ŠULINYS

    Po pietų ėmė niaukstytis. Oras nurimo, lyg prieš didelę permainą. Kraštai padūmavo. Rinkosi ilgam lietui.
    Matas Kriauza iki sutemų krovė atolą, negavusį gerai išdžiūti, ir tarėsi jį pusryčiukais susivežti. Dirbantis vienu tarpu sustojo ir įsiklausė: drėgmės persunktoje tyloje, namų pusėje, kažkas aukštu, spangiu balsu linksmai užtralialiavo, bet ūmai nurimo. Į šią smulkmeną Kriauza mažai kreipė dėmesio ir, paspaudęs delną, vėl nusitvėrė šakės, žvilgčiodamas į tamsia siena vakarų šaly gulintį debesį: "Beje, pagalvojo sau žmogus, juk turgus. Bus girtų pilni laukai, kaip vyturiukų, Parrepėčkos ir tėvelytis, balas džiovindamas".
    Tėvelyčiu Kriauza vadino uošvį, beveik vienmetį su juo, gyvenantį kitame kaime. Vesdamas jo dukterį, rauplėtąją Mortą, Kriauza, dar neseniai iš bernų prasimušęs į savarankišką ūkininką, tikėjosi ilgainiui prisijungti uošvio žemę. Tėvelytis buvo našlys, gerokai perkaršęs ir pasiviliojo jaunikius jau sudavatkėjusiai dukteriai tik nuolatiniu savo krankšėjimu ir nusiskundimais greita mirtimi. Tačiau į namus žentų jis neįsileido ir užsispyręs tvirtino:
    - Kol gyvas - nenoriu ant savo sprando, tegul jie bus auksiniai. Numirsiu - nieko nenusinešiu. Ten ir žinokitės!
    Kriauza apsisvarstė ir paėmė rauplėtąją Mortą. Moteriškė buvo vekselis, kurį ilgainiui turėjo išpirkti tėvelytis. Su ja jis veik negyveno kaip vyras su žmona: nevaisingas guolis sunkiu akmeniu krito į Mortos širdį.
    - Iš tavęs, kaip iš ožio - nei vilnos, nei pieno! - pasakė porąkart vyras ir po metų su savo pagalviu persikraustė į svirną, greta samdinės mergos.
    Kantri ir nebylė, nemokanti skųstis, ištrūkusi iš tėvo vergijos, Morta pasidarė nauju vyro įrankiu. Nejučiomis samdinė pasijuto tikroji šeimininkė, o ji, teisėta žmona - vyro ir jo meilužės tarnaitė.
    Tuo tarpu tėvelytis, į kurio dusulį ir kranksėjimą Kriauza dėjo visas viltis ir net mažų skolų pasidarė, tikėdamas greitu laiku būsiąs uošvynės ponas, ne tik perleido savo grabą kitam, bet staiga tokiame amžiuje atkutęs, pasirišo po kaklu šilkinę skepetaitę ir ėmė ilgais pasisveikinimais ir atsisveikinimais delnus šildyti kaimo našlėms. Retą dieną tėvelytis nepertrapsnodavo įsigėręs ir, matyt, bobų sijonams nepakako smulkių: netrukus pradėjo retinti giraitę. Suprantama buvo žento baimė, kai apylinkėj viens kitam pateikę klausimus: "Na, kur šį rudenį šoksime?", be kitų porų, vienu balsu visi minėjo:
    - Tiesa, tiesa! Mockų tėvelytį užmiršome!
    Kriauza nerado vietos. Jam atrodė, kad rauplėtoji Morta, kurios menkas kraitis seniai išsibarstė smulkiems reikalams - tėvelyčio klastos darbas. Žentas suprato, kad senio kosulys ir skundai greitu galu buvo tik paprasta gudrybė atsikratyti dukters. Senasis prisimerkėlis nutarė savo gyvenimo nuobaigas pasaldyti viena tų bobšių, kurioms taip patiko jo kosulys ir neilgas povestuvinis gyvenimas.
    - Tu, - pasakė kartą priėjęs prie pačios Kriauza, su kuria jau seniai užmiršo svarstyti bendrus reikalus, - žiūrėk! Senis kvaišta. Nueik pas kunigą ir tegul pasišaukęs subara... Kas matė tokiuos metuos su piemenėmis!..
    Morta, įsirišusi puskapį kiaušinių, apsilankė pas kunigą. Skundėsi ji ne savo vyru, bet tėvu, pradėjusiu palaidą gyvenimą. Po savaitės, pravažiuodamas keliu, tėvelytis sustabdė savo širmį ir, per šimtą žingsnių prisiartinęs prie lauke grėbiančios dukters, šūktelėjo:
    - Jūs man kelio nerodykite, aš pats žinau! Girdite? Gyventi manęs nemokykite!
