| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Petras Cvirka Kasdienes Istorijos IntraText CT - Text |
Buhalterio kontoristo
Tijūnėlio namuose viešpatavo prislėgta ir netikra nuotaika.
Prieš porą valandų juos pasiekė baugi ˛inia: įstaigoje, kur
dirbo Tijūnėlis, kilo gaisras. Ugniagesiams atvykus, liepsna jau buvo
spėjusi sunaikinti dalį buhalterijos knygų ir dokumentų.
Mačiusiųjų paskalu, dūmas įsigavo vidury did˛iosios
salės, iš lau˛an suverstų popierių ir knygų.
Pirmoji Tijūnėliams apie gaisrą pranešė
kaimynė, ponia Sugintienė. Lyg tyčia, paties buhalterio nebuvo.
Pasilikusios namuose ˛mona ir jos motina nesumetė, ką atsakyti.
Baigusi pasakoti naujieną ir kelis kartus ją pakartojusi,
kaimynė, su neslepiamu smalsumu, reikšmingai per˛velgė naujus
Tijūnėlių buto baldus. Apsistojusi ties modernia spinta, ji
tartum nusprendė: "aha, dabar man viskas aišku", ir
atsisveikino.
Buhalterienės ir jos motinos akyse įsi˛iebė
nerimas. Kaip sėdėjusios jos ir pasiliko sėdėti,
su˛iurusios viena į kitą. Motina ir duktė labiausiai u˛
viską bijojo gaisrų ir pamišėlių, nespėjusios gerai
dar pagalvoti apie kitas šios naujienos puses. Ypač viena aplinkybė
vertė abi nerimastauti: prieš keletą savaičių
Tijūnėlis paklojo ant ˛monos kelių trisdešimt
tūkstančių, girdamasis laimėjęs loterijoje. Visą
vakarą buhalteris išlaikė ˛moną ir uošvę "aukso
karštligėje", su pasigard˛iavimu jas vaišindamas nuostabiais
sumanymais. Tik eidamas miego jis prisipa˛ino nespėjęs pinigų
inkasuoti ir parsinešęs juos namo. Tuo metu Tijūnėlis pavadavo
išvykusį atostogų reikalų vedėją, perėmęs iš
jo ir kasos reikalus. Bet kelios dienos prieš gaisrą reikalų
vedėjas Klupšas grį˛o prie savo stalo.
Buhalteris visi metai tvarkingiausiai
pareidinėdavęs ne vėliau dešimtą, ūmai ka˛kur
įstrigo.
Belūkuriuodamos moterys seniai u˛miršo vakarienę
ir siuvinėjamus pagalvėlius. Pro lietaus šnarėjimą klausėsi,
bene išgirs pa˛įstamą bildesį laiptuose, ir dūsavo
Dūsavo ilgai, vis baisesnių daiktų prisigalvodamos. Joms
pradėjo atrodyti, kad visi tie daiktai, kuriuos jos liečia rankomis,
įgyti u˛ svetimus pinigus.
Abi iki vėlyvumo nesulaukusios Tijūnėlio,
spėdamos bloga įvykus, pradėjo gelbėti tai, kas dar buvo
galima išgelbėti. Pirmiausia u˛tempė ant aukšto radijo aparatą,
naują dulkių siurblį ir kitus paskutiniu laiku įgytus
daiktus.
Braukdamos ašaras ir kartodamos: "Ne, Stasiukas to
nedarė... Oi, Dieve, kaip baisu!" jos buvo bestumiančios ir
fotelį, kai duryse pasirodė buhalterio stuomuo. Jis įėjo ne
kaip paprastai, lyg pasiklydęs, ir stabtelėjo, per˛engęs
slenkstį. Jo išblyškusiame ir pailgėjusiame veide buvo matyt didelis
nuovargis ir susikrimtimas.
- Na, o čia dabar?! - negarsiai, tačiau kietu
šeimos despoto balsu paklausė Tijūnėlis, neištraukdamas
rankų iš sulyto apsiausto kišenių.
Uošvė ir ˛mona sumišusios dirstelėjo viena į
kitą.
- Manėm, tave suėmė… Girdėjai, kas
pasidarė? - slopiu ir nedrąsiu balsu prašneko ˛mona, be
jėgų krisdama į fotelį.
Buhalterio skruostai įdubo, kakta susiraukšlėjo.
