| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Petras Cvirka Kasdienes Istorijos IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Story
1 1 | marti vėl išliejo.~ - A-a-a, - atsiliepė Uogelė, pakeldama 2 4 | Ma-tau-šėli, o-ovanok! Aa-tau-šėli, imk žemę, viską imk! Matau-šiuk..~ 3 11| dulkių išėstos elgetos akys abejingai žiūrėjo į slėnį, kur gulėjo 4 10| save nematydamos, pilkos, abejingos. Storos, išsikišusios iš 5 12| kurios ištikimybe nebuvo abejojęs nė vieną akimirką, pasirodo 6 12| Šį klausimą iš jos, be abejojimo, ne vienąkart girdėjo mano 7 3 | pradėjusius jo viduje kilti abejojimus.~ Pagaliau ir jis su 8 12| tikra lūkesio, nusivylimo ir abejonių golgota. Jie norėjo kūdikio, 9 12| kiti - gal būt, treti davę abejotinos vertės patarimų. Jos vyras, 10 9 | lygiomis teisėmis atidavė abiems vaikams. Dar senio kapas 11 9 | pirmas jauniklio suvedimas su Adele ir jos tėvais nutartas per 12 9 | teisingą kelią: Jurgis piršosi Adelei Kuncytei, vienturtei ir 13 12| kiti. Netrukus visi sugulė. Advokatas, apsikamšęs antklodę, paprašęs 14 9 | samdėsi liežuvingus kaimo advokatus, bet Jurgis, lėtas žemažiūris, 15 7 | kraujui nuleisti" storoji Agafija, uriadniko pati, ir dar 16 1 | nenusikvėpeliuos, tai to dūšią švents Agrikolijus į bezdžionką pavers...~ - 17 6 | spinta, ji tartum nusprendė: "aha, dabar man viskas aišku", 18 12| girdėti kūdikio verksmo aidą. Ji ne tik kalbėjo, bet 19 2 | tuos lašinius apturės, tė aidama per tą girią vis po bryzelį 20 10| užgniaužė netikėtas šūvis. Jo aidui šniokštelėjus naktyje, mačiau, 21 14| O kad būt padejavęs, ar aiktelėjęs - nė sykio...~ - Priėmė 22 8 | suspaudė saujoje. Vėlė gailiai aiktelėjo.~ - Jau turim, jau turim! - 23 3 | nuorūkomis iškaišytą šilo aikštelę. Visu keliu, saulei leidžiantis, 24 3 | pokalbio, pasiliko atviroje aikštelėje parūkyti. Škėma vis dar 25 7 | karveliai buvo vienintelė mažojo aistra. Laikė jis jų gerą tuziną 26 12| mažybinių, apipintas banaliais, aistringais palyginimais. Vienoje vietoje 27 1 | įsikibusi į lovos briauną, pro aitrius žabų dūmus ir aslos dulkes 28 8 | Iš kalbančio burnos išėjo aitrus, troškinantis sieros kvapas. 29 12| daug jų aplankė, tačiau aiškiai nė vienas neatsakė. Ir taip 30 11| nebpajėgiu...~ Tetulė Elžbieta aiškino, kad Gricius ne iš dosnumo 31 12| galite turėti kūdikį. Aiškių ženklų nėra, kad iš jūsų 32 2 | kė ims mane novyti. Sak, ak tu arkliaširde, šėtonu sėkla, 33 5 | galėtų pakeist nemalonias akiai sagas tikromis šaškėmis.~ - 34 10| plotą galėjai stebėti vienu akies užmetimu. Svetimųjų sargybos 35 13| važtą. Jis gyvom, nesočiom akim šmėkšlinėja aplinkui, apsidairo 36 12| valandos, kad vyras galėtų nors akimirkai pasprukti iš šios pamišimo 37 12| krūptelėjo, tartum būtų akis akin susidūręs su velione.~ 38 12| skruostais, storais trumpagerio akiniais, jauno mokslininko tipas. - 39 3 | moteriškė ir toks pat dručkis, akiniuotas ponas.~ . .- Bravo, inspektorius! 40 1 | jis dingo, lyg kvapas. Šis akivaizdus nelaimės, gal mirties ženklas 41 9 | Kastantas, už grašius pirkęs aklą kuiną, vežiojo miestelėnams 42 12| nežinojo, ir jos vyras, aklai klausydamas manęs, laikė 43 11| protingą šunį, vedžiojusį akląjį, ir taip pat širdyje apgailestavo 44 14| lazda į sieną baksnodamas aklas elgeta. Jis visuomet lazda 45 12| valdininkas gali tik žaisti aklu pasitikėjimu. Jis jai pristato 46 4 | nevaisingas guolis sunkiu akmeniu krito į Mortos širdį.~ - 47 3 | susirinkę vaikai taikėsi akmeniuku įi sukiužusį varpą, paskum 48 11| visi apaštalai, iš medžio, akmens, gipso, stovėję mūro įdubėse, 49 3 | tirpstą švelniame laukų aksome, ir vieversio daina mokytojo 50 6 | Vaciuko bylos kaltinamasis aktas buvo surašytas, Tijūnėlis, 51 12| tarpu idijotiškai tęsiau akušerio darbą, vyras išgirdo mano 52 12| Pavydu užnuodytas vyras ėmė akylai ją sekti. Ir greitai jos 53 11| nesulaukęs savo šelpėjų, alkanas išlūkuriavo iki vėlybo vakaro. 54 7 | Aplinkui be paliovos kaleno alkanos mirties dantys.~ Kairiajame 55 1 | grabo dugną įdės sutriušusią alksninę lentą, nuo liepto. Juk vis 56 7 | kumštelėjo kieta, tartum medine, alkūne ir uždraudė pirštu rodyti 57 3 | praleistą dieną. Jis paėmė už alkūnės raštvedį ir droviai pakuždėjo:~ - 58 9 | sakytum kietai įmigusio alsavimą. Žaibui švystelėjus, Kastantas 59 4 | artimas be garso, tik vienu alsavimu pakuždėjo, atsakydamas į 60 7 | sudulkusią, plienu ir paraku alsuojančią melsvą žmonių galybę, potvyniu 61 1 | teiravusis, kiek galėtų kaštuoti altorėlis su šventos Kotrynos paveikslu 62 1 | bet ne daugiau: kalba apie altorėlių įtaisymą išėjo iš paties 63 3 | jam gimnazijos raštvedžio alvutę, užkando agurku, paskum 64 7 | dailidžių, kubilių ir kalvių amatais. Įsisiautusi baisi liga, 65 11| džiūgauti rojaus pievose.