Story

  1 1 |             to žmogus, knaisiojęsis savo darže, prie kelio, ją užkalbino:~    -
  2 1 |          sūnus kada nors pasigailės savo gimdytojos, o jei nepasigailės, -
  3 1 |             krebždėdama tysojo tarp savo verpalų ir nuogos sienos.~   
  4 1 |       žingsnį, jis stuktelėjo pečiu savo žmoną, kuri suklupo ties
  5 1 |        drabužiai. Motina vėl gulėjo savo atsivežtiniuose skarmaluose,
  6 1 |           pelenais.~    Neslėpdamas savo apmaudo per ilga motinos
  7 1 |             Kur aš juos džiovinsiu? Savo užanty? Neprižiūrėčiau -
  8 1 |           ilgai kniūstė, puksėjo po savo skarmalais ir pagaliau nusprendė
  9 1 |        atsisėdusį Nikodimą, velionį savo vyrą. Nikodimas, kažkodėl
 10 2 |         Rozalija gerokai žemesnė už savo draugę, smulkaus, suvytusio
 11 2 |         daviau, sak, persivilkt jai savo marškinius, tė i pamačiau,
 12 3 |     gimnazijoj būdamas, jis sprendė savo uždavinius ir, rydamas ašaras,
 13 3 |      paskaitas ir vėlai grįžtantį į savo drėgną, nešvarų kampą, kur
 14 3 |            ir, nejučiomis perkratęs savo sąžinę, nužingsniavo atgal.~   
 15 3 |           atgal.~    Tas atgimimas, savo, žmogaus vertės pajutimas
 16 3 |          burna prisigrūdusia sūrio, savo šokėja i samanas, vikriai,
 17 3 |            ištiesė ranką ir prikėlė savo damą. Nebe pirmos jaunystės
 18 3 |            grupę, ponia Škėmienė iš savo krepšio išvyniojo saldainius
 19 3 |         užmerkė akis, stengėsi visą savo dėmesį nukreipti į naują
 20 4 |            dukteriai tik nuolatiniu savo krankšėjimu ir nusiskundimais
 21 4 |             Kol gyvas - nenoriu ant savo sprando, tegul jie bus auksiniai.
 22 4 |        porąkart vyras ir po metų su savo pagalviu persikraustė į
 23 4 |     uošvynės ponas, ne tik perleido savo grabą kitam, bet staiga
 24 4 |        Senasis prisimerkėlis nutarė savo gyvenimo nuobaigas pasaldyti
 25 4 |          pas kunigą. Skundėsi ji ne savo vyru, bet tėvu, pradėjusiu
 26 4 |           keliu, tėvelytis sustabdė savo širmį ir, per šimtą žingsnių
 27 4 |           senį, kuris gyveno jau ne savo, o bobų protu. Morta tėvui
 28 4 |       didžiuliu kelmu, laužė ratus, savo bliovimu gąsdino naktigonius
 29 4 |           paleido žemyn griausmingą savo atsakymą:~    - Neišsipagiriojai,
 30 4 |       vabalų nugraužtu veidu, ir ne savo balsu suspiegė, nagais kabindamasis
 31 4 |            varpų gaudesys. Kriauza, savo papratimu, nusiėmė skrybėlę,
 32 4 |        skrybėlę ir valdydamasis, ne savo balsu, kaip jam atrodė,
 33 5 |              paskum ryžtingai kelia savo šaškę ir, šokinėdamas ja
 34 5 |        trr-rys…~    Padėjęs į vietą savo šaškę, grįždamas atgal,
 35 5 |            pat greičiu ima ginti ir savo favoritę, dainuodamas: ~
 36 5 |        kirsti pakištąją ir atiduoti savo.~    Didžiojo Antano žiaunos
 37 5 |      atsistoja didysis Antanas visu savo ūgiu. - Šitaip jau su tėvu?!
 38 5 |       Kvintetas atsistoja ir laukia savo ponios įsakymo.~    - Klaupk
 39 5 |   perspėjimą. Antanėliui ir netenka savo valia atsiklaupti, - tėvas
 40 6 |          vedėjas Klupšas grįžo prie savo stalo.~    Buhalteris visi
 41 6 |          metu ji visuomet kiūtino į savo kampą, kaip niekuo dėtas
 42 6 |            Ametistas! - kalbėjo jis savo svečiams ir iš eilės visiems
 43 6 |             i namus reikalų vedėją. Savo elgesiu, gražiomis manieromis,
 44 6 |        priglaudė prie uošvės rankos savo švelnių ūsų šepetėlį, kaimietei
 45 6 |          kartą pasirodė teisus, nes savo laiku pradėjo žmonai kiekviena
 46 6 |         jums atėjo į galvą?! Vis su savo tvarka! Ką, ar mažas vaikas
 47 7 |       Tafilius. Berniukas gyveno su savo senutė paskutiniame name
 48 7 |         apsvaigusius jie uždarydavo savo lizduose ir taip prisijaukindavo
 49 7 |          narį, ir tuojau paskęsdavo savo mergautiniuose pagalviuose.
