Story

 1 1 |          juk aš ir boba sakėm: tik tu gyvenk, būk. Tu man motina
 2 1 |         sakėm: tik tu gyvenk, būk. Tu man motina ar ne? O kad
 3 1 |            man motina ar ne? O kad tu motina, tai kaip aš prieš
 4 1 |          iš širdies gyvatę, gyvatę tu išmesk!..~    - Teke! -
 5 1 |      įsibrėžę jų kaktose.~    - Ar tu gerai peržiurėjai? Gal pamuštiny
 6 1 |                 Kas kaltas, kad ne tu. Durnas sakė, nuo durno
 7 1 |            gal rytoj atvažiuot! Ką tu su tom kamisijom!~    Uogelė,
 8 1 |         buvo rasti vietos.~    - O tu varge mano... Kodėl mane,
 9 1 |         gageno...~    - Šetone, ką tu darai! - suriko Uogelė ir
10 2 |     pavadinu už durų, i sak: ,,Agi tu nežinai? Kaigis tau nieks
11 2 |         Vai, kokia šventa, sak, ką tu žinotum: kė jinai dabar
12 2 |          prasidėjimu..."~    - Kai tu pamatei? - klausiu Oną. ~   
13 2 |           ims mane novyti. Sak, ak tu arkliaširde, šėtonu sėkla,
14 2 |     arkliaširde, šėtonu sėkla, kai tu drįsai šitei tikra motiną
15 2 |           dar gyvulys neišstip, ka tu taip motinėlę šaldai..?! "
16 2 |     velnias kusin, jeredku šmoc! A tu nežinai, ka skaistyklėn
17 2 |        lygum purvinas vyžas. Jaugi tu krikščionišku tikėjimu neprasimokei,
18 2 |             A yr koks ratunkas nuo tų velninių šunų?~    - Yr,
19 2 |         šunys labiausia smaili ant tų lašinių.~    Aš i paklausiau
20 3 |       Mintyse jis kartojo: "Ir dar tu drebi?! Stengies dėl rytojaus,
21 3 |          bet ir rėkt duoda, o prie tų autoritarinių režimų..~    -
22 4 |          nuobaigas pasaldyti viena tų bobšių, kurioms taip patiko
23 4 |      povestuvinis gyvenimas.~    - Tu, - pasakė kartą priėjęs
24 4 |           tą šulinį… pa-so-dinsiu! Tu mane įstūmei! Svietkus pastatysiu!
25 4 |         Mataušiuk, iškelk mane… ar tu nebijai pragaro! Sakau viską
26 4 |         Viršuj tylėjo.~    - Žalty tu! Pražudysi dūšią... - pakilo
27 5 |           tikromis šaškėmis.~    - Tu ten nelaikyk po pilvu. Nukirtai,
28 5 |         sau geresnio užsiėmimo? Ar tu nepaleisi to kūdikio?~   
29 5 |        sudunda ir perkūnija:~    - Tu man... nesišaipyk čia!~   
30 6 |     malonės, neturėjo nė mažiausių tų, jau į patarlę įėjusių,
31 6 |             Nežinau, kas tau... ko tu toks nervuotas? Visa savaitę
32 6 |       pasiteisinti:~    - Būtum ir tu nesukalbama... ~    Tijūnėlis
33 7 |           karas?~    - Dievulėliau tu mano, kur tu trankaisi?
34 7 |           Dievulėliau tu mano, kur tu trankaisi? Pats neėdęs,
35 8 |        žarstai, visi žinom. Iš kur tu juos, kad ne iš nelabojo
36 8 |            Kad šiais laikais ir iš tų dūšių menka nauda. Visi
37 8 |             atsakė.~    - Neišeik, tu man patrin... - ir tėvukas,
38 8 |      rankomis.~    - Lengviau, kad tu ištintum! - sugargė tėvukas,
39 8 |           vos išstenėjo:~    - Kas tu?!~    - Tavo kviestas!~    -
40 9 |      liesas, krumplėtas numirėlis, tų namų šeimininkas. Tik šermenų
41 9 |              Atrodai jau... jau... tu ka-rrališkai. Geros kelnės,
42 10|          turėsiąs reikalą su vienu tų kavalierių, retkarčiais
43 10|    atsigerdamas iš stiklinės vieno tų skysčių, kurie viršininkui
44 12|      perspėdama, kad aš neatimčiau tų kelių jos vilties grūdelių.
45 12| reikalingas šio honoraro už keletą tų stiprinančių, nors ir melagingų
46 12|     kiekvieną valandėlę.. Tamstos! Tų visų gimdymo simptomų nereikėjo
47 12|         gyvena valdininkas. Vienas tų provincijos valdininkų,
48 12|            vyrui ima atrodyti visų tų gerų ypatybių nepasibaigiančia
49 12|          lėto pamėgto dainavimo ir tų dažnų kelionių, kurias ji
50 12|      netekęs ne tik žmonos, bet ir tų mažų, jaukių paslaugų, tos
51 12|         pasijutusi šeimininke visų tų mažų niekų ir baldų, lyg
52 12|            apkerpėjęs rąstas, kaip tu vadini senį, užsigeistų
53 12|           pakely mažai ką matęs iš tų žadėtųjų stebuklų. Tiesa,
54 12|            ar dvi dėžes su kraičiu tų lėlių atsivežė. Iš didelio
55 12|      kraičiu, ir vesk. Apsivedei - tu su ja čiūčia liūlia, gražiuoju,
56 12|           laiko, girdi, ir paleisk tu žinią, kad pati serga. Tada,
57 12|           pati serga. Tada, girdi, tu jai ylą po krūtimi, ir priimk,
58 12|         priimk, Dieve po dešinei.. Tu jau turi šitos pasogą...
59 12|        delnu, kad suriks: - A, jau tu velnią manai?!~    Po to
60 13|   Pasivijau, atėmiau kirvį. Tai ką tu, sakau, įstatymą žinai,
61 13|         blizgančius palocius ir ką tu paimsi - iš vagies paimsi.
62 14|             juk, ana, va, ot ir ką tu žmogus .. reik ramintis,
63 14|                 Dar tau ne taip... tu vienas O kur man dėtis su
64 14|           ji sakydavo:~    - Varge tu mano... Reikėjo tau atsirasti.
65 14|         tau atsirasti. Negana buvo tų. keturių burnų!~    Kartais
66 14|    biaurybė! - atsako dėdė. - Bijo tų tavo pipirų. Sako, dabar
67 14|          būtų, kad nepadaugėtų man tų ašarų… ~*** ~    Vieną naktį,