~ Jo amatas buvo jį išmokęs retos išminties. 66 14| kažkuomet iš brolio, gyvenusio Amerikoje. Šis iš pažiūros menkas 67 9 | vyrai. Vienas jų, vadinamas Amerikonuku, kuliamosios mašinistas, 68 6 | didelis žiedas...~ - Ametistas! - kalbėjo jis savo svečiams 69 1 | Teiravausi klebonėlio… duok jam amžiną sveikatą, kiek žvakės… atseitų 70 7 | sugalvojau…~ - ...Per amžių amžius amen, - neklausydama anūko, 71 2 | visai baigia šalt, dantelis an dantelio nesuein"…~ . 72 1 | ji pradėjo:~ - Buvau anadie bažnyčioje... Teiravausi 73 13| vienu taip. . daug paleidau. Anais sykiais, amžinatilsį tėvą 74 3 | gyvenime, buvo įsikūniję aname jo jaunystės paveiksle. 75 7 | nusirito nuo stogo. Iš jo ančio išsprūdo karvelis, ir baltas, 76 2 | pamati, skėst ant galvos andaroką, atstatė ma, perprašau… 77 10| nusišypsojęs, pradėjo pasakoti anekdotą. Pasakodamas jis išsitraukė 78 3 | paminėti žvėrelį, ir juokai, anekdotai, nepasižymį sąmojumi, virkdė 79 10| pasižymėdavo kalbomis ir anekdotais, kai būdavo "dielę apmarinęs", 80 12| pasakojau šį atsitikimą, sako - anekdotas.~ - Pasitaiko gyvenime 81 8 | linksmo žmogaus vardą. Vienas anekdotiškas įvykis jo šykštumą padarė 82 10| naktyje auksinių dantų eilę, - anekdoto aš nebaigiau…~ 83 12| laikraščių kriminalistikos ir anekdotų skyrius... Ir tie vedybų 84 8 | ir kažkur, radęs laisvą angą, klegėjo upe.~ - Na, 85 12| kuklumas, šeimyniškumas, angeliškas nekaltumas buvo apsimestinis, 86 2 | plėšys gyvus užpuolę, i aniem didelei skaudės.~ Tė 87 8 | vieta kaži ar tik nė iš anksto tenais pritaisyta? Gal jau 88 10| prie kitos, griaudamas savo ankstyvesnius pasisakymus, vėl grūmodamas 89 14| broliai buvo lyg vienos ankšties žirniai, tik nežymiai vienas 90 8 | kaip šimtas. Netilpdamos ankštoje pirtyje, vienos jų, it kumpiai, 91 1 | antrą.. Nuo to litas, nuo ano, o per tiek metų ir sudėjo, - 92 7 | Kaime dėl to sakydavo: "Antai Stepų mamytės troba pasitursinus 93 5 | pat meiliu balsu:~ - Antanėli, eikš pas mane…~ - Ko 94 2 | suriks, lygum anai žaltį į antį būt įkrėtę, kė ims, kė ims 95 11| retkarčiais, nuo poliruotų antkapių saulė pažerdavo daugybę 96 9 | ugnis šildydavo brolius. Antraisiais po tėvo mirties metais jie 97 8 | skausmo viduriai apsivertė. Antrajam, liesam, tačiau kietam velniukui 98 12| stengėsi perkratyti visus antrosios žmonos pažįstamus, visus 99 3 | neveidmainiausiu... Man antsnukio neuždės! Gal neteisybę sakau?… - 100 12| telkšojo balos, kuriose pliurzė antys, o ant šaligatvio pamačiau 101 2 | pro gaidystę nubėgau, jau anų nebuvu. Pamislinau širdy: 102 1 | Gerą jis man ne syk padarė… anukart, kai grižas įsimetė kojon… 103 7 | keturkampėmis galvomis.~ Anūkas taip pat nenorėjo palikti 104 10| vienintelis atminimas iš jo anūkės, pasilikusios ten... už 105 7 | amžius amen, - neklausydama anūko, užbaigdavo senutė dar vieną 106 2 | giminę i artimą, kas su anuo... Rasi mano motinėli tarp 107 2 | su Apveizdos žinia. Kė anuočės kilu didysis vėjas, Tursiškių 108 13| O kokie čia vagys, jeigu anys iš lauko ar girios paėmė 109 1 | Japono moteris, atidavusi anytai kraitinius patalus, su vyru 110 1 | marti pradėjo glostyti anytos kelius. - Važiuosim namučio, 111 6 | tarpu jam kniūstelėjo, kad apačioje atsivėrė durys ir laiptais 112 8 | atsiliepė senio balsas iš apačios, - ne taip baisu bus ir 113 3 | medžio šakų, kabojo foto aparatai, kiek toliau gulėjo numestas 114 8 | girdėjo, kai kažkas, neradęs apatinių kelnių, suminėjo jo vardą, 115 11| laikų sėdėjo žilais gaurais apaugęs elgeta. Vasarą ar žiemą 116 9 | kiemą, pamestą jame žolėmis apaugusį, girnų akmenį, sutrupėjusią, 117 1 | atkirstos šakos, kyšojo ilgos, apautos raudonomis kojinėmis.~ 118 5 | ašaras. Netoli jos kojų, apautų rausvais naktiniais batukais, 119 1 | tarp aukštų smilgų. Jos apavas ir lazdos galas buvo nubaltinti 120 11| norėtum?~ Elgeta pažvelgė į apaštalus, kankinius, lyg ieškodamas 121 12| kad jai daugelis gydytojų apčiuopiamai davė suprasti, jog ji negali 122 11| kokioje parapijoje gausiausiai apdalina, kur pikčiausi šunes ir 123 1 | špitolės ir bažnyčios tarnams apdalino po gorčių dirsėtų rugių, 124 14| nepaprastą sutikę. Miltais apdulkęs trobesys su besisukančiu 125 11| trupinių dalybose visuomet apėjo stipresni. Gal luošajame 126 6 | niūniuodavo: "Kiek skolingas Apelbaumas… Baumas… Apelis Baumelis…~ 127 6 | skolingas Apelbaumas… Baumas… Apelis Baumelis…~ Galų gale 128 10| Gera mintis: turiu seną, apgadintą laikrodį, tegul pataiso! 