolindavo jo paliktą skustuvą, kurio
132 14|          daugiau sakys! Šią nedėlią jo nebus. Mat, prie to matoro,
133 14|             gudri šypsena išskleidė jo ūsus.~    - Eik, jau eik,
134 14|           niekad dar man nematytas. Jo stambios, laisvai sunertos
135 14|      glustelėjo prie vyro, paglostė jo rankas, kelius, paskum atsidusus
136 14|    atsidusus paguldė savo galvą ant jo peties.~    - Ma-aa-ma! -