 50 7 |           taip pat nenorėjo palikti savo karvelidės, nors šis didysis
 51 7 |           ir Vartiklis suko ir suko savo ilgąjį šatrą, lyg žaisdamas
 52 7 |            gniūžtė, pakilo į dangų. Savo atviromis akimis Vartiklis
 53 8 |           nėr kur dėt. Jau kadai aš savo pardaviau, tik šimts žino,
 54 8 |           metai iš metų papildydavo savo dėžę sidabriniais.~    Šeimoje
 55 8 |              Onut, ar nepaskolintum savo judosiukų? Taip prireiko,
 56 8 |        Budzikas gulėjo vienų vienas savo lentynoje. Jis buvo pratęs
 57 8 |             tačiau kietam velniukui savo darbą atlikus, ėjo trečias,
 58 9 |           pradėjo gyvent kiekvienas savo atskiru gyvenimu. Pasigrobęs
 59 9 |            kumščius, pavydžiai gynė savo kampą. Nė vienas nenorėjo
 60 9 |            reikšmingas perspėjimas, savo, kaip vyresnio, vertės pajutimas,
 61 9 |    Ka-valie-e-rius atsirado! Kelnių savo neturi, o į žentus! Nusimauk
 62 9 |          akimis žiūrėjo į priešą ir savo apnuoginimą. Jis nesigynė,
 63 9 |    primerkęs akį, vis nesijudino iš savo stebėjimo vietos.~    "Neturi,
 64 10|      pradėjo sargybinis, - stovėjau savo įprastoje vietoje, ant kalvos.
 65 10|        užmetimu. Svetimųjų sargybos savo pusėje tenkinosi patruliu
 66 10|     žingsniu, stengdavausi padaryti savo kasdieniškų penkiolika kilometrų.
 67 10|       lašnojimo, jau buvau pradėjęs savo žygį ir tik prisiartinau
 68 10|            dantimis ir dangstydamas savo permirkusio švarko skvernais
 69 10|             neįmanomas. Pasiglemžęs savo nedidelę mantą, penkiolika
 70 10|      minties prie kitos, griaudamas savo ankstyvesnius pasisakymus,
 71 11|           atkištos rankos ir nerodė savo žaizdų. Pakantrumas ir tyla
 72 11|          mėgstančių pajuokti, kurių savo kelyje sutinka kiekvienas
 73 11|            Gal luošajame senis matė savo likimą, nes jį papenėti
 74 11|        bažnyčios elgeta, nesulaukęs savo šelpėjų, alkanas išlūkuriavo
 75 12|             pasakoti, nerizikuojant savo amato reputacija. Kokia
 76 12|       prislinkau kiek galima arčiau savo kėdę ir švelniai paklausiau:~    -
 77 12|            pradėjo pasakoti banalią savo gyvenimo odisėją. Jie treji
 78 12|             energingiau ėmė skųstis savo gyvenimo beprasmiškumu.
 79 12|             nebemiela, čia apipiešė savo perteklingą, nuobodžią būtį,
 80 12|          jog turėjau atsisakyti nuo savo pirmykščio nusistatymo:
 81 12|        duris, pasigailės bent kartą savo ašarų, pinigų ir daugiau
 82 12|    tikėdamasis, kad vyrukas atsiims savo neprotingus žodžius. Jis
 83 12|            cento, ilgai gavėjusi ir savo gyvenime glamonėjusi tik
 84 12|   atsitikimas."~    Gydytojas baigė savo pasakojimą, ir visi linksmai
 85 12|             tragedija, nes jos auka savo gyvybe užmokėjo už svetimą
 86 12|             už svetimą nuodėmę.~    Savo rašytojiško krepšio, visuomet
 87 12|       jaunystę ir grožį lyg kerštui savo paties dingusiai jaunystei.
 88 12|            visiems lygiai dalindama savo dėmesį. Vienas kitas naujųjų
 89 12| mezzosopranu. Vyras, susilaukęs tik savo ankstyvesnių spėliojimų
 90 12|            romansais, jo padovanotų savo mokinei.~    Praeina dar
 91 12|           viščiuko.~    Valdininkas savo namuose darė remontą. Statė
 92 12|              kada vėl laikysiu Tave savo glėby. Brangioji, nekankink
 93 12|             melo kaukės grimasomis. Savo atminty jis stengėsi perkratyti
 94 12|             nelaimingajai peržengus savo namų slenkstį, jis pašokdavo
 95 12|      kvailiausiu būdu išsigando tik savo šešėlio.~    Negalima pasakyti,
 96 12|             už Ievos nuodėmes ir už savo nesumeluotas dorybes.~   
 97 12|            bejėgiai valdyt šitokias savo aistras. Mes kenčiame dėl
 98 12|           puoselėja mūsų gyvenimas, savo išspaudomis kasdien maitindamas
 99 12|        vietos. Man pasakojo, kad su savo galybe ežerų, salų, su aukštais,
100 13|              Dovanok, sausą kirtau! Savo įstatymą, girdi, man bėda
101 13|          girios paėmė dėl gyvasties savo? Kad ponas turi šimteriopai
102 13|        negarsiai Simanas, paskendęs savo rūpesčiuose.~    Paėjęs
103 14|       klikiais balsais reikalaudami savo teisių. Motina, nuolatos
104 14|     nuolatos sunki, pati apie tokią savo būklę sakydavo: "Vienas
105 14|         kruviną, ilgai motina laike savo glėbyje ir jos verksmas,
106 14|    prispaudžiau prie to kauburio ir savo delne sušildytą smėlio bandutę.~   
107 14|        draugai, iš pradžių dalinęsi savo žaislais, greitai ėmė pavydėti
108 14|            Aš jau seniai pravalgiau savo arklį... O ką daryt? Jei
109 14|            apgniauždavo mano rankas savo rankomis, pakišdavo mano
110 14|             pakišdavo mano galvą po savo smakru ir supdamos imdavo
111 14|            paskum atsidusus paguldė savo galvą ant jo peties.~    -