129 10| atsiduso ir rankomis padarė apgailestavimo judesį.~ - Gastrolės? 130 12| Užuot metęsis į bergždžius apgailestavimus arba užmarščiai palikti 131 11| akląjį, ir taip pat širdyje apgailestavo juos negalinčius šokinėti 132 1 | krutėjo ant jos smakro tamsus apgamas su keliais ilgais, lyg peteliškės 133 2 | paties Jėzaus žodis bus apgarsintas. Nuveik, sak, šitu ketvergu 134 12| gudriausiu ir pikčiausiu būdu jį apgaudinėjusi su tuo pačiu muziku. Kas 135 12| regėjimas, paskutiniu laiku apgaulinga iki tobulybės, atskyrė net 136 12| veidas, pasakojant apie apgaulingus pojūčius, neryškiai nušvisdavo 137 4 | valią… Netikiu, tėvelyti: apgavai mane. Žadėjai giraitę užrašyti... 138 12| įtarinėjimus. Kartą apgautas, apgavystės bausmės išvengus, jis už 139 14| kaip jauniausią, ant kelių, apgniauždavo mano rankas savo rankomis, 140 9 | ėmė raginti kuiną, kuris apgraibomis, klupdamas tempė keistąją 141 12| buvo svieto! Visos kapinės apgultos, visos šalymės. Bėgo žiūrėt 142 1 | Neprižiūrėčiau - utėlės užgraužtų! - apibarė marti.~ Uogelė ilgai 143 6 | pasipurtė, lyg čiaudulio apimtas, atsistojo ir vėl pradėjo 144 12| pasauly jiems nebemiela, čia apipiešė savo perteklingą, nuobodžią 145 12| linksniuojamas iki devynių mažybinių, apipintas banaliais, aistringais palyginimais. 146 6 | sudėjo į krūvą knygutes, apipylė žibalu, dar vatos iš pamušalo, 147 11| darosi iš gipso, o vyžų apivaros - varinės. Žilabarzdis jo 148 1 | kuri suklupo ties ligone, apkabinusi ją per kelius.~ - Prašyk! - 149 13| parokavimas yra: sugaus vagį, apkals, destis, ir kitas bijos. 150 12| atvažiuok trečiadienį. Jei tas apkerpėjęs rąstas, kaip tu vadini senį, 151 1 | su mirties rūku akyse, apkloję kaldra, tarp jos menkų palaikų. 152 3 | aplink išklotą staltiesę, apkrautą pikniškais užkandžiais, 153 12| turėti vaikų. Ji daug jų aplankė, tačiau aiškiai nė vienas 154 12| ieškoti atliekamo kūdikio. Aplankėm porą našlaičių globos įstaigų 155 12| galvon dinktelėjo mintis aplankyti išgarbintuosius Lizdeikius, 156 14| atsirasdavo dėdė Motiejus. Įėjęs apledėjusiais ūsais, trindamas sušalusias 157 1 | ištempė virvę ir padžiovė apledijusius skalbinius. Įšilus, nuo 158 14| takais, kažko ieškodami tarp apleistų, įdubusių ir sodria žole 159 7 | dienos karštis mirguliavo apleistuose kaimo laukuose. Nebuvo matyti 160 9 | dar nykesnius, dar labiau apleistus. Pro namų stogą retai kada 161 3 | vyrai, jų tarpe ir Škėma, aplenkę naują, dar nebaigtą statyti 162 1 | drėgme ir kačių šlapumu. Aplik ligonės lovą buvo matyt 163 1 | nebėr…~ Vakare susirinkę aplinkiniai rado Uogelę įneštą į šaltąjį 164 6 | naujienos puses. Ypač viena aplinkybė vertė abi nerimastauti: 165 9 | gyvas… Matote raudonas! - aplipo galvos ir rankos vežimaitį, 166 10| anekdotais, kai būdavo "dielę apmarinęs", o "dielės marinimu" viršininkas 167 1 | pelenais.~ Neslėpdamas savo apmaudo per ilga motinos karšatimi, 168 8 | šlunkas. Su dvidešimtuoju jis apmirė. Susyk jo viduriuos kažkas 169 5 | jis pradeda piešti sienų apmušaluose paukščiukus.~ Ir pradeda 170 9 | žiūrėjo į priešą ir savo apnuoginimą. Jis nesigynė, leido draskyti 171 2 | ir apsakiau, tė jis mane apraminu ir nuvedi į paliciją. Palicijanc 172 1 | nuo kojų iki galvos ją aprengę naujais drabužiais. Ir keletą 173 9 | lysvėje styrančią kaliausę, aprengtą tokiu pat skylėtu švarku, 174 5 | kalendamas dantimis. Mažasis aprimsta. Pirštą padažęs ašaroje 175 14| būdu, kai Motiejus, po visų aprodymų, pasuko malūno pusėn. Tai 176 7 | Lūšna buvo sena, iš lauko aprūkusi, kažkada perstatyta iš pirties. 177 2 | vis gražiausiai toji man apsakinėja, lygum iš knygų. Vienąsyk 178 14| motinai?~ Mes, vaikai, apsėdom grabą iš šonų, pora vėliauninkų 179 3 | šveicoriui mes skrybėlę, apsiaustą ir, pabraukęs per išrasojusią, 180 12| žmoną nusiminusią, beveik apsiašarojusią.~ - Negaliu, - sako ji, 181 5 | kilstelėjusi nuo romano apsiašarojusias akis ir ilgai ilgai jomis 182 13| akim šmėkšlinėja aplinkui, apsidairo prisimerkęs ėmusiame giedrėti, 183 13| murmteli Simanas taip pat apsidairydamas, be noro, ir vėl greitai 184 6 | nusiavė batus ir dar nespėjo apsidairyti, kai prie jo kojų uošvė 185 4 | Gerai neišgirdęs ar apsidžiaugęs greita pagalba, tėvelytis 186 12| dorybių, jis dar labiau apsidžiaugia, kai po vedybų atranda ją 187 3 | voverikę, - pastebėjo Škėma, apsieidamas visai be įprasto pridėčko " 188 10| nereikalingas, tuo labiau ir mes apsieisime be svetimų laikrodininkų. 189 7 | nesudrumsdavo nė vasarai lauke apsigyvenusio svirplio smuikavimas.