Story

 1 1 |                Žema, linktelėjusi, ant pečių užsimetusi kutosinę
 2 1 |       klebono balsą. - Ištekau tik ant varpų... dviejų giedotinių...
 3 1 |      dulkes godžiai lekuodama orą. Ant ligonės guolio dėjo rėčkas,
 4 1 |       smilkstančios gyvybės, krovė ant jos pakulas, verpalus.~   
 5 1 |           lentynoj, kiekvieną sykį ant ligonės ką nors numesdavo.
 6 1 |           ką nors numesdavo. Kartą ant jos galvos nukrito net sūnaus
 7 1 |         skudurų ėmė papsėti vanduo ant senutės. Ji kraipė galvą
 8 1 |           baigėsi, čia vėl krutėjo ant jos smakro tamsus apgamas
 9 1 |            lentą. - Kiek čia išeis ant grabo? Per trumpa. Nieko!
10 1 |             Viena ranka jos padėta ant krūtinės, kita sulenkta
11 2 |   pašarvota, akys užvertos, rankos ant krūtinės, balta, lygum paplotėlis.
12 2 |          nuo paties Dievulėliu. Ka ant vandens aną paleistum, sak,
13 2 |         sak, lygum asla nuaitų, ka ant vabalėliu pasodintum, kė
14 2 |       šitei išgirdu, padarė kryžių ant manęs, ant savęs, i klausia:~    ,,
15 2 |           padarė kryžių ant manęs, ant savęs, i klausia:~    ,,
16 2 |    moteriškėli, pons teisėjau, vis ant manęs: ,,Kai tau dar sauli
17 2 |      pritems, padėk tuos kailinius ant motinos kapu i, sukalbėjus
18 2 |            rodijo, nuvėjau tenais, ant kapelių, i padėjau tuos
19 2 |           i tamsu i kieta yr gulėt ant akmenų. Kits kiaurai šonus
20 2 |       paltį, nunešk ryto pavakariu ant kapu, kai anuosyk. Kė mirusioji
21 2 |   velniniai šunys labiausia smaili ant tų lašinių.~    Aš i paklausiau
22 2 |          paklausiau jos i nunešiau ant kapelių, kai reikėju, bo
23 2 |           Nepagalėdama - atsisėdau ant kažikieno kapeliu... mažumą
24 2 |         viskas, pons teisėjau!~    Ant rytojaus ainu iš bažnyčios,
25 2 |           jinai mane pamati, skėst ant galvos andaroką, atstatė
26 3 |          ir vienas vyras. Čia pat, ant medžio šakų, kabojo foto
27 3 |           numestas meškerykotis ir ant kabliuko užmauta sudžiūvusi,
28 3 |        vieną pranašingą smulkmeną: ant eglaitės, glaudžioje kaimynystėje,
29 4 |                Kol gyvas - nenoriu ant savo sprando, tegul jie
30 4 |    užrašysiu... tik priimsite mane ant kampo amžių baigti... Brrr
31 4 |        kokią, Mataušiuk! Atsinešk… ant tastamento popieros, sušauk
32 4 |        basų kojų padai, ir greitai ant stalo kampo atsirado dubuo,
33 5 |          sukrečia į medinę dėžutę. Ant dėžutės šono parašyta "Maikėfer"
34 5 |          kad ir vabalas, išpieštas ant dėžutės, ima krutinti ūsus,
35 5 |              sako motina, padėdama ant kelių romaną - Fui, dar
36 5 |         dabar būtų gatvėj jodinėti ant medinio arkliuko Gal supratęs
37 5 |       krūpteli, šokoladas nukrinta ant grindų. Kvintetas pakreipia
38 6 |         savaičių Tijūnėlis paklojo ant žmonos kelių trisdešimt
39 6 |      išgelbėti. Pirmiausia užtempė ant aukšto radijo aparatą, naują
40 6 |        nusmukusiu kaklaryšio mazgu ant krūtinės, Tijūnėlis šuoliavo
41 6 |     Nejaugi, - staiga atsisėsdamas ant lovos jis savęs paklausė, -