Ištraukęs abi rankas iš apsiausto kišenių, jis sumosavo ir suriko:
- ˇioplės! U˛ ką mane suims? Kas suims?
Durnaropių apsirijote?
Šaukdamas Tijūnėlis įėjo į
kambarį ir apsidairė.
- Kur radijas?
Uošvė atbula atsitraukė į gretimą
kambarį. Ši prasta moteriškė, gyvenusi iš ˛ento malonės,
neturėjo nė ma˛iausių tų, jau į patarlę
įėjusių, uošvės bruo˛ų: kivirčų metu ji
visuomet kiūtino į savo kampą, kaip niekuo dėtas
įnamis.
- Sakėm, jeigu… jeigu tave kratys, - paaiškino ˛mona ir
pravirko.
- Ką kratys? Kas turi teisę kratyti? Vagis aš, ar
ką, po velnių?! Valdykite nervus, sakau jums! - brukdamas nuolat
rankas į kelnių kišenes ir vėl jas ištraukdamas, su nusmukusiu
kaklaryšio mazgu ant krūtinės, Tijūnėlis šuoliavo aplink
fotely susigū˛usią ˛moną, sakytum tyrinėdamas, iš kur
ją būtų geriau pulti. - Tfu, pliurpos!
Buhalteris u˛sitrenkė pas save kambary, bet greitai
vėl pasirodė, norėjo ka˛ką sakyti ir antrąkart
u˛sitrenkė. Namuose įsiviešpatavo nyki tyla. Tik buvo girdėti,
kaip, aprimus lietui, nuo stogų klegeno vanduo ir, pro atvirą
langą įlėkusios, į lempos gaubtuvą dau˛ėsi
peteliškės. Nuraudusi, sudrėkusiais veidais, moteris atsikėlė,
priėjo prie spintos, paėmė iš jos porą
lėkščių ir išėjo į virtuvę. Paskum ją
nusekė ir motina.
"Vadinasi, galvojo ˛ingsniuodamas Tijūnėlis,
panašu, kad ir aš galėjau... Pasėdėjai porą dienų prie
kasos - vagis. Gra˛i visuomenės nuomonė! Ir apie tave šitaip galvoja
namiškiai... Puikus feljetonas! Tos pliurpos, ko gero, dar išpranašaus: šauks
tardyti... Tegul tardo - neišsigąsiu! Nieko nepadariau, ir nėr ko
jaudintis. Nejaugi, - staiga atsisėsdamas ant lovos jis savęs paklausė,
- nejaugi Vaciukas pakūrė? Panašu, kad Vaciukas: ponai,
šeštadienį pas mane... ponai, sekmadienį pas mane... O pas
Vaciuką grybeliai - „Martel", grybeliai - "Martel". Rygos
artistei šinšilą nupirko. Mėmė! Jau kartą su uodega
eketėj ˛vejoji - mokėtum ir ištraukti: sudėjo į krūvą
knygutes, apipylė ˛ibalu, dar vatos iš pamušalo, še, dek!
Pasėdėk dabar, pasėdėk, gyvate! Uch!"
Buhalteris pasipurtė, lyg čiaudulio apimtas,
atsistojo ir vėl pradėjo nervingai ˛ingsniuoti.
"O jeigu jis neprisipa˛ins, nebus
įrodymų", - dingtelėjo Tijūnėliui, ir ka˛kaip jis
pamatė Vaciuką: lūpų kampučiu suspaudęs
cigaretę, vieną akį primerkęs nuo tabako dūmų,
jis dalijo kortas. Ant dešinės Vaciuko rankos piršto tviskėjo didelis
˛iedas...
- Ametistas! - kalbėjo jis savo svečiams ir iš
eilės visiems leido ˛iūrėti.
Buhalterio sieloje kilo baimė, bet ji neturėjo
ryšių su šiuo vaizdu. Jis atsiminė ir jau šimtąjį
kartą šiandien atsiminė, kaip lengvai, net gerai nepatikrinęs,
priėmė iš Vaciuko kasos reikalus, o paskum vėl be
atskaitomybės viską grą˛ino. Štai, dėl ko jis krimtosi ir
negalėjo sau dovanoti.
ˇmona pašaukė valgyt, bet pati prie stalo
nepasirodė.