~ - 190 12| visi sugulė. Advokatas, apsikamšęs antklodę, paprašęs manęs 191 4 | įsirišusi puskapį kiaušinių, apsilankė pas kunigą. Skundėsi ji 192 1 | nors išgirs apie senutės apsilankymą klebonijoje? Šitais sumetimais 193 1 | Ketvirtą dieną po Uogelės apsilankymo miestelyje, atvykęs į turgų 194 8 | Pirtis ūžė. Garui apsilpus, vyrai laisvai išsikėtojo 195 1 | akimi žiūrėdamas į Uogelę, apsimesdamas išsigandęs, jis pridurdavo:~ - 196 12| drauge, ištrūk mieste nuo jo. Apsimesk, kad suskaudo dantį ar kitaip 197 1 | paslėpę neapykantą, stengėsi apsimesti Uogelės nepastebį. Rudeniop, 198 12| jaunuolio vaišingumu, bet jo apsimestine laime. Kas jį pastūmėjo 199 12| angeliškas nekaltumas buvo apsimestinis, tuo tarpu antrąją iš tikrųjų 200 3 | pati nežinodama ko!..~ - Apsimeta nežinąs! Išmes už tokias 201 10| jis galvą susiraukdamas. - Apsimetėlis arba beprotis! - tarė viršininkas 202 13| Jaunas darbininko veidas apsiniaukia, jis atsigręžia į roges, 203 12| valdininkas, mažumą užsimiršęs, apsiraminęs numetė gedulo raištį, pasirodė 204 11| Vasarą ar žiemą jis buvo apsirengęs ta pačia sunkia miline ir 205 6 | suims? Kas suims? Durnaropių apsirijote?~ Šaukdamas Tijūnėlis 206 12| numirėlį, bet greitai supratau apsirikęs: nebuvo matyt grabo, ir 207 6 | naujus Tijūnėlių buto baldus. Apsistojusi ties modernia spinta, ji 208 4 | ir žinokitės!~ Kriauza apsisvarstė ir paėmė rauplėtąją Mortą. 209 1 | pakrautos. Mėšlai stiro, apsitraukdami šerkšnu. Gyvuliai drebėjo. 210 10| sienomis. Sienomis, kuriomis apsitvėrė valstybė nuo valstybės, 211 6 | neramios dienos. Įstaiga, apsivaliusi nuo degėsių, vėl pradėjo 212 12| kapus nuvarė. Tą, kur pirmą apsivedė, iš užužėrių, rauplėta buvo 213 12| girdi, su kraičiu, ir vesk. Apsivedei - tu su ja čiūčia liūlia, 214 3 | metus, kai, popieriukais apsivyniojęs basas kojas, įsistojęs į 215 12| ir ne jaunas, be pelningų apskaičiavimų, be vadinamųjų širdies audrų, 216 10| kiaurai permirkę, avalynė apskretusi dumblu. Žmogus buvo senas 217 3 | išsisuko susikibę nedidelė apskrita moteriškė ir toks pat dručkis, 218 1 | į kaimą. Jo pypkės dūmas apskritais kūliais verčiasi į orą, 219 13| dvidešimt metų berniokas. Jo apskritas, raudonas veidas šypsosi, 220 14| kokią retą naujieną, žmonės apstojo šviežiai išraustą duobę.~ 221 6 | nejausdamas jos skonio, apstulbusiu žvilgsniu sustojęs ties 222 2 | pasku. Jinai per laukus, apsukuo miestelį, per rugius, pribėgu 223 12| valdininko namų blizgesiu, apsvaigo pasijutusi šeimininke visų 224 7 | žirniais. Nusigėrusius ir apsvaigusius jie uždarydavo savo lizduose 225 12| pavasarį atsipeikėjo. Sunkiai aptariamas kančias ir sielvartą jame 226 12| laiką vienmarškinis sėdėjęs aptatiniame guolyje, tik dabar palindo 227 6 | gali bandyti ir jį purvu aptaškyti…~ Tik švintant, neužgesinęs 228 12| vyro sieloje juodu debesiu aptemdė ne tik velionės atmintį, 229 12| suvirpėjo jo rankose, galvoje aptemo. Sukilusios mintys lenktyniavo 230 9 | per aikštę, svirdinėdamas, aptemusiomis akimis, į galvą tvinstančio 231 2 | palingavu galvą i sak:~ ,,Jau apturėju tavu dovaną modnėli. Jau 232 4 | arti nebuvo, todėl šulinio aptvėrimu niekas nesirūpino. Kartais, 233 1 | visuomet godaus, senutę apuostančio šuns.~ Pasikamavus dieną, 234 5 | pakreipia taškuotą galvą, apuosto šokoladą ir netrukus taip 235 12| atiduoti meilę ir turtą… bet Apvaizda juos palikusi. Diena iš 236 7 | geriausia pasikliausianti Apveizda. Neišgąsdino jos nė kalbos 237 2 | Atsirado jinai, matyk, su Apveizdos žinia. Kė anuočės kilu didysis 238 13| Strykt, kai griebsiu jam už apykaklės, taip ir pasiliko saujoj 239 10| bėglys ar kontrabandininkas. Apylinkė buvo atvira, be medžių ir 240 7 | didysis Mykolas, žymiausias apylinkės elgeta, jam atrodė įdomiau, 241 4 | Norėjai per teismą mane durnu apšaukti, nepykstu aš... Durnas buvau…~ - 242 6 | Tijūnėlienė su motina buvo apšaukusios Klupšą, draugų vadinamą 243 8 | sienoje įtvirtinta lempa apšvietė keliolika stovinčių, vienas 244 12| salų, su aukštais, pušynais apžėlusiais, kalnais Lizdeikiai prilygsta 245 4 | gličiomis, mūlu ir kerpėmis apžėlusiomis sienomis.