42 6 |           dūmų, jis dalijo kortas. Ant dešinės Vaciuko rankos piršto
43 6 |          abi, kaip žvakės, sustojo ant slenksčio, Tijūnėlis pridūrė:~    -
44 6 |       kamuoliu ir viską sviesdamas ant stalo. - Sakei!..~    Burbėdamas
45 7 |            žemėn, Iš po užvirtusių ant galvos drabužių pasižiūrėjo
46 7 |           metų berniukas, šviesių, ant ausų uždribusių plaukų,
47 7 |       paskutiniame name prie upės, ant pačio slankiaus. Lūšna buvo
48 7 |            buvo lūžęs ir atsitūpęs ant žemės. Kaime dėl to sakydavo: "
49 8 |    vyručiai, nuo šunvočių ir sasų, ant penktojo prakaito! - atsiliepė
50 8 |          kelmučiai! Nuo ramatizmo, ant sestojo prakaito - opa!~   
51 8 |            vandens ne iš šono, bet ant visų likusių, dar neataušusių
52 8 |        šienaudamas pievoje, užmynė ant numesto dalgio ir nuo pirštų
53 8 |      karviakojis jau sėdėjo raitas ant jo ir taip slėgė, jog nebuvo
54 8 |            šušėjo sugulusios viena ant kitos ir šaipėsi, rodydamos
55 9 |           kad šią valandą namuose, ant neobliuotos lentos, turėjo
56 9 |       arklį, su riestainių virtine ant kaklo, raitas dulkėdavo
57 9 |           mašinistas, smauktelėjęs ant šono odinę kepurę, pasinešino
58 9 |            žabtus ir drėgna velėna ant kaktos suvirtusius plaukus.
59 10|            savo įprastoje vietoje, ant kalvos. Jau antra diena
60 10|           daiktas be garso nukrito ant žemės. Pavaręs jį šonan,
61 10|         kaukolės formos peleninės, ant jo stalo stovėdavo didelis
62 11|         kurie čirškėdami sulėkdavo ant bažnyčios atbrailų, paskum
63 11|            saulė pašildyti akmenį, ant kurio jis sėdi, o atsisėdęs
64 11|          metu kai jo galva nusviro ant kelių, rodos, jis pamatė
65 12|          vakaras. Našlaitis užmigo ant naujo tėvo rankų, ir aš
66 12|          įbėgo ir patamsy užgriuvo ant vyro. Jos paprasčiausias
67 12|           mano priešui tokio lobio ant svetimų kraujo! Tai, kokių
68 12|          abi mylėjo, kad būt matę! Ant rankų nešiojo. Kad būdavo
69 12|      galvočius, sako, žalvočius, o ant galo ir kvailas… Nieks nebūt
70 12|         Kostė Bankierius ir suriko ant jo: ko čia zyzi, girdi,
71 12|           kuriose pliurzė antys, o ant šaligatvio pamačiau tysančias,
72 13|             atšokę kelnių lopai ir ant pečių užverstas kirvis.
73 13|          jis man. Graudu pasidarė: ant kūno vieni skarmalai. Atidaviau
74 14|          jie paguldė vidury aslos, ant dviejų lentų, nuo galvos
75 14|        priglaudė ūksmingi medžiai. Ant ką tik supilto geltono smėlio
76 14|           į vežimą ir pasiėmė mane ant kelių. Kuinas gyvai sukindavo
77 14| sodindavosi mane, kaip jauniausią, ant kelių, apgniauždavo mano
78 14|        Šliomkę išgersim butelį, ir ant tikrųjų: ne, tai - ne, o
79 14|       įšilęs, raudonas, berniškai, ant pakaušio, užsivertęs kepurę.~    -
80 14|       Girdi, sunku man bus pakelt. Ant galo išgėrėm dar buteliuką,
81 14|             kaip pakirsta, nusviro ant kelių ir ėmė krūpčioti.~    -
82 14|     nepažįstamą vyrą. Juodu sėdėjo ant suolo, beveik prisišlieję,
83 14|       atsidusus paguldė savo galvą ant jo peties.~    - Ma-aa-ma! -