Story

 1 1 |          kosulio, - antroji diena vis man… rodžias, - ėmė ji judinti
 2 1 |          Mažai ką Uogelė valgė ir vis dažniau pati su savimi vapaliojo.~   
 3 1 |         sūnus ir vardo gailėjosi, vis dar rusinti lyg nuodegulis,
 4 1 |           sūnaus pašaipą, kasdien vis šaukėsi mirties, bet mirtis
 5 1 |           pamačiusi senutės galvą vis artyn ir artyn svyrant prie
 6 1 |   alksninę lentą, nuo liepto. Juk vis tiek jos niekas nematys.~   
 7 2 |       moteriškėli, pons teisėjau, vis ant manęs: ,,Kai tau dar
 8 2 |          i kur buvus nebuvus - aš vis tenais... Būdavu užnešu
 9 2 |    kruopelę, tė vilnų kuodelį, tė vis šnekam pro aną gyvenimą,
10 2 |        gyvenimą, pro motinėlę, tė vis gražiausiai toji man apsakinėja,
11 2 |            tė aidama per tą girią vis po bryzelį mes tiem šunim,
12 3 |           išrašyta, smėlio juosta vis tolyn ir tolyn. Pamatęs
13 3 |        aikštelėje parūkyti. Škėma vis dar stengėsi laikytis karingai,
14 3 |        tamsiose mintyse mokytojas vis žingsniavo, ten ir atgal.
15 4 |         jis ginė namo šunį, kuris vis dar bandė pasilikęs loti.
16 5 |          dar valandėlė. Didžiajam vis raginant, mažasis ilgai
17 5 |   išsišnypščia ir šliurpčiodamas, vis nepaleisdamas nosinės, nežiūrėdamas
18 5 |            Tik nepradėk birbinti, vis dek muzikantas nebūsi!~   
19 6 |           ir dūsavo Dūsavo ilgai, vis baisesnių daiktų prisigalvodamos.
20 6 |        stengdamasis neužsimiršti, vis niūniuodavo: "Kiek skolingas
21 6 |          Kas jums atėjo į galvą?! Vis su savo tvarka! Ką, ar mažas
22 7 |          pirmos komunijos, ir jis vis nepataikydavo žegnotis. "
23 7 |      žemyn, išsisuko koją. Žmonės vis mėgdavo jį gundyti:~    -
24 8 |           septinto ir aštunto dar vis buvo smarkuolių, kurie,
25 8 |           musėt, jam užrašei. Yra vis tiek tarp jūsų koks dokuments...~   
26 8 |        pirtį žmonės. Žado tėvukas vis neatgavo, nors ir rodė pastangas
27 9 |      menką tėvo palikimą, broliai vis aštriau šnairavosi.~   
28 9 |       paabejodavo baugiai kitas - Vis iš godumo, iš svieto tamsybės
29 9 |          pusę.~    Šiai naujienai vis labiau plintant ir vis naujiems
30 9 |  naujienai vis labiau plintant ir vis naujiems teigimams pasitvirtinant,
31 9 |        dalgį, vartydamas vinis ir vis akimi kreiviodamas, bene
32 9 |          tarpais darėsi rūstus ir vis žagsėjo. - Papažindyk su
33 9 |      kvietė Jurgį sėsti, bet šiam vis nesisekė: Amerikoniukas
34 9 |           tesėjo paikojo aistros, vis silpniau kuždėdamas:~    -
35 9 |        vaipulingai primerkęs akį, vis nesijudino iš savo stebėjimo
36 10|         bėgti. Žmogus, kurio ūgis vis dar man atrodė nuostabiai
37 10|         pradžių santūriai, paskum vis smarkiau ėmė mosikuoti.
38 10|          lygiais...~    Belaisvis vis neaiškiau kalbėjo, peršokdamas
39 10|         bonka ir stikleliu.~    - Vis dėlto man kažkas ne taip -
40 11|           Kol bažnyčios neuždarė, vis dar buvo galima tikėtis
41 11|           Pradėjęs kristi sniegas vis tirščiau ir sunkiau slėgė
42 12|        pakviečiau sėstis, bet jie vis stovėjo, nesiryždami ką
43 12| kartodamas jos žodžius. Moteriškė vis energingiau ėmė skųstis
44 12|           būtų atimta ta galia… - vis begėdiškiau įsimelavau,
45 12|     beveik kasdien nauji. Kasdien vis labiau pilnėja jaunavedžių
46 12|    pasitikėjimu. Jis jai pristato vis naujus ir naujus draugus
47 12|  šeimininkės balso stygas, kurios vis labiau lyginasi ir tempiasi,
48 12|   felčeris. Katrie iš jo skolino, vis dvigubus vekselius su juo
49 12|          susirado, seną. Ta lėles vis rėdė. Sako, ar dvi dėžes
50 12|       paėmė. Ir šitąją nukėglino, vis su yla. O kaip jis abi mylėjo,
51 12|         nešiojo. Kad būdavo eina, vis po ranka... Rodos, didesnės
52 12|     neatsimena, kad kada buvo. Ir vis dėl žmonių akių, žiūrėkite,
53 12|    kažikaip ten išėjo, tik kalvis vis tos šimtinės prašėsi. Kostė
54 13|           iki puspenkto užvaro, - vis taip spinduliuodamas kalba
55 13|        atsisagstydamas kailinius, vis taip laimingai šypsodamasis,
56 14|       laukų platybėje. Saulė kilo vis aukštyn ir aukštyn. Daugelis
57 14|        dirbančius kastuvus, kurie vis pylė ir pylė į duobę. Kai
58 14|        ištuštėjo. Medžių šlamesys vis smarkiau įsigavo. Pro gležną
59 14|      negalėjome skųstis. Atsikėlę vis ką nors rasdavome po pagalviu
60 14|          sustingo žemė, ir motina vis dažniau ėmė neišeiti iš
61 14|       kaip?~    - Tai, šitai, va, vis spiriasi biaurybė! - atsako
62 14|            Tai ką daugiau sakė? - vis klausinėja motina.~    -
63 14|        riesti dėdės išvedžiojimai vis dažnėjo. Po kelių dienų
64 14|    pažiūros menkas daiktas seniui vis dar nedavė ramybės.~   
65 14|           Kai pagalvoju, svetimas vis - svetimu. Neapkabins taip,