~ Savisaugos 246 7 | kas būtų pakuždėjęs kraigą apžergusiam berniukui: - Tafiliuk, parodyk, 247 7 | gyslose, sulaikęs kvėpavimą ir apžiojęs kumštį, iki kraujų kandžiodamas 248 7 | Burnoje palikęs atsargą, apžiojo karvelio snapą ir jį taip 249 7 | suteptos plunksnos. Vartiklis apžiūrėdavo jas ir keletą gražiausių 250 12| įėjau pas ligonę. Po trumpo apžiūrėjimo jai pranešiau, kad laikas 251 12| Jo reikalavimu mirusią apžiūrėjo sostinės daktarai ir, pasitenkinę 252 12| matociklą pardavė ir užsidėjo arbatinę… Paskum manufaktūrą. Tik 253 9 | ir jau po poros va landų arbatinėj buvo žinoma, kad atskirame 254 9 | gretimoj krautuvėj, prie arbatinės, trečią valandą žvangindamas 255 12| gilumą. Vienos bažnyčios archyvuose patikrinęs keletą mano darbui 256 13| turėjau ir nepabuvau. Prie arešto namų už sargą stovėjau ir 257 1 | vyras ir jo moteris. Pametę arkliams, susitvarkę drabužius, dar 258 2 | mane novyti. Sak, ak tu arkliaširde, šėtonu sėkla, kai tu drįsai 259 5 | gatvėj jodinėti ant medinio arkliuko Gal supratęs tėvo pašaipą, 260 9 | drobiną rankos, užplakė arklius.~ Kastantas, atgręžęs 261 1 | juslus, gerai žinąs kelią arklys, ji buvo pasukus į kalnan 262 7 | Neišgąsdino jos nė kalbos apie artėjančius vokiečius, raguotus, su 263 4 | atskyrė jį iš tolo. Takų arti nebuvo, todėl šulinio aptvėrimu 264 2 | žmogus žinotum pro giminę i artimą, kas su anuo... Rasi mano 265 4 | pakinkiai sudrebėjo. Kažkas jam artimas be garso, tik vienu alsavimu 266 3 | dienraščių: liberališką, artimesnį širdžiai, apsidairęs sugrūsdavo 267 14| pasuko malūno pusėn. Tai buvo artimiausias kelias namo. Motina, lyg 268 12| laikytis, įtikinau, kad artimiausiu laiku pavojaus nebus, jog 269 7 | švilpesys artėjo iš tolo, lyg artimo žmogaus dūsavimas. Praėjo 270 13| Kąsk, į gerklę įsikabink artimui, pono naudą gindamas, tada 271 1 | Greičiausia ją kviečiasi artimųjų vėlės. Užvakar nuėjusi į 272 12| augalotas jaunuolis. Kol jie artinosi su visiems ligoniams įprastu 273 6 | grybeliai - "Martel". Rygos artistei šinšilą nupirko. Mėmė! Jau 274 2 | aną paleistum, sak, lygum asla nuaitų, ka ant vabalėliu 275 8 | palubės, sviedė tėvuką pirties aslon.~ Žlegtelėjo Budzikas, 276 12| pradėjo berti pagyrus mano asmeniui ir žmonių nuomones apie 277 4 | įsispyręs kojomis, slinkdamas atatupsčia, lojo į tamsą. Apsidairęs 278 8 | paleist eilę keiksmų, nuščiuvo ataušęs ir, žvilgtelėjęs šonan, 279 4 | kambary pranešė:~ - Tegul ataušta... Nueisiu tą šulinį užkalt. 280 12| pavėlavęs, jis sriuobdavo ataušusį viralą. Dantį ar galvą sugėlus, 281 14| Jei būčiau kiek anksčiau atbėgęs... Na, kas galėjo žinoti?! 282 11| sulėkdavo ant bažnyčios atbrailų, paskum visu būriu nusileisdavo 283 6 | Kur radijas?~ Uošvė atbula atsitraukė į gretimą kambarį. 284 12| lyg be savęs.~ Viskam ateina galas. Nukirsta šaka užsitraukia 285 1 | girdant gyvulių, nueinant ir ateinant pažįstamų. Nematė ir kasdieniško 286 3 | vaizduotis, kaip inspektorius ateis į ministeriją, šveicoriui 287 1 | lyg tarp kitko:~ - Gal ateisit pagiedot? Jau mūs senosios 288 12| reiškė susirūpinimą, kaip ateity bus galima perduot korespondenciją.~ 289 11| atsigręžė į spinduliuojančio ateivio pusę ir suklupo. Atsiklaupė 290 4 | suriko tėveliukas. - Natacijų atėjai skaityti skęstančiam žmogui!.. 291 14| uždengę drobule. Naujai atėjusios moterys retkarčiais prisiartindavo 292 13| senesnis už mane! Pasivijau, atėmiau kirvį. Tai ką tu, sakau, 293 1 | Karvę buvo nuspręsta atgabenti į virtuvę, tačiau reikalą 294 3 | karto ryžosi Škėma atverti atgailaujančią sielą. Proga pasitaikė, 295 8 | pasidėję po burna kvapui atgauti liepinėles arba dubenius 296 8 | nusmelkė iki pat sąnarių. Atgavęs žadą, jis pasispardė ir, 297 3 | nužingsniavo atgal.~ Tas atgimimas, savo, žmogaus vertės pajutimas 298 3 | pagalvojo, bet naujo atgimimo dvasia nugalėjo šias prasidėjusias 299 9 | arklius.~ Kastantas, atgręžęs dalgio ašmenis į save, vaipulingai 300 10| pats nepajutau surikęs ir atgręžiau ginklą.~ Tokiais atvejais 301 9 | pirštai giliai įsisiurbė į atgyjančio gerklę. Iš pakaruoklio burnos 302 12| kažkas rimta, kleboniška. Atidaręs lagaminą, jis išsiėmė šlepetes, 303 14| liūdesiu balse, plačiai atidariusi akis. Jos veidas pasikeisdavo, 304 1 | virtuvės kampą. Japono moteris, atidavusi anytai kraitinius patalus, 305 14| negrąžinamai, nes motina, atiduodama jį, pridūrė:~ - Turėk 306 9 | gražiuoju, - tai ir aš. Atiduosiu kas priguli iki paskutinio!~ 307 4 | Šalta… Žadėjai treigį kumelį atiduot, o pardavei. Baronką pirkai? 308 12| ženklų nėra, kad iš jūsų būtų atimta ta galia… - vis begėdiškiau 309 14| kad mano nors vieną žemė atimtų, nors vienu našta sumažėtų, - 310 7 | šokti".~ Stepų vardas, atitekęs senajai moteriškei ir jos 311 3 | neryškūs, vienas nuo kito atitrūkę vaizdai. Rodos, matė žolėje 312 8 | viduriuos kažkas dunkstelėjo, atitrūko ir kietu grumulu pasirito 313 9 | žmogus... - maldavo Jurgis, atkabindamas įkyriojo rankas nuo švarko 314 13| pastebimas: nuo eglės šakos atkaitusi nučiuožia sniego pluta, 315 10| likučiai. Visą laiką jis atkakliai tylėjo.