    Kunigo pamoka dar labiau suerzino senį, kuris gyveno jau ne savo, o bobų protu. Morta tėvui nieko neatsakė. Nieko ji nesakė ir vyrui, kuris uostinėjo kaime liudininkų, norėdamas jų pagalba "uždėti" uošviui globą. Pora tokių atsirado, pasižadėjusių teisme parodyti apie subeprotėjusį senį. Sudaręs teismo keliu globą, Kriauza tikėjosi išgelbėsiąs sau palikimą, į kurį kėsinosi bent keletas našlių.
    Taigi šiuo metu kraujančio atolą galvoje su kosi panašios mintys.
    Baigęs kraiguoti paskutinę kupetą, Kriauza grįžo prie darbo pradžios, pasiėmė ten numestą švarką, iškratė šiukšlių pribirusias kurpes ir patraukė namo. Ties upeliuku. jis stabtelėjo: šuo Rudis kažką smarkiai ėmė. Jis lojo gerokai nuo namų, laukuose.
    "Ežį rado", dingtelėjo žmogui, ir jis sužingsniavo, bet šuo, pajutęs netoliese šeimininką, dar labiau užkimdamas puolė.
    "Velniai ten jį!" balsu nusikeikė Kriauza ir sušvilpė. Šuo neklausė. Norėjo jau numoti ranka, bet pasuko atgal, spėliodamas, bene tik piemuo nebus palikęs lauke gyvulio. Šuo įsispyręs kojomis, slinkdamas atatupsčia, lojo į tamsą. Apsidairęs žemėje ir nieko ten neradęs, šeimininkas šakės kotu piktai bakstelėjo Rudžiui į nugarą ir negarsiai prašvokštė, lyg ko privengdamas:
    - Kvaily vienas, namo!
    Gyvulys atsikrenkšėjo, urgzdamas pabėgo į kitą šulinio pusę ir vėl įniko kiauksėti. Šulinys buvo pasilikęs iš senų laikų, kai vienais sausros metais buvusis šio ūkio savininkas, ieškodamas vandens, jį išsikasė slėnio dugne. Jo sutręšusių sienojų rentinys spėjo įsmukti į žemę, ir tik žinantys atskyrė jį iš tolo. Takų arti nebuvo, todėl šulinio aptvėrimu niekas nesirūpino. Kartais, kai prisipildydavo vandens, jis praversdavo markyti linus ir karnas, bet dažniausiai ten skandindavo kačiukus. Tuo buvo gera, kad gyvulėliams nereikdavo raišioti po kaklų akmenų: jie nepajėgdavo išsikapstyti gličiomis, mūlu ir kerpėmis apžėlusiomis sienomis.
    Savisaugos jausmo stumiamas, priėjęs arčiau šulinio, Kriauza išgirdo keistą, silpną, tartum, iš oro atklydusį riksmą. Visu jo nugarkauliu perėjo šaltis, ir ežiu atsistoję plaukai pakėlė šiaudinę skrybėlę.
    - Kas ten?! - suriko jis, išplėtęs akis į tamsą, ir nusitvėrė šakę gintis.
    Ir vėl antrąkart, toks pat prislėgtas, lyg iš tuščios statinės išėjęs švokštimas, atsiliepė kažkur žemai. Šuo grįžo ir ėmė loti prie šeimininko kojų. Šį kartą Rudžio karingumas buvo reikalingas: nors ir ne perdaug prietaringam Kriauzai oras pakvipo velniu, kuris, žmonių pasakojimu, šiose vietose, pasivertęs didžiuliu kelmu, laužė ratus, savo bliovimu gąsdino naktigonius ir ne kartą su muzikantais mainė klernetomis, įkišdamas jiems nudvėsusio arklio koją.
    - Ge-el-bė-ki-te!.. - pasiekė ausį šauksmas, išėjęs iš šulinio.
    - Kas ten-n-n?! - kiek atsigavęs, tačiau dar ne visai atsikratęs baimės, paklausė Kriauza.
    - Moo! Aš Mo-ockus, iš Paparty-y-ū-y!..
    Dabar žento baimę pakeitė ūmus pyktis:
    - Valkiojasi girtas naktimis... ramybės žmogui neduoda! O kas liepė čia lįsti? Per baltakę jau ir tako nerandi? Tfu, kad jį kur! - priėjo žentas prie rentinio.
    Gerai neišgirdęs ar apsidžiaugęs greita pagalba, tėvelytis ilgai šaukusiu, užkimusiu balsu subaubė:
    - Ge-elbėkit! Grimstu!
    - Grimstu, grimstu! - atkartojo viršuje. Pakeltas šulinio dumblas stipriu tvaiku mušė į pasilenkusio uoslę. - Dievs nubaudė, tėvelyt… Tavo metuose šitaip, po kelių rujas? A? Per siauri jau keliai vieškeliai!
    - Paleistuvi! - drauge su vandens ir dumblo plekšėjimu, pažinęs žento balsą, piktai suriko tėveliukas. - Natacijų atėjai skaityti skęstančiam žmogui!.. Ištrauk, galgone!
    - O kad šitaip, tėveli, - ir būk čia!.. Ir maitinkis varliokais!