Ilgai buhalteris kramtė dešrą, nejausdamas jos
skonio, apstulbusiu ˛vilgsniu sustojęs ties duonos kraitele. Vienu tarpu
jam kniūstelėjo, kad apačioje atsivėrė durys ir
laiptais ka˛kas pradėjo lipti. Jis liovėsi kramtęs ir su
kąsniu burnoje laukė. Po valandėlės vėl pradėjo
iš lėto kramtyti. Guosdamasis, kad niekas neatėjo ir neateis, sausu
balsu, kuris davė suprasti, jog pyktis dar neatsileido, tarė:
- Galite būt ramios.. Kas padegė, tą jau
čiupo.
Tačiau ir šiuos ˛od˛ius girdėjusios
nepasirodė atly˛usios: paaukojusios visoms moterims bendrą
smalsumą, jos dargi nepasiteiravo padegusiojo vardo. Tik po kiek laiko
abi, kaip ˛vakės, sustojo ant slenksčio, Tijūnėlis
pridūrė:
- Ot, ir jūsų geriausias, meiliausias!..
- Vaciukas? - paklausė ˛mona, prisišliedama prie
motinos. Jai net kojos nutirpo.
"Geriausiu ir meiliausiu"
Tijūnėlienė su motina buvo apšaukusios Klupšą, draugų
vadinamą Vaciuku. Porą kartų buhalteris buvo atsivedęs i
namus reikalų vedėją. Savo elgesiu, gra˛iomis manieromis, o
ypač dideliu brangiu ˛iedu jis per vieną vakarą pavergė
abiejų moteriškių širdis. O kai išeidamas svečias priglaudė
prie uošvės rankos savo švelnių ūsų šepetėlį,
kaimietei ištryško ašaros.
Į šį klausimą buhalteris atsakė
triumfuojančiu ˛vilgsniu. Tokiu būdu jis dar kartą pasirodė
teisus, nes savo laiku pradėjo ˛monai kiekviena proga kišti Vaciuką,
kaip išauklėto vyro pavyzdį, Tijūnėlis įširdo ir
burbtelėjo: - Tuščias fruchtas!
Šiandien jo ˛od˛iai pasitvirtino, bet dėl to nebuvo
lengviau. Visą naktį buhalteris vartėsi lovoje, degiojo
papirosus, vėdino kambarį ir krimtosi, krimtosi. Kad ir kaip save
tramdė, bet dėl rytojaus dienos buvo neramus. Jis būkštavo, kad
skęstąs Klupšas gali bandyti ir jį purvu aptaškyti…
Tik švintant, neu˛gesinęs lempos, viena koja
įsispyręs į grindis, Tijūnėlis u˛migo.
***
Praėjo kelios neramios dienos.
Įstaiga, apsivaliusi nuo degėsių, vėl pradėjo
darbą. Buhalteris kontoristas, tartum, sumainė su kuo nors dvasiomis:
jis nuščiuvo ir ne tiktai nuščiuvo, - atsisakė nuo kai
kurių įpročių, kurie buvo nepamainoma įstaigos
garsų ir tvarkos dalis. Taip kreipiantis kuriam nors: "Ponas
Tijūnėlis, gal galima apyskaitos knygą..." jis, visas
sujudęs, atsiliepdavo:
- Tuojau, tuojau.. Apyskaitos knygą, apyskaitos
knygelę, - ir pats nejusdavo, kai pradėdavo dainuoti: - Apyskaitos
knygą su ˛aliais viršeliais…
Suradęs knygą, delnu pliaukštelėjęs
ją, pridurdavo:
- Prašau apyskaitos knygą!
Ir po kiek laiko, jei vėl kas kreipdavosi, o darbo
u˛verstas buhalteris kontoristas tuo metu nesuskubdavo pasitarnauti,
stengdamasis neu˛simiršti, vis niūniuodavo: "Kiek skolingas
Apelbaumas… Baumas… Apelis Baumelis…
Galų gale jis taip įsidainuodavo, sumaišydavo
vardus, jog tekdavo vėl jų teirautis. Iš šių Tijūnėlio
būdo pareikštų buvo nesunku suvokti, kad įstaigoje jis
būdavo šilkinis, nors namuose - ašutinis.
Bet po gaisro buhalterio visai nebeliko: d˛iūvo ir
baigė smilkti. Porą kartų jį buvo iškvietę tardyti.