~ Prasidėjo tardymas. 316 7 | šešėlį. Ir ne kartą po ilgos, atkaklios kovos į laukus nukrisdavo 317 8 | jo žodžius atsakė skanus atkakliųjų karščio garbintojų juokas.~ 318 7 | susirietusi į kamuolį, atkalbėdavo poterius už visą gausingą 319 11| ožkelę. Taip kiauras dienas, atkalbėjęs užsakytus poterius už mirusius, 320 1 | kunigui, gal nesunku ją bus atkalbėti. ~*** ~ Kitą rytą į našlės 321 13| ir kažkur dar toliau jam atkartoja kitas.~ - Musėt, dėdė 322 4 | Grimstu, grimstu! - atkartojo viršuje. Pakeltas šulinio 323 12| į vidų nieko neįsileido. Atkasė jas ir sako taip, lyg vakar 324 12| reikia ir pareikalavo jas atkast. Iš trijų garsiausių daktarų 325 1 | kaip nuo medžio kamieno atkirstos šakos, kyšojo ilgos, apautos 326 11| žemai žemai nusilenkdavo, atkišdamas pliką pakaušį, veidą priglausdamas 327 9 | jis nejautė šalčio, tik atkišęs lūpą gaudė ir rijo veidu 328 1 | kišenės plokščią butelį, atkišo pačiai: - Duok, teguk iki 329 5 | smarkiai tviksteli per sūnaus atkištą kumštelę, ir šaškės, triukšmingai 330 11| jis praeiviams, nelaikė atkištos rankos ir nerodė savo žaizdų. 331 4 | silpną, tartum, iš oro atklydusį riksmą. Visu jo nugarkauliu 332 1 | Pa - pa... - tęsė ji vėl atkritusi į pagalvį, smaugiama troškaus 333 5 | didelis, taškuota galva, atkritusiais mėsingais žabtais, šuo Kvintetas, 334 9 | švystelėjus, Kastantas pamatė atkritusius Jurgio žabtus ir drėgna 335 14| Po kelių dienų jis vėl atkrypavo įšilęs, raudonas, berniškai, 336 4 | bet staiga tokiame amžiuje atkutęs, pasirišo po kaklu šilkinę 337 8 | strimgalviais puolė prie sienos atkvapų, ties kuriais jie tirpo, 338 12| ligonė. Ji mane sutiko su atlaidžia, vos įregima laimės šypsena 339 5 | norėdamas suraminti partnerį, atlaidžiu, nors ir susirūpinusiu balsu 340 9 | grybšniu nuplėšė Jurgio atlapą, ir iš švarko krutinės, 341 9 | įkyriojo rankas nuo švarko atlapų ir stengdamasis pasišokėti 342 13| valdiškų vandenų... Iš visur atleido, kad ne piktas. Dėl to valdžiai 343 1 | balsas:~ - Žilagalvėle atleisk, dovanok, kad širdį uždaviau… 344 12| slaugytoją, mes leidomės ieškoti atliekamo kūdikio. Aplankėm porą našlaičių 345 8 | kietam velniukui savo darbą atlikus, ėjo trečias, paskum ketvirtas, 346 14| burnų!~ Kartais tokiomis atlydžio valandomis ji sodindavosi 347 9 | teigimams pasitvirtinant, atlyžęs storlūpis Kastantas prasitarė:~ - 348 1 | išteklius. Kaimietis ūmai atlyžo:~ - Kaimyne, juk aš ir 349 6 | žodžius girdėjusios nepasirodė atlyžusios: paaukojusios visoms moterims 350 7 | jis pamatė išsišiepusį, atmerktomis akimis, su kraujo puta dantyse, 351 12| susmuko. Gerbdamas mirusios atminimą, kambariuose jis paliko, 352 10| paaiškino, kad tai vienintelis atminimas iš jo anūkės, pasilikusios 353 12| būtų išstūmus iš valdininko atminties senosios paveikslą. Tarpais 354 9 | Pasitarimai daug kartų buvo atnaujinti, tik jie nedavė vaisių. 355 11| kojas, iš visos pasvietės atnešdavo naujienas, papasakodavo, 356 1 | pasimirs... - kalbėjo žmogus, atnešęs naujienų prie Japono vežimo, 357 7 | seną marini. Imk auseklį ir atnešk vandens: duoninės padarysiu, - 358 12| atsakė smuklininkas ir pakilo atnešt arbatos.~ Tačiau aš atsisakiau 359 14| malūno darbininkų, vakar atnešusių tėvą, mosuodamas rankomis 360 12| verksmo, aš susilaukiau dramos atomazgos: jie buvo bevaikiai. Bendrai 361 12| Galų gale jas nutariau atpasakoti pačių keleivių žodžiais.~ 362 8 | Visi siūlo, visi kiša, atpigo kaip lepsės, kad ir velniam 363 12| žaizda, nuo kurios driekėsi atplėšto švarko lopinys. Tiek policininkų, 364 12| Kostė jam ir paaiškino... Atradai niekam tikusią, girdi, su 365 12| apsidžiaugia, kai po vedybų atranda ją ne tik protingą, sumanią, 366 10| baksnojo į belaisvio ryšuly atrastą guminį drambliuką. Paskum, 367 12| žvilgsniuose jis stengėsi atrasti tą naująjį suokalbininką 368 9 | makaluojančią galvą, suriko:~ - Atrodai jau... jau... tu ka-rrališkai. 369 12| storas, raudonas vyras, atsagstydamas liemenę. Jo balse buvo kažkas 370 4 | paleido žemyn griausmingą savo atsakymą:~ - Neišsipagiriojai, 371 7 | gurkšnių. Burnoje palikęs atsargą, apžiojo karvelio snapą 372 12| provincijos intrigų, laikosi atsargiai ir santūriai, visiems lygiai 373 3 | negudria ir bieveik juokinga atsargumo priemone mokytojas seniai 374 1 | veidas. Tačiau, būdamas atsargus, jis nė puse žodžio daugiau 375 1 | amžiną sveikatą, kiek žvakės… atseitų per visus metus… Untano 376 2 | šonus pragul, kits galvą atsidauž. I dėl to kenč, kolekos 377 12| katino šuoliu, vienmarškinis, atsidūrė prieškambary.