    - Galvažudy!.. - tuojau sukriokė giliai, po Kriauzos kojomis. - Aš tave... už tą šulinį… pa-so-dinsiu! Tu mane įstūmei! Svietkus pastatysiu! Gii-irdyt norėjai! . . . kau-u ištrauk!
    Žentas tuojau paleido žemyn griausmingą savo atsakymą:
    - Neišsipagiriojai, tėvelyti, a? Paminkyk ten moliuką, ot ir paminkyk. Matysim, ką rytoj giedosi!
    Tėvelytis dar smarkiau nusikeikė, pagriebęs sviedė aukštyn dumblo, bet krisdamas jis užlipino nelaimingajam akis. Į pakartotinus šauksmus niekas neatsakė. Viena akimirka pamatė save tėvelytis tysantį, lyg žiemai užmigusią varlę, su vabalų nugraužtu veidu, ir ne savo balsu suspiegė, nagais kabindamasis į slidžias, mauruotas sienas:
    - Ma-tau-šėli, o-ovanok! Aa-tau-šėli, imk žemę, viską imk! Matau-šiuk..
    Ilgai gaudė šuliny verksmas, kol žalsvo dangaus skliaute vėl pasirodė žmogaus galva:
    - Kilpoj ir vilkas meilus, o duok jam valią… Netikiu, tėvelyti: apgavai mane. Žadėjai giraitę užrašyti... Sukišai toms kalėms… Žinau, kad sukišai...
    - Mataušiuk, iškelk mane… ar tu nebijai pragaro! Sakau viską užrašysiu... tik priimsite mane ant kampo amžių baigti... Brrr Šalta, Mataušiuk..
    - Šalta… Žadėjai treigį kumelį atiduot, o pardavei. Baronką pirkai? Tfu! Pasoga, kaip sloga: iščiaudėjau ir nepajutau…
    - Mataušiuk, prieš tave melavau, prieš Dievą nemeluosiu: neilgai man gyvent... Tavo, viskas tavo. Imk!
    Viršuj tylėjo.
    - Žalty tu! Pražudysi dūšią... - pakilo baubimas ir vėl nuslydo atgal į tamsią kiaurymę. - Ū-ū-ū! Žmonės!! Gelbėkite!
    - Meluoji! - vėl atsiliepė balsas, ramus, kaip dangiškojo teisėjo, kuriam šią valandą negrėsė pavojai. - Vekselį sakei pakasavosi, ką dvigubą išdaviau... nepakasavojai. Dar keiki... gal aš tave čia įgrūdau? Dievas nubaudė už paikystę.
    - Virvutę kokią, Mataušiuk! Atsinešk… ant tastamento popieros, sušauk liudytojus, prieš visą kaimą pasirašysiu... Va, čia! Norėjai per teismą mane durnu apšaukti, nepykstu aš... Durnas buvau…
    - Išgirdo... - sumurmėjo žentas. - Suuodė! Na, - pasilenkė Kriauza į šulinį, - palauk!
    Ir nuo šulinio žmogus nuėjo. Vandeny sutalaškavo. Silpnas maldavimas palydėjo tilstančius žingsnius:
    - Kopėčias, Mataušiuk!..
    Paskutinių žodžių atsitolinęs jau negirdėjo. Mosuodamas šake, jis ginė namo šunį, kuris vis dar bandė pasilikęs loti. Netoli namų grįžtantį pasitiko varpų gaudesys. Kriauza, savo papratimu, nusiėmė skrybėlę, persižegnojo ir, nieko namams nesakęs, norėjo eiti iš priesvirnio pasiimti kopėčias, kai jo pakinkiai sudrebėjo. Kažkas jam artimas be garso, tik vienu alsavimu pakuždėjo, atsakydamas į baisias, jo galvoje užvirusias mintis...
    Kriauza, pats savęs nejausdamas, lyg per tirštą pievos žolę, įbrido į vidų, numetė skrybėlę ir valdydamasis, ne savo balsu, kaip jam atrodė, pasakė:
    - Šiaip taip užbaigiau. Dievas duos - rytoj susivešime...
    Bandžiusiai uždegti lempą mergšei dusliai burbtelėjo:
    - Mesk! Niekas čia neskaito ir nerašo. Atėjo miegas, ir drėptis! Galite ir tamsoj prisiryti. Paskum žibalo - muilo, žibalo - muilo! Iš kur tuos pinigus peši?!
    Tamsoje sušiuseno basų kojų padai, ir greitai ant stalo kampo atsirado dubuo, pasiskleidė šiltas bulbienės garas. Šeimininkas, ilgą valandą žiūrėjęs pro langą į tamsą, pakilo, lyg iš miego pažadintas, ir nematomiems kambary pranešė:
    - Tegul ataušta... Nueisiu tą šulinį užkalt. Pats vos neirioglinau... ir gyvulys gali...
    Moterys matė, kaip su lentgaliais ir kirviu jis nuėjo į daubos pusę, daržinėj uždaręs šunį.