TIK PORA KLEBONIŠKŲ

    Mokytojas Zigmas Škėma, palikęs besilinksminančią kompaniją, žingsniavo basas siaura, drėgna, žuvėdrų kojomis išrašyta, smėlio juosta vis tolyn ir tolyn. Pamatęs kaimo namus ir geležinkelio pylimu ropojančias karves, jis pakilo stačiu krantu į parugę.
    Dar neseniai grūmojusios perkūnijos debesys nugulė Šiaurės kraštu. Balzgani jų masyvai, lyg povandeninės uolos, atsispindėjo ramiam upės paviršiuje. Toli grojo orkestras: buvo girdėti tik duslus būbno dundėjimas. Už ilgų sielių, lyg pavargę dideli paukščiai, plasnojo irklai.
    Neaiškūs garsai, tirpstą švelniame laukų aksome, ir vieversio daina mokytojo krūtinę nusmelkė, lyg brangios rankos glostymas. Jis išsitiesė žolėje, padėjo po galva rankas, kojos pirštais raudamas kiauldobilius. Kai tik jo nugara palietė žemę, o akys įsirėmė į didelį, žydrą dangų, pasąmonėj gimė neryškūs, vienas nuo kito atitrūkę vaizdai. Rodos, matė žolėje paskendusią varpinę, ties kuria susirinkę vaikai taikėsi akmeniuku įi sukiužusį varpą, paskum išsiskleidė lygumos... Seniai, atsiminė jis, dar būdamas gimnazistas, vasarą parvažiavęs atostogų, mėgdavo nueiti į aukštą kalnelį, prie senos varpinės, atsigulti lygiai taip ir spręsti jį kankinamus klausimus. Būdavo, atsiguls jis, trečios klasės kukulis, ir galvoja: erdvė! Gerai, tegul ji tęsiasi milijardų milijardus mylių, tegul jos tolį ir plotį neišreikši nė viso pasaulio smėlio dulkelių skaičiumi, bet kas už tos erdvės? Kas už begalybės? Vėl begalybė? Argi nėra visa kam galo? O jeigu yra, tai kas už to galo, už įsivaizduojamos ribos?
    Kai galva įkaisdavo, jis pakildavo ir bėgdavo, stengdamasis daugiau savęs nevarginti tokiais, jo protui neaprėpiamais klausimais.
    Atsiminė Škėma save jauną, tuos vargo metus, kai, popieriukais apsivyniojęs basas kojas, įsistojęs į skylėtus batus, kasdien bėgdavo per pusnis šešetą kilometrų į mokyklą Prie mėnulio ir gatvės šviesos, neturėdamas už ką nusipirkti žibalo, jau gimnazijoj būdamas, jis sprendė savo uždavinius ir, rydamas ašaras, skaitė jaudinančias knygas, stebėdamasis žmogaus drąsa, širdimi, gelbėjimais. Kaip šiandien jis matė save studentą, bėgiojantį iš bibliotekos į paskaitas ir vėlai grįžtantį į savo drėgną, nešvarų kampą, kur laukė tik sacharinu užsaldytas vanduo ir duona. Bet koks jis tuomet buvo pasiryžęs, status, atviras, nesudrumstas! Drįso rėžti visiems tiesą į akis ir nieko nebijojo prarasti.
    Mokytojas pajuto, kad visa, kas brangu, verta jo gyvenime, buvo įsikūniję aname jo jaunystės paveiksle. Ir visa, kas dabar buvo, kuo dabar gyveno, jam pradėjo atrodyti netikra, menka. Mintyse jis kartojo: "Ir dar tu drebi?! Stengies dėl rytojaus, įstaigos klozete pasislėpęs skaitai opozicijos laikraštį... Bijaisi vieno viršininko žvilgsnio, būkštauji ne taip žodį pasakęs?! Ir kam, kuriems galams? Argi negalima žmogui amžių pragyvent neveidmainiavus, nelaužius sąžinės ir įsitikinimų, praeit stačiam, tiesiam, atviromis akimis, neslepiant ašaros ten, kur ašara sutviska skruoste taurumo brilijantu, neslepiant juoko ten, kur verta ir reikia juoktis, nesibijant protesto tada, kai protestas, lyg šūvis, pabaidys plėšrų žvėrį nuo nekaltos aukos?.. Argi negalima…"
    Pakilo Škėma kažkaip išgiedrėjęs ir, nejučiomis perkratęs savo sąžinę, nužingsniavo atgal.
    Tas atgimimas, savo, žmogaus vertės pajutimas nauju džiaugsmu įsiliejo mokytojo sielon. Jam atrodė, kad jis surado kažką seniai pamestą, brangų ir kilnų... Ir buvo toks jausmas, jog šiandien būtų pasiryžęs sėsti į kalėjimą, aukotis didžiausiam idealui…
    Jis grįžo visai kitas: tiesus, smakrą pakėlęs, tvirtu žingsniu, sakytum dešimčia metų pajaunėjęs.