~ Tuo pačiu 378 7 | kvepią debesys. Fronto vidury atsidūrusių gyvenamų namų, tvartų ir 379 14| jo rankas, kelius, paskum atsidusus paguldė savo galvą ant jo 380 11| kurį laiką žiūrėjo į jį ir, atsiėmęs daiktą, maloniu balsu tarė:~ - 381 4 | Kas ten-n-n?! - kiek atsigavęs, tačiau dar ne visai atsikratęs 382 10| kryžius. Laiks nuo laiko atsigerdamas iš stiklinės vieno tų skysčių, 383 7 | atsiklaupė prie auseklio ir atsigėrė keletą drungnų gurkšnių. 384 1 | išginė, nė lazdos nuo šunų atsiginti į ranką neįdavęs.~ Japono 385 12| grasymą ir nenoromis nuo jo atsigręžiau.~ Būrys dundėdamas perėjo 386 5 | didysis Antanas ir nemano atsigręžti į tą pusę, kur jo laukia 387 1 | ir, viską sutvarkiusi, atsigulė. Nauja guolio tvarka Uogelei 388 8 | terliojęsis ir eik čia!~ Atsigulęs žemutiniame suole, padėjęs 389 3 | kankinamus klausimus. Būdavo, atsiguls jis, trečios klasės kukulis, 390 12| tikėdamasis, kad vyrukas atsiims savo neprotingus žodžius. 391 11| žiemą sausais šiaudais atsiimsiu. Dantys jau - klibiklibi! 392 8 | menka, ar neriebi, neateina atsiimt, ir gana.~ Vėl visi nusikvatojo.~ 393 12| paskum teismo žmogui, likusį atsikando pats ir ėmė pasakoti:~ - 394 10| atsiliepė viršininkas, ką tik atsikėlęs iš lovos, dar su rausva 395 11| kažką pametęs. Nepajėgdamas atsikelti, senis tysantį sniege daiktą 396 5 | džiūgaujantį judesį ir, susivaldęs, atsikerta:~ - Vuo-vuo-vuo! Didelis 397 8 | ir praplėšė akis. Prie jo atsiklaupęs, muiluota galva, stovėjo 398 5 | Antanėliui ir netenka savo valia atsiklaupti, - tėvas jį patupdo smarkiu 399 12| sieloje, kai ji, visų jų atsikračius, pasijunta laiminga tik 400 7 | šių namų giminę, sausai atsikrankštusi sakydavo:~ - Eitum miego. 401 12| kraičio, pons. Kai vienos atsikratė, žiūrėkite, jis gali jau 402 4 | atsigavęs, tačiau dar ne visai atsikratęs baimės, paklausė Kriauza.~ - 403 4 | vienas, namo!~ Gyvulys atsikrenkšėjo, urgzdamas pabėgo į kitą 404 14| pasieniais, ji tuojau pat atsileisdavo. Surankiojus visus, nušluosčiusi 405 5 | damas ir, patrynęs rankas, atsilošęs kėdėje, linksmai pasiūlo:~ - 406 11| skėčius. Išeidamas ponas atsilygindavo sunkiu sidabriniu ir žmonių 407 9 | pakaruoklio akys jau buvo atsimerkusios ir be jausmo žiūrėjo į vienintelę 408 14| pradėsi! Ar žalias rūtas atsiminei? Verčiau man už tai krapštyk 409 14| išaugo pailgas kauburys, atsiminęs dėdės žodžius, prispaudžiau 410 3 | Riešutai suteikė naują progą atsiminti voverę. Vėliau kiekvienas 411 8 | kad dūšias kentančias atsimintumėm".~ Po septinto ir aštunto 412 4 | Virvutę kokią, Mataušiuk! Atsinešk… ant tastamento popieros, 413 8 | žodžiai gerklėj užspringo. Atsipeikėjęs bandė persižegnoti, tačiau 414 12| žiaurią žiemą, pavasarį atsipeikėjo. Sunkiai aptariamas kančias 415 12| Jis net ir dabar negalįs atsipeikėti kaip, pirmąkart ją pamatęs, 416 9 | jis greitai pasistengs atsiplėšė dalį per tribunolą. Todėl 417 12| akinius, šypsodamasis, jis atsiprašė, kad jo pasakojimas nebus 418 10| nesuprantamos kalbos žodžiai, lyg atsiprašymas. Taip jis išsėdėjo gal trejetą 419 13| vandens klegesys.~ - Oho! - atsipučia vyrukas, atsisagstydamas 420 14| penktas vaikas šeimoje. Kai aš atsiradau, menkutis ir silpnas, niekas 421 11| važinėja. Paskutiniais metais atsiradęs Matijošius pranešė Drebulienės 422 2 | Vo iš kur, Onele, anoji atsiradu, kas jinai per viena?"~ 423 2 | sudėjusi. Nė iš kur, nė kaip atsiradusi ana neapreiški. Sviets didžiai 424 14| ruduo - turėjo ryšį su atsiradusiais nedatekliais.~ Dėdė, 425 12| Tai, kokių baisių žmonių atsiranda! Ištrūkęs jis buvo iš kalinio. 426 14| pasilikdavo namie, tuojau atsirasdavo dėdė Motiejus. Įėjęs apledėjusiais 427 14| Varge tu mano... Reikėjo tau atsirasti. Negana buvo tų. keturių 428 12| dar nepasiekęs suolelio, atsirėmė į didelės liepos kamieną: 429 1 | skruostai suliepsnojo, liežuvis atsirišo, ir po ilgos tylos, lyg 430 1 | pūpsėjo burbulas. Ligonei atsirūgus, jis plyšo, ir išvemti vaistai 431 13| Oho! - atsipučia vyrukas, atsisagstydamas kailinius, vis taip laimingai 432 12| atnešt arbatos.~ Tačiau aš atsisakiau nuo naujos stiklinės. Gatvė 433 2 | atvilkau Nepagalėdama - atsisėdau ant kažikieno kapeliu... 434 11| akmenį, ant kurio jis sėdi, o atsisėdęs nuolatinėje vietoje, jei 435 6 | jaudintis. Nejaugi, - staiga atsisėsdamas ant lovos jis savęs paklausė, - 436 11| Antano atlaidų, kada prie jo atsisėsdavo laibas, aukštas, kaip šienkartė, 437 12| vaizdinguosius kalnus ir tarpais atsiskleidusias panoramas į ežerus. Nutariau 438 3 | lyg povandeninės uolos, atsispindėjo ramiam upės paviršiuje. 