Daugelis valdininkų šioje kolegos tyloje matė nešvarią
są˛inę ir, ˛vilgčiodami į jį, ku˛dėjosi:
- Ne˛inau… bet galvos nedėčiau…
Tik kai reikalų vedėjas prisipa˛ino nusavinęs
šimtą tūkstančių, pakūręs įstaigą ir
jau nebuvo abejonės, kad Tijūnėlio są˛inė gryna, tie
patys tvirtino:
- U˛ poną Tijūnėlį aš būčiau
galėjęs galvą dėti!
Laimingai pasibaigus pavojams, grį˛us pasvirusiai
reputacijai, iš lėto Tijūnėlis vėl atsigavo. Gal savaitei
praėjus po gaisro, kai paskubintos Vaciuko bylos kaltinamasis aktas buvo
surašytas, Tijūnėlis, su vienu valdininku išėjęs
parūkyti, prisipa˛ino:
- ˇinote, bijojau. Visą kasą perėmiau
netikrinęs.. ir jis netikrinęs priėmė. Pasitikėk, jei
nori.
Valdininkas, kurio nuoširdumu negalima buvo abejoti,
Tijūnėliui atsakė:
- Bijoti nevertėjo. Jeigu jis taip pro pirštus
˛iūrėjo, jūsų vietoj būčiau glem˛ęs
kokį penkioliką tūkstančių, ir šuo dabar
nelotų...
- Ką jūs?! - įsi˛eidė
Tijūnėlis ir pajuto, lyg jį būtų ne ˛od˛iais, o
var˛ytynių plaktuku u˛gavę į širdį.
- Kodėl ne! - vėl atsiliepė valdininkas
įtikinančiai ir ramiai. - Jeigu jis sėdo dėl šimto
tūkstančių, galėjo pasėdėt ir dėl šimto
dvidešimt. Pats neskaitė, kiek išgriebė... Juk sakote, kad
netikrinęs iš jūsų kasą perėmė?
- Na, taip! - patvirtino buhalteris, - pasikeitusiu balsu. -
Na, taip...
Grį˛ęs prie stalo, Tijūnėlis vėl
nuščiuvo Šis naujas kazusas jam neišėjo iš galvos, o greitai ir visai
tvirtai įsisėdo galvoje "Iš tikrųjų, - mąstė
buhalteris, - jeigu būčiau griebęs kokį penkiolika
tūkstančių - Klupšas padegė, Klupšai, ir atsakyk!"
Tą dieną buhalteris parėjo dar daugiau
apsiniaukęs ir susikrimtęs, negu gaisro vakarą. Jau prieškambary
jis paspyrė koja dviratį ir suriko:
- Čia dabar?! Kam tą griozdą atvilkote?
Neturite vietos?
- Prašei nuimt... sakeisi va˛iuosiąs meškeriot, -
atsakė ˛mona.
- Meškeriot? - išsprogino Tijūnėlis akis,
į˛engęs į kambarį. - Kas jums atėjo į
galvą?! Vis su savo tvarka! Ką, ar ma˛as vaikas aš su tokia barškyne
va˛inėt? ˇioplės!
- Juk sakei... - nedrąsiai pridūrė pati.
- Sakei, sakei! - mėgd˛iojo vyras, pagriebęs nuo
kėdės kojinę su siūlų kamuoliu ir viską
sviesdamas ant stalo. - Sakei!..
Burbėdamas jis nusiavė batus ir dar nespėjo
apsidairyti, kai prie jo kojų uošvė padėjo šlepetes. Šis
patarnavimas ma˛umą Tijūnėlį suminkštino, ir piktą
˛vilgsnį jis nukreipė į sieną.
- Ar dabar valgysi? - paklausė ˛mona.
- Ką čia dar klaust? Nevalgęs nebūsiu!
Moters akyse su˛vilgo ašaros:
- Ne˛inau, kas tau... ko tu toks nervuotas? Visa
savaitę nesukalbamas… Kuo aš čia kalta?.. - ir ji u˛sidengė
ranka veidą.
Tik vakarieniaudamas buhalteris bandė pasiteisinti:
- Būtum ir tu nesukalbama...
Tijūnėlis buvo prasi˛iojęs dar ka˛ką
sakyti, bet mostelėjo ranka.
Visą naktį jis vartėsi lovoje, degiojo
papirosus, vėdino kambarį ir krimtosi krimtosi, kam
nepaėmė.