    Miško pakrašty mokytojas susitiko lazda pasiramsčiuojantį storą poną, tartum jam linktelėjusį, bet Škėma buvo taip užsisvajojęs, jog tik ponui praėjus dirstelėjo atgal ir prikando lūpą: "Mūsų departamento direktorius!.. Kur mano galva?.. Nepasisveikinau... gali dar…" - pagalvojo, bet naujo atgimimo dvasia nugalėjo šias prasidėjusias baimes, ir, ramindamasis, jis nusprendė: "E, didelis daiktas! Šiandien jis direktorius, o rytoj... Laikinos vertybės!"
    Stabtelėjęs ties laikraščių kiosku, paprašė šeštadienio laidos opozicinį dienraštį, užsimokėjo ir, skaitydamas jį, patraukė į paliktos kompanijos pusę. Šita drąsa jis daugiausia pats stebėjosi ir tyrė tą naująjį jausmą, kuris jį kartu slėgė ir kėlė. Paprastai jis pirkdavosi porą dienraščių: liberališką, artimesnį širdžiai, apsidairęs sugrūsdavo po skvernu, o vyriausybės nuomonės reiškėją, kurio nemėgo - išsikleisdavo viešai. Su šia negudria ir bieveik juokinga atsargumo priemone mokytojas seniai jau buvo susigyvenęs.
    Pušyno pakrašty buvo girdėt patefonas, linksmi moterų balsai ir vyrų juokas. Į orą švystelėjo popierių gniužulai su kiaušinių lukštais, pasirito nuo kalniuko tuščias butelis. Iš klegenančio eglaičių gojaus išsisuko susikibę nedidelė apskrita moteriškė ir toks pat dručkis, akiniuotas ponas.
    . .- Bravo, inspektorius! Bravo! - palydėjo balsai.
    Vadinamas inspektoriumi sukrito su kvatojančia, pilna burna prisigrūdusia sūrio, savo šokėja i samanas, vikriai, kaip sviedinys, vėl pašoko, ištiesė ranką ir prikėlė savo damą. Nebe pirmos jaunystės mašininkė ir viengungis Jonas Kleiva, aukštųjų mokyklų inspektorius, užsikvempęs ir šnypšdamas, dingo žalioje tankmėje.
    Didelės pušies paūksmėje sėdėjo ir gulėjo aplink išklotą staltiesę, apkrautą pikniškais užkandžiais, likusieji kompanijos dalyviai: trys moterys ir vienas vyras. Čia pat, ant medžio šakų, kabojo foto aparatai, kiek toliau gulėjo numestas meškerykotis ir ant kabliuko užmauta sudžiūvusi, jau baigiama skruzdėlių naikinti žuvelė.
    Grįžęs į saviškių būrį, Škėma atrodė linksmas ir meilus. Jis tuojau išlenkė pakištą jam gimnazijos raštvedžio alvutę, užkando agurku, paskum išsirinko patefono plokštelę. Tuo metu atsirado ir inspektorius su sukaitusia mašininke, kuri, taukštelėjus delnais, jau iš tolo suriko:
    - Tik tik voverės nepagavom!
    Bet ši naujiena smagiai nusiteikusio mokytojo Škėmos lūpose virto riestu kalambūru:
    - Ar ne per ilgai gaudėte? Nusišėrusi, tur būt, dabar?..
    Kompanija papliupo juokais, Mašininkė bandė raukytis, inspektorius, lyg sugautas berūkant gimnazistas, kaltai cyptelėjo. Vaišės jau tęsėsi po nelemtos voverės ženklu.
    - Laikas inspektoriui susigaut voverikę, - pastebėjo Škėma, apsieidamas visai be įprasto pridėčko "ponas".
    Kai tik juokai kiek nurimo ir inspektorius nukabinęs foto aparatą pradėjo taikyti į visaip susivarčiusią grupę, ponia Škėmienė iš savo krepšio išvyniojo saldainius ir riešutus. Riešutai suteikė naują progą atsiminti voverę. Vėliau kiekvienas neiškentė šiokia ar tokia prasme paminėti žvėrelį, ir juokai, anekdotai, nepasižymį sąmojumi, virkdė pedagogų šeimą.
    Pastabusis mokytojas, bėręs smailybes lyg iš rago, atrado, jog voverė gali turėti viengungiui inspektoriui lemiamos reikšmės, ir tuojau nurodė į vieną pranašingą smulkmeną: ant eglaitės, glaudžioje kaimynystėje, džiūvo mėlynos inspektoriaus kelnaitės ir mašininkės maudymosi eilutė.