439 4 | nugarkauliu perėjo šaltis, ir ežiu atsistoję plaukai pakėlė šiaudinę 440 3 | Vytautai, tarp mūsų?.. Gut?~ Atsisveikinęs su raštvedžiu, Škėma pasileido 441 4 | ilgais pasisveikinimais ir atsisveikinimais delnus šildyti kaimo našlėms. 442 14| mus ir pamokė, kaip reikia atsisveikinti su tėvu, kuris niekad daugiau 443 1 | įstrigusį į vatinio padalkas, atsitempė prie motinos galvos kėdutę 444 10| lynojo. Šiose vietose retai atsitikdavo, kad į mūsų rankas pakliūtų 445 12| Visi, kam tik pasakojau šį atsitikimą, sako - anekdotas.~ - 446 12| tai retas mano praktikoje atsitikimas."~ Gydytojas baigė savo 447 9 | Jurgis uždarbiavo atsitiktiniu darbu: griovių kasimu, žvejyba. 448 5 | žino, kas tokiais atvejais atsitinka, jei laimi jis keletą kartų 449 4 | Paskutinių žodžių atsitolinęs jau negirdėjo. Mosuodamas 450 14| kraštą, pasižiūrėdavo ir vėl atsitraukdavo. Paskum jos tarp savęs kalbėjosi, 451 1 | nevikriai ją vėl paleido. Atsitraukęs žingsnį, jis stuktelėjo 452 1 | kojon… Pamislinau: greit atsitrauksiu, tegu žib žvakutės... Geras 453 8 | daiktus ir žmones. Stovintieji atsitūpė tupintieji dar labiau pasilenkė, 454 1 | pagalbos tokiam sunkiam darbui. Atsitūpusi vidury lovos, ligonė perkėlė 455 2 | moteriškėlę turiu. Nuo Dievu atsiųsta, sak, nuo paties Dievulėliu. 456 7 | Tavęs, Viešpatie, teikis atsiųsti šitiems namams dovaną mylestos 457 1 | namai diena iš dienos laukė atsivedant karvę. Kūtės buvo nesandarios, 458 8 | Laiks nuo laiko girgždėdamos atsiverdavo pirties durys, ir pro jas, 459 6 | kniūstelėjo, kad apačioje atsivėrė durys ir laiptais kažkas 460 9 | Pašilio Kuncai su vienturte. Atsivėrus retkarčiais du rims ir iš 461 12| dėžes su kraičiu tų lėlių atsivežė. Iš didelio dvaro ją paėmė. 462 1 | stengėsi Uogelę pagirdyti atsivežtinėmis žolėmis, bet darbas nevyko: 463 1 | Motina vėl gulėjo savo atsivežtiniuose skarmaluose, pertempta su 464 14| sau, po nosimi, iš knygos atskaitė maldą, pašlakstė duobę, 465 8 | pirmasis, laikąs tėvuką, atskaites eilėje ir parodė pirštu 466 6 | reikalus, o paskum vėl be atskaitomybės viską grąžino. Štai, dėl 467 9 | arbatinėj buvo žinoma, kad atskirame karbary geria Rimkiukas, 468 14| kalbėjosi, kad negalima atskirti kur veidas, kur rankos...~ 469 9 | pradėjo gyvent kiekvienas savo atskiru gyvenimu. Pasigrobęs kas 470 7 | karvelninko garbės, išsigalvojo atskridusius jo balandžius palesinti 471 14| sužiurę į ugnį, kurios rausvi atspindžiai žaidė susimąsčiusiuose veiduose, 472 7 | užsnūsdavo nenusirengęs.~ Atūžęs karas nesudrumstė šio ramaus 473 12| garsiausių daktarų komisija atvažiavo. O, kiek čia buvo svieto! 474 1 | tvartuko duris į našlės gyvulį, atvažiavusieji pasuko į trobos pusę.~ 475 1 | šešiasdešimt metų, prie to atvažiuoja kamisija, įkiša į maišą - 476 12| Brangioji, nekankink manęs, atvažiuok trečiadienį. Jei tas apkerpėjęs 477 1 | paslėpti? Juk gal rytoj atvažiuot! Ką tu su tom kamisijom!~ 478 3 | Ne iš karto ryžosi Škėma atverti atgailaujančią sielą. Proga 479 10| tik jau kiti pasieniečiai. Atvestą į miestelį jį pasveikino 480 3 | jausti kompanijos nuotaiką atvėsus.~ Greitai būrelis ėmė 481 7 | jais pasirūpinti, žadėdami atvežti dar nematytų, skiauterėtų 482 2 | penkių pirštų storiu, let let atvilkau Nepagalėdama - atsisėdau 483 6 | Čia dabar?! Kam tą griozdą atvilkote? Neturite vietos?~ - 484 12| tysančias, greičiausiai šunų atvilktas, avies kojas. Mano krūtinę 485 12| pasikvietęs tėvą septintoką, atvirai išdėsčiau reikalą ir patariau 486 3 | kompanijonų pokalbio, pasiliko atviroje aikštelėje parūkyti. Škėma 487 14| Valandėlę ji taip stovėjo atviru, šviečiančiu veidu, nustebusi, 488 1 | apsilankymo miestelyje, atvykęs į turgų su grūdais, Japonas 489 12| vestuvių vasarą į šį užkampį atvyksta jaunas muzikas sukurti bažnytinio 490 6 | kilo gaisras. Ugniagesiams atvykus, liepsna jau buvo spėjusi 491 1 | Uogelė neįžiūrėjo naujai atvykusių, tik negarsiai vaitojo, 492 12| nepastebėjo tam tikro vyro atšalimo, staigių ir ryškių permainų 493 5 | Šiugavai? O jeigu šišia atšištošime, ponas? A, Tamsta čia?. 494 11| žilabarzdį, susijuosusį virve. Atšlepsėjęs ties bažnyčios durimis, 495 13| jo prasivėpę kailiniukai, atšokę kelnių lopai ir ant pečių 496 11| įsidrąsinę, skersiodami atšokuodavo prie pat senio kojų. Paukščių 497 7 | senutė pajėgė, mynė ratelį, audė drobes. Kartais, vasaros 498 9 | Kai vėl tolstančios audros žaibai sušvito, pakaruoklio 499 12| kuklios šeimos draugas. Sūnus auga ir tuo tarpu, kai tėvukas 500 12| dvidešimties metų, liesas, augalotas jaunuolis. Kol jie artinosi