    Piršliaudami kompanijonai paliko sutryptą, agurkų žievėmis, papirosų nuorūkomis iškaišytą šilo aikštelę. Visu keliu, saulei leidžiantis, neatslūgo puiki ekskursantų nuotaika. Ponios būry užniūniavo, o vyrai, jų tarpe ir Škėma, aplenkę naują, dar nebaigtą statyti papušyny mokyklą, ėmė kalbėti apie žadamą švietimo reformą. Kalbą užvedus apie greitai laukiamą ministerių pasikeitimą, Škėma, jau atėjus prie autobusų sustojimo vietos, karštai pareiškė:
    - Netikiu tais pasikeitimais. Ta pati giesmė…
    Inspektorius, nesitikėjęs tokio mokytojo smūgio ir laikęs jį pusiau savu žmogumi, paraudo ir, bandęs prieštarauti, užsikirto. Gimnazijos raštvedys bailiai apsidairė ir smuko prie ponių.
    - Na, ne visai taip, - pilnu pagiežos balsu atsiliepė inspektorius. - Gal manote, kad demokratija su seimais geriau...
    - O! - nedavė jam baigti įsiaudrinęs mokytojas, - ir nepalyginsi! Tegul ir nesu jau toks didelis jos garbintojas, bet viena aišku: prie demokratijos tave muša, bet ir rėkt duoda, o prie tų autoritarinių režimų..
    - Zigma! - riktelėjo prišokusi žmona, ir tame jos žody buvo įspėjimas, pyktis, maldavimas. Visiems buvo žinomas inspektoriaus landumas ir veikla, kurios aukomis jau ne vienas mokytojas išlėkė.
    - Ką! - sumykė Škėma, visai nežiūrėdamas į žmoną - Ką aš čia blogo pasakiau? Žinoma, kad visos tos autoritarinės valdžios - žmonijos rykštė…
    - Nutilk... - vos girdimai, beveik su ašaromis, ji pakartojo, gnybdama vyrui į kulšį.
    Autobusas atėjo. Inspektorius įsispraudė tarp ponių, o raštvedys, bijodamas tolimesnio slidaus ir rizikingo kompanijonų pokalbio, pasiliko atviroje aikštelėje parūkyti. Škėma vis dar stengėsi laikytis karingai, žvilgčiojo į inspektorių, bet šis visai ir nežiūrėjo į liberalo pusę. Net žmona, iš pradžių atsisėdusi prie vyro, kai tik atsirado prie draugių vieta, - pabėgo. Buvo galima jausti kompanijos nuotaiką atvėsus.
    Greitai būrelis ėmė retėti. Vienas išlipo čia, kitas ten. Nors inspektoriui su Škėma buvo pakeliui, bet jis iššoko daug anksčiau, ir, iš tolo linktelėjęs galvą, atsisveikino.
    "A, didelis daiktas! Taip ir reikia!..." kartojo Škėma sau mintyse, lyg atsakydamas į sunkiai suvokiamus, bet jau pradėjusius jo viduje kilti abejojimus.
    Pagaliau ir jis su žmona, veik paskutinieji, išlipo. Kvartalą praėjo tylėdami. Žmona ėjo pirma, jis, su lagaminėliu ir meškere, paskum.
    - Valdytumeis! Neturi kur liežuvio kišt.. - atsiliepė moteriškė, kai jis pasivijęs bandė švelniai ją paimti už rankos.
    - Ojai! - paleido ranką mokytojas, - ar aš girtas? Ką aš čia blogo padariau?!... Purkštauji, pati nežinodama ko!..
    - Apsimeta nežinąs! Išmes už tokias kalbas, tai pamatysi... Kas tau ir pasidarė, aš nežinau! - truktelėjo ji pečiais, pikta.
    - Išmes!? Ojai! O aš neveidmainiausiu... Man antsnukio neuždės! Gal neteisybę sakau?… - Tačiau jo balsas jau visai kita gaida skambėjo.
    Tuo pokalbis baigėsi. Mokytojas stengėsi užsimiršti. Namuose juokavo su vaikais, padėjo tarnaitei malkas suskaldyti, griebėsi nebaigtos skaityti knygos, bet tai buvo tik pastangos atsikratyti įkyrios, jau visai jį užvaldžiusios minties: jei iš tikrųjų inspektorius tars žodį ministerijoje?..
    Sieloje jis smarkiai kovojo. Naktį negalėjo užmigti. Nuo seniau rusėjusi baimė atgijo ir pradėjo graužti. Jis net ėmė vaizduotis, kaip inspektorius ateis į ministeriją, šveicoriui mes skrybėlę, apsiaustą ir, pabraukęs per išrasojusią, pliką galvą delnu, pasibels į direktoriaus kabineto duris. Direktorius, išklausęs inspektoriaus, pasakys: "Taip, ačiū. Nuo svetimų gaivalų mes turime atsikratyti"…
    Škėma apsivertė kitu šonu, stipriai užmerkė akis, stengėsi visą savo dėmesį nukreipti į naują sritį, galvoti, ką jis dirbs rytoj, grįžęs iš mokyklos, bet jį kamavo tas pats klausimas: jeigu jau šią savaitę ji pasišauks gimnazijos direktorius ir mikčiodamas pakiš raštą?.. Ne, ne! Bet jeigu?… Gal dargi ne inspektorius, bet raštvedys šnipštels ten… aukščiau apie jo kalbas?… Tas irgi karjeristas! Be to, raštvedžio žmona neseniai baigė istorijos skyrių ir jau, gal būt, laukia tik progos įlįsti gimnazijon į jo vietą...
    "Na, kvaila!" pats sau tarė Škėma stverdamasis už pagalvio. "Iš tikrųjų aš bailys. Miegoti! Laikas miegoti!"
    Mokytojas neužmigo. Galvoje, lyg ekrane, plaukė vaizdai: vos pradėjęs snausti, jis pamatė save be darbo, nešantį į lombardą žmonos kailinius...
    Škėma atsikėlė, pasižiūrėjo į laikrodį ir, įsistojęs į šlepetes, tyliai pravėrė žmonos kambario duris, kur ji miegojo su vaikais.
    - Aliut, - nedrąsiai jis pašaukė. - Aliut, ar miegi?
    Jam buvo sunku. Pastovėjęs valandėlę ir nesulaukęs atsakymo, jis grįžo į lovą. Paskum vėl atsistojo ir ėmė vaikščioti po kambarį. Rytuos jau pleikės neryškus aušros pazaras.

***

    Nuleidęs galvą, kiek susirūpinęs, rodos, didelės nelaimės prislėgtas, mokytojas Škėma iš pat ryto vaikštinėjo gatvėje, netoli raštvedžio buto Jis norėjo raštvedį užklupti, sakytum, netyčia. Jam ilgai teko vaikščioti, nes iš namų jis išėjo dar nesukilus kiemsargiams. Praėjo gal pusantros valandos, o paskendęs tamsiose mintyse mokytojas vis žingsniavo, ten ir atgal. Skubą į įstaigas pirmieji valdininkai, išsimiegoję, švariai nusiskutę, kaukšėjo su portfeliais pro susirūpinusį Škėmą. Kažkas jam kilstelėjo skrybėlę. Jis neatsakė.
    Pagaliau greta jo stabtelėjo praeivis ir užkalbino. Tai buvo raštvedys.
    - A, labas! - atsigręžė mokytojas kiek sumišęs ir pasisakė laukiąs čia vieno pažįstamo. - Tur būt, neateis, - pridūrė ir sužingsniavo greta raštvedžio.
    Ne iš karto ryžosi Škėma atverti atgailaujančią sielą. Proga pasitaikė, kai raštvedys atsiminė praleistą dieną. Jis paėmė už alkūnės raštvedį ir droviai pakuždėjo:
    - Ponas Vytautai... Jūs dėl vakarykščio niekam neprasitarkite… Žinote, iš tuščio žodžio kartais... Man ten išsprūdo... pats nežinau, kaip… Negaliu gert. Tik porą kleboniškų, ir kvailas...
    Raštvedys mostelėjo ranka:
    - Tiesą sakant, aš ir negirdėjau, apie ką jūs ten ginčijotės…
    - A, jierunda! Išsprūdo girtam… aš visai kitaip galvoju... Taigi, pone Vytautai, tarp mūsų?.. Gut?
    Atsisveikinęs su raštvedžiu, Škėma pasileido į kalną. Jis jautė, kad su inspektoriumi jam bus sunkiau išsiaiškinti. Tačiau blogiausiu atveju buvo paruošęs mažą siurprizą...
    Inspektoriaus mokytojas namie nerado. Nerado jo ir ministerijoj. Tik apie pietus, trankydamasis autobusu iš senojo miesto į naująjį ir bėgdamas šiltais inspektoriaus pėdsakais, jis sutiko jį prie miesto sodo, einantį su dviem nepažįstamais ponais. Mokytojas jį sugriebė įeinantį į kavinę.
    - Dovanokite... A, gal skubate? Ot, ta proga… žmona vakar užsimiršo... - pradėjo mikčioti mokytojas: - prašė, sako, būtinai, kad užeitumėt ryto... Ji ten mažas vardines ar ką… Būtinai užeikite... šeštą valandą...
    Kiek Škėmai atrodė, inspektorius gudriai, kiaurai jį peržvelgė, lyg viską suprasdamas.
    - Tiesa, vakar aš nusišnekėjau... Nekreipkite, ponas inspektoriau, dėmesio į tuos mano plepalus!.. Kažkaip... pats nežinau. Tik porą kleboniškų